Klausimas. Politiko teisė į saviraiškos laisvę pažeista nuteisus jį už propagandą teroristinės organizacijos naudai dėl partijos renginyje paskelbtos deklaracijos, kurioje išsakyta kritika dėl kurdų problemos, karo Irake ir kalėjimų bei kalinių situacijos Turkijoje, tačiau nebuvo kurstomas smurtas ar neapykanta.
Šioje byloje pareiškėjas – įvykių metu teisėtos Liaudies demokratijos partijos vietos jaunimo padalinio pirmininkas – skundėsi teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, nes buvo nuteistas už propagandą teroristinės organizacijos naudai dėl 2003 m. sausio mėn. partijos suvažiavime jo paskelbtos deklaracijos, kurioje neva propaguojamas smurto ir kitų teroristinių metodų panaudojimas. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, nes, išnagrinėjęs nacionalinių teismų pareiškėjo baudžiamojoje byloje pateiktus motyvus aiškinant atitinkamas Turkijos teisės nuostatas, nusprendė, kad jo teisės į saviraiškos laisvę apribojimas negali būti traktuojamas kaip būtinas demokratinėje visuomenėje.
EŽTT nurodė, kad pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę apribojimu buvo siekiama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje išvardytų tikslų, t. y. užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti valstybės saugumą. Vertindamas apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, skelbdamas deklaraciją, reiškėsi kaip politinio gyvenimo dalyvis. Jis pristatė savo partijos požiūrį daugeliu aktualių klausimų, turinčių įtakos Turkijos politiniam gyvenimui, taip pat dėl tarptautinės problemos – Jungtinių Amerikos Valstijų intervencijos į Iraką. Būdamas opozicinės politinės partijos narys, pareiškėjas tikėjosi, kad Turkija nedalyvaus tokiame konflikte, nes tai pablogintų jos politinę, ekonominę ir socialinę padėtį. Jis pasmerkė Turkijos valdančiosios partijos neveiklumą tiek vietos, tiek Vyriausybės lygmeniu.
Pareiškėjas taip pat kritikavo KDP lyderio Abdullah Öcalano (Abdullah Öcalan), nubausto laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kurį vadino „sayın“ (šiuo atveju pagarbus kreipimasis (turk.) – „gerbiamas“), izoliavimą, jo nuomone, neatitinkantį nei žmogaus teisių, nei tarptautinės teisės normų. Pareiškėjas baigė savo pareiškimą raginimu panaikinti visas izoliavimo vienutėje priemones visuose Turkijos kalėjimuose, kad būtų išvengta naujos konfrontacijos, taip pat paragino dėl socialinės taikos paskelbti visuotinę amnestiją visiems kaliniams, taip pat ir A. Öcalanui. Pareiškėjas sukritikavo ir žmonių dingimo atvejus, ypač dviejų jo partijos narių dingimą. Galiausiai jis išreiškė viltį, kad kurdų problema bus išspręsta per demokratiją ir taiką.
EŽTT pažymėjo, kad iš nacionalinių teismų sprendimų pareiškėjo byloje motyvų matyti, jog teismai, jį nuteisdami, neišnagrinėjo visos deklaracijos, apsiribodami tik vienos teksto dalies aiškinimu. Teismai neatkreipė dėmesio į deklaracijoje, vertinant ją kaip visumą, vartojamas sąvokas, neatsižvelgė į pareiškėjo statusą ar asmenybę, deklaracijos paskelbimo vietą ir kontekstą, jos adresatus. Atsižvelgdamas į savo išvadas dėl deklaracijos turinio, EŽTT nepritarė nacionalinių teismų vertinimui, dėl kurio ją paskelbęs pareiškėjas buvo nuteistas už propagandą teroristinės organizacijos naudai. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad paskelbta deklaracija, vertinant ją kaip visumą, nebuvo kurstoma naudoti smurtą, pasipriešinti ginklu ar sukilti, ir esminis požymis, į kurį atsižvelgtina, – tai nebuvo neapykantos kalba.
Deklaracijos turinys taip pat negalėjo paskatinti smurto, įžiebdamas gilią ir iracionalią neapykantą tam tikriems nurodytiems asmenims. EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjo nuteisimas neatitiko primygtinio socialinio poreikio. Teismas taip pat pabrėžė jam paskirtos bausmės griežtumą – dešimties mėnesių laisvės atėmimas ir bauda. Šiuo aspektu Teismas pakartojo, kad dėl Vyriausybės užimamos dominuojančios padėties ji turi santūriai taikyti baudžiamąsias priemones, ypač jei yra kitų būdų atsakyti į nepagrįstus priešininkų išpuolius ir kritiką. Iš tiesų demokratinės valstybės valdžios institucijos turi toleruoti kritiką, juolab kad šiuo atveju buvo išsakyta kritika dėl kurdų problemos, karo Irake ir kalėjimų bei kalinių Turkijoje, įskaitant Abdullah Öcalaną, padėtį.
EŽTT išvada. EŽTT NUSTATĖ Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą — nacionaliniai teismai vertino tik vieną deklaracijos dalį, neįvertinę jos kaip visumos; smurtas ar neapykanta nebuvo kurstomi.