Klausimas. Teisė gintis pačiam ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepažeistos dėl to, kad, vadovaujantis nacionalinėje teisėje nustatytu privalomo gynėjo dalyvavimo baudžiamajame procese reikalavimu, advokatui neleista gintis pačiam baudžiamojoje byloje, kurioje jis nuteistas už teismo įžeidimą.
Šioje byloje pareiškėjas, advokatas, nuteistas už teismo įžeidimą, skundėsi tuo, kad šio baudžiamojo proceso metu jam buvo paskirtas gynėjas ir neleista gintis pačiam. EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimo, nes privalomo gynėjo dalyvavimo baudžiamajame procese pagrindai, nustatyti Portugalijos teisėje ir pritaikyti konkrečioje pareiškėjo byloje, buvo reikšmingi ir pakankami, o jis nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad negalėjo veiksmingai dalyvauti procese ir kad procesas buvo neteisingas.
Apibendrindama EŽTT praktikoje suformuluotus bylai aktualius bendruosius principus, Didžioji kolegija nurodė, kad, nagrinėjant privalomos gynėjo pagalbos baudžiamajame procese atitiktį Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies c punktui, taikytini šie principai: Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies c punktas nebūtinai suteikia kaltinamajam teisę pačiam nuspręsti, kokiu būdu turi būti užtikrinta jo gynyba; sprendimas, kuri Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta alternatyva – pareiškėjo teisė gintis pačiam asmeniškai, būti atstovaujamam paties pasirinkto gynėjo ar tam tikromis aplinkybėmis gynėjo, paskirto teismo, – turi būti pasirinkta, iš principo priklauso nuo taikytino nacionalinio įstatymo ar teismo taisyklių; valstybės narės turi vertinimo laisvę dėl šio pasirinkimo, nors ši nėra neribota.
Atsižvelgdamas į šiuos principus, EŽTT turi išnagrinėti, pirma, ar buvo pateikti reikšmingi ir pakankami pagrindai įstatymu įtvirtintam pasirinkimui, pritaikytam nagrinėjamoje byloje. Antra, jei tokie pagrindai buvo pateikti, ar, atsižvelgiant į bendrą baudžiamojo proceso teisingumo vertinimą, nacionaliniai teismai, taikydami atitinkamą taisyklę, taip pat pateikė reikšmingus ir pakankamus savo sprendimų pagrindus; šiuo aspektu reikšminga, ar kaltinamajam buvo suteikta galimybė praktiškai veiksmingai dalyvauti nagrinėjant bylą.
EŽTT nurodė, kad, pagal bylai aktualias Portugalijos BPK nuostatas ir nacionalinių teismų praktiką, gynėjo atstovavimas, rodos, privalomas visose pagrindinėse baudžiamojo proceso stadijose. Portugalijos baudžiamojo proceso teisė, palyginti su kitų valstybių – Konvencijos dalyvių, yra itin ribota dėl galimybės kaltinamajam gintis pačiam, be gynėjo pagalbos. Vertindamas tokio privalomo teisinio atstovavimo pagrindus, EŽTT apžvelgė Portugalijos įstatymo leidybos tendencijas ir jos kontekste pateiktą svarstomų nuostatų pagrindimą, taip pat Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir apeliacinės instancijos teismų praktiką dėl jų aiškinimo ir konstatavo, kad įstatymų leidėjas nuosekliai išlaikė privalomos gynėjo pagalbos baudžiamajame procese reikalavimą; Aukščiausiasis ir Konstitucinis Teismai savo ruožtu plačioje ir tvirtai suformuotoje praktikoje pateikė labai išsamius motyvus, dėl ko nusprendžia, kad palyginti griežta privalomo teisinio atstovavimo taisyklė atitinka Konstituciją ir yra būtina tiek kaltinamojo, tiek viešajam interesui.
EŽTT pabrėžė, kad šiame kontekste pagrindinis klausimas yra ne tai, ar turėtų būti priimtos mažiau ribojančios taisyklės ir ar valstybė gali įrodyti, jog, nesant privalomo teisinio atstovavimo, kaltinamojo gynybos teisės negalėtų būti garantuojamos. Esminis klausimas vertinant, ar įstatymo leidėjas pateikė reikšmingus ir pakankamus savo pasirinkimo pagrindus, yra tai, ar šis veikė neperžengdamas jam suteiktos vertinimo laisvės ribų. Teismai pareiškėjo byloje vadovavosi ilgamete minėtų aukščiausių Portugalijos teismų praktika, pabrėžė, kad privalomomis gynėjo pagalbos baudžiamajame procese taisyklėmis siekiama ne apriboti kaltinamojo veiksmus, o apsaugoti jį užtikrinant veiksmingą gynybą; gynyba baudžiamajame procese yra viešojo intereso klausimas, tad teisės į gynybą padedant gynėjui negalima atsisakyti; kaltinamasis yra geriau ginamas profesionalaus teisininko advokato, neapkrauto emocinės naštos, slegiančios kaltinamąjį, ir šis gali užtikrinti sveiku protu grindžiamą, nešališką (apgalvotą, santūrią) ir veiksmingą gynybą.
