Klausimas. Procesinė pareiga pagal Konvencijos 8 straipsnį pažeista dėl esminių baudžiamojo tyrimo dėl seksualinio priekabiavimo darbe trūkumų.

Šioje byloje pareiškėja, dirbusi valymo įmonėje, teikusioje paslaugas valstybinei geležinkelio bendrovei priklausančioje geležinkelio stotyje, skundėsi netinkamu teisėsaugos institucijų atsaku į jos skundą dėl stoties viršininko seksualinio priekabiavimo. EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, nes pareiškėjos bylos tyrimas pasižymėjo tokiais reikšmingais trūkumais, kad buvo pažeistos valstybės pozityviosios pareigos pagal šią nuostatą. Pasisakydamas dėl Konvencijos 8 straipsnio taikymo pareiškėjos skundžiamai situacijai, EŽTT nurodė, kad ji patyrė sielvartą (angl. distress) dėl tariamo viršininko elgesio ir skundėsi tuo, kad valstybės to neištaisė, neužtikrino žalos atlyginimo. Pareiškėja apibūdino per daugiau nei dvejus metus pirmiau nurodyto viršininko, kaip ji teigė, rodytą nepageidaujamą seksualinio pobūdžio dėmesį (angl. sexual advances).

Prokuroras tokius pirmiau nurodyto asmens veiksmus vertino kaip pakankamai reikšmingus tyrimui pradėti, jų tikrumas buvo patvirtintas, nors galiausiai jie nepripažinti nusikalstamais. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra susijusios su jos psichiniu neliečiamumu ir seksualiniu gyvenimu, patenkančiais į Konvencijos 8 straipsniu saugomą asmeninę sritį. Atsižvelgdamas į aptariamų veiksmų sunkumą ir apskritai į visos situacijos reikšmę pareiškėjai, kuri teigė, kad buvo pasikėsinta į jos seksualinį neliečiamumą, Teismas konstatavo, kad skundžiamas elgesys pasiekė Konvencijos 8 straipsnio taikymo ribą.

EŽTT nurodė, kad bylos aplinkybės, susijusios su sistemos, sukurtos siekiant apsisaugoti nuo seksualinio priekabiavimo darbo vietoje, taikymu, patenka į veikų kategoriją, dėl kurios pagal Teismo praktiką ne visada reikalaujama įtvirtinti būtent veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas. Valstybinės geležinkelio bendrovės veiksmai galėjo sukelti valstybės atsakomybę pagal Konvenciją. Būdama informuota apie pareiškėjos pateiktus kaltinimus seksualiniu priekabiavimu, geležinkelio bendrovė nedaug padarė į tai reaguodama, atrodo, kad nebuvo atliktas joks vidinis tyrimas. Todėl EŽTT negalėjo įvertinti, ar darbdavio lygmeniu buvo įdiegti kokie nors mechanizmai, skirti seksualiniam priekabiavimui darbo vietoje nagrinėti. Tai savaime gali prieštarauti Konvencijos 8 straipsnio reikalavimams. Šiuo aspektu Teismas pakartojo, kad atitinkamuose ES dokumentuose vienareikšmiškai smerkiamas seksualinis priekabiavimas ir valstybės raginamos imtis prevencinių priemonių prieš jį. Taip pat pripažinta, kad priekabiavimas darbo vietoje yra sveikatos ir saugos klausimas ir turėtų būti traktuojamas kaip toks, ir jam turėtų būti veiksmingai užkirstas kelias darbo vietoje ir kitur.

Kadangi pareiškėja EŽTT daugiausia skundėsi ydingu prokurorų ir teismų atsaku į jos skundus, tai Teismas išnagrinėjo valstybės institucijų nustatytus mechanizmus, kuriais ji galėjo pasinaudoti siekdama apginti savo pažeistas teises. Pagal nacionalinę teisę seksualinis priekabiavimas buvo kriminalizuotas ir vertinamas kaip sunkiausia priekabiavimo forma, policija ir prokuroras pareiškėjos atveju nusprendė, kad reikia atlikti baudžiamąjį tyrimą. Taigi EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti, jog šis tyrimas bus veiksmingas ir įgalins gauti žalos atlyginimą. Jeigu baudžiamosios teisinės gynybos priemonės būtų veiksmingos, jos atitiktų Konvencijos 8 straipsnyje nustatytos procesinės pareigos reikalavimus. EŽTT nusprendė, kad, atsižvelgiant į baudžiamajame procese prokuroro ir teismo padarytą išvadą, kad viršininkas nežemino pareiškėjos, kaip kad ji teigė, negalima reikalauti iš jos išbandyti kitas teisinės gynybos priemones (pavyzdžiui, civilinį ieškinį), kurios buvo prieinamos, bet, tikėtina, nebūtų sėkmingesnės. Taigi bylos klausimas, ar baudžiamajame procese dėl seksualinio priekabiavimo prie pareiškėjos valstybė pakankamai apgynė jos teisę į privataus gyvenimo, ypač asmens neliečiamumo, gerbimą.

