Neteisėtos statybos saugomoje teritorijoje padariniai

Klausimas

Dėl neteisėtos statybos saugomoje teritorijoje padarinių šalinimo ir taikytos priemonės proporcingumo

Suformuluota taisyklė

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Ši jurisprudencija svarbi sprendžiant dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo, kai kaltais asmenimis pripažintos išimtinai tik valstybės ir savivaldos institucijos. Teismams sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių, turėjo būti įvertintas ir taikytinų priemonių poveikis atsakovų teisėms ir interesams – ar, taikant statinio nugriovimą, asmenys prarastų vienintelį šeimos būstą, kuriame gyvena jų nepilnamečiai vaikai, kuris yra visiškai pastatytas, į kurį jie investavo visas savo ir iš banko skolintas lėšas, turėjo tuo metu buvusius teisėtus lūkesčius. Byloje papildomai atkreiptas dėmesys į valstybės institucijų neveiklumą sprendžiant neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą. Pažymėta, kad statinio nugriovimo atveju atsakovams tektų pirminė neteisėtos statybos padarinių pašalinimo našta, be to, jie prarastų nuosavybę. Kaip minėta, byloje konstatuota valstybės ir savivaldos institucijų kaltė išdavus neteisėtą statybą leidžiantį dokumentą, kurio pagrindu vėliau buvo atlikti statinio statybos darbai. Tačiau ilgą laiką besitęsiančio proceso metu neteisėtus veiksmus atlikusios institucijos iš esmės liko pasyvios ir neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukūrę pagrindą taikyti veiksmingas kompensacines priemones, jei atsakovai prarastų nuosavybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino, jog šios bylos aplinkybėmis sprendimas nugriauti atsakovų gyvenamąjį namą neatitinka proporcingumo reikalavimo, tokiu sprendimu nėra užtikrinama visuomenės ir privačių asmenų (atsakovų) interesų pusiausvyra, nes ribojama atsakovų teisė į nuosavybę ir būsto neliečiamumą nesant (nebeegzistuojant) aiškaus visuomenės intereso, kurį siekiama apginti nugriovimu, ir nesant atsakovų kaltės dėl žalos, kuri dėl neteisėtos statybos buvo padaryta gamtai ir vertingoms jos savybėms. Byloje atsakingomis dėl susidariusios situacijos pripažinus išimtinai valstybės ir savivaldos institucijas ir konstatavus, kad dėl neteisėtų šių institucijų veiksmų žemės sklypas yra negrįžtamai praradęs saugomą vertingą savybę, tačiau bendras poveikis Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio kaip visumos saugomoms vertybėms yra mažareikšmis, būtent valstybės ir savivaldos institucijos privalo imtis iniciatyvos ir veiksmų siekiant išspręsti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių klausimą švelnesnėmis nei statinio nugriovimas priemonėmis. Bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog proporcingumo principą, kitus Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus atitinka Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta padarinių šalinimo priemonė. Kompetentingos institucijos ir atsakovai turi atlikti veiksmus, būtinus tam, kad žemės sklypui būtų panaikintas šiuo metu taikomas statybos draudimas, susijęs su saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimais (pakoreguotos Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribos, atsakovams priklausantį žemės sklypą išbraukiant iš draustinio), ir būtų išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas gyvenamajam namui žemės sklype. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė ypatinga faktinė situacija dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, kai neteisėtos statybos padariniai negali būti pašalinti taikant tik Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą priemonę, t. y. valstybės institucijoms neatlikus papildomų veiksmų dėl draustinio ribų koregavimo.