Klausimas. Teisė į nešališką teismą ir nekaltumo prezumpcija pažeistos dėl to, kad nuteisiant pareiškėją dalyvavo teisėjas, anksčiau patvirtinęs jo bendrininkų susitarimus dėl kaltumo pripažinimo, o šiuose nuosprendžiuose buvo detaliai aprašytos pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir jis įvardytas kaip vienos iš jų kaltininkas, teismui nesiėmus priemonių išvengti įspūdžio, kad pareiškėjas jau pripažintas kaltu.
Šioje byloje pareiškėjas, nuteistas už piktnaudžiavimą ir pinigų plovimą, skundėsi teisės į nešališką teismą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes teisėjas J. G., pirmininkavęs teisėjų kolegijai, priėmusiai apkaltinamąjį nuosprendį jo baudžiamojoje byloje, prieš prasidedant bylos nagrinėjimui, pagal susitarimus dėl kaltumo pripažinimo nuteisė su juo toje pačioje byloje kaltinamus kitus asmenis už dalyvavimą darant tas pačias nusikalstamas veikas, nuosprendžiuose išdėstydamas šias veikas nurodė ir pareiškėjo vaidmenį jas darant. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pažeidimą, nes bendrininkų nuosprendžiuose išsamiai aprašytos pareiškėjui inkriminuojamų veikų aplinkybės ir aiškiai nurodoma, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nesiėmus priemonių, kiek įmanoma, išvengti įspūdžio, kad pareiškėjas jau buvo pripažintas kaltu.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo keliami klausimai, t. y. tariamas pirmininkaujančio teisėjo nešališkumas ir nekaltumo prezumpcija, yra tarpusavyje susiję, EŽTT nusprendė šiuos du aspektus nagrinėti kartu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėją nuteisusią teismo kolegiją sudarė du tarėjai ir teisėjas J. G., kuris yra profesionalus teisėjas, tad turi būti laikomas geriau pasirengusiu ir, atsižvelgiant į jo patirtį, galinčiu atsiriboti nuo diskusijų ir išvadų ankstesniame procese prieš pareiškėjo bendrininkus. Be to, nebuvo nieko, kas rodytų, jog teisėjas J. G., nagrinėdamas pareiškėjo bylą, veikė turėdamas kokį nors išankstinį asmeninį nusistatymą, tad jo asmeninis nešališkumas turi būti preziumuojamas. Nagrinėdama pareiškėjo baudžiamąją bylą, teismo kolegija pati apklausė liudytojus, ekspertus ir ištyrė rašytinius įrodymus, o priimdama apkaltinamąjį nuosprendį dėl pareiškėjo turėjo padaryti savo faktines ir teisines išvadas, pagrįstas byloje prieš pareiškėją ištirtais įrodymais.
Toliau EŽTT vertino, ar bendrininkų nuosprendžiuose buvo išvadų, kuriomis iš anksto sprendžiamas jo kaltumo klausimas ir objektyviąja prasme kenkiama vėliau pareiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmininkavusio teisėjo objektyviajam nešališkumui. Šiuo aspektu nagrinėtini du pagrindiniai klausimai, t. y. ar bendrininkų nuosprendžiuose buvo būtina nurodyti pareiškėjo dalyvavimą nusikalstamose veikose, už kurias jie buvo nuteisti, o jei taip, ar ši nuoroda apsiribojo tik tuo, kas būtina jų kaltumui nustatyti, ir ar buvo suformuluota taip, kad būtų išvengta bet kokios galimos išankstinės nuostatos dėl pareiškėjo. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad Slovėnijoje pagal bendrą taisyklę yra nustatytas bendras procesas bylose, kuriose kaltinamieji kaltinami skirtingomis dalyvavimo tame pačiame nusikaltime formomis, tačiau parengiamasis posėdis gali vykti su kiekvienu kaltinamuoju atskirai.
Tokiame posėdyje kaltinamajam pasiūloma prisipažinti ir nagrinėjamas susitarimas dėl kaltumo pripažinimo, jei toks buvo sudarytas, o teismui pritarus tokiam susitarimui, priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jame išdėstomos faktinės aplinkybės ir teisė, o nuosprendžio rezoliucinė dalis dėstoma įprasta tvarka. Jeigu tik kai kurie iš kelių kaltinamųjų toje pačioje byloje sudaro susitarimą dėl kaltumo pripažinimo, teisėjui, kuris priima šį susitarimą, paskelbdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nedraudžiama pirmininkauti kolegijai, kuri nagrinėja kitų kartu kaltinamų asmenų baudžiamąsias bylas. EŽTT pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas pareiškėjas su bendrininkais, pobūdį, nuoroda į trečiuosius asmenis ir pareiškėjo tariamai atliktą vaidmenį galėjo būti neišvengiama išdėstant bendrininkų nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.
