2021 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.), atsakovės L. R. ir trečiojo asmens bankrutavusios L. R. individualios įmonės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei L. R. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir servituto nustatymo, ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, bankrutavusios L. R. individualios įmonės ieškinį A. K. ir L. R. dėl individualios įmonės pripažinimo bendru turtu ir individualios įmonės prievolių pripažinimo solidariomis prievolėmis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad sodo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės L. R. bendroji dalinė nuosavybė; atidalinti 1/2 dalį sodo pastato, t. y. turtinį vienetą Nr. 2 su patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2, 1-3, iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jį ieškovui, o turtinį vienetą Nr. 1 su patalpomis, plane pažymėtomis R-l, R-2, R-3, R-4 ir R-5, atsakovei; patenkinus minėtus reikalavimus, nustatyti žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), 28,46 kv. m ploto servitutą, kuriuo ieškovas galės patekti į jam priklausančią sodo pastato dalį; priteisti atsakovei iš ieškovo 365,34 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui atitenkančią didesnę turto dalį; 2) pripažinti, kad negyvenamoji patalpa – parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė ir atidalinti 1/2 dalį negyvenamosios patalpos – butą Nr. 1 su patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2, 1-3, iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jį ieškovui, o butą Nr. 2 su patalpomis, plane pažymėtomis 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, atsakovei; 3) pripažinti, kad L. R. individuali įmonė yra atsakovės asmeninis turtas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove susipažino 1996 metų pradžioje ir pradėjo kartu gyventi bei tvarkyti bendrą ūkį. Atsakovė turėjo žemės sklypą, kuriame šalys nutarė pastatyti sodo pastatą. Ieškovas investavo į šio pastato statybą pinigus, taip pat aktyviai dalyvavo jį statant, todėl jis mano, kad 1/2 dalis pastato priklauso jam. 1996 m. vasario 2 d. ieškovas ir atsakovė sudarė sutartį dėl bendros (jungtinės) veiklos, pagal kurią atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas šalių bendromis jėgomis turėjo būti pertvarkytas į komercines patalpas, įrengiant jame batų parduotuvę. Pagal šią sutartį ieškovas turėjo organizuoti ir apmokėti buto pertvarkymo darbus. Ieškovas nurodo atlikęs savo įsipareigojimus, todėl parduotuvė yra jo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovė 1995 m. kovo 16 d. įregistravo valstybės įmonėje Registrų centre L. R. individualią įmonę, tačiau ieškovas nebuvo investavęs jokių lėšų į šios įmonės veiklą ir žinojo, kad individuali įmonė yra tik atsakovės asmeninis turtas, todėl jis prašo teismo pripažinti, kad įmonė nėra jų bendroji dalinė nuosavybė.
3. Trečiasis asmuo bankrutavusi L. R. individuali įmonė pareiškė byloje savarankiškus reikalavimus ir prašė teismo pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė yra jos bendraturčiais ir yra solidariai atsakingi už trečiojo asmens prievoles kreditoriams.
4. Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovo byloje nurodytos aplinkybės apie jo vykdytą veiklą patvirtina, jog ieškovas ir atsakovė kartu aktyviai dalyvavo trečiojo asmens veikloje. Ieškovas patvirtino, kad, investuodamas į parduotuvę, turėjo tikslą vykdyti su atsakove šeimos verslą. Tokios aplinkybės teismų praktikoje yra vertinamos kaip pagrindas atsirasti abiejų partnerių solidariai atsakomybei atsakant už įmonės prievoles. Trečiajam asmeniui palankus teismo sprendimas sudarytų pagrindą įtraukti ieškovą atsakovu trečiojo asmens bankroto byloje ir nukreipti išieškojimą į jo turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino, o trečiojo asmens pareikštus savarankiškus reikalavimus patenkino iš dalies ir pripažino, kad už trečiojo asmens prievoles kreditoriams yra solidariai atsakingi ieškovas ir atsakovė.
6. Teismas nurodė, kad šalys 1996 metų pradžioje pradėjo kartu gyventi ir 1996 m. vasario 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Nors ši sutartis nebuvo patvirtinta notarine tvarka, jos sudarymą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad šalys susitarė pertvarkyti atsakovei priklausantį butą, įrengiant komercinės paskirties patalpas, ir ieškovas prisidėjo prie šių patalpų pertvarkymo savo darbu ir pinigais. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas investavo pinigus ir aktyviai dalyvavo statant sodo pastatą, esantį atsakovei priklausančiame žemės sklype. Tokias aplinkybes patvirtino ir atsakovė, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad negyvenamoji patalpa – parduotuvė ir sodo pastatas yra jos ir ieškovo bendroji dalinė nuosavybė. Kadangi tarp šalių nekilo ginčo dėl minėto turto atidalinimo būdo, teismas atidalino jį ieškovo nurodytu būdu. Žemės sklypas, kuriame yra sodo pastatas, asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl tam, kad ieškovas galėtų patekti į jam priklausančią pastato dalį, teismas nustatė jo prašomą servitutą, dėl kurio atsakovė neprieštaravo.
7. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės steigėju ir savininku gali būti tik 1 fizinis asmuo. Atsakovė 1995 m. kovo 16 d. įsteigė ir įregistravo L. R. individualią įmonę, taigi, ši įmonė yra jos asmeninis turtas, todėl nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens reikalavimą pripažinti, kad L. R. individualios įmonės bendraturčiais yra ieškovas ir atsakovė.
8. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu jungtinės veiklos sutartis yra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo. Ieškovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį ir investuodamas pinigus tam, kad būtų įrengta parduotuvė, turėjo tikslą kurti su atsakove šeimos verslą; ieškovas patvirtino, kad jis skrisdavo į Kiniją nupirkti įmonės veiklai reikalingų prekių, detaliai apibūdino prekių užsakymo aplinkybes (nurodė, kaip važiuodavo į sandėlį ieškoti prekių, pats jas užsakydavo ir atrinkdavo, organizuodavo jų atvežimą į trečiojo asmens veiklos vietą ir pan.). Atsakovė taip pat pripažino, kad ieškovas dalyvavo įmonės veikloje. Tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas aktyviai darbu ir pinigais prisidėjo prie trečiojo asmens veiklos. Todėl teismas, nustatęs, kad ieškovo lėšos buvo investuotos į šalių bendrą jungtinę veiklą (įmonę) ir kad trečiojo asmens prievolės atsirado iš šalių bendros veiklos, vertino šias aplinkybes kaip pagrindą taikyti jungtinės veiklos dalyvių solidarią atsakomybę atsakant už įmonės prievoles.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas trečiojo asmens reikalavimas, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Tenkindamas trečiojo asmens reikalavimą teismas nepagrįstai vadovavosi šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartimi. Šios sutarties pagrindu negali atsirasti ieškovo solidari atsakomybė prieš trečiojo asmens kreditorius, nes šalys joje aiškiai susitarė tik dėl to, kad atsakovei privačios nuosavybės teise priklausantis butas bendromis šalių jėgomis bus pertvarkytas į komercines patalpas, įrengiant jame parduotuvę, ir užfiksavo, kad sutarties dalyvių įnašai, taip pat turtas, sukurtas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Šalys sutartimi nenustatė savo pareigų ir teisių vykdant bet kokią ūkinę komercinę veiklą, taip pat nesusitarė, kaip bus dalijamas iš bendros veiklos gautas pelnas ar kitos pajamos. Sutartis buvo visiškai įvykdyta, kai pertvarkytas nekilnojamojo turto objektas buvo įregistruotas viešajame registre.
9.2. Teismas padarė procesinį pažeidimą priėmęs ir išnagrinėjęs trečiojo asmens pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, nes jis negalėjo reikšti tokio pobūdžio reikalavimų šioje byloje. Trečiasis asmuo turėjo laiko apsvarstyti savo reikalavimus ir laiku juos pateikti teismui, tačiau jis išreiškė pageidavimą pateikti savarankiškus reikalavimus tuo metu, kai faktiškai jau buvo pasiekta baigiamųjų kalbų stadija. Trečiasis asmuo abstrakčiai nurodė savo reikalavimų teisinį pagrindą, nepateikė jokių įrodymų, vadovavosi tik šalių byloje pateiktais paaiškinimais. Trečiasis asmuo pareiškė byloje reikalavimus, nors šioje byloje kilęs ginčas negali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, o jo reikalavimai iš esmės susikerta su pareikštu ieškiniu.
9.3. Trečiojo asmens bankroto byloje dalyvauja ne tik jo, bet ir atsakovės kreditoriai. Teismas, nors ir žinojo šią aplinkybę, vis dėlto nusprendė, kad ieškovas yra solidariai atsakingas už visas trečiojo asmens bankroto byloje nurodytas skolas. Ieškovui kilo būtinybė šioje proceso stadijoje pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius minėtas aplinkybes.
9.4. Trečiasis asmuo nuo 2005 metų faktiškai nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos, nes Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo areštuotas jo turtas ir lėšos. Ieškovas 1996–2010 metais dirbo kitose bendrovėse ir užsiėmė individualia veikla, todėl jis negalėjo daryti įtakos trečiojo asmens savininkės sprendimams ar aktyviai dalyvauti įmonės veikloje. Ieškovas dirbo L. R. individualioje įmonėje tik 2002–2005 metais. Nors ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad jis skrisdavo į Kiniją, užsisakydavo prekes, važiavo į muitinę ir pan., tačiau šias funkcijas jis vykdė atsakovės prašymu ir jam nebuvo žinoma, kokio ūkio subjekto (trečiojo asmens ar uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Manring“) naudai jis veikė. Savaime minėtos ieškovo atliktos funkcijos nesudaro pagrindo kelti klausimo dėl jo solidarios atsakomybės.
10. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas trečiojo asmens reikalavimas, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Ieškovas savo lėšomis prisidėjo vykdant jungtinės veiklos sutartyje nurodytą veiklą – pertvarkant atsakovės butą ir įrengiant jame parduotuvę. Pertvarkytos patalpos buvo priimtos eksploatuoti 1996