Taigi Portugalijos teismų sprendimas reikalaujant, kad pareiškėjui atstovautų gynėjas, buvo išsamaus įstatymu įtvirtinto reglamentavimo rezultatas, šiuo reglamentavimu siekiama apsaugoti kaltinamuosius užtikrinant veiksmingą gynybą bylose, kuriose gali būti paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. EŽTT nurodė galintis sutikti su tuo, kad valstybė narė gali pagrįstai manyti, jog kaltinamasis, bent paprastai, yra geriau ginamas padedamas gynėjo advokato, kuris yra nešališkas ir techniškai pasiruošęs. Be to, net jei kaltinamasis turi advokato kvalifikaciją, kaip pareiškėjas jis gali nesugebėti vykdyti veiksmingos gynybos savo paties byloje, nes kaltinimai yra susiję asmeniškai su juo. Šie argumentai juolab pagrįsti, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kaltinamasis yra laikinai pašalintas iš advokatūros, tad nėra tinkamai registruotas advokatas ir jam neleidžiama teikti teisinės pagalbos kitiems.
Be to, pareiškėjas, nors buvo sustabdytas advokato statusas, dirbo kaip advokatas ir anksčiau jau buvo kaltinamas dėl teisėjo įžeidimo. Atsižvelgdamas į ypatingą advokatų statusą vykdant teisingumą ir jų pareigas dėl savo elgesio, EŽTT sutiko su tuo, kad šiuo atveju buvo tinkamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas būtų galėjęs stokoti objektyvaus ir santūraus požiūrio, kuris pagal Portugalijos teisę būtinas gynybai veiksmingai vykdyti. Be to, pagal Portugalijos teisę, techninę teisinę gynybą pavedus gynėjui, kaltinamajam suteikiamos priemonės asmeniškai dalyvauti procese. EŽTT nuomone, nepaisant privalomo gynėjo reikalavimo, praktikoje kaltinamajam paliekama gana plati galimybė daryti poveikį savo gynybos baudžiamajame procese įgyvendinimui ir aktyviai dalyvauti ginantis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT nurodė, kad esminis pagal Portugalijos teisę privalomo teisinio atstovavimo baudžiamajame procese taisyklės tikslas – užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir teisingą bylos nagrinėjimą gerbiant kaltinamojo teisę į šalių lygybę.
Atsižvelgdamas į visą procesinį kontekstą, kuriame taikomas šis reikalavimas, ir į valstybės vertinimo laisvę dėl priemonių kaltinamojo gynybai užtikrinti pasirinkimo, Teismas nusprendė, kad privalomos gynėjo pagalbos pagrindai apskritai ir nagrinėjamoje byloje buvo reikšmingi ir pakankami. Vertindamas baudžiamojo proceso kaip visumos teisingumą, EŽTT nurodė, kad pareiškėjo gynybą posėdžiuose pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme užtikrino teismo paskirtas gynėjas, o jis pats posėdžiuose nedalyvavo, sąmoningai nepasinaudodamas galimybe kartu su gynėju veiksmingai dalyvauti įgyvendinant savo gynybą; nebendravo su gynėju ir nemėgino duoti jam nurodymų, tačiau nacionaliniame procese neginčijo gynėjo kvalifikacijos ar darbo kokybės, neprašė paskirti kito advokato ir nepasikvietė paties pasirinktojo.
Pareiškėjas taip pat neteigė, kad būtų neturėjęs galimybės pateikti savosios įvykių versijos ar taikytinų teisės nuostatų aiškinimo. Turėdamas omenyje pirmiau nurodytą pareiškėjo procesinę poziciją dėl nedalyvavimo procese nepaisant nepasitikėjimo gynėja, EŽTT pažymėjo, kad jis neteigė, neva gynėja padarė procesinių klaidų. Be to, pakartotinis teisėjo įžeidimas, už kurį galėjo būti paskirta keturi mėnesiai 15 dienų laisvės atėmimo, negali būti laikomas smulkia veika. Atsižvelgiant į veikos, kuria buvo kaltinamas pareiškėjas, aplinkybes, nacionalinių teismų manymas, kad jis stokojo objektyvaus ir nešališko požiūrio, būtino siekiant veiksmingai gintis, nebuvo nepagrįstas. Iš tiesų iš pareiškėjo argumentų ir besikartojančių peticijų EŽTT dėl privalomos gynėjo pagalbos baudžiamajame procese matyti, kad jam daugiausia rūpi ne konkretus baudžiamasis procesas, dėl kurio inicijuota ši byla, o siekiama ginti savo principinę poziciją prieš privalomą gynėjo pagalbą pagal Portugalijos teisę.
Be savo bendrojo priešinimosi šiam reikalavimui, jis nepateikė jokių pagrįstų argumentų, rodančių jo baudžiamojo proceso neteisingumą. Taigi EŽTT nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo baudžiamasis procesas, kuriame teismai taikė ginčijamą privalomos gynėjo pagalbos reikalavimą, buvo neteisingas.
EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimo.