Klausimas. Nuteistosios teisė gintis padedant savo pasirinktam gynėjui ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pažeistos teismui ilgame ir neintensyviame procese paskyrus jai naują gynėją vietoj posėdžiuose nedalyvavusio pačios pasikviesto ir apie tai nepranešus.

Šioje byloje pareiškėja, nuteista už dalyvavimą ginkluotoje teroristinėje organizacijoje, skundėsi teisės gintis padedant savo pasirinktam gynėjui pažeidimu, nes pirmosios instancijos teismas paskyrė jai naują gynėją ir nepranešė apie tai nei jai, nei jos pasisamdytam gynėjui. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą, nes teismo sprendimas nepaisyti pareiškėjos pageidavimo dėl teisinio atstovo pasirinkimo turėjo tokios neigiamos įtakos jos gynybos teisėms, kad pažeidė bendrą baudžiamojo proceso teisingumą.

EŽTT nurodė, kad nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pradžios 1996 m. rugsėjo 23 d. pareiškėją gynė jos pasikviestas advokatas İ. E. 1999 m. lapkričio 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje İ. E. atsisakė ją ginti, o pareiškėja pateikė teismui atitinkamus dokumentus ir pranešė, kad ją gins posėdyje dalyvaujantis advokatas P. S. Šiam teismui, vadovaujantis Turkijos teisės nuostatomis, patenkinus pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo pareigos dalyvauti teismo posėdžiuose, ji vėliau teismo posėdžiuose nedalyvavo. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos pasinaudojimas savo teisėmis nedalyvauti teismo posėdžiuose ir pasisamdyti pasirinktą gynėją savaime negalėjo atleisti valstybės institucijų nuo pareigos imtis priemonių, kad būtų užtikrinta veiksminga kaltinamojo gynyba. Be to, advokatas P. S. iš viso dalyvavo devyniuose teismo posėdžiuose, o dėl dvylikos teismo posėdžių, kuriuose nedalyvavo nei kaltinamieji, nei gynėjai, nacionalinis teismas neturėjo jiems priekaištų, nes tas laikotarpis iš esmės buvo skirtas vieno iš kaltinamųjų arešto orderiui vykdyti.

Vis dėlto, kai ir po minėto kaltinamojo sulaikymo advokatas P. S. toliau nedalyvavo teismo posėdžiuose, nepateikdamas svarbių neatvykimo priežasčių, teismas nusprendė priminti advokatui jo pareigas, siekdamas užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdžiuose ir veiksmingą pareiškėjos teisinį atstovavimą. Kadangi šios pastangos buvo nerezultatyvios, tai teismas, nepranešęs pareiškėjai, kreipėsi į advokatūrą dėl gynėjo paskyrimo, nes, atsižvelgiant į jai inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą (nustatyta ne mažesnė kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmė), gynėjo dalyvavimas buvo privalomas pagal Turkijos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK). Teismas nebandė informuoti pareiškėjos apie savo sprendimą paskirti jai gynėją ir neatnaujino susirašinėjimo su advokatu P. S. po to, kai pareiškėjos gynėju buvo paskirtas advokatas M.

B. Taigi EŽTT konstatavo, kad teisės klausimas šioje byloje susijęs su dviem veiksniais: viena vertus, pareiškėjos tariama galimybe veiksmingai gintis padedant jos pasirinktam gynėjui; kita vertus, nacionalinio teismo pareiga užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, ypač atsižvelgiant į nepagrįstą pareiškėjos privačiai pasamdyto advokato P. S. nebuvimą teismo posėdyje. EŽTT nurodė, kad taikys principus, nustatytus byloje Croissant prieš Prancūziją ir išplėtotus byloje Dvorski prieš Kroatiją, ir nustatys, ar buvo reikšmingų ir pakankamų priežasčių nepaisyti pareiškėjos pageidavimo dėl jos pasirinkto teisinio atstovavimo ir ar jos baudžiamasis procesas buvo iš esmės teisingas. EŽTT pažymėjo, kad susitariančiosios valstybės turi nuspręsti, kaip jos turėtų laikytis Konvencijoje nustatytų teisingo proceso reikalavimų, o nacionaliniai teismai, kaip galutiniai proceso teisingumo sergėtojai, turi pozityviąją pareigą užtikrinti praktinį ir veiksmingą Konvencijos 6 straipsnyje saugomų gynybos teisių gerbimą.

