2023 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Reiz Tech“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Reiz Tech“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuostolių atlyginimo ir nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Reiz Tech“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 27 250 Eur nuostolių atlyginimą, nepagrįstai gautus 80 532,76 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovę (ankstesnis jos pavadinimas UAB „Alna Software“) su atsakove siejo ilgalaikiai paslaugų teikimo teisiniai santykiai informacinių technologijų srityje pagal tokias sudarytas sutartis: 1) 2014 m. spalio 24 d. paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VPS 165 dėl juridinių asmenų registravimo elektroninės paslaugos (toliau – JAREP) informacinės sistemos priežiūros ir vystymo paslaugų teikimo bei 2018 m. sausio 18 d. JAREP vystymo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VPS-7; 2) 2014 m. lapkričio 14 d. paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VPS 180 dėl juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (toliau – JADIS) vystymo ir techninės priežiūros paslaugų teikimo bei 2016 m. gegužės 11 d. JADIS vystymo ir priežiūros paslaugų viešojo pirkimo sutartį Nr. VPS-80; 3) 2015 m. liepos 28 d. nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos priežiūros ir vystymo paslaugų (toliau – NETSVEP) viešojo pirkimo sutartį Nr. VPS-85 bei 2018 m. spalio 10 d. NETSVEP sistemos priežiūros ir vystymo paslaugų viešojo pirkimo sutartį Nr. VPS-145.

3. Ieškovės teigimu, atsakovė kreipdavosi į ją ir dėl papildomų konsultacijų bei paslaugų suteikimo, kurių apimtis bei įkainiai nebuvo numatyti šalių sudarytose sutartyse. Atsakovė 2020 m. liepos 23 d. kreipėsi į ieškovę dėl JAREP sistemos sutrikimų pašalinimo, atsiradusių lietui užliejus dalį atsakovės serverių, 2020 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi dėl konsultacijų ir paslaugų suteikimo, sprendžiant greitaveikos problemas po NETSVEP atstatymo, 2021 m. vasario mėn. kreipėsi dėl paslaugų, susijusių su jai sukurtų sistemų administravimu. Ir nors dėl šių paslaugų suteikimo nebuvo vykdomi viešieji pirkimai, tačiau tokios paslaugos atsakovės prašymu faktiškai buvo suteiktos ir priimtos be pastabų. Ieškovė konsultavo atsakovę, suteikė jai paslaugas, kurių vertė, atsižvelgiant į sugaištą laiką ir darbuotojų darbo įkainius, yra 80 532,76 Eur su PVM, tačiau atsakovė su ieškove neatsiskaitė. Atsakovė praturėjo ieškovės sąskaita, šią 80 532,76 Eur sumą ir prašoma priteisti kaip nepagrįstą praturtėjimą.

4. Ieškovė taip pat buvo sutikusi su atsakovės prašymu laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. vasario 12 d. laikinai įdarbinti dalį savo darbuotojų pas atsakovę, kurie tuo pačiu laikotarpiu liko dirbti ir pas ieškovę, sumažinus jų darbo funkcijas. Todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtus šių darbuotojų išlaikymo kaštus, t. y. jiems skirtos įrangos, darbo vietos išsaugojimo, draudimo, administravimo ir kitas išlaidas. Viena darbo diena ieškovei kainavo 25 Eur, o iš viso jos darbuotojai atsakovės naudai dirbo 1 090 darbo dienų. Taigi, ieškovė patyrė 27 250 Eur (1 090 d. x 25 Eur) nuostolius, kurių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Reiz Tech“ ieškinį atmetė, priteisė atsakovei VĮ Registrų centrui iš ieškovės 7 349 Eur bylinėjimosi išlaidas, dalį bylos medžiagos, susijusios su darbuotojų asmens duomenimis, pripažino nevieša.

6. Teismas nurodė, kad šalių ginčas yra kilęs dėl atlyginimo už ieškovės paslaugas, įskaitytinai ir už konsultavimą, bei patirtų sąnaudų, teikiant paslaugas, atlyginimo, kai šios paslaugos buvo suteiktos nesant tarp šalių sudarytos viešojo pirkimo sutarties.

7. Byloje nustatyta, kad 2020 m. liepos 23 d. įvyko informacinių technologijų sistemos gedimas dėl liūties ir patalpų užliejimo, todėl atsakovė kreipėsi į ieškovę su paklausimu, kaip būtų galima išspręsti techninius nesklandumus, atsiradusius JAREP ir JADIS elektroninėse sistemose. Ieškovė pasiūlė atsakovei atitinkamus techninius sprendimus, kurie galėtų padėti išspręsti kilusias problemas, o pasiūlytus sprendimus įgyvendino atsakovės darbuotojai ir ieškovė to neginčija.

8. Teismas, viena vertus, pažymėjo, kad prieš suteikdama atitinkamas konsultacijas elektroninių ryšių priemonėmis ieškovė nenurodė, kad jos paslaugos bus atlygintinės, ir neinformavo, kokia jų kaina. Šalių, kurias sieja ilgalaikiai paslaugų teikimo teisiniai santykiai, neatlygintinis bendradarbiavimas, sprendžiant netikėtai iškilusią problemą, nėra neįprasta verslo praktika, todėl ir pagalbos teikimas ekstraordinarinėje situacijoje neįrodo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai dėl atlygintinių paslaugų teikimo. Teismo poziciją, kad šalys nesitarė dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sustiprino dar ir tokia byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė iš karto po konsultacijų suteikimo nepareikalavo iš atsakovės sumokėti už šias paslaugas.

9. Kita vertus, ieškovės lūkestis, kad už konsultavimo paslaugas jai bus atlyginta, negalėjo būti pagrįstas net ir tuo atveju, jeigu šios paslaugos būtų perkamos, nes tai būtų padaryta neatlikus viešojo pirkimo procedūrų, o tokia situacija prieštarautų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) imperatyvams. Teismo vertinimu, ieškovė, kaip patyrusi verslininkė ir aktyvi viešųjų pirkimų dalyvė, tiekianti paslaugas atsakovei būtent pagal pasirašytas viešojo pirkimo sutartis, žinojo, kad paslaugas (konsultacijas) teikia atsakovei neatlikus viešojo pirkimo procedūrų, nors jai neabejotinai turėjo būti žinoma, kad tokios procedūros yra būtinos pagal įstatymą.

10. Teismas konstatavo, kad ieškovės teisė į atlyginimą už aptariamas paslaugas negali būti ginama, nes toks teisių įgyvendinimas negali būti pripažintas teisėtu ir sąžiningu. Šalies sąžiningumo reikalavimas yra esminis tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir vykdant sutartį. Imperatyvios teisės normos draudžia mokėti už paslaugas neatlikus viešojo pirkimo procedūrų, todėl ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti atlyginimą.

11. Nepagrįstais teismas pripažino ir ieškinio reikalavimus dėl ieškovės teiktų NETSVEP paslaugų apmokėjimo. Teismas visų pirma atkreipė dėmesį į ieškovės argumentacijos nenuoseklumą, kuomet ji ieškinyje nurodė, kad šias paslaugas teikė nesant sudarytos viešojo pirkimo sutarties, o dublike jau tvirtino, kad šios paslaugos buvo suteiktos NETSVEP sutarties kontekste kaip papildomi darbai. Toks faktinių aplinkybių tikslinimas suponuoja išvadą, kad pati ieškovė nežinojo, kokiu pagrindu ji teikė tas paslaugas.

12. Teismas nustatė, kad ginčo paslaugas ieškovė atsakovei teikė 2018 m. spalio 10 d. sutarties dėl NETSVEP paslaugų galiojimo metu. Ieškovė nepaneigė atsakovės argumentų, kad paslaugos įrašo pavadinimai bei jų aprašomoji skiltis įrodo, jog šios paslaugos buvo susijusios su NETSVEP sistemos veiklos trikdžiais, o ieškovės nurodytosios subužduotys yra NETSVEP-1189 užduoties dalis. Ši sutartis yra sudaryta pagal fiksuotą mėnesinį priežiūros paslaugų įkainį. Ginčo dėl to, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove pagal fiksuotą mėnesinį priežiūros paslaugų įkainį už 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 2020 m. rugsėjo mėn., nėra. Pagal šios sutarties nuostatas tuo atveju, jei atsakovei NETSVEP sistemos priežiūros ir konsultavimo paslaugų reikia daugiau nei 50 val. per 1 mėn., šalys tokį poreikį turi suderinti raštu. Poreikis papildomoms NETSVEP-1189 priežiūros valandoms nebuvo šalių suderintas, todėl jeigu ieškovė savo valia ir suteikė papildomas paslaugas, ji prisiėmė su tuo susijusią riziką, o atsakovei nekilo prievolė už tokias paslaugas sumokėti.

13. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų, ieškovės siejamų su jos patirtais darbuotojų darbo vietų išlaikymo kaštais, teismas nurodė, kad, siekiant investicinio projekto įgyvendinimo, ieškovės darbuotojai nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. buvo įdarbinti pas atsakovę pagal terminuotas projektines darbo sutartis. Jiems buvo pavestos darbo funkcijos bei užduotys, susijusios su „JADIS modernizavimas“ ir „JAREP modernizavimas“ investicinio projekto dalimis. Ieškovės specialistai įsipareigojimus ir rezultatus, kurie jiems buvo nustatyti projektinėse sutartyse, įvykdė iki 2021 m. vasario mėn.

14. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą arba atsakovės įsipareigojimą apmokėti šių darbuotojų darbo vietų pas ieškovę išsaugojimo sąnaudas. Tai, kad šalys nesitarė dėl tokių kaštų kompensavimo, patvirtina ir ieškovės tik 2021 m. liepos 9 d. parengtas raštas Nr. 2021/10-005, kuriuo ji kreipėsi į atsakovę dėl atsiskaitymo sąlygų suderinimo, taip pat prašė pateikti poziciją, ar papildomai atlygintini 27 250 Eur kaštai jai yra priimtini. Teismas konstatavo, kad, nesant atitinkamo šalių susitarimo, prievolė apmokėti ieškovės įrodinėjamas sąnaudas atsakovei nekilo, taigi ir tokios prievolės pažeidimo nėra. Ieškovė neįrodė ir to, kad jos įvardytos sąnaudos yra susijusios būtent su atsakovės įdarbintais darbuotojais.

15. Teismo vertinimu, negalima išvada, kad atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita. Atsakovė įdarbino ieškovės specialistus pagal su atitinkamais darbuotojais sudarytas projektines sutartis, taigi šių specialistų paslaugos buvo įgytos sutartiniu pagrindu. Ieškinio reikalavimo dėl 27 250 Eur sumos priteisimo pareiškimą keliais skirtingais ir tarpusavyje nederančias, vienas kito taikymą paneigiančiais faktiniais pagrindais (padarius išvadą, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai), teismas įvardijo kaip papildomą šios ieškinio dalies nepagrįstumą patvirtinančią aplinkybę.

16. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė nėra darbo sutarčių tarp darbuotojų ir atsakovės šalis, todėl reikalavimo teisės kvestionuoti šių sutarčių teisėtumo pagal Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 1.87 straipsnį ji neturi, juo labiau kad pati buvo davusi sutikimą tokioms darbo sutartims sudaryti. Ieškovė nėra ir laikinoji darbo įmonė – ji neįrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos Laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, todėl ir ieškovės argumentus dėl laikino savo darbuotojų suteikimo atsakovei teismas įvertino kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Ieškovė UAB ,,Reiz Tech“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai nustatė ginčo pagrindą ir dalyką. Reikalaujamą priteisti 107 782,76 Eur sumą sudarė tokios dalys: 1 142,24 Eur už konsultacijas ir kitą pagalbą po to, kai 2020 m. liepos mėn. buvo užlietos atsakovės patalpos; 4 568,96 Eur už konsultacijas ir kitą pagalbą 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėn.; 27 250 Eur darbuotojų išlaikymo išlaidos darbo pas atsakovę metu; 74 821,56 Eur už konsultacijas ir pagalbą 2021 m. vasario bei kovo mėn., kuomet ieškovės darbuotojai grįžo dirbti pas ieškovę.

