Klausimas. Procesinė pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį pažeista neveiksmingai ištyrus praeityje mažamečio globos namų auklėtinio galimai patirtą kitų vaikų seksualinę prievartą.

Šioje byloje pareiškėjas skundėsi tuo, kad valstybės institucijos veiksmingai neištyrė jo prieš daugelį metų globos namuose patirtos kitų vaikų seksualinės prievartos. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes, nors kai kurių tinkamų ir laiku tyrimo priemonių buvo imtasi, dėl tyrimo trūkumų, susijusių su pareiškėjo teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės skyrimo klausimo sprendimu, valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti jo galimai patirtą netinkamą elgesį.

EŽTT nurodė, kad kai vaikų teisių apsaugos įstaiga, remdamasi pareiškėjo globėjos pareiškimais, pranešė policijai apie sunkius seksualinės prievartos prieš jį veiksmus, įvykdytus prieš daugelį metų globos namuose, tai prilygo argumentuotam skundui dėl netinkamo (žiauraus) elgesio, kuris sukėlė valstybės pareigą atlikti tyrimą pagal Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Reaguodamas į skundą, prokuroras nedelsdamas pradėjo ir atliko ikiteisminį tyrimą, jo metu buvo siekiama nustatyti galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Buvo identifikuoti ir apklausti kaip specialieji liudytojai galimi kaltininkai ir su nusikaltimu susiję asmenys, globos namų direktorė; vykdyta jų telefonais perduodamos informacijos kontrolė, ji buvo pratęsta nustačius, kad jie ėmė dažniau bendrauti šifruotomis žinutėmis.

Buvo apklaustas pareiškėjas, teisėsaugos institucijų iniciatyva gauta medicininė išvada, kad ant jo kūno nenustatyta nepaaiškinamų sužalojimų, galinčių rodyti seksualinę prievartą, ir Pagalbos vaikams centro, kur institucijų nurodymu buvo atliktas pareiškėjo vertinimas, psichologo išvada. Taigi EŽTT negalėjo konstatuoti, kad valstybės institucijos nedėjo realių pastangų atlikti veiksmingą tyrimą, kuris atitiktų Konvencijos 3 straipsnio procesinius reikalavimus. Tačiau EŽTT atkreipė dėmesį ir į kitus proceso aspektus, kuriuos vertino kaip trūkumus. Antai, prokurorams kelis kartus analizuojant bylos aplinkybes, buvo apsiribota galimų kaltininkų įvykių versijos išklausymu. Šį klausimą pareiškėjas kėlė baudžiamojo proceso metu skunduose dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. EŽTT pažymėjo, kad pagrindinis šalių ginčas šioje byloje susijęs su tuo, kad prokuroras ir (arba) teismas pareiškėjui nepaskyrė teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės.

Vyriausybė pareiškėją kaltino iniciatyvos stoka, nes ikiteisminio tyrimo metu jis tokios ekspertizės neprašė. EŽTT nesutiko su tokiu požiūriu, kad, pareiškėjui nepateikus prašymo dėl ekspertizės, ikiteisminio tyrimo institucijos negalėjo kreiptis į teismą dėl jos skyrimo, ir priminė savo praktikos nuostatas dėl valstybės pareigos savo iniciatyva tirti smurto artimoje aplinkoje atvejus kaip viešojo intereso klausimą ir bausti už tokias veikas atsakingus asmenis. Be to, kaip teigė pareiškėjas, jis apie tai, kad teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė nebus atliekama, sužinojo tik nutraukus ikiteisminį tyrimą (pareiškėjas ekspertizės neatlikimą, be kita ko, kritikavo savo skunduose dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo). EŽTT taip pat atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria rėmėsi pareiškėjas, kad bylose dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius liudytojų paprastai nebūna, todėl tokiose bylose teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės išvados yra svarbus įrodymas.

EŽTT pažymėjo ir tai, kad šioje byloje paties nukentėjusiojo parodymai (ir jo globėjos parodymai, pasakojant, ką jis buvo sakęs) nebuvo vieninteliai galimai padaryto seksualinio nusikaltimo įrodymai: tai, kad pareiškėjas galėjo patirti seksualinę prievartą, nurodė specializuoto Pagalbos vaikams centro psichologė. Deja, prokuroras šios išvados nelaikė svarbia. Vyriausybė taip pat teigė, kad teismo psichologinės ar psichiatrinės ekspertizės paprastai skiriamos kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai reikia nustatyti mažamečio psichikos būklę. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad jau yra nagrinėjęs bylas, kuriose teismo paskirtos teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės išvados buvo pripažintos svarbiais įrodymais. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl seksualinės prievartos yra pripažinęs tokių įrodymų įrodomąją reikšmę, o teismo praktika, kuria Vyriausybė grindė poziciją, jog pirmiau nurodyta ekspertizė tokiose bylose nėra būtina, susijusi su priešinga procesine situacija, kai nuteistasis skundėsi nukentėjusiosios teismo psichologinės ekspertizės neatlikimu esant pakankamai kitų įrodymų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Tuo tarpu EŽTT nagrinėjamoje situacijoje būtent nukentėjusysis (pareiškėjas) pageidavo teismo ekspertizės, kai, prokurorų nuomone, byloje trūko kitų (kaltinančių) įrodymų. Svarbiausia EŽTT buvo tai, kad teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės būtinybės klausimo nenagrinėjo ir nesprendė nei aukštesnysis prokuroras, atmetęs pareiškėjo skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nei analogiškus skundus nagrinėję ir atmetę dviejų instancijų teismai, kurie nuolat dangstėsi teisine nuostata, kad būtent prokuroras turėjo spręsti, kokių tyrimo priemonių imtis, užuot stengęsi paaiškinti pareiškėjui, kodėl teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė buvo nereikalinga. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad taip buvo elgiamasi nepaisant psichologo išvados, kad galėjo būti panaudota seksualinė prievarta, ir paties prokuroro pripažintos aplinkybės, kad keturi specialieji liudytojai pradėjo dažniau susitikinėti ir kad yra tikimybė, jog jie siekė suderinti savo įvykių versijas.

Remdamasis, be kita ko, Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (toliau – Lansarotės konvencija) 30 ir 35 straipsniais, EŽTT buvo atidus būtinybei apsaugoti nuo seksualinės prievartos galimai nukentėjusius nepilnamečius, ypač mažamečius, nuo pakartotinių apklausų, kurios gali sukelti antrinę viktimizaciją ir papildomai traumuoti, taip pat pabrėžė su tuo susijusią valstybės institucijų pareigą užtikrinti pusiausvyrą tarp būtinybės atlikti veiksmingą galimos prievartos tyrimą ir apsaugoti galimai nuo tokios prievartos nukentėjusius asmenis. EŽTT taip pat priminė, kad nacionalinės tyrimo institucijos ir teismai turi kur kas geresnes nei jis pats galimybes šią pusiausvyrą užtikrinti ir išsamiau įvertinti papildomų tyrimo veiksmų būtinybę, taip pat atsižvelgdami į būtinybę apsaugoti pažeidžiamus nukentėjusiuosius.

EŽTT turi įsitikinti, kad pareiškėjo byloje atlikti tyrimo veiksmai, vertinami kaip visuma, leidžia daryti išvadą, jog veiksmingas priemones apimantis tyrimas buvo atliktas. Teismas pripažino, kad kai kurių tinkamų ir laiku priemonių buvo imtasi, bet atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta dėl tyrimo trūkumų, vis dėlto konstatavo, kad konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti pareiškėjo galimai patirtą netinkamą elgesį.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.