EŽTT nurodė, kad skundo tyrimas buvo pradėtas nedelsiant, jį atlikus priimtais sprendimais nustatyta, kad stoties viršininkas padarė pareiškėjos skundžiamus veiksmus, tačiau nuspręsta, kad jie neatitiko baudžiamajame įstatyme įtvirtintų seksualinio priekabiavimo sudėties požymių, būtent, nors viršininkas siekė pareiškėjos seksualinio palankumo, vadovaujantis surinktais įrodymais, dėl to nebuvo suvaržyta jos seksualinė laisvė ir ji nebuvo pažeminta.5 EŽTT konstatavo, kad šiuose sprendimuose nėra nieko, kas leistų patikrinti, kaip valstybės institucijos padarė galutinę išvadą. Prokuratūra tik išsamiai aprašė surinktus įrodymus, nepaaiškindama, kaip jie pagrindžia priimamą sprendimą. Atrodo, kad prokuroras nevertino pareiškėjos parodymų atsižvelgdamas į kontekstą ir netraktavo jų kaip reikšmingo įrodymo.

Šiuo aspektu EŽTT pakartojo, kad, kaip ir smurtas artimoje aplinkoje, seksualinio priekabiavimo atvejai ne visada iškyla į viešumą, nes apie juos ir toliau pranešama labai retai – dažnai tai vyksta, kai yra asmeniniai santykiai ir už uždarų durų, todėl aukoms dar sunkiau tai įrodyti. Minėtos prokuroro sprendimo spragos nebuvo ištaisytos vėlesniais sprendimais, juose nebuvo pateikta motyvų dėl įstatymo aiškinimo ir taikymo faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, nei prokuratūra, nei teismas nepaaiškino savo išvados, kad pareiškėja nesijautė pažeminta, ir nebandė vertinti įrodymų apie jos jausmus po susidūrimų su viršininku atsižvelgdami į kontekstą, pavyzdžiui, įvertindami jų tarpusavio galios ir pavaldumo santykį arba tariamai jo išsakytus jai grasinimus. Valstybės institucijos nemėgino susieti savo išvadų su nacionaline teise, nors pagarba orumui yra pagrindinis jos elementas, ir nesiėmė aktyvių priemonių, kad nustatytų viršininko veiksmų padarinius pareiškėjai.

Atsižvelgdamos į aukos bauginimo ar žeminimo elemento svarbą seksualinio priekabiavimo nusikaltimui nustatyti, institucijos galėjo paskirti pareiškėjos psichologinį vertinimą, kad būtų atlikta specializuota jos reakcijų po susitikimų su kaltininku ir galimų psichologinių padarinių analizė. Taip pat patikrinti, ar pareiškėja turėjo priežasčių melagingai apkaltinti viršininką, kaip užsiminė kai kurie liudytojai. EŽTT susirūpinimą sukėlė tai, kad prokuroro nutarime buvo išsamiai išdėstytos viršininko parodymuose pateiktos insinuacijos apie pareiškėjos privatų gyvenimą ir tariamus jos veiksmų bei kaltinimų motyvus. Nors nuoroda į tam tikrus šių parodymų aspektus galėjo būti būtina, sunku suprasti, kokiam nusikalstamos veikos tyrimo tikslui buvo parankus platus jų atkūrimas nutarime. Negana to, kad minėti parodymai buvo nejautrūs ir nepagarbūs pareiškėjai, jų dėstymas nutarime stigmatizavo ją ir gali būti vertinamas kaip jos teisių, garantuojamų pagal Konvencijos 8 straipsnį, pažeidimas.

Taip pat prokuroras nepaaiškino, kodėl buvo būtina pareiškėjos akistata su geležinkelio bendrovės aukštesniu vadovu ir koks buvo šios akistatos poveikis pareiškėjai. EŽTT pakartojo, kad valstybės institucijos turi kruopščiai įvertinti akistatos būtinumą ir kad turi būti apsvarstytas ir apsaugotas nukentėjusiojo orumas ir jautrumas. Jis priminė, kad tarptautinėje arenoje seksualinis priekabiavimas yra vienareikšmiškai pasmerktas, o valstybės raginamos veiksmingai bausti kaltininkus ir taip užkirsti kelią nebaudžiamumui. Kartu tarptautiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Europos socialinė chartija ir Stambulo konvencija, reikalaujama, kad susitariančiosios šalys imtųsi būtinų teisėkūros ir kitų priemonių aukų teisėms ir interesams apsaugoti. Tokios priemonės, be kita ko, apima apsaugą nuo antrinės viktimizacijos – pareigą, kurios valdžios institucijos šiuo atveju neįvykdė.

Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad net ir po to, kai geležinkelio bendrovei tapo žinoma apie pretenzijas dėl seksualinio priekabiavimo, pareiškėja ir toliau patyrė jo padarinius, nes galiausiai buvo priversta išeiti iš darbo. Tai padidino jos sielvartą ir bejėgiškumo jausmą, tačiau neturėjo jokios įtakos tam, kaip valstybės institucijos įvertino jos skundus.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.