Klausimas. Nuteistojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir gynybos teisės pažeistos nacionaliniam teismui nepakankamai peržiūrėjus jo apkaltinamąjį nuosprendį po EŽTT sprendimo, kuriuo buvo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas dėl to, kad nuosprendis pagrįstas jo prisipažinimu nesant gynėjo ir kitais panaudojus prisipažinimą surinktais įrodymais.
Šioje byloje pareiškėjas skundėsi tuo, kad Ukrainos Aukščiausiasis Teismas tik iš dalies tenkino jo prašymą peržiūrėti baudžiamąją bylą remiantis EŽTT 2019 m. sprendimu, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas už dviejų žmonių nužudymą ir vieno žmogaus nesunkų sveikatos sutrikdymą pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnį, t. y. panaudojus jo prisipažinimą, surašytą tyrimo pradžioje neužtikrinus teisės į gynėją, ir kitus, pasinaudojus šiuo prisipažinimu, gautus įrodymus. Pareiškėjas prašė panaikinti baudžiamojoje byloje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, tačiau Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą ekstraordinarinės peržiūros tvarka, pakeitė nuosprendį, pašalindamas iš įrodymų viseto kai kuriuos neteisėtai gautus įrodymus, tačiau padarė išvadą, kad likusių įrodymų pakanka jo kaltumui įrodyti.
EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio 3 dalies b–d punktų pažeidimą, nes, atsižvelgiant į jo konstatuotus Aukščiausiojo Teismo atlikto riboto baudžiamosios bylos peržiūrėjimo trūkumus, šis peržiūrėjimas neatitiko teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų. Pirmiausia EŽTT vertino peticijos priimtinumą ir pažymėjo, kad Aukščiausiasis Teismas pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo bylą, todėl procesas buvo susijęs su baudžiamojo kaltinimo sprendimu pagal Konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Šis procesas buvo naujas, palyginti su baudžiamuoju procesu – EŽTT 2019 m. sprendimo pareiškėjo byloje dalyku, ir vyko po to proceso. Klausimas, ar naujas procesas atitiko Konvencijos 6 straipsnyje nustatytas teisingo bylos nagrinėjimo garantijas, gali būti nagrinėjamas atskirai nuo EŽTT 2019 m. sprendimo vykdymo.
EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjo peticija pagal šią nuostatą dėl atnaujinto proceso teisingumo yra priimtina. Pasisakydamas dėl bylos esmės, EŽTT nurodė, kad pareiškėjo prisipažinimas suteikė nacionalinėms tyrimo institucijoms pagrindą, kuriuo remdamosi jos suformavo kaltinimo bylą, nukreipė jas ieškoti kitų pareiškėją kaltinančių įrodymų ir neabejotinai negrįžtamai paveikė jo padėtį. Šis trūkumas nebuvo tinkamai ištaisytas vėlesnėse proceso stadijose. Atnaujinęs procesą, Aukščiausiasis Teismas pašalino iš įrodymų visumos ne tik minėtą pareiškėjo prisipažinimą, aiškiai gautą pažeidžiant jo teisę parengti ir pateikti savo gynybos versiją, bet ir kitus įrodymus, kurių priimtinumui buvo pakenkta dėl neteisėtai gauto prisipažinimo, nes jie gauti tiesiogiai pasinaudojus prisipažįstant pareiškėjo suteikta informacija.
Kita vertus, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad išgyvenusios nukentėjusiosios, apie kurią valstybės institucijos sužinojo pareiškėjui ją paminėjus savo prisipažinime, parodymai nebuvo tiesiogiai susiję su „užnuodytais įrodymais“ (angl. tainted evidence). Nukentėjusiosios parodymai ir dviejų liudytojų, apie nužudymą sužinojusių iš pačios nukentėjusiosios, parodymai iš esmės sudarė pagrindą palikti galioti pareiškėjo apkaltinamąjį nuosprendį su minėtais pakeitimais. Aukščiausiasis Teismas nepaaiškino savo sprendimo, kad šie įrodymai nėra „užnuodyti“, nors buvo požymių, kad jie taip pat buvo gauti pasinaudojus pareiškėjo prisipažinimu. EŽTT nemanė, kad būtų galima saugiai atlikti tokį vertinimą visa apimtimi neišnagrinėjus baudžiamosios bylos iš naujo. Be to, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad nuosprendžio pakeitimas, pašalinus dalį įrodymų, yra pareiškėjo byloje tinkama mažiau intervencinė peržiūros forma, palyginti su bylos grąžinimu nagrinėti iš naujo, ši forma neturės jokio poveikio likusių įrodymų kokybei ir nesukels jo procesinių teisių apribojimo.
Tačiau EŽTT konstatavo, kad siekiant atsakyti į klausimą, ar likusių leistinų įrodymų pakako pareiškėjo kaltumui pagrįsti, savaime reikėtų išsamiai nagrinėti visus įrodymus, ir tai galėtų būti užtikrinta tik visiškai iš naujo nagrinėjant bylą, o ne Aukščiausiajam Teismui atlikus labai ribotą jos peržiūrą. Pašalinus iš įrodymų viseto tokius svarbius įrodymus, pareiškėjo byla turėjo būti išnagrinėta iš naujo, o kadangi tokio pakartotinio bylos nagrinėjimo nebuvo, iš pareiškėjo atimta teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Jis negalėjo numatyti, kokia apimtimi Aukščiausiasis Teismas peržiūrės bylą, kokius įrodymus pripažins neleistinais, kokie liks byloje, tad negalėjo ir numatyti, kaip peržiūra paveiks bendrą įrodymų vertinimą, dėl to negalėjo suformuluoti savo argumentacijos.
Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog EŽTT 2019 m. sprendime pareiškėjo byloje išvada dėl jo teisių pažeidimo grindžiama „itin reikšmingomis procesinėmis klaidomis“, tačiau tos klaidos nesukelia abejonių dėl proceso kaip visumos rezultatų ir nereiškia, kad pareiškėjui paskirta bausmė yra neteisinga ir neatitinka Konvencijos. Šiuo aspektu EŽTT pakartojo savo 2019 m. sprendimo 67 punkte išdėstytą išvadą, kad nėra įtikinamai įrodyta, kodėl pareiškėjo teisės į gynėją ribojimas jo prisipažinimo dieną negrįžtamai nepažeidė bendro baudžiamojo proceso teisingumo. EŽTT pažymėjo, kad nors ši išvada suformuluota negatyvia forma, kiekvienam skaitytojui turėjo būti aišku, kad Teismas manė, jog pareiškėjo bylos teisingumas iš tiesų buvo negrįžtamai pažeistas. EŽTT pažymėjo, kad oficialus 2019 m. sprendimo vertimas į ukrainiečių kalbą, atrodo, teisingai atspindėjo jo pasisakymą.
Taigi Aukščiausiojo Teismo pateiktas šio sprendimo aiškinimas nevisiškai atitiko EŽTT jame padarytas išvadas ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, dėl kurių apkaltinamasis nuosprendis nebuvo panaikintas ir byla negrąžinta nagrinėti iš naujo.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio 3 dalies b–d punktų pažeidimą.