Klausimas. Teisė gintis padedant gynėjui ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pažeistos, nes neoficialiai sulaikytas įtariamasis, neformalios apklausos metu prisipažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, atsisakė gynėjo, kai kentėjo nuo abstinencijos simptomų, o šie vėliau neištaisyti pažeidimai nepataisomai pakenkė baudžiamojo proceso teisingumui.

Šioje byloje pareiškėjas, nuteistas už vagystę, skundėsi teisės į gynėją pažeidimu, nes atsisakė gynėjo, kai kentėjo nuo narkomanijos ir abstinencijos simptomų. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą, nes baudžiamojo proceso pradžios procesiniai trūkumai, susiję su gynybos teisių pažeidimu, vėliau nebuvo ištaisyti ir neįrodyta, kad, nepaisant kaltinamojo teisės į gynėją apribojimo tyrimo metu, procesas kaip visuma išliko teisingas.

EŽTT pirmiausia nurodė, kad yra reikšmingų požymių, jog pareiškėjas buvo faktiškai sulaikytas 2014 m. balandžio 14 d. ir, to neįforminus, buvo laikomas sulaikytas iki balandžio 17 d., kai buvo surašytas sulaikymo protokolas. Pareiškėjo paaiškinimai dėl tokios įvykių eigos buvo nuoseklūs ir atrodė patikimi tiek nacionalinio, tiek EŽTT proceso metu. Juos iš esmės patvirtina ir policijos pareigūnų paaiškinimai nacionalinio proceso metu, kad jie, 2014 m. balandžio 14 d. vėlai vakare užklupę pareiškėją parduodant vogtus daiktus, neformaliai su jo sutikimu nusivedė jį į policijos įstaigą ir pasikalbėjo su juo apie tiriamą vagystę, o versija, neva pareiškėjas balandžio 15 d. išėjo iš policijos įstaigos, o procesiniai veiksmai su juo pradėti atlikti tik balandžio 16 d., pareigūnams pagal jo pateiktą informaciją radus parduotus vogtus daiktus, nebuvo patvirtinta dokumentais.

EŽTT konstatavo, kad nuo minėto faktinio pareiškėjo sulaikymo momento nacionalinės institucijos turėjo pagrįstų priežasčių įtarti jį dalyvavus darant vagystę, taigi pareiškėjas turėjo būti traktuojamas kaip įtariamasis Konvencijos prasme, o tai reiškia, kad turėjo būti taikomos Konvencijos 6 straipsnio garantijos, būtent teisė į gynėją; ji taikytina ne tik per apklausą, bet ir per bylai aktualų parodymų patikrinimą įvykio vietoje. EŽTT nurodė, kad pareiškėjas buvo neformaliai apklaustas policijos įstaigoje, o taip gauta informacija leido pareigūnams susigrąžinti pavogtus daiktus. Šie veiksmai buvo iki to, kai kitą dieną pareiškėjui buvo pranešta apie jo teisę į gynėją. EŽTT pakartojo, kad bet koks sulaikyto įtariamojo ir policijos pareigūnų bendravimas turi būti traktuojamas kaip formalus kontaktas, o ne kaip neformali apklausa ar klausinėjimas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad, pasirašęs gynėjo atsisakymą, pareiškėjas davė save kaltinančius parodymus per parodymų patikrinimą įvykio vietoje. Pareiškėjas teigė atsisakęs gynėjo ir davęs save kaltinančius parodymus dėl to, kad su juo buvo žiauriai elgiamasi. Šie teiginiai nebuvo pagrįsti įrodymais, tačiau EŽTT nurodė, kad to nepakanka išvadai, jog gynėjo atsisakymas buvo galiojantis. Pareiškėjas nacionaliniame procese ginčijo šį galiojimą dviem kitais pagrindais: pirma, kad atsisakymas buvo pasirašytas nedalyvaujant advokatui; antra, pareiškėjas kentėjo nuo psichinių ir fizinių narkomanijos ir abstinencijos sindromo padarinių. EŽTT pažymėjo, kad advokato nebuvimas atsisakymo metu savaime nepaverčia jo negaliojančiu Konvencijos 6 straipsnio prasme. Be to, Ukrainos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, pagal nacionalinę teisę, advokato dalyvavimas nebūtinas tam, kad atsisakymas būtų galiojantis, jeigu kaltinamajam dar nebuvo paskirtas gynėjas.

Toliau EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas sirgo narkomanija, kai buvo faktiškai sulaikytas, o gynėjo atsisakymą pasirašė po dviejų dienų. Nesant duomenų, kad jis, būdamas policijos žinioje, turėjo galimybę vartoti narkotikus ar gauti pakaitinę terapiją, pareiškėjo tvirtinimas, kad pasirašydamas atsisakymą jis jau kentėjo nuo abstinencijos simptomų, gali būti laikomas patikimu. EŽTT priminė savo praktiką, pagal kurią, įtariamajam prisipažinus procesiškai neįforminto laisvės atėmimo metu, esant nepaaiškintų kūno sužalojimų įrodymų, gali susidaryti įspūdis, kad toks prisipažinimas nebuvo savanoriškas. Nors nagrinėjamoje byloje sužalojimų įrodymų nėra, o pareiškėjo teiginiai apie fizinį smurtą stokojo pagrindimo, vis dėlto taikytinas panašus argumentavimas ta prasme, kad pareiškėjo neįforminto sulaikymo aplinkybės kartu su patikimais teiginiais dėl abstinencijos simptomų gynėjo atsisakymo metu kėlė abejonių dėl šio atsisakymo savanoriškumo.

EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai turėjo įtikinamai nustatyti, ar, nepaisant minėtų problemų, gynėjo atsisakymas buvo savanoriškas ir galiojantis, tačiau to tinkamai nepadarė. Teismai neginčijo, kad pareiškėjui diagnozuoti priklausomybės psichiniai ir elgesio sutrikimai iš principo galėjo būti kliūtis galiojančiam teisės į gynėją atsisakymui pagal nacionalinę teisę. Ukrainos teismų praktikoje aiškiai pripažinta, kad dėl tokios diagnozės jis galėjo būti priskirtas prie asmenų, pagal įstatymą negalinčių teisėtai atsisakyti šios teisės dėl psichikos sutrikimo. Tačiau teismai nusprendė, kad valstybės institucijos sužinojo apie pareiškėjo priklausomybę tik po to, kai buvo baigti atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriuose jis dalyvavo. Atlikdami šį vertinimą, teismai nepasisakė dėl byloje esančios informacijos, kad kitą dieną po to, kai pareiškėjas pasirašė atsisakymą ir oficialiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, į sulaikymo įstaigą buvo kelis kartus iškviesta greitoji pagalba dėl jo abstinencijos simptomų, taip pat nepaaiškino, kaip jis sulaikymo metu galėjo būti registruotas priklausomybės gydymo centre be institucijų žinios.

Tokio vertinimo ydingas pobūdis pasitvirtino nacionalinio proceso metu paaiškėjus, kad policijos pareigūnai žinojo apie pareiškėjo priklausomybę nuo pat tyrimo pradžios, kai jis neoficialiai buvo jų žinioje. Pareigūnų nuslėpta informacija galėjo rodyti, kad pareiškėjas sirgo liga, dėl kurios pagal nacionalinę teismų praktiką jo gynėjo atsisakymas negalėjo būti priimamas. EŽTT konstatavo, kad, nors nacionalinėje teisėje iš esmės buvo nustatyta apsaugos priemonė tokiems atvejams, dėl policijos pareigūnų elgesio ji pasirodė neveiksminga. Galiausiai, prieš pasirašydamas atsisakymą, pareiškėjas nebuvo informuotas apie teisę tylėti, šios papildomos teisės neišaiškinimas dar labiau sumažino atsisakymo teisinę galią. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus veiksnius, EŽTT nusprendė, kad Vyriausybė neįrodė, jog pareiškėjas teisėtai atsisakė teisės į gynėją.

EŽTT nenustatė jokių primygtinių priežasčių, pateisinančių gynėjo nebuvimą. Vertindamas bendrą proceso teisingumą, Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo šiek tiek pažeidžiamas dėl savo sveikatos būklės. Svarstomi jo parodymai, duoti nesant gynėjo, buvo tiesiogiai kaltinamieji; duoti tyrimo pradžioje, jie nulėmė institucijų požiūrį į tyrimą, todėl sudarė labai svarbią dalį pareiškėją kaltinančių įrodymų viseto. Nors pareiškėjo neformalūs parodymai, duoti „kalbantis“ su pareigūnais prieš atliekant su juo oficialius procesinius veiksmus ir išaiškinant teisę į gynėją, nebuvo pateikti kaip kaltinamieji įrodymai, jie leido pareigūnams gauti papildomus kaltinamuosius įrodymus surandant ir susigrąžinant pavogtus daiktus. Davęs tokius parodymus, pareiškėjas vėliau po to, kai jam buvo išaiškinta teisė į gynėją, ir per parodymų patikrinimą įvykio vietoje galėjo manyti, kad juos keisti būtų nenaudinga; parodymai, duoti per patikrinimą įvykio vietoje, turėjo esminę reikšmę procese.8 EŽTT konstatavo, kad teismų nesugebėjimas kritiškai įvertinti gynėjo atsisakymo galiojimą turėjo labai reikšmingų padarinių bendram teismo proceso teisingumui.

Teismų pateiktas pareiškėjo psichikos būklės per parodymų patikrinimą vertinimas buvo paviršutiniškas, o jo skundai dėl teisės į gynėją pažeidimo nebuvo tinkamai išnagrinėti, nepritaikyta nacionalinėje teisėje nustatyta neteisėtai gautų įrodymų nepriimtinumo taisyklė.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą.