Klausimas. Teisė į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, buvo pažeista dėl to, jog, nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų, dalyvavo Islandijos apeliacinio teismo teisėja, paskirta į šias pareigas akivaizdžiai pažeidžiant esminius nacionalinės teisės reikalavimus.
Šioje byloje pareiškėjas EŽTT skundėsi tuo, kad jo apeliacinį skundą dėl nuteisimo už vairavimą neturint teisės vairuoti ir apsvaigus nuo narkotinių medžiagų atmetė Islandijos apeliacinis teismas, kuris šiuo atveju nebuvo įsteigtas pagal įstatymą ir nebuvo nepriklausomas ir nešališkas, nes viena iš teismo sudėties teisėjų buvo paskirta į šias pareigas pažeidžiant įstatymus.2 EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes, įvertinęs teisėjų skyrimo procedūros pažeidimus teisės į teismą, įsteigtą pagal įstatymą, pažeidimo požiūriu, konstatavo, kad ši teisė pareiškėjui buvo atimta. Nagrinėjant jo bylą dalyvavusios teisėjos skyrimo į pareigas procedūrai buvo pakenkta padarius sunkius (reikšmingus) pažeidimus, jie pažeidė šios teisės esmę. Šis EŽTT precedentas yra svarbus pagal įstatymą įsteigto teismo sąvokos plėtojimo ir jos sąryšio su teismo nepriklausomumu ir nešališkumu analizės požiūriu.
EŽTT nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismas pasižymi tuo, jog atlieka teisminę funkciją ir taip pat turi atitikti tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, nepriklausomumo, ypač nuo vykdomosios valdžios, nešališkumo, jo narių kadencijos trukmės. Be to, pačiai teismo sąvokai būdinga, kad jį sudarytų teisėjai, atrinkti pagal nuopelnus, taikant griežtą procedūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad būtų paskirti labiausiai kvalifikuoti kandidatai – tiek techninės kompetencijos, tiek moralinio sąžiningumo požiūriu. Kuo aukštesnę vietą teismų hierarchijoje užima teismas, tuo griežtesni turi būti taikomi atrankos kriterijai. Neprofesionaliems teisėjams galėtų būti taikomi kitokie atrankos kriterijai, ypač susiję su reikalaujamomis techninėmis kompetencijomis. Atsižvelgiant į esminę reikšmę tinkamam teismų sistemos veikimui ir teisėtumui demokratinėje teisinėje valstybėje, teisėjų skyrimo procesas neišvengiamai yra neatsiejamas teismo ar tribunolo „įsteigimo“ „pagal įstatymą“ sąvokos elementas.
Nors iki šiol atitinkama EŽTT praktika daugiausia buvo susijusi su vidaus taisyklių, tiesiogiai reglamentuojančių teismo kompetenciją arba turinčių tiesioginį poveikį jo sudėčiai, pažeidimais, buvo tam tikrų precedentų, nukreiptų šia linkme. Be to, tokį požiūrį patvirtina ir reikalavimo „įsteigtas pagal įstatymą“ tikslas: apsaugoti teisminę valdžią nuo neteisėtos išorinės – pirmiausia vykdomosios valdžios – įtakos. Teisėjų skyrimo procesas gali būti atviras tokiam neteisėtam kišimuisi, todėl jį reikia griežtai tikrinti. Be to, šis reikalavimas apima bet kokią vidaus teisės nuostatą, pirmiausia dėl teismo teisėjų nepriklausomumo. Taigi EŽTT buvo akivaizdu, kad dėl teisėjų skyrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų atitinkamo teisėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti laikomas „neteisėtu“.
Iki šiol EŽTT nagrinėtų bylų pobūdis ir apimtis dažniausiai reikalavo nustatyti, ar bylą nagrinėjantis teismas turėjo teisinį pagrindą ir ar sudarant šį teismą bei jam veikiant buvo laikomasi vidaus teisės reikalavimų. Tačiau „pagal įstatymą įsteigto teismo“ reikalavimas taip pat reiškia „teismą, įsteigtą įstatymo nustatyta tvarka“. Šiuo reikalavimu nebuvo siekiama primesti vienodos valstybių narių praktikos. Vien tai, kad vykdomoji valdžia turi lemiamą įtaką skiriant teisėjus, savaime negali būti laikoma jų sumenkinimu. Šiuo atveju siekiama tik užtikrinti, kad atitinkama vidaus teisė, susijusi su teisėjų skyrimu, būtų suformuluota kiek įmanoma nedviprasmiškai ir neleistų savavališkai kištis, taip pat ir vykdomosios valdžios institucijoms. Nagrinėjant „pagal įstatymą įsteigto teismo“ reikalavimą, negalima pamiršti jo tikslo, bendro su „nepriklausomumo“ ir „nešališkumo“ garantijomis, t. y. pagrindinių teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principų laikymosi.
