Klausimas. Teisė į nešališką teismą pažeista, nes nagrinėjant žurnalisto apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje dėl aukšto rango valstybės pareigūno šmeižimo dalyvavo teisėja, anksčiau aštriai kritikuota šio žurnalisto straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo užtikrintos procesinės garantijos apribojant žurnalisto teisę į saviraiškos laisvę, nustatytas ir Konvencijos 10 straipsnio procesinio aspekto pažeidimas.

Šioje byloje pareiškėjas – žurnalistas – skundėsi teisės į nešališką teismą pažeidimu, nes, nagrinėjant jo apeliacinį skundą dėl apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje dėl aukšto rango valstybės pareigūno šmeižimo, dalyvavo teisėja, kurią jis anksčiau kritikavo savo straipsniuose, o šiai teisėjai pareikštas nušalinimas buvo galutinai atmestas taip pat jai dalyvaujant. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes, įvertinęs pareiškėjo kritinių straipsnių apie teisėją turinį, padarė išvadą, kad šioje situacijoje jis turėjo pagrindą objektyvioms abejonėms teisėjos nešališkumu, o pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka dalyvaujant teisėjai, kurios nešališkumas kvestionuojamas, neįgalino išsklaidyti šių abejonių. Vienas iš dviejų argumentų, kuriuos pareiškėjas pateikė nacionaliniuose teismuose ir EŽTT, grįsdamas savo teiginį dėl teisėjos šališkumo, buvo tas, kad apeliacinės instancijos teismo pastangos iškviesti jį į 2019 m. vasario 19 d. posėdį buvo pernelyg didelės ir neįprastos.

Jis tai vertino kaip teisėjos priešiškumo ir nepalankumo jam įrodymą. EŽTT nuomone, šis argumentas turėtų būti vertinamas pagal subjektyvųjį testą, siekiant nustatyti, ar jis buvo toks, kad būtų galima suabejoti teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpcija. EŽTT pažymėjo, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismo administracija iš pradžių nesėkmingai bandė pranešti pareiškėjui apie pirmojo posėdžio datą, buvo susiję ne su teisėjų kolegijos nariais, o su tuo, kad vienas iš pareiškėjo advokatų dėl medicininių priežasčių nebuvo savo kontoroje, kita advokatė negalėjo susisiekti su pareiškėju ir pasiūlė teismo administracijai tiesiogiai pranešti jam apie šaukimą, jis nebuvo rastas jo žinomu adresu, galiausiai, per pareigūnų vizitą biurai, kuriuose jis dirbo, nedirbo, nes buvo savaitgalis. Šiomis aplinkybėmis teismas atidėjo pirmojo posėdžio datą dviem mėnesiams ir, kaip leidžiama pagal Bulgarijos BPK, pasinaudojo specializuotos teisingumo ministerijos administracijos paslaugomis, kad nustatytų pareiškėjo buvimo vietą ir praneštų jam apie naują posėdžio datą.

Šis pranešimas 2019 m. vasario 4 d. buvo pateiktas pareiškėjo darbdaviui ir motinai, o 2019 m. vasario 9 d. – jo kaimynui. Pareiškėjas spėjo pareikšti pirmąjį nušalinimą iki nustatytos posėdžio datos, atvyko į posėdį padedamas vieno iš savo advokatų ir aktyviai dalyvavo apeliaciniame procese. Taip pat pažymėtina, kad, pagal vidaus teisę, absoliutus senaties terminas dėl nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinamas pareiškėjas, buvo ketveri metai šeši mėnesiai, tad baigėsi 2019 m. liepos 15 ir 16 d. Atitinkamai bet koks nepagrįstas delsimas nagrinėjant baudžiamąją bylą galėjo lemti jos nutraukimą, teismui nespėjus priimti sprendimo dėl baudžiamosios bylos esmės. Todėl EŽTT negalėjo kritikuoti teisėjų kolegijos už tai, kad ši ėmėsi keleto neprievartinių nacionalinėje teisėje nustatytų veiksmų, siekdama iškviesti pareiškėją į 2019 m. vasario 19 d. posėdį.

Taigi pirmasis pareiškėjo argumentas negalėtų kelti abejonių dėl subjektyviojo teisėjo nešališkumo. Pareiškėjas taip pat baiminosi, kad teisėja yra nusiteikusi prieš jį dėl septynių jo paskelbtų straipsnių, kuriuose, be kita ko, buvo teigiama, kad ji nevykdė savo profesinių pareigų, suabejota jos profesiniu sąžiningumu. EŽTT nuomone, šį argumentą reikėtų nagrinėti taikant objektyvųjį testą. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į tai, kad minėtus straipsnius pareiškėjas parašė kaip žurnalistas, kurio specializacija – teismo bylos, straipsniai buvo paskelbti 2012–2015 m., t. y. keleri metai iki nagrinėjamos bylos proceso apeliacinės instancijos teisme. Todėl nebuvo jokio sąmoningo pareiškėjo siekio nušalinti teisėją nuo jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, vykdant piktybinę žiniasklaidos kampaniją tuo pat metu, kai buvo nagrinėjama jo baudžiamoji byla.

Kalbant apie straipsnių turinį, pažymėtina, kad teisėja juose buvo aiškiai paminėta, o jos profesinėmis savybėmis ir sąžiningumu stipriai suabejota, teigiama, kad ji vilkino tam tikrų žiniasklaidos bylų nagrinėjimą, atgaline data priimdavo sprendimus, priklausė privilegijuotam aukšto rango korumpuotų teisėjų ratui. Toliau EŽTT nurodė, kad ši teisėja buvo apeliacinės instancijos teismo pirmininko pavaduotoja, pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, kuri turėjo priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjo kaltumo, teisėja pranešėja ir pirmininkė. Pripažintina, kad pareiškėjo baudžiamoji byla teisėjai buvo paskirta atsitiktine tvarka, o dėl spaudos straipsnių publikavimo ji nesiėmė jokių teisinių veiksmų prieš pareiškėją ar jo leidėją. Vis dėlto EŽTT manė, kad konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis pareiškėjas galėjo turėti objektyvių ir pagrįstų abejonių dėl to, ar minėta teisėja nešališkai vykdys savo funkcijas nagrinėdama jo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

Todėl reikėjo nustatyti, ar nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinta procedūra, galinti išsklaidyti jo objektyvias abejones dėl teisėjos nešališkumo. Bulgarijos BPK nustatyta, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, jei yra aplinkybių, kurios gali kelti abejonių jo nešališkumu. Kadangi situacija, dėl kurios skundėsi pareiškėjas, galimai pateko į šios nuostatos taikymo sritį, tai jis prašė nušalinti minėtą teisėją. Pagal nacionalinę teisę nušalinimą išnagrinėjo ir galutinai atmetė teisėjų kolegija, kurios sudėtyje buvo ir teisėja, kurios nešališkumas ginčijamas, iš priimto sprendimo teksto matyti, kad būtent ji teismo posėdžio metu padiktavo šį tekstą posėdžio sekretorei. Akivaizdu, kad toks teisėjo ir šalies vaidmenų supainiojimas gali sukelti objektyviai pagrįstų nuogąstavimų dėl to, ar procedūra atitinka principą, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje, taigi ir dėl teismo nešališkumo.

Iš EŽTT praktikos aišku, kad nacionalinė procedūra, kai, kaip šioje byloje, teisėjas asmeniškai priima sprendimą dėl jam pareikšto nušalinimo, atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį tik išimtiniais atvejais, kai šalių nurodyti motyvai rodo piktnaudžiavimą nušalinimo teise ar yra visiškai nereikšmingi, t. y. bendro ir abstraktaus pobūdžio ir nesusiję su konkrečiais ir specifiniais veiksniais, kurie galėtų atskleisti teisėjo šališkumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas argumentas ginčijant teisėjos nešališkumą nebuvo nei reiškiamas piktnaudžiaujant, nei visiškai nereikšmingas. Tiesa, Bulgarijos Aukščiausiojo Kasacinio Teismo praktikoje buvo nustatyta papildoma apsaugos priemonė – asmens teisė iškelti teismo šališkumo klausimą kasaciniame skunde, siekiant, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų panaikintas ir byla būtų perduota iš naujo nagrinėti kitai teisėjų kolegijai.

Tačiau pareiškėjo byloje kasacija buvo negalima. Be to, prokuroras atmetė pareiškėjo tuo pačiu pagrindu pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo taikytos nušalinimo nagrinėjimo procedūros trūkumų negalėjo ištaisyti aukštesnės instancijos teismas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir išnagrinėjęs bylos faktus pagal savo praktikoje išplėtotus subjektyvųjį ir objektyvųjį testus, EŽTT nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo nešališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 10 straipsnį dėl jo teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo nuteisus jį minėtoje baudžiamojoje byloje, EŽTT iš esmės nenustatė jokių nacionalinių teismų sprendimų trūkumų materialiojo šios nuostatos aspekto požiūriu. Tačiau, atsižvelgdamas į procesinį Konvencijos 10 straipsnio aspektą ir pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį padarytą išvadą dėl galutinį sprendimą pareiškėjo baudžiamojoje byloje priėmusio teismo nešališkumo trūkumo, EŽTT konstatavo, kad tai, kaip pareiškėjui buvo paskirta teisę į saviraiškos laisvę apribojusi sankcija, neatitiko vienos iš esminių teisingo bylos nagrinėjimo garantijų. Todėl pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę, saugomą Konvencijos 10 straipsnio, apribojimas nebuvo lydimas veiksmingų ir pakankamų garantijų nuo savivalės. Net jei valstybės atsakovės nurodyti šio apribojimo motyvai būtų svarbūs, jų negalėtų pakakti įrodyti, kad skundžiamas apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio (procesinis aspektas) pažeidimus.