CPK 145 straipsnio 6 dalis: leistiną disponuoti sumą nustato antstolis, ne teismas

Apžvalga

Pasisakydamas dėl CPK 145 straipsnio 6 dalies taikymo, LApT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo klausimą ir nustatydamas kas mėnesį leistiną disponuoti darbo užmokesčio sumą, išsprendė ne jo, o antstolio kompetencijai pavestą klausimą.

LApT atkreipė dėmesį, kad būtent antstolis, o ne teismas, atsižvelgdamas į skolininko pateiktus įrodymus, gali ir turi įvertinti realius asmens (skolininko) poreikius bei nustatyti pagrįstą jų dydį (CPK 145 straipsnio 6 dalis). Teismui leidus iš areštuotų sumų atlikti atitinkamus mokėjimus, asmuo, kuriam tokie ribojimai pritaikyti, turi kreiptis į nutartį vykdantį antstolį su motyvuotu prašymu nustatyti konkrečią sumą šiems mokėjimams atlikti, o nepakankant nustatytos sumos (padidėjus mokėjimų, kuriuos leido atlikti teismas, išlaidoms ar atsiradus naujų mokėjimų), su prašymu kreiptis arba į ribojimus taikiusį teismą, jeigu nori leidimo atlikti nutartyje nenurodytus mokėjimus, arba į antstolį dėl sumos, reikalingos teismo leistiems mokėjimams atlikti, dydžio pakeitimo.

Tuo atveju, jei antstolio priimtas sprendimas, t. y. nustatyta per mėnesį leistina iš areštuotų lėšų naudoti suma, netenkina, asmuo gali skųsti tokius antstolio veiksmus. Ir tik šioje proceso stadijoje, bet ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, į naudotinų per mėnesį piniginių lėšų dydžio klausimą gali ir turi įsikišti teismas.