17.2. Teismas visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų, susijusių su 27 250 Eur darbuotojų išlaikymo išlaidų bei 74 821,56 Eur vertės paslaugų suteikimo išlaidų priteisimu. Pasibaigus darbo teisiniams santykiams tarp ieškovės darbuotojų ir atsakovės, paslaugas atsakovei teikė ieškovė, t. y. jas siejo teisiniai santykiai. Tačiau teismas neatribojo šių dviejų reikalavimų, neįvertino tokių faktinių aplinkybių, kad faktiškai ir po darbo sutarčių nutraukimo paslaugos atsakovei buvo teikiamos ir suteiktos. Teismas netyrė ir nevertino ieškovės pateiktų įrodymų – atsakovės suformuotų ir ieškovei pateiktų užduočių, ieškovės patvirtinimų apie užduočių įvykdymą ir kt. (ieškinio priedas Nr. 9).

17.3. Ieškovės darbuotojų įdarbinimas pas atsakovę savo turiniu yra informacinių kompetencijų paslaugų suteikimas, todėl šiuo atveju nėra aktuali VPĮ 6 straipsnio 8 punkte numatyta išimtis, kad šio įstatymo reikalavimai netaikomi darbo sutartims. Teismo posėdžių metu ieškovės direktorė aiškiai nurodė, kad iš atsakovės pateiktų duomenų suprato, jog vyko neskelbtos derybos dėl paslaugų teikimo, įdarbinant pas atsakovę reikiamus specialistus. Tokios faktinės aplinkybės, kad pas atsakovę įdarbinti ieškovės darbuotojai fiziškai liko ieškovės patalpose ir darbo priemonėmis juos aprūpino ieškovė, be to, jie sumažintais etatais liko dirbti ir pas ieškovę, tačiau dėl projektų vykdymo ir suteikiamų paslaugų atsakovė kreipdavosi ne į darbuotojus, o į ieškovę, patvirtina, kad atsakovei buvo suteiktos informacinių technologijų kompetencijų suteikimo paslaugos.

17.4. Teismo išvada, kad ieškovė, nebūdama darbo sutarties šalimi, negali kelti klausimo dėl CK 1.87 straipsnio taikymo, neatitinka kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad nustačius, jog santykiams taikomas VPĮ, bet jis nebuvo pritaikytas, teismas sprendžia dėl, be kita ko, ir dėl CK 1.87 straipsnio taikymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-378/2019, 77 punktas).

17.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys šalių susitarimą, jog atsakovė padengs pas ją dirbančių ieškovės darbuotojų darbo sąnaudas. Šalis siejo viešojo pirkimo teisiniai santykiai. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad viešojo pirkimo sutartis yra atlygintinis sandoris, kitokia išvada gali būti daroma tik tuo atveju, kai šalys aiškiai susitaria, kad sutartis nėra atlygintinė, o tai turi įrodyti perkančioji organizacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-378/2016, 50 punktas). Šiuo konkrečiu atveju šalių derybos patvirtina, kad buvo sutarta dėl atlygintinių paslaugų teikimo. Kadangi dėl atlyginimo dydžio nebuvo tartasi, jo dydis nustatytinas pagal analogiško sandorio vertės kriterijų.

17.6. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės darbuotojai faktiškai dirbo tik su atsakovės projektais, ir tik nedidele dalimi – 1 val. per savaitę – pas ieškovę. Toks susitarimas su darbuotojais buvo sudarytas siekiant suteikti darbuotojams garantijas dėl jų darbo vietų išsaugojimo. Atsakovė be teisinio pagrindo, ieškovės sąskaita, nepatyrė 27 250 Eur darbuotojų išlaikymo kaštų, o kitokia teismo išvada nepagrįsta.

17.7. Teismas, nagrinėdamas ieškinio dalį dėl 1 142,24 Eur sumos už suteiktas konsultavimo paslaugas užliejus atsakovės patalpas, neįvertino tokių faktinių aplinkybių, kad pagal VPĮ 86 straipsnio 7 punktą tokia viešojo pirkimo sutartis galėjo būti sudaryta ir žodžiu. Šalys nesusitarė, kad šios paslaugos bus neatlygintinės. Teismas nepagrįstai priskyrė viešojo pirkimo procedūros neatlikimo riziką ieškovei, kadangi būtent perkančiajai organizacijai tenka neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016).

17.8. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad reikalavimas priteisti 4 568,96 Eur yra susijęs su 2018 m. spalio 10 d. šalių sudaryta NETSVEP sutartimi. Paslaugos nebuvo teiktos vykdant šią sutartį, tą patvirtina su dubliku pateikti įrodymai.

18. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

18.1. Atsakovė nesudarė jokių sutarčių su ieškove dėl paslaugų teikimo ir byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė teikė paslaugas 2021 m. vasario ir kovo mėn. ar kad ji sutiko kompensuoti darbuotojų išlaikymo išlaidas. Ieškovė ignoruoja projektinių darbo sutarčių, kaip specifinių sutarčių, esmę ir tikslą, taip siekdama nepagrįstų sumų sau priteisimo. Jos paslaugos buvo susijusios išimtinai su darbuotojų projektinėse darbo sutartyse nurodytų įsipareigojimų bei rezultatų pasiekimu ir įgyvendinimu. Su projektinėmis darbo sutartimis susiję klausimai nepatenka į VPĮ reguliavimo sritį, todėl teismas pagrįstai šio įstatymo nuostatų netaikė.

18.2. Nustačiusi, kad darbuotojai naudojasi jos resursais atlikdami darbus kitiems subjektams, ieškovė turėtų atitinkamus reikalavimus reikšti būtent konkretiems savo darbuotojams, kurių veiksmai tariamai ir lėmė sąnaudas, o ne tokius visiškai nepagrįstus reikalavimus reikšti atsakovei. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jeigu ieškovė įrodinėja patirtas sąnaudas, kurias tariamai turėtų atlyginti atsakovė, tuomet jos turi būti pagrįstos kiekvienam konkrečiam darbuotojui priskiriamais kaštais, o ne kvestionuotinu, apibendrintu skaičiumi, skaičiuojamu įtraukiant ir socialinio draudimo bei kitas išlaidas.