Todėl EŽTT turi sistemingai tirti, ar tariamas pažeidimas konkrečioje byloje yra toks sunkus, kad galėtų pakenkti minėtiems pagrindiniams principams ir kelti grėsmę atitinkamo teismo nepriklausomumui. Nepriklausomumas šiuo atveju reiškia būtiną asmeninį ir institucinį nepriklausomumą, kuris reikalingas sprendimams nešališkai priimti, ir apibūdina tiek dvasinę būseną, kuri reiškia teisėjo nepasidavimą išoriniam spaudimui dėl savo sąžiningumo, tiek institucinių ir veiklos priemonių rinkinį – šis rinkinys apima teisėjų skyrimo, užtikrinant jų nepriklausomumą, procedūrą ir atrankos kriterijus, pagrįstus nuopelnais, jis turi užtikrinti apsaugą nuo kitų valstybės valdžių neteisėtos įtakos ir (arba) nevaržomos diskrecijos tiek pradiniame teisėjo skyrimo etape, tiek jam einant pareigas.
Didžioji kolegija suformulavo kriterijus, pagal kuriuos vertinama, ar teisėjų skyrimo procedūros pažeidimai yra tokie reikšmingi, kad gali būti pažeista teisė į teismą, įsteigtą pagal įstatymą: 1. Pirma, ar buvo akivaizdus vidaus teisės pažeidimas – objektyvus ir tikrai atpažįstamas; pirmenybė šiuo klausimu teikiama nacionalinių teismų aiškinimui, išskyrus atvejus, kai pažeidimas yra „akivaizdus“ (t. y. nacionalinių teismų išvados yra savavališkos arba akivaizdžiai nepagrįstos). 2. Pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad būtų užtikrintas teismų sistemos gebėjimas vykdyti savo pareigas be neteisėto kišimosi; tik pagrindinių teisėjų skyrimo tvarkos taisyklių pažeidimai, turintys įtakos teisės į pagal įstatymą įsteigtą teismą esmei, gali lemti šios teisės pažeidimą. 3. Taip pat svarbi pažeidimų teisinių padarinių Konvencijoje nustatytoms žmogaus teisėms kontrolė, kurią atlieka nacionaliniai teismai.
Išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgiant į pirmuosius du kriterijus, iš esmės nebuvo „pagal įstatymą įsteigtas teismas“, iš esmės reiškia, kad jo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti peržiūrėta iš naujo. EŽTT pabrėžė, kad teisėjų skyrimo procedūros pažeidimų pasekmės neapsiriboja tik kandidatais – jos susijusios su visa visuomene, o teismai (be kita ko, vėliau nagrinėdami susijusias bylas) turėtų nevengti atlikti savo, kaip teisingumo ir valdžių padalijimo garantų, vaidmens. Tačiau laikui bėgant teisinio tikrumo išsaugojimas taps vis svarbesnis, palyginti su šalių teise į pagal įstatymą įsteigtą teismą, todėl atrodo, kad „neteisėto teismo“ sprendimas, priimtas seniai, gali likti galioti. Taikydamas nurodytus kriterijus nagrinėjamos bylos aplinkybėms, EŽTT pirmiausia nurodė, kad, atsižvelgiant į Islandijos Aukščiausiojo Teismo išvadas, pirmoji testo sąlyga buvo akivaizdžiai įvykdyta.
Be to, pagrindinė nacionalinės teisėjų skyrimo procedūros taisyklė buvo šiurkščiai pažeista, ypač atsižvelgiant į jos pagrindinį tikslą apriboti vykdomosios valdžios įtaką (įtraukiant nepriklausomą Vertinimo komitetą) ir taip sustiprinti Islandijos teismų nepriklausomumą. Teisingumo ministrė nepaaiškino, kodėl pasirinko vieną kandidatą, o ne kitą, kaip reikalaujama pagal vidaus teisę; šio pasirinkimo nepaaiškino keturių ministrės ne eilės tvarka į sąrašą įtrauktų ir kitų kandidatų surinkti balai už teisminę patirtį; nors ministrė neva atsižvelgė ir į subjektyvius veiksnius, pavyzdžiui, „sėkmę“ karjeroje, nepaaiškino, kaip tai įvertino. Ministrės veiksmai buvo tokio pobūdžio, kad sukėlė objektyviai pagrįstų abejonių, jog ji veikė dėl politinių motyvų; negalima ignoruoti pareiškėjo teiginių dėl ministrės ir teisėjos, paskirtos pažeidžiant tvarką, vyro politinių ryšių; be to, ministrė priklausė vienai iš politinių partijų, sudarančių daugumą koalicinėje vyriausybėje, kurios balsais jos pasiūlymas buvo priimtas parlamente.
To pakako, kad būtų pakenkta visos procedūros teisėtumui ir skaidrumui. Parlamentas ne tik nepareikalavo, kad ministrė pateiktų objektyvias savo pasiūlymų priežastis, bet ir nesilaikė specialių balsavimo taisyklių, o tai pakenkė jo, kaip kontrolės įrankio siekiant išvengti nepagrįstos vykdomosios valdžios diskrecijos, vaidmeniui. Todėl pareiškėjo įsitikinimas, kad parlamento sprendimą pirmiausia lėmė partiniai politiniai sumetimai, negali būti laikomas nepagrįstu. Svarstydamas, ar Islandijos teismai veiksmingai išnagrinėjo pareiškėjo skundus dėl teisės į „pagal įstatymą įsteigtą teismą“ pažeidimo ir ar tokį pažeidimą ištaisė, EŽTT konstatavo, kad Islandijos Aukščiausiasis Teismas neatliko Konvencijos reikalavimus atitinkančio vertinimo ir neatsižvelgė į tai, ar buvo pasiektas pagal įstatymą įsteigto teismo sąvokoje įtvirtintos garantijos tikslas.
Turėdamas įgaliojimus nagrinėti ir ištaisyti minėtų pažeidimų padarinius, šis teismas nepadarė reikiamų išvadų iš savo paties nustatytų aplinkybių. Akcentuodamas vien tai, kad teisėjų paskyrimai tapo oficialūs, jis leido manyti, kad neturi realios įtakos šiam klausimui ar net jos atsisako. Aukščiausiasis Teismas daugiausia dėmesio skyrė klausimui, ar pažeidimai turėjo kokių nors realių padarinių teisėjos nepriklausomumui ar nešališkumui, nors tai neturėjo tiesioginės įtakos atsakymui į atskirą klausimą dėl „pagal įstatymą įsteigto teismo“ reikalavimo vertinimo. Šis teismas neatsakė į jokius labai konkrečius ir svarbius pareiškėjo argumentus šiuo aspektu. Todėl iš jo sprendimo nebuvo aišku, kodėl ginčijami procedūriniai pažeidimai nebuvo tokio pobūdžio, kad galėtų kelti grėsmę teisėjos paskyrimo, taigi ir vėlesnio jos dalyvavimo pareiškėjo byloje teisėtumui.
Nors, minėta, praėjus tam tikram laikui pusiausvyra iš principo gali būti pakreipta teisinio tikrumo naudai, nagrinėjamu atveju taip nebuvo. Minėtos teisėjos ir kitų trijų kandidatų paskyrimas buvo nacionaliniu lygmeniu užginčytas iš karto po to, kai buvo užbaigta atitinkama procedūra, o minėti pažeidimai nustatyti dar prieš teisėjams pradedant eiti pareigas. EŽTT konstatavo, kad parodytas santūrumas ir nesugebėjimas išlaikyti teisinio tikrumo principo ir pagarbos teisei pusiausvyros buvo būdingas ne tik šiai bylai; tai Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Ji kenkia svarbiam teismų vaidmeniui išlaikant valdžių padalijimo principui būdingą kontrolę ir pusiausvyrą. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų svarbą ir reikšmę bei iš esmės svarbų teismų vaidmenį demokratinėje teisinėje valstybėje, tokių pažeidimų padariniai neapsiriboja atskirais kandidatais, nuskriaustais dėl nepaskyrimo, o neišvengiamai susiję ir su plačiąja visuomene.
Konstatavęs pareiškėjo teisės į tai, kad jo baudžiamąją bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, pažeidimą, EŽTT nusprendė, kad nereikia atskirai nagrinėti, ar dėl tų pačių pažeidimų nebuvo pakenkta ir teismo nepriklausomumui bei nešališkumui. Pagal Konvencijos 46 straipsnį („Sprendimų privalomumas ir jų vykdymas“), EŽTT iš esmės nusprendė, kad pažeidimo nustatymas šioje byloje negali būti traktuojamas kaip sukeliantis valstybei atsakovei pareigą pagal Konvenciją atnaujinti visas analogiškas bylas, kuriose priimti teismų sprendimai įgijo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) pagal Islandijos teisę. Pagal Konvencijos 41 straipsnį („Teisingas atlyginimas“) pažeidimo nustatymas pripažintas pakankamu teisingu atlyginimu šioje byloje.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą — byla išnagrinėta ne pagal įstatymą įsteigto teismo.