Šiuo aspektu tam tikros jų įgyvendinamos procesinės priemonės, kurios gali atrodyti naudingos tinkamam teisingumo vykdymui, negali būti taikomos be procesinių garantijų, ypač tais atvejais, kai tokios priemonės gali pakenkti gynybos teisėms. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT mano, kad nacionalinių teismų sprendimas nepaisyti kaltinamojo pageidavimų dėl teisinio atstovo pasirinkimo ar trukdymas įgyvendinti tokį pasirinkimą turi būti lydimas procesinių garantijų, skirtų užtikrinti, kad teisė į savo pasirinkto gynėjo pagalbą išliktų praktiška ir veiksminga, o ne teorinė ir iliuzinė.

EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nacionalinio teismo sprendimas kreiptis į advokatūrą dėl kito gynėjo pareiškėjai paskyrimo buvo pagrįstas Turkijos BPK nuostata, kurios taikymo sritis, rodos, apsiribojo valstybės paskirtais advokatais. Bet kuriuo atveju nacionalinių teismų užduotis yra išspręsti nacionalinių teisės aktų aiškinimo problemas, o EŽTT vaidmuo – patikrinti, ar tokio aiškinimo padariniai yra suderinami su Konvencija. Taigi EŽTT nagrinėjo priežastis, kurias pirmosios instancijos teismas nurodė paskirdamas M. B. pareiškėjos gynėju tuo metu, kai ją gynė jos pačios pasirinktas gynėjas P. S. Atitinkamame šio teismo sprendime tokios priežastys nenurodytos, tačiau, kadangi teismas siekė pakeisti P. S. po to, kai šis be pateisinamos priežasties ilgą laiką nedalyvavo teismo posėdžiuose, EŽTT buvo pasirengęs pripažinti buvus tinkamą faktinį pagrindą paskirti M.

B., atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti proceso sąžiningumą, tinkamą teisingumo vykdymą ir veiksmingą pareiškėjos atstovavimą pagal Konvencijos 6 straipsnio garantijas. Tačiau tai nekeičia aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė pareiškėjai apie M. B. paskyrimą, nes nebuvo teisinės nuostatos, įpareigojančios teismą tai padaryti. Taigi sprendimo dėl valstybės gynėjo paskyrimo priėmimo tvarka stokojo procesinių garantijų, kurios užtikrintų, kad pareiškėjos pageidavimai dėl jos teisinio atstovo pasirinkimo išliktų praktiški ir veiksmingi. Tokia padėtis prieštarauja EŽTT praktikai, pagal kurią nacionalinės institucijos privalo atsižvelgti į kaltinamojo pageidavimus dėl teisinio atstovo pasirinkimo. EŽTT konstatavo, kad nacionalinis teismas netinkamai motyvavo, kad buvo pakankamas pagrindas (įskaitant aiškų teisinį pagrindą) nepaisyti pareiškėjos pageidavimų dėl jos teisinio atstovo pasirinkimo ir paskirti M.

B. jos naujuoju gynėju. Kadangi nacionalinis teismas nepranešė pareiškėjai apie naujo gynėjo paskyrimą, ji negalėjo pareikšti savo pageidavimų ir priimti informuoto sprendimo. Siekiant įvertinti, ar šie trūkumai turėjo neigiamos įtakos bendram baudžiamojo proceso teisingumui, reikia atsižvelgti į paskirto gynėjo elgesį. EŽTT pažymėjo, kad šis gynėjas susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, gavo jos kopijas, trumpai pasisakė per teismo posėdį. Tačiau nėra jokių duomenų, kad jis informavo pareiškėją apie jo paskyrimą būti gynėju arba kitaip susisiekė su ja, kad aptartų bylą ir parengtų gynybą. EŽTT atmetė Vyriausybės argumentą, kad šį klausimą turėjo išspręsti pareiškėja, nes valstybė neturi kištis į advokato ir kliento santykius. Iš tiesų pareiškėja nebuvo informuota apie gynėjo paskyrimą nei paties advokato, nei teismo, o vien gynėjo paskyrimas neužtikrina veiksmingos pagalbos.

Be to, EŽTT pabrėžė, kad nė vienoje teismo proceso stadijoje paskirtas gynėjas nesusitiko su pareiškėja, kad aptartų jos bylą ir suteiktų teisinę pagalbą, taip pat nepateikė jokių rašytinių argumentų dėl kaltinimų pagrįstumo ir nepagrindė žodžiu pateiktų argumentų. Ypač reikšminga tai, kad, 2008 m. gegužės 29 d. paskelbus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau teismui dar nepateikus nuosprendžio motyvų, gynėjas pateikė trumpą apeliacinį skundą, o vėliau gavęs motyvuotą nuosprendį, nepateikė jokių papildomų apeliacinio skundo argumentų atsakydamas į jame išdėstytas išvadas, taigi paduotame apeliaciniame skunde nebuvo jokių esminių faktinių ar teisinių argumentų. EŽTT nuomone, šie trūkumai galėjo apriboti gynėjo paskyrimą iki grynai formalaus veiksmo.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą.