Klausimas. Teisė gintis padedant gynėjui ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pažeistos dėl įtariamojo teisės į gynėją ikiteisminėje baudžiamojo proceso stadijoje ribojimų, kuriuos taikant duoti svarbūs parodymai, tinkamai neatsižvelgus į jų gavimo aplinkybes, buvo panaudoti apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.
Šioje byloje pareiškėjas, nuteistas laisvės atėmimu už buvusios gyvenimo partnerės nužudymą ir pasikėsinimą nužudyti naują partnerę, skundėsi teisės gintis padedant gynėjui ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, nes pagal Belgijos teisinį reguliavimą sulaikymo metu iš jo buvo atimta, o vėliau ribojama teisė į gynėjo pagalbą, kartu jis neturėjo ir pakankamos informacijos apie teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą, nes su plačiais gynėjo dalyvavimo ribojimais baudžiamojo proceso pradžioje susiję procesiniai trūkumai viso šio proceso metu nebuvo ištaisyti. Pareiškėjas, taikant minėtus ribojimus ir nesuteikus pakankamai aiškios informacijos apie teisę tylėti, davė įvairius parodymus, kurie, nors nebuvo jį kaltinantys siaurąja prasme, iš esmės paveikė jo poziciją dėl vieno iš kaltinimų. Teismai pripažino minėtus parodymus įrodymais tinkamai neišnagrinėję ir neįvertinę šiame kontekste svarbių aplinkybių.
Didžioji kolegija, apžvelgusi EŽTT praktiką dėl teisės į gynėją apribojimų ikiteisminėje baudžiamojo proceso stadijoje, patvirtino ir papildomai išaiškino dviejų pakopų patikrinimą, taikytiną vertinant tokių ribojimų atitiktį Konvencijos 6 straipsniui. Pirma, reikia nustatyti, ar buvo įtikinamų priežasčių taikyti apribojimą konkrečiu atveju; antra, ar procesas, kaip visuma, buvo teisingas; pastaruoju aspektu, nesant įtikinamų priežasčių pateisinti apribojimą, turi būti atliekamas itin griežtas proceso teisingumo patikrinimas. Didžioji kolegija byloje Beuze prieš Belgiją patvirtino lankstesnę poziciją, kad minėtas patikrinimas taikytinas ir tokiose bylose, kuriose (kaip nagrinėjamoje) teisės į gynėjo pagalbą ribojimas yra bendro pobūdžio ir privalomas (t. y. įtvirtintas įstatyme). Vertindamas, ar pareiškėjo teisė gintis padedant gynėjui buvo apribota ir kokia apimtimi, EŽTT nurodė, kad jis buvo perduotas Belgijos institucijoms pagal Europos arešto orderį 2007 m. gruodžio 31 d. 10.40 val., o teisė pasitarti su advokatu pagal Belgijos teisę jam buvo pripažįstama tik po to, kai formaliai pareikštas įtarimas ir paskirtas suėmimas, t. y. po pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tos pačios dienos 17.42 val., kai teisėjas pranešė vietos advokatūros tarybai, kad pareiškėjui gali būti paskirtas advokatas (vis dėlto išliko netikrumas dėl laiko, kai jis realiai turėjo galimybę susisiekti su advokatu, kad pasirengtų gynybai).
Nors vėliau pareiškėjas galėjo laisvai bendrauti su paskirtu advokatu, šis neturėjo galimybės dalyvauti su pareiškėju atliekamuose tyrimo veiksmuose; toks apribojimas, kylantis iš taikytinos nacionalinės teisės aiškinimo, kuriuo vadovautasi ir pareiškėjo byloje, buvo taikomas visos ikiteisminės stadijos metu, įskaitant dešimt pareiškėjo apklausų, atliktų be gynėjo pagalbos, taip pat per parodymų patikrinimą įvykio vietoje. Didžioji kolegija nurodė, kad šiuo atveju ribojimai buvo taikomi dėl minėto Belgijos teisinio reguliavimo aiškinimo nacionaliniuose teismuose, o pagal EŽTT praktiką teisės turėti advokatą ribojimai yra leidžiami tik išimtiniais atvejais, jie turi būti laikino pobūdžio ir grindžiami individualiu bylos aplinkybių vertinimu. Nagrinėjamoje byloje tokio vertinimo aiškiai nebuvo, nes apribojimas buvo bendro ir privalomojo pobūdžio.
Vyriausybė neįrodė ir išimtinių aplinkybių buvimo. Taigi EŽTT konstatavo, kad nebuvo įtikinamų priežasčių, kurios galėtų pateisinti pareiškėjo teisės į gynėjo pagalbą apribojimus. Dėl bendro baudžiamojo proceso teisingumo vertinimo EŽTT priminė, kad, kai yra teisės į gynėją ribojimų, jis turi taikyti itin griežtą proceso teisingumo kontrolę, ypač kai būta privalomo bendro pobūdžio teisės į gynėją ribojimų. Taigi Vyriausybei tenka našta įtikinamai įrodyti, kad, nepaisant minėtų ribojimų, pareiškėjo byla buvo išnagrinėta teisingai. Tai, kad Vyriausybė neįrodė įtikinamų apribojimo priežasčių buvimo, yra labai svarus veiksnys atliekant šį vertinimą ir gali paskatinti nustatyti pažeidimą.
Didžioji kolegija nurodė, kad, vertinant baudžiamąjį procesą kaip visumą, sprendžiant dėl procesinių trūkumų, buvusių ikiteisminėje stadijoje, padarinių bendram šio proceso teisingumui, turi būti, kai tinka, atsižvelgiama į šiuos veiksnius, kurie išplaukia iš EŽTT praktikos ir kurių sąrašas nėra baigtinis: ypatingą pareiškėjo pažeidžiamumą, pavyzdžiui, dėl amžiaus ar psichinių gebėjimų; ikiteisminės proceso stadijos ir jos metu gautų įrodymų priimtinumo nagrinėjant bylą teisme teisinį reglamentavimą, taip pat jo laikymąsi ar nesilaikymą, turint omenyje tai, kad, kai taikoma (neteisėtai gautų) įrodymų pašalinimo taisyklė, yra labai mažai tikėtina, kad procesas, kaip visuma, būtų pripažintas neteisingu; galimybės buvimą (nebuvimą) kaltinamajam ginčyti surinktų įrodymų tikrumą ir prieštarauti jų pateikimui; įrodymų kokybę ir buvimą (nebuvimą) abejonių jų patikimumu ar tikslumu atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jie buvo gauti, taip pat bet kokios prievartos (privertimo), naudotos jiems gauti, laipsnį ir pobūdį; tuo atveju, kai įrodymai buvo gauti neteisėtai, atitinkamą neteisėtumą ir, jeigu jis susijęs su kito Konvencijos straipsnio pažeidimu, nustatyto pažeidimo pobūdį; asmens parodymų atveju jų pobūdį ir tai, ar jų buvo greitai atsisakyta, ar jie pakeisti; įrodymų panaudojimą, būtent tai, ar jie sudaro neatskiriamą ar svarbią kaltinamųjų įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dalį, taip pat kitų bylos įrodymų svarumą; tai, ar kaltinamojo kaltumą vertino profesionalūs teisėjai, ar neprofesionalūs teisėjai, prisiekusieji, ir nurodymų bei išaiškinimų, duotų pastariesiems, turinį; viešojo intereso tirti konkrečią nusikalstamą veiką ir nubausti kaltininką svarbą; kitų procesinių garantijų buvimą nacionalinėje teisėje ir praktikoje.
Taikydamas išdėstytus kriterijus nagrinėjamoje byloje, EŽTT nurodė, kad nors, pareiškėjo teigimu, jo pažeidžiamumą padidino žemas intelekto koeficientas ir itin silpni gebėjimai reikšti mintis žodžiu, baudžiamojo proceso metu atlikus neurofiziologinį vertinimą, nustatyta, kad pareiškėjo intelektiniai gebėjimai yra riboti, bet vis dėlto atitinka normą; procesinių veiksmų protokolai nerodo, kad jis susidurtų su sunkumais reikšdamas mintis. EŽTT konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo labiau pažeidžiamas, negu paprastai būna tyrėjų apklausiami asmenys, apklausos nebuvo neįprastos ar pernelyg ilgos. Pareiškėjui duodant parodymus, jam nebuvo daromas joks spaudimas. Kadangi Belgijos teisė, kaip ji buvo taikoma pareiškėjo byloje, dėl teisės į gynėją ribojimų neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimų, bendras proceso teisingumas šiuo atveju negalėjo būti garantuojamas abstrakčiai įstatymo, taigi EŽTT nagrinėjo, ar jame nustatytų garantijų taikymas praktiniu požiūriu turėjo kompensuojamąjį poveikį, dėl kurio pareiškėjo procesas kaip visuma tapo teisingas.
Šiame kontekste EŽTT nurodė, kad pareiškėjo elgesys per apklausas policijoje ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriose advokatas neturėjo teisės dalyvauti, galėjo sukelti tokius padarinius jo gynybos perspektyvoms, kad gynėjo pagalbos trūkumai minėtu laikotarpiu nebūtinai galėjo būti ištaisyti vėliau suteikus jam gynėjo pagalbą ar užtikrinus rungtynišką procesą. Be to, minėta, kad iš bylos medžiagos negalima nustatyti datos, nuo kurios pareiškėjas pradėjo realiai gauti gynėjo pagalbą. Nors aišku, kad jo gynėjai pasikeitė kelis kartus, neaišku, kaip dažnai pareiškėjas tarėsi su gynėju, ar šiam buvo pranešta apie apklausų datas. Taigi pareiškėjas neturėjo galimybės pasirengti būsimai apklausai su advokatu, tik vėliau galėjo jam papasakoti apie įvykusią apklausą, prireikus pasinaudodamas protokolu, ir po to padaryti išvadas ateičiai.
Pareiškėjo parodymų, duotų ikiteisminėje stadijoje, pripažinimo įrodymais klausimas buvo sprendžiamas pradedant baudžiamosios bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Šis teismas pripažino atitinkamus apklausų protokolus įrodymais, atmesdamas gynybos argumentus, grindžiamus EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimu byloje Salduz prieš Turkiją, kad parodymai, duoti nedalyvaujant gynėjui, pripažintini niekiniais, o kaltinimas atmestinas. Priimdamas tokį sprendimą, teismas konkrečiau neišnagrinėjo nei apklausų protokolų, nei aplinkybių, kuriomis pareiškėjas davė atitinkamus parodymus, neanalizavo advokato nedalyvavimo esminiais proceso momentais padarinių. Toks trūkumas juolab reikšmingas atsižvelgiant į tai, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko žodžiu ir nebuvo detaliai fiksuojamas, dėl to nebuvo įmanoma įvertinti žodinių kalbų dalyvaujant prisiekusiesiems poveikio.
EŽTT taip pat nurodė, kad Belgijos Kasacinis Teismas turi galimybę išnagrinėti, ar įtariamojo apklausos be gynėjo turėjo įtakos proceso teisingumui, ir yra panaikinęs teismų sprendimus, kuriuose buvo remiamasi tokių apklausų metu kaltinamojo duotais save kaltinančiais parodymais, tačiau pirmasis toks sprendimas buvo priimtas jau pasibaigus pareiškėjo baudžiamajam procesui. Pareiškėjo byloje Kasacinis Teismas pagrindinį dėmesį skyrė aplinkybei, kad sulaikymo metu jis nedavė save kaltinančių parodymų, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, visada davė parodymus laisva valia. Nacionalinių teismų vertinimu, pareiškėjo parodymai nebuvo save kaltinantys, juose nebuvo jokio prisipažinimo. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad nors pareiškėjas niekada neprisipažino dėl jam pateiktų kaltinimų, taigi nedavė parodymų prieš save siaurąja prasme, vis dėlto jis davė tyrėjams detalius parodymus, kurie turėjo įtakos apklausoms atlikti (jų organizavimo būdui, taktikai).