18.3. Ieškovė, iš anksto nepranešusi atsakovei apie veiksmų ir paslaugų atlygintinį teikimą, apie konkrečius įkainius bei nesant atsakovės pritarimo jų atlyginimui, negali turėti jokių lūkesčių, kad atsakovė prieš paslaugų suteikimo pradžią ar po to vykdys atitinkamų paslaugų įsigijimo viešojo pirkimo procedūras. Todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1 142,24 Eur priteisimo.

18.4. Atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove pagal fiksuotą mėnesinį priežiūros paslaugų įkainį už 2020 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. suteiktas paslaugas pagal NETSVEP sutartį, tai patvirtina priėmimo–perdavimo aktai. Poreikis papildomoms NETSVEP-1189 priežiūros paslaugoms nebuvo pateiktas ir suderintas, paslaugų teikėja nebuvo nurodžiusi papildomų valandų JIRA NETSVEP-1189. Todėl nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl 4 568,96 Eur nepriteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl suteiktų paslaugų pagrindo

19. Teisėjų kolegija visų pirma įvertina abiejų šalių pozicijas dėl to, kokiu faktiniu pagrindu apeliantė UAB ,,Reiz Tech“ yra suteikusi atsakovei VĮ Registrų centrui ginčo objektu tapusias paslaugas. Apeliantė UAB ,,Reiz Tech“ byloje įrodinėjo, kad konsultavimo ir informacinių sistemų klaidų šalinimo paslaugas ji atsakovei suteikė žodinių susitarimų pagrindu ir šios paslaugos nebuvo rašytinėse viešojo pirkimo sutartyse sulygtų paslaugų dalimi. Atsakovė, gindamasi nuo jai pareikšto reikalavimo, įrodinėjo, kad paslaugos buvo teikiamos vykdant šalių sudarytas rašytines viešojo pirkimo sutartis, kuriose buvo aptartas ir atlyginimo už jas mokėjimo klausimas. Taigi, siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą, būtina nustatyti ir įvertinti, dėl kokių paslaugų šalys buvo susitarusios ir kaip bei kokiais terminais jos buvo (turėjo būti) teikiamos pagal rašytines viešojo pirkimo sutartis.

20. Aiškinant kiekvieną sutartį turi būti atsižvelgiama į tos konkrečios sutarties rūšį, tokiai sutarčiai taikytiną teisinį reguliavimą ir įpareigojimą pagal sutartį atlikti ne tik tai, kas sutartyje tiesiogiai nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021, 44 punktas). Kai kyla šalių ginčas dėl sutarties turinio ir (ar) konkrečių jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 21 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30 punktas; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas). Sprendžiant ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, be kita ko, ir dėl tokių sutarčių vykdymo, būtina atsižvelgti ne tik į bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas, todėl teismai sutarties turinį turi nustatyti tirdami bei vertindami paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2022, 60 punktas). Teisėjų kolegija, vertindama šalių susitarimus, į visus nurodytus aspektus ir atsižvelgs.

21. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. spalio 24 d. šalys sudarė paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VS-165, kuria apeliantė įsipareigojo teikti JAREP informacinės sistemos priežiūros ir vystymo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už tinkamai suteiktas paslaugas atlyginti apeliantei sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (1.1 papunktis). Iš esmės aptariama sutartimi apeliantė įsipareigojo sukurti sistemą, kuri turėjo palengvinti duomenų, susijusių su juridiniais asmenimis, teikimo bei gavimo procedūras. Šalys sutarties 11.2 papunktyje susitarė, kad ši sutartis yra terminuota ir galioja 36 mėn. nuo jos sudarymo dienos. Ginčo dėl to, kad sutartimi prisiimtus įsipareigojimus šalys yra įvykdžiusios ir kad ji yra pasibaigusi suėjus sutartyje nustatytam terminui – 2017 m. spalio 24 d., nėra.

22. Kita šalių 2014 m. lapkričio 14 d. sudaryta paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. VPS-180 apeliantė įsipareigojo teikti atsakovei JADIS vystymo ir techninės priežiūros paslaugas, o atsakovė – priimti suteiktas paslaugas ir apmokėti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais (1.1 papunktis). Šia sutartimi apeliantė įsipareigojo sukurti sistemą, kuri turėjo palengvinti duomenų, susijusių su juridinių asmenų dalyviais, teikimą bei gavimą. Šalys šios sutarties 15.2 papunktyje susitarė dėl jos galiojimo termino – 36 mėn. nuo sutarties sudarymo dienos. Ginčo dėl to, kad ir šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus šalys yra įvykdžiusios, o sutartis pasibaigusi suėjus sutartyje nustatytam terminui – 2017 m. lapkričio 14 d., taip pat nėra.

23. Dar vienas šalių viešojo pirkimo būdu sudarytas sandoris – 2015 m. liepos 28 d. NETSVEP priežiūros ir vystymo paslaugų pirkimo sutartis Nr. VPS-85, kuria apeliantė įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti atsakovei paslaugas, o atsakovė – sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka priimti tinkamai suteiktas paslaugas ir už jas sumokėti (2 papunktis). Šia sutartimi buvo susitarta dėl sistemos, susijusios su nekilnojamojo turto sandorių registravimu, sukūrimo bei priežiūros. Sutarties galiojimo terminas yra aptartas jos 11.1–11.2 papunkčiuose, nurodant, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 12 mėn. arba iki visiško pagal sutartį prisiimtų prievolių įvykdymo, kai pagal sutartį suteikiama paslaugų už sumą, nurodytą sutarties 4.1 papunktyje, arba iki sutarties nutraukimo sutartyje ar galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais atvejais ir tvarka; sutartis gali būti pratęsta 2 kartus po 12 mėnesių. Šiuo atveju taip pat nesama ginčo dėl to, kad šalys savo įsipareigojimus pagal sutartį įvykdė tinkamai ir laiku, o sutartis pasibaigė.

24. Šalims įvykdžius sutartinius įsipareigojimus pagal aptartas JAREP, JADIS ir NETSVEP sutartis, jų bendradarbiavimas šių sistemų priežiūros ir tobulinimo srityje nesibaigė, priešingai, tęsiant sistemų įdiegimo bei administravimo procedūras buvo sudarytos trys naujos rašytinės paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartys.

25. Naujai sudaryta 2018 m. sausio 18 d. JAREP vystymo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. VPS-7 apeliantė įsipareigojo suteikti JAREP funkcionalumo paslaugas, kurios apėmė sutarties 1.2–1.2.5 papunkčiuose nurodytų papildomų funkcijų įdiegimo darbus, o 1.3 papunktyje įsipareigojo nedelsiant atlikti arba ištaisyti sutarties galiojimo metu paaiškėjusius kitus darbus ar klaidas, susijusius su JAREP funkcionavimu. Sutarties 3.5 papunktyje nurodyta, kad sutarties 1.3 punkte įvardytos paslaugos teikiamos pagal paslaugų gavėjos raštišką užsakymą 6 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Sutarties 12.1 papunktyje nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško šalių sutartinių įsipareigojimų įvykdymo.

26. Taigi, sutarties šalys, kurios yra savo srities profesionalės, turinčios tiek viešųjų pirkimų, tiek informacinių sistemų diegimo, priežiūros paslaugų vykdymo sutarčių patirties, aiškiai išreiškė savo valią dėl darbų, susijusių su JAREP sistemos sutrikimų šalinimo tvarka bei terminais, atlikimo sąlygų. Pagal šią tvarką atsakovė privalėjo pateikti apeliantei rašytinį prašymą, kurio pagrindu apeliantė privalėjo suteikti reikalaujamas paslaugas. Tokie prašymai galėjo būti teikiami apibrėžtą laiką – 6 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo, t. y. iki 2018 m. liepos 18 d.

27. Dar viena šalių 2016 m. gegužės 11 d. sudaryta sutartis Nr. VPS-80 yra susijusi su JADIS veikimu. Pastarąja sutartimi apeliantė įsipareigojo suteikti sutarties priede Nr. 1 (techninė specifikacija) nustatytus reikalavimus atitinkančias juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos vystymo ir priežiūros paslaugas (sutarties 1.1.1 papunktis). Sutarties priede Nr. 1 detalizuota, kad tai yra paslaugos, susijusios su sistemos priežiūra ir taikomos programinės įrangos klaidų šalinimu, programinės įrangos plėtra ir modernizavimu, atsakovės darbuotojų konsultavimu telefonu ir elektroniniu paštu, ir kt. Sutarties 13.1, 13.2 papunkčiuose nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 12 mėn. arba iki visiško pagal sutartį prisiimtų prievolių įvykdymo, kai pagal sutartį suteikiama paslaugų už sumą, nurodytą sutarties 5.3 papunktyje, arba iki sutarties nutraukimo sutartyje ar galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais atvejais ir tvarka; sutartis dar gali būti pratęsta 2 kartus po 12 mėn. Taigi, maksimalus šios sutarties galiojimo terminas yra iki 2019 m. gegužės 11 d.

28. Galiausiai 2018 m. spalio 10 d. NETSVEP sistemos priežiūros ir vystymo paslaugų pirkimo sutartimi Nr. VPS-145 apeliantė įsipareigojo teikti šios sutarties priede Nr. 1 nurodytas paslaugas, t. y. veikimo sutrikimo analizės ir priežasčių nustatymo, programinės įrangos ir sutrikimų klaidų šalinimo, atsakovės darbuotojų konsultavimo sistemos administravimo bei naudojimo klausimais, programinės įrangos modulių plėtros ir vystymo darbus, pagal pasikeitusių teisės aktų reikalavimus arba atsiradusius naujus sistemos naudotojų poreikius. Sutarties 5.1.2 ir 5.1.3 papunkčiuose nurodoma, kad apeliantė įsipareigoja šias paslaugas teikti 36 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2021 m. spalio 10 d.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys, kai įvykdžius ar tebevykdant įsipareigojimus pagal 2014–2015 metais sudarytas viešųjų paslaugų pirkimo sutartis buvo sudaromos naujos sutartys dėl apeliantės sukurtų informacinių sistemų tolesnio plėtojimo, jų administravimo, priežiūros bei konsultavimo paslaugų suteikimo, leidžia spręsti, kad atsakovė nebuvo pajėgi savarankiškai, be apeliantės pagalbos, spręsti su JAREP, JADIS ir NETSVEP sistemomis susijusius jų administravimo klausimus bei atlikti kitas papildomas užduotis.

30. Iš pirmiau aptartų 2016–2018 metais sudarytų sutarčių nuostatų taip pat matyti, kad šalys aiškiai išreiškė savo valią dėl tų sutarčių galiojimo terminų, t. y. 2018 m. sausio 18 d. JAREP sutartimi prisiimtas konsultavimo paslaugas apeliantė įsipareigojo teikti iki 2018 m. liepos 18 d., 2016 m. gegužės 11 d. JADIS sutartimi prisiimtas paslaugas – iki 2019 m. gegužės 11 d., o 2018 m. spalio 10 d. NETSVEP sutartimi sulygtas paslaugas – iki 2021 m. spalio 10 d. Atitinkamai, atsakovei kilo priešpriešinė sutartinė prievolė sumokėti ieškovei atlyginimą už jose nurodytas paslaugas, suteiktas nustatytais terminais.

31. Kaip jau minėta, apeliantė nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti, kad ir po sutarčių galiojimo termino pabaigos ji toliau teikė tas pačias konsultavimo paslaugas, o taip pat papildomas, rašytinėse sutartyse nenumatytas paslaugas. Jos patikslintame ieškinyje yra teigiama, kad 2020 m. liepos mėn. apeliantė atsakovei suteikė konsultavimo paslaugas dėl JADIS ir JAREP gedimų šalinimo, atsiradusių po serverinių užliejimo, 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. konsultavimo paslaugas dėl problemų, atsiradusių po NETSVEP greitaveikos atstatymo, 2021 m. vasario–kovo mėn. konsultavimo paslaugas, susijusias su JAREP ir JADIS sistemų veikimu.

32. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esačių įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškinyje išvardintos konsultavimo paslaugos, susijusios su NETSVEP sistemos administravimu, kurios suteiktos tebegaliojant 2018 m. spalio 10 d. NETSVEP sutarčiai, negali būti laikomos papildomomis, sutartyje nenumatytomis paslaugomis. Šalių 2018 m. spalio 10 d. sudarytos NETSVEP sistemos priežiūros ir vystymo paslaugų pirkimo sutarties Nr. VPS-145 priede Nr. 1 (techninėje specifikacijoje) yra išvardinti NETSVEP sistemos priežiūros ir vystymo darbai, kuriuos apeliantė įsipareigojo atlikti sutarties galiojimo metu, t. y. iki 2021 m. spalio 10 d. Šioje techninėje specifikacijoje nurodyta, kad pirkimo objektą sudaro NETSVEP sistemos priežiūra bei šios sistemos vystymas. Su NETSVEP sistemos priežiūra yra susiję tokie darbai: veikimo sutrikimų analizė ir priežasčių nustatymas, programinės įrangos sutrikimų ir klaidų šalinimas, atsakovės darbuotojų konsultavimas sistemos administravimo ir naudojimo klausimais (techninės specifikacijos 1.2.1 papunktis). Darbai, susiję su NETSVEP sistemos vystymu, yra tokie: programinės įrangos modulių plėtros ir vystymo darbai pagal pasikeitusių teisės aktų reikalavimus arba atsiradusius naujus sistemos naudotojų poreikius (naujų sistemos funkcijų projektavimas ir programavimas, esamų funkcijų keitimas ir (ar) tobulinimas, dokumentacijos parengimas ir (ar) atnaujinimas ir kt.) (techninės specifikacijos 1.2.2 papunktis).

33. Pažymėtina, kad pagal techninės specifikacijos 3.1.12 papunktį apeliantė įsipareigojo priežiūros ir vystymo paslaugų teikimą organizuoti ir dokumentuoti naudodama atsakovės internetinę klaidų registravimo ir pokyčių valdymo programinę įrangą (toliau – JIRA). Konsultavimo paslaugų trukmė, fiksuojama JIRA, skaičiuojama valandomis (techninės specifikacijos 3.2.13.5.3 papunktis).

34. Apeliantės teigimu, jos atlikti ir JIRA NETSVEP-1189 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. užfiksuoti darbai laikytini papildomais. Kaip matyti iš JIRA sistemos duomenų, šie darbai buvo atlikti gavus atsakovės darbuotojo informaciją, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. labai strigo NETSVEP darbas, gaunami nuolatiniai notarų skundai dėl sistemos darbo greičio. Atitinkama užduotis buvo sukurta 2020 m. rugpjūčio 11 d., o sprendžiant minėtą problemą atliktos tokios papildomos užduotys: NETSVEP infrastuktūros analizė, atsakymo laiko testavimas, analizė ir kt. Paskutinis įrašas atliktas 2020 m. rugsėjo 24 d. ir jame nurodyta, kad kai kurios priemonės jau yra įgyvendintos, laukiama sprendimų dėl greitaveikai įtaką darančių sistemų modernizavimo (ieškinio priedas Nr. 7.2).

35. Iš su dubliku apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų – JIRA išrašų apie atliktus testavimo ir kitus darbus, šalių elektroninio susirašinėjimo – nėra prielaidų spręsti, kad apeliantė atliko 2018 m. spalio 10 d. NETSVEP sutartyje nenumatytus darbus. Priešingai, iš aptartų įrodymų matyti, kad apeliantės darbuotojai jokių naujų NETSVEP sistemos elementų nekūrė, bet siekė pašalinti esamus sutrikimus dėl NETSVEP sistemos lėto veikimo. Tokie apeliantės darbai priskirtini prie sistemos priežiūros darbų (buvo atliekama sutrikimų analizė ir priežasčių nustatymas, šalinamos klaidos). Pažymėtina, kad techninėje specifikacijoje, be kita ko, yra nurodyta ir tai, kad NETSVEP sistema užtikrina integraciją su vidinėmis ir išorinėmis sistemomis, iš jų ir su elektroniniu archyvu (SAPERION), Registrų centro paslaugų apskaitos sistema (PAS) (techninės specifikacijos 2.4.4, 2.4.7 papunkčiai). Todėl atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliantės teiginiai, kad paslaugos buvo teikiamos analizuojant ne NETSVEP, o kitas, nesusijusias sistemas – SAPERION, PAS.

36. Įrodymų, kad apeliantė 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. būtų teikusi atsakovei naujų sistemų ar vykdžiusi esamų NETSVEP programinės įrangos modulių plėtros ir vystymo darbus, į bylą nėra pateikta. Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad apeliantė atliko būtent 2018 m. spalio 10 d. sutartimi sulygtus NETSVEP sistemos priežiūros darbus, už kuriuos atsakovė yra atsiskaičiusi (1 t., b. l. 109–114). Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškinio dalį dėl 4 568,96 Eur priteisimo, priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą.

37. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė kitą ginčo dalį – dėl apeliantės reikalavimų priteisti jai 1 142,24 Eur už 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 74 821,56 Eur už 2021 m. vasario–kovo mėn. suteiktas konsultacijas bei atliktus darbus, susijusius su JAREP ir JADIS veikimu. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokių reikalavimų patenkinimo galimybę jau savaime eliminuoja faktas, kad apeliantei buvo ir (ar) turėjo būti žinoma, jog šias paslaugas ji teikia neatlikus viešojo pirkimo privalomos procedūros (veikia savo pačios rizika), stokoja pagrįstumo.

38. Nors apeliantės sutartinės prievolės konsultuoti atsakovę dėl JAREP ir JADIS sistemų pasibaigė, atitinkamai, 2018 m. liepos 8 d. ir 2019 m. gegužės 11 d., ji 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 2021 m. vasario–kovo mėn. teikė atsakovei paslaugas, susijusias su šių sistemų administravimu. Tokio fakto neginčijo ir pati atsakovė. Kitaip nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad šios paslaugos buvo teikiamos nesilaikant viešųjų pirkimų procedūrų bei nesant sudarytos rašytinės viešojo pirkimo sutarties, negali paneigti paslaugas teikusio asmens teisės į teisminę gynybą ar patirtų nuostolių kompensavimą.

39. Nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad nors VPĮ expressis verbis (tiesiogiai) nėra įtvirtinta nuostatų apie sandorių (ne)galiojimą, atsižvelgiant į jų sudarymo formos ir tvarkos nesilaikymą, tačiau griežta įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika išplaukia iš kasacinio teismo jurisprudencijos, kuria siekiama užtikrinti imperatyviojo viešųjų pirkimų reguliavimo laikymąsi ir prevenciškai užkardyti teisės pažeidimus, todėl konkliudentiniais veiksmais negali būti pakeista (šiuo atveju – sudaryta) sutartis, kurios pakeitimo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo. Viešojo pirkimo sutartys, kurių teisėtumo klausimas siejamas būtent su neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmais pirkimo procedūrų metu ar sudarant sutartį (ar kitais atvejais), iš esmės yra pripažįstamos negaliojančiomis kaip niekiniai sandoriai (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).

40. Atsakovė, pasibaigus šalių 2018 m. sausio 18 d. JAREP vystymo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VPS-7 ir 2016 m. gegužės 11 d. JADIS vystymo ir priežiūros paslaugų viešojo pirkimo sutarties Nr. VPS-80 galiojimui, nepaskelbė naujo konkurso šioms paslaugoms pirkti, tačiau kreipėsi į apeliantę dėl paslaugų suteikimo ir jas priėmė. Tokie šalių susitarimai dėl paslaugų ir konsultacijų, susijusių su JAREP ir JADIS sistemų administravimu, teikimo 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 2021 m. vasario–kovo mėn. neabejotinai neatitiko imperatyviųjų normų, todėl šie susitarimai yra niekiniai sandoriai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

41. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra pasakoma ir dėl to, kad neteisėto sandorio faktinis bei teisiniai aspektai negali būti tapatinami, kitaip tariant, galimu susitarimo neteisėtumu negali būti grindžiamas jo neegzistavimas de facto (faktiškai), o VPĮ nuostatų taikymas negali pakeisti realybės. Už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija; jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai ir turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; jei perkančiajai organizacijai, pažeidusiai VPĮ, nekiltų pareigos sumokėti už papildomus darbus, kuriuos pati užsakė, o vėliau priėmė, tai suponuotų jos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-564-469/2015).

42. Kai pagal negaliojančiu pripažintą niekinį sandorį šalys pagal suderėtas sąlygas nėra abipusiškai apsikeitusios materialiomis ar nematerialiomis vertybėmis, restitucijos taikymo klausimas turi ypatumų. Tais atvejais, kai nėra pagrindo taikyti restitucijos, sandorio šalis (šalys) gali nepagrįstai nukentėti ar turėti naudos dėl teisės pažeidimo, o tai suponuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatų taikymą (CK 6.242 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015). Dar daugiau, visiškai analogišku, kaip ir nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016 išaiškino, kad perkančiosios organizacijos ir skolininko sandorį pripažinus niekiniu, tačiau nustačius, kad faktiškai paslaugos buvo suteiktos ir priimtos, paslaugas suteikusio asmens teisės turi būti ginamos taikant nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.242 straipsnis).

43. Vadinasi, ir šalių susitarimus, kurie buvo sudaryti pažeidžiant VPĮ imperatyvus dėl tokių sandorių sudarymo tvarkos ir formos, pripažinus niekiniais, turi būti užtikrintos paslaugas faktiškai suteikusios apeliantės teisės taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Kitaip sprendęs ir atsakomybę už neįvykdytas viešojo pirkimo procedūras perkėlęs paslaugas suteikusiam subjektui (t. y. apeliantei) pirmosios instancijos teismas suklydo.

44. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokiu atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Konstatuotina, kad ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidą apeliacinės instancijos teisme šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla (nagrinėjamu atveju joje kilusio ginčo dalis) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

46. Siekiant teisingai išspręsti šalių ginčą dėl teisingo atlygio už suteiktas paslaugas, turėtų būti įvertintas ne tik apeliantės suteiktų atsakovei paslaugų pagal pripažintus negaliojančiais sandorius kiekis, bet ir nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų visetas, kiek tai susiję su atsakovės 2020 m. rugpjūčio mėn. bei 2021 m. vasario–kovo mėn. suteiktomis paslaugomis, kurias ji pati įvertino 75 963,80 Eur bendra suma (žr. šios nutarties 37 punktą). Dėl tokių ginčo aspektų skundžiamame teismo sprendime iš viso nebuvo pasisakyta, vien konstatavus, kad apeliantė nėra įgijusi teisės į suteiktų paslaugų apmokėjimą jokiu teisiniu pagrindu dėl pažeistų (neatliktų prieš suteikiant ginčo paslaugas) viešojo pirkimo procedūrų. Todėl apeliacinės instancijos teisme atlikus tokių aplinkybių, be kita ko, ir reikalavimo sumos dydžio vertinimą, galėtų būtų pažeista šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisė į apeliaciją.

47. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai perkeldamas apeliantei įstatyme numatytos formos sutarties nesudarymo riziką bei pasekmes, ieškinį dėl 1 142,24 Eur už 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 74 821,56 Eur už 2021 m. vasario–kovo mėn. suteiktas paslaugas atmetė, panaikinama, o byla dėl šios ieškinio reikalavimo dalies perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nuostolių atlyginimo

48. Apeliantė nurodė nesutinkanti ir su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos reikalavimas dėl 27 250 Eur nuostolių, kuriuos sudaro darbuotojų išlaikymo kaštai, atlyginimo. Grįsdama šią ieškinio dalį apeliantė nurodė, kad atsakovės prašymu dalis jos darbuotojų nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. sausio 31 d. buvo įdarbinti pas atsakovę projektinėms darbo funkcijoms bei užduotims vykdyti, apeliantė su darbuotojais darbo sutarčių nenutraukė ir jie sumažintu darbo krūviu dirbo taip pat ir pas ją. Apeliantės įsitikinimu, atsakovė privalo jai atlyginti šių darbuotojų 27 500 Eur išlaikymo kaštus, kuriuos sudaro jiems suteikta įranga, patalpų išlaikymas, darbo vietos išsaugojimas, draudimas, administravimas, kiti veiklos kaštai.

49. Būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šioje ginčo dalyje pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad apeliantė nėra įrodžiusi civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visumos. Pati apeliantė nebuvo nuosekli ir savo poziciją dėl šio reikalavimo tenkinimo pagrindo nuolatos keitė, vienu atveju įrodinėdama sąlygas civilinei atsakomybei kilti, kitu – atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks apeliantės nenuoseklumas, savo reikalavimą grindžiant dviem skirtingais materialiniais teisiniais pagrindais, papildomai patvirtina jos reikalavimo nepagrįstumą. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo nesutinkanti tik su teismo išvadomis dėl sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti nebuvimu, todėl tokiu aspektu teisėjų kolegija ir pasisakys.

50. Visų pirma, į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė tiek patikslintame ieškinyje, tiek ir dublike pripažino davusi sutikimą dalies jos darbuotojų įdarbinimui pas atsakovę. Atsakovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. ji sudarė terminuotas darbo sutartis su apeliantės darbuotojais projektinėms darbo funkcijoms ir užduotims atlikti. Duomenų apie tai, kad šalys žodžiu, raštu ar kitokiu būdu būtų susitarusios dėl kompensacijos apeliantei už tai mokėjimo ar jos patirtų kaštų kompensavimo, byloje nėra. Pretenzijas dėl šių išlaidų kompensavimo apeliantė atsakovei pareiškė praėjus net 6 mėn. nuo darbo sutarčių pabaigos, t. y. 2021 m. liepos 9 d.

51. Tuo, kad apeliantės dabar deklaruojamas lūkestis, jog atsakovė buvo įsipareigojusi kompensuoti dalį darbuotojų išlaikymo kaštų, nepagrįstas, leidžia įsitikinti ir apeliantės su darbuotojais pasirašyti papildomi susitarimai prie darbo sutarčių. Iš šių sutarčių, kurios pripažintos nevieša bylos dalimi, turinio matyti, kad darbo sutarčių su atsakove galiojimo metu apeliantės darbuotojai įsipareigojo darbo funkcijas savo pasirinkimu atlikti iš namų arba pas apeliantę; nustatyta darbo norma 1 val. per savaitę (darbo sutarčių 6 papunkčiai).

52. Labiau tikėtina, kad pačios apeliantės sprendimas nenutraukti darbo sutarčių su darbuotojais (juos išlaikyti), pakeičiant tik darbo sutarčių sąlygas, lėmė jos išlaidų, susijusių su šių darbuotojų išlaikymu atsiradimą. Juo labiau kad darbuotojai turėjo teisę dirbti iš namų, nenaudojant apeliantės resursų, todėl ir su patalpų išlaikymu susijusių kaštų realumas bei pagrįstumas kelia abejonių. Duomenų, kad atsakovė būtų reikalavusi apeliantės nenutraukti darbo sutarčių su darbuotojais, byloje nėra.

53. Apeliantė taip pat nurodė, kad būtent tokį jos sprendimą lėmė siekis išsaugoti rinkoje paklausius darbuotojus ir užsitikrinti, kad jie po darbo sutarčių su atsakove pasibaigimo sugrįš dirbti pas ją. Vadinasi, apeliantė tokiais savo veiksmais prisiėmė ir atitinkamas rizikas bei kaštus, už kuriuos jokia forma atsakovė nėra atsakinga. Todėl ir pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš būtinųjų sąlygų nuostolių atlyginimo institutui taikyti, nėra.

54. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė neįrodė ir žalos fakto. Kaip minėta, pagal pakeistas darbo sutartis nustatyta nauja darbuotojų darbo norma – 1 val. per savaitę. Vadinasi, apeliantė privalėjo ne tik už tai mokėti darbuotojams darbo užmokestį, bet ir su tuo susijusius mokesčius, užtikrinti darbo vietas ir kt. Duomenų, kad apeliantė būtų už atsakovę mokėjusi pastarajai tenkančius darbuotojų išlaikymo mokesčius, byloje nėra.

55. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad buvo vykdomos neskelbtos derybos dėl paslaugų teikimo, įdarbinant pas atsakovę reikiamus specialistus, taip pat atmestini kaip neįrodyti. Išskyrus pačios apeliantės pasvarstymus, jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie teiktų pagrindą sutikti su tokia jos pozicija, į bylą nepateikta.

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą apeliantės ieškinio dalį dėl 27 500 Eur nuostolių atlyginimo, šią šalių ginčo dalį išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados nesuponuoja.

57. Apeliacinės instancijos teismui nutarus bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Reiz Tech“ ieškinio reikalavimai dėl 75 963,80 Eur priteisimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius Bajoras

Dalia Kačinskienė

Žilvinas Terebeiza

Paminėta tekste:

CK

e3K-3-230-378/2019

3K-3-564-469/2015

e3K-3-526-248/2016

CK6 6.189 str. Sutarties galia

e3K-3-205-611/2021

e3K-3-130-695/2018

e3K-3-109-611/2019

e3K-3-100-823/2020

e3K-3-296-378/2022

CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai

CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas

3K-3-320/2011

CK6 6.242 str. Nepagrįstas praturtėjimas

e3K-7-89-378/2016

CPK

CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

3K-3-121/2009

3K-3-527/2010

CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas