Neigiama palūkanų norma: ar bankas privalo mokėti kredito gavėjui

Apžvalga

Civilinėje byloje Nr. e2A-740-1120/2021, nagrinėdamas klausimą dėl kredito davėjo (banko) pareigos mokėti kredito gavėjui palūkanas, kai sutartyje nustatytos maržos ir kintamos palūkanų normos suma tampa neigiamas skaičius, LApT pažymėjo, kad ieškovų ir banko sudarytose kredito sutartyse nėra aiškaus susitarimo, pagal kurį kredito davėjas (bankas) turėtų pareigą mokėti neigiamą palūkanų dalį kredito gavėjams (mažinti kredito įmokas priskaičiuota neigiama maržos ir kintamos palūkanų normos suma). Palūkanų mokėjimo pareiga sutartyse nustatyta išimtinai tik kredito gavėjams. Teismas pažymėjo, kad sutarties sąlygos aiškinamos kartu, o ne atskirai viena nuo kitos.

Sutartyse įtvirtinta sąvoka „mokėjimo grafikas“, pagal kurią šiame grafike turi būti nurodytos bendros kiekvieną mėnesį grąžintinos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų sumos, yra aiškinamojo pobūdžio ir tiesiogiai nekuria šalims teisių bei pareigų. LApT nurodė, kad kredito sutarčių nuostatose nebuvo numatyta, kad tuo atveju, kai kintama palūkanų dalis tampa didesnė už maržą (bendra suma – neigiamas skaičius), bankas turi pareigą šia suma mažinti ir pačią kredito įmoką, t. y. mokėti palūkanas kredito gavėjams. LApT padarė išvadą, kad pagrindinės ginčo kredito sutarčių sąlygos dėl paskolos valiutos Šveicarijos frankais nėra sąžiningos, t. y. jos vartotojams nebuvo išreikštos pakankamai aiškiai ir suprantamai, vartotojai ginčo sutarčių sudarymo metu iš pateiktos apibendrinto pobūdžio informacijos negalėjo spręsti dėl pagrindinės sutarties sąlygos jiems tenkančių konkrečių ekonominių padarinių bei bendros kredito kainos, taip pat negalėjo įvertinti, kaip ir kokiu mastu priklausomai nuo valiutos kurso svyravimo gali keistis jų mokamos kredito įmokos.

Taigi, teismas ieškovų reikalavimą modifikuoti sutartis tenkino ir pakeitė kredito valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus, taip pat pakeitė bazinę palūkanų normą iš LIBOR CHF į EURIBOR. Papildomai LApT nurodė, kad nors pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nesąžiningą sutarties sąlygą galima keisti tik dispozityvia nacionalinės teisės norma arba šalių sutarimu pasiekta nauja sutarties sąlyga, tačiau nagrinėjamu atveju, nesant tokio pobūdžio normos ir šalims kitaip nesusitarus, nesąžiningos sutarties sąlygos pakeitimas pagal ieškovų reikalavimą (valiutos keitimas į nacionalinę, o ne į kitą užsienio valiutą) nesukliudys pasiekti 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais siekiamų tikslų.