Be to, ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas kelis kartus pakeitė savo įvykių versiją, taip pakirsdamas savo patikimumą apskritai, taigi jo pirmoji apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją turėjo esminę reikšmę. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pirmosios apklausos pradžioje pareiškėjas gavo aiškią informaciją, kad jo parodymai gali būti panaudojami kaip įrodymas (taip Belgijos teisėje netiesiogiai įtvirtinta teisė tylėti). Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybėmis EŽTT nebuvo įtikintas, kad tokia informacija buvo pakankamai aiški, kad užtikrintų veiksmingą pareiškėjo teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save įgyvendinimą; išties jis davė svarbius parodymus ir plačiai pasinaudojo galimybe atrinkti ar nuslėpti faktus. Vertindamas svarstomų pareiškėjo parodymų panaudojimą, EŽTT nurodė, kad baudžiamąją bylą pirmosios instancijos tvarka nagrinėjo asizų teismas (pranc. cour d‘assize), t. y. nenuolatinio pobūdžio teismas, sudarytas iš profesionalių teisėjų, padedamų prisiekusiųjų.
Bylos nagrinėjimo pradžioje buvo perskaitytas kaltinamasis aktas, jame paminėtos pareiškėjo pripažintos aplinkybės ir jo pateiktos įvairios įvykių versijos; prokuroras taip pat rėmėsi įvairiais duomenimis, nesusijusiais su pareiškėjo parodymais ir nepriklausančiais nuo jų. Tačiau pareiškėjas, duodamas parodymus nuo sulaikymo stadijos, detaliai papasakojo apie įvykius nužudymo dieną, vėliau duodamas parodymus taip pat detaliai pildė ar neigė šį pasakojimą; niekada neneigė buvęs nusikaltimo vietoje ar grasinęs liudytojui, taip pat spontaniškai pateikė save kaltinančios informacijos (dėl pasikėsinimo nužudyti antrąją partnerę C. L.). Šie parodymai suteikė tyrėjams tam tikrą pagrindą (angl. framework, pranc. trame), kuris turėjo neišvengiamai padaryti įtaką kaltinamajam aktui, nors tam tikrų įrodymų jie turėjo ir iki pirmosios pareiškėjo apklausos.
EŽTT pažymėjo, kad kaltinamojo akto reikšmė siekiant suprasti prisiekusiųjų verdiktą yra ribota, nes jis buvo perskaitytas iki žodinio nagrinėjimo, kuris neišvengiamai buvo prisiekusiųjų asmeninio įsitikinimo pagrindas. Kita vertus, prisiekusiųjų išvada, kad pasikėsinimas nužudyti C. L. buvo tyčinis ir kad tai galima nustatyti būtent iš pareiškėjo parodymų, parodė, kad jo parodymai, duoti be gynėjo, buvo neatskiriama įrodymų, kuriais grindžiamas nuteisimas pagal šį kaltinimą, dalis. Be to, pirmosios instancijos teismo pirmininkas neįspėjo prisiekusiųjų dėl atsargumo svarstant daugelį pareiškėjo parodymų. Nors ir buvo pastangų įvertinti bendrą baudžiamojo proceso teisingumą atsižvelgiant į naujausią EŽTT praktiką, Kasacinis Teismas, atrodo, neatsižvelgė į šio prisiekusiųjų neinformavimo reikšmę.
EŽTT konstatavo, kad visiškas nebuvimas jokių nurodymų ar gairių, kaip prisiekusieji turėtų vertinti pareiškėjo parodymus kartu su kitais bylos medžiagoje esančiais įrodymais ir jų įrodomąją reikšmę, nors parodymai buvo duoti nedalyvaujant advokatui, o sulaikymo metu – ir pareiškėjui negavus pakankamai aiškios informacijos apie teisę tylėti, buvo labai svarbus trūkumas. Dėl viešojo intereso EŽTT nurodė, kad nėra abejonių, jog pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą pateisino svarus viešasis interesas, nes jis buvo kaltinamas dėl nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti. Apibendrindamas EŽTT konstatavo, kad baudžiamasis procesas prieš pareiškėją, kaip visuma, neištaisė procesinių trūkumų, įvykusių ikiteisminėje stadijoje.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą.