Klausimas. Žurnalisto teisė į saviraiškos laisvę pažeista dėl nuteisimo už straipsnį apie politines aktualijas ir karo grėsmę bei galimus padarinius – straipsnyje kvestionuojama Vyriausybės politika užsienio reikalų srityje, tačiau nepasisakoma už neteisėtą smurto panaudojimą ir nekurstoma neapykanta.
Šioje byloje pareiškėjas – žurnalistas ir dviejų laikraščių steigėjas bei vyriausiasis redaktorius – skundėsi teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, nes buvo nuteistas už grasinimą terorizmu bei etninės neapykantos kurstymą paskelbtame straipsnyje analizuojant Azerbaidžano politiką dėl Irano ir galimus pragaištingus jos padarinius. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, nes nacionaliniai teismai nepateikė reikšmingų ir pakankamų pareiškėjo nuteisimo motyvų, be to, jam buvo paskirta akivaizdžiai neproporcinga ir nagrinėjamu atveju nepateisinamai griežta laisvės atėmimo bausmė.
EŽTT nurodė, kad pareiškėjo straipsnyje daugiausia dėmesio buvo skiriama konkrečiam Azerbaidžano vaidmeniui tarptautinės politikos dinamikoje, susijusioje su JAV ir Irano santykiais, taigi jis buvo politinių diskusijų dalis bendru ir visuomenei rūpimu klausimu. Pareiškėjas kritikavo Azerbaidžano Vyriausybės užsienio ir vidaus politikos žingsnius ir, kaip ir daugelis kitų to meto žiniasklaidos šaltinių, teigė, kad karo atveju Azerbaidžanas greičiausiai dalyvautų; jis taip pat spėliojo apie galimus Irano atakų taikinius. Tačiau pareiškėjas neatskleidė jokių valstybės paslapčių ir nepadidino ar nesumažino puolimo tikimybės, bet siekė perteikti konkrečių Azerbaidžano dalyvavimo galimame būsimame kare padarinių dramatišką vaizdą. Pareiškėjo išsakytos nuomonės buvo susijusios su hipotetiniais scenarijais, todėl jų nebuvo galima įrodyti.
Dėl nuteisimo už grasinimą terorizmu EŽTT nurodė, kad pareiškėjas, kaip žurnalistas ir privatus asmuo, akivaizdžiai negalėjo daryti įtakos ar kokiu nors mastu kontroliuoti jokių straipsnyje aptariamų hipotetinių įvykių. Jis taip pat neišreiškė jokio pritarimo ar nepasisakė už jokį tokį išpuolį. Jo, kaip žurnalisto, užduotis buvo skleisti informaciją ir idėjas atitinkamais politiniais klausimais ir reikšti nuomonę apie galimas būsimas konkrečių Vyriausybės priimtų sprendimų pasekmes. Taigi EŽTT konstatavo, kad nacionalinių teismų išvada, jog pareiškėjas grasino valstybei teroro aktais, buvo savavališka. Dėl jo nuteisimo už etninės nesantaikos kurstymą EŽTT nurodė, kad pareiškėjo straipsnyje keliamos problemos galėjo būti vertinamos kaip teisėtą visuomenės susirūpinimą keliantis klausimas, į kurį jis turėjo teisę atkreipti jos dėmesį.
Vien tai, kad pareiškėjas aptarė socialinę ir ekonominę padėtį regionuose, kuriuose gyvena etninė mažuma, ir išreiškė nuomonę apie galimą politinę įtampą tuose regionuose, negali būti traktuojama kaip etninio priešiškumo kurstymas. Nors atitinkamose ištraukose galėjo būti tam tikrų kategoriškų ir aštrių nuomonių bei tam tikro laipsnio perdėjimo kritikuojant tariamą centrinės valdžios institucijų elgesį su atitinkama mažumos grupe, jose nebuvo neapykantos kalbos ir negalima teigti, kad jomis buvo skatinamas smurtas tarp etninių grupių ar kaip nors menkinama kuri nors etninė grupė.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT nusprendė, kad nacionaliniai teismai nepateikė reikšmingų motyvų dėl pareiškėjo nuteisimo už grasinimą terorizmu ir etninio priešiškumo kurstymą. Svarstomo apribojimo sunkumą dar labiau padidino itin griežta laisvės atėmimo bausmė, nors bylos aplinkybės neatskleidžia pagrindo iš viso skirti pareiškėjui laisvės atėmimo bausmę. EŽTT nuomone, tiek pareiškėjo nuteisimas, tiek paskirta itin griežta sankcija galėjo sukelti atgrasomąjį poveikį žurnalistų saviraiškos laisvei ir atgrasyti spaudą nuo atviro visuomenei rūpimų klausimų aptarimo. Apibendrindamas EŽTT nusprendė, kad teismai peržengė jiems suteiktos vertinimo laisvės, susijusios su diskusijų viešojo intereso klausimais ribojimais, ribas. Pareiškėjo nuteisimas neatitiko primygtinio socialinio poreikio ir buvo akivaizdžiai neproporcingas bet kokiems nurodytiems teisėtiems tikslams, taigi nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
EŽTT išvada. EŽTT NUSTATĖ Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą — straipsnis buvo politinių diskusijų visuomenei rūpimu klausimu dalis, o teismai nepateikė reikšmingų nuteisimo motyvų.