Vertindamas, ar, atsižvelgiant į išsamumo lygį ir vartojamas formuluotes, ši nuoroda į pareiškėją pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas garantijas, EŽTT pažymėjo, kad nuosprendžiuose, kuriais patvirtinti su pareiškėju kaltinamų kitų asmenų toje pačioje byloje susitarimai dėl kaltumo pripažinimo, buvo išsamiai aprašytos jų nusikaltimų faktinės aplinkybės, įskaitant pareiškėjo vaidmenį juose ir pareiškėjui inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymą. Nors šiuose nuosprendžiuose nebuvo aiškios atskiros išvados dėl pareiškėjo kaltumo, jų rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad atitinkami asmenys tyčia padėjo pareiškėjui padaryti piktnaudžiavimą ir kad jie kartu su tam tikrais kitais asmenimis disponavo finansiniu turtu, kuris, kaip jie žinojo, buvo įgytas vykdant nusikalstamas veikas, kurių kaltininkas buvo pareiškėjas.
Todėl atrodo, kad teisėjų kolegija teisiškai įvertino pareiškėjo veiksmus, kai jis dar tik turėjo būti teisiamas. EŽTT nuomone, ypač svarbu pažymėti, kad svarstomuose nuosprendžiuose ne tik faktiškai aprašytas tariamas pareiškėjo vaidmuo, bet ir jis įvardytas, įskaitant jų rezoliucinę dalį, kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą, nors tuo metu dėl pareiškėjo tai buvo tik kaltinimas baudžiamojoje byloje. Nuoroda į tai, kad jis yra šios nusikalstamos veikos „kaltininkas“, nepalieka jokių abejonių dėl to, ką teismas norėjo pasakyti. Buvo nurodytas visas pareiškėjo vardas ir pavardė, o nuorodos į jį nebuvo suformuluotos taip, kad rodytų, jog tuo metu jis buvo tik kaltinamasis, persekiojamas atskiroje baudžiamojoje byloje. Jokių paaiškinimų, kad jo kaltė nebuvo teisiškai įrodyta, nėra nei bendrininkų nuosprendžių motyvuose, nei kitur.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ypač į tai, kad bendrininkų nuosprendžiuose pareiškėjas įvardijamas kaip aptariamos nusikalstamos veikos kaltininkas, ir į išsamų jo elgesio aprašymą, kuriame aiškiai nurodoma, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, EŽTT nebuvo įtikintas, kad deramai stengtasi kiek įmanoma išvengti įspūdžio, jog pareiškėjas jau buvo pripažintas kaltu. EŽTT konstatavo, kad nuosprendžiais dėl pareiškėjo bendrininkų buvo pažeista jo teisė būti laikomam nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas. Be to, nors suprantama, jog įrodymų, pagrindžiančių nuosprendį, paremtą susitarimu dėl kaltumo, vertinimas kokybiškai skiriasi nuo vertinimo, atliekamo įprasto teismo proceso pabaigoje, kai nuosprendis priimamas remiantis pateiktų įrodymų visuma, teisėjas J. G. vis dėlto privalėjo ištirti įrodymus prieš pareiškėjo bendrininkus ir, remdamasis šia medžiaga, padaryti išvadą, kad jie padarė susitarimuose nurodytas nusikalstamas veikas.
EŽTT nurodė, kad nebūtina nagrinėti pareiškėjo nuosprendyje pateiktos nuorodos į susitarimus dėl kaltumo pripažinimo, ir konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą baimintis, jog teisėjas J. G., kuris galiausiai jį nuteisė, neturėjo reikiamo nešališkumo dėl to, kad bendrininkų nuosprendžiuose buvo padarytos nuorodos į jį. EŽTT pabrėžė, kad net ir regimybė gali turėti tam tikrą reikšmę, kitaip tariant, teisingumas turi būti ne tik vykdomas, bet ir matomas; tai susiję su pasitikėjimu, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti visuomenei. Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nacionaliniai teismai nepanaikino pareiškėjo skundžiamo nuosprendžio dėl minėtų Konvencijos pažeidimų, nepasisakė dėl visų jo argumentų ir neišnagrinėjo svarbių nešališkumo reikalavimo pažeidimo aspektų, o Slovakijos Konstitucinis Teismas nepriėmė nagrinėti jo konstitucinio skundo. Taigi aukštesni nacionaliniai teismai pirmosios instancijos teismo proceso trūkumų neištaisė.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (nešališkas teismas) ir 6 straipsnio 2 dalies (nekaltumo prezumpcija) pažeidimus.