2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tigesta“ kreipėsi į teismą, prašydama išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020, kurio pagrindu UAB „Tigesta“ galėtų įstatymų nustatytais terminais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka išsiieškoti jai priteistas administravimo išlaidas. Prašymą pareiškėja grindžia CPK 646 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 6 dalimi.

2. Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020 nutarė atmesti UAB „Tigesta“ skundą; kreditorės UAB „Rekovera“ skundą tenkinti iš dalies; panaikinti BUAB „Timber construction group“ 2019 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimus keturioliktuoju, penkioliktuoju darbotvarkės klausimais; atmesti kitą kreditorės UAB „Rekovera“ skundo dalį; pakeisti BUAB „Timber construction group“ 2019 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, nustatant, kad UAB „Tigesta“ faktinės bankroto administravimo išlaidos sudaro 8 267,78 Eur sumą; priteisti bylinėjimo išlaidas. Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-149-221/2020 konstatavo, kad atlyginimo bankroto administratorei UAB „Tigesta“ nustatymo klausimas jau yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi, o administravimo išlaidų atlyginimo klausimas yra išspręstas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi. Tuo metu galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalis numatė, kad kai administratorius atstatydinamas esant nebaigtoms bankroto procedūroms, pavedimo sutartis nutraukiama ir administratoriui priklausantis atlyginimas išmokamas, kai atstatydintas administratorius perduoda įmonės turtą ir dokumentus naujai paskirtam administratoriui, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo turto ir dokumentų perdavimo akto pasirašymo dienos. Turtas ir dokumentai Kauno apygardos teismo nurodytais terminais buvo perduoti naujajam, teismo paskirtam administratoriui, turto ir dokumentų perdavimo aktai yra pateikti į bankroto bylą ir ginčo dėl to nėra. Administravimo išlaidos iki šiol nėra atlygintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi netenkino UAB „Tigesta“ prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo.

4. Teismas nurodė, kad CPK reglamentuojamas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso ir sprendė, jog įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti atstatydinta nemokumo administratorė, išieškomos ne CPK nustatyta vykdymo tvarka, bet išmokamos ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalis). Todėl CPK 646 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikomas.

5. Teismas pažymėjo, kad nors pagal CPK taisykles vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, tačiau pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla; tokiu atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi civilinės bylos ir vykdomieji dokumentai, kurių neįvykdė antstoliai, yra perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir atitinkami reikalavimai tenkinami specialaus įstatymo (šiuo atveju – ĮBĮ) numatyta tvarka. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išduoti vykdomąjį raštą, kaip vykdomąjį dokumentą CPK nustatyta tvarka, nes vykdomieji veiksmai pagal tokį vykdomąjį raštą negalėtų būti atliekami.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Pareiškėja UAB „Tigesta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vykdomųjų raštų išdavimo klausimą, nepagrįstai vadovavosi teisės normomis (ĮBĮ 36 straipsnis, CPK 626, 632 straipsniai), kurios reglamentuoja įmonės bankroto administravimo išlaidų išieškojimą, vykdymo procesą. Nagrinėjamu atveju apeliantė neprašo išieškoti bankroto administravimo išlaidas, tačiau prašo išduoti vykdomuosius raštus įsiteisėjus vykdytiniems teismo sprendimams. Tuo tarpu teismas apeliantės prašymus atmetė vadovaudamasis vykdomųjų dokumentų vykdymą reglamentuojančiais įstatymais ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais.

7.2. Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Nei CPK, nei ĮBĮ nenumato draudimo išduoti vykdomąjį raštą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties).

7.3. Taip pat pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl vieno apeliantės prašymo – išduoti vykdomąjį raštą pagal Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020, kurios pagrindu apeliantei priteistos administravimo išlaidos. Teismas neišsprendė apeliantės prašymo išduoti vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį, kurios pagrindu apeliantei priteistas atlyginimas.

7.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip vykdomąjį dokumentą CPK nustatyta tvarka, nes vykdomieji veiksmai pagal tokį vykdomąjį raštą negalėtų būti atliekami. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kaip nustatantį, kad visos civilinės bylos ir vykdomieji dokumentai, kurių neįvykdė antstoliai, yra perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir atitinkami reikalavimai tenkinami specialaus įstatymo (ĮBĮ) nustatyta tvarka. Teismas taip pat netaikė IBĮ 18 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad antstolis turi pareigą perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui būtent iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytus vykdomuosius dokumentus. Apeliantė vykdomąjį raštą gali pateikti vykdymui ir po bankroto bylos nutraukimo, jei bankroto byloje būtų pasirašyta taikos sutartis ir bankroto byla būtų nutraukta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

3. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ) neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl prašymo išduoti vykdomąjį raštą, taikomos ne JANĮ, bet ĮBĮ nuostatos, kadangi UAB „Tigesta“ iš BUAB „Timber construction group“ administratorės pareigų atstatydinta galiojant ĮBĮ. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes ji atitinka šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.

Dėl ginčo esmės

5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Apeliantė UAB „Tigesta“ pirmosios instancijos teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020, kurio pagrindu UAB „Tigesta“ galėtų išsiieškoti jai priteistas administravimo išlaidas bankroto procese. Vykdomojo rašto išdavimo pagrindu apeliantė nurodo Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020, kuria nuspręsta pakeisti BUAB „Timber construction group“ 2019 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, nustatant, kad UAB „Tigesta“ faktinės bankroto administravimo išlaidos sudaro 8 267,78 Eur sumą. Taigi, apeliantė prašė išduoti vykdomąjį raštą pagal nutartį, kuria nustatyta bankroto administravimo išlaidų suma bankroto byloje, kurioje apeliantė teikė bankroto administratorės paslaugas.

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šio prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino. Apeliantė su skundžiama nutartimi nesutinka ir argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išduoti vykdomąjį raštą bankroto byloje.

8. Nagrinėjamu atveju apeliantės keliamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo bankroto byloje dėl bankroto administravimo išlaidų yra susijęs su apeliantės kaip bankroto administratorės teisiniu statusu bei bankroto ir priverstinio vykdymo procesų atribojimu.

9. Atribojant bankroto ir priverstinio vykdymo procesus teisės doktrinoje nurodoma, kad tiek bankroto, tiek priverstinio vykdymo atvejais prievarta yra apribojamos prievolės neįvykdžiusio skolininko turtinės teisės, kad būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Tačiau skirtingai nei bankroto procesas, priverstinis vykdymas įprastai yra individualus. Be to, bankroto procese galioja vadinamasis visuotinio vykdymo principas, kuriame dalyvauja ir kreditoriai, turintys teismo ar kitos institucijos išduotą vykdomąją dokumentą, ir dokumento neturintys kreditoriai, o išieškojimas yra nukreipiamas į visą be išimties bankrutuojančios įmonės turtą (Rimvydas Norkus, „Procesiniai bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai“, Jurisprudencija, 57(49), 2004). Taigi bankroto procesas pasižymi kolektyviniu, o ne individualiu pobūdžiu, kurio metu yra tenkinami visų skolininko kreditorių reikalavimai iš bankroto procese sukaupto įmonės turto.

10. Skolininko bankroto bylos iškėlimas sukelia reikšmingas teisines pasekmes iki tol vykdytam priverstiniam vykdymo procesui. Skolininko nemokumo bylos iškėlimas yra privalomasis vykdomosios bylos iškėlimo pagrindas. CPK 626 straipsnio 1 dalis 3 punktas nustato, kad antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Šiuo atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui. Be to, CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui.

11. Aiškinant minėtas normas, teismų praktikoje nurodoma, kad vykdomųjų bylų sustabdymas ir vykdomųjų dokumentų perdavimas bankroto bylą iškėlusiam teismui yra bankroto bylos iškėlimo pasekmė, nes vienas iš įmonės bankroto tikslų yra sustabdyti individualų vykdymą ir kreditorių konkurenciją dėl bankrutuojančios įmonės turto. Taip užtikrinamas kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, kai visų kreditorių reikalavimai nukreipiami tenkinti proporcingai į bankrutuojančios įmonės turtą įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-687/2018).

12. Taigi, iškėlus skolininko bankroto bylą visi skolininko kreditorių reikalavimai tenkinami bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų tvarka, o ne CPK nustatyta priverstinio vykdymo proceso tvarka. Atitinkamai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skolininko bylos iškėlimas reiškia, kad pagal skolininko kreditoriaus reikalavimą vykdomasis raštas neišduodamas, kadangi CPK nustatyti priverstinio vykdymo veiksmai negali būti atliekami.

13. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantė (bankroto administratorė) negali būti laikoma įmonės „kreditore“ ĮBĮ prasme, kadangi jos reikalavimas tenkinamas specialia, ĮBĮ 36 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismų praktikoje aiškinant nemokumo administratoriaus statusą, nurodoma, kad jo teisė į administravimo, įskaitytinai ir į patirtų faktinių, išlaidų atlyginimą yra aiškiai sureglamentuota ir apsaugota, todėl nepriklausomai nuo to, kokie sprendimai bus priimami bendrovės kreditorių susirinkime, ši jo imperatyviai sureguliuota teisė negali būti suvaržyta. Ir nors ĮBĮ nėra tiesioginės nuorodos, kad buvęs bankroto administratorius su reikalavimu dėl faktiškai jo patirtų administravimo išlaidų ir / ar atlyginimo nepatenka į įstatyme vartojamą „kitų kreditorių“ sąvoką, tačiau šiame specialiame įstatyme įtvirtinta specifinė ir prioritetinė tokių išlaidų atlyginimo tvarka suponuoja išvadą, kad teismo pripažinto dydžio reikalavimas dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų kompensavimo buvusiam administratoriui nėra įskaitomas į bendrą kreditorių reikalavimo sumą. Atitinkamai, buvęs administratorius (ir apeliantė) neįgyja ir kitų ĮBĮ numatytų bendrovės kreditorių teisių, be kita ko, dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-35-464/2019).

14. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai administratorius atstatydinamas esant nebaigtoms bankroto procedūroms, pavedimo sutartis nutraukiama ir administratoriui priklausantis atlyginimas išmokamas, kai atstatydintas administratorius perduoda įmonės turtą ir dokumentus naujai paskirtam administratoriui, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo turto ir dokumentų perdavimo akto pasirašymo dienos.

15. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti atstatydinta bankroto administratorė, išieškomos ne CPK nustatyta vykdymo tvarka, bet išmokamos ĮBĮ nustatyta tvarka ir CPK 646 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikomas. Todėl pagal apeliantės nurodytą Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1191-221/2020, kuria nuspręsta nustatyti BAUB „Timber construction group“ bankroto administravimo išlaidų sumą, vykdomasis raštas negali būti išduodamas. Apeliantės atskirajame skunde nurodoma teismų praktika nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje kilusiu klausimu, kadangi skirtingai nei apeliantės nurodytose bylose, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atstatydinto bankroto administratoriaus atlyginimo sumokėjimo tvarkos ir galimybės išduoti vykdomąjį raštą.

16. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė

Paminėta tekste:

B2-1191-221/2020

CPK

CPK 646 str. Vykdomojo rašto išdavimo tvarka

B2-11-638/2025

CPK 626 str. Privalomasis vykdomosios bylos sustabdymas

CPK 632 str. Vykdomosios bylos užbaigimas

CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos

3K-3-423-687/2018

2-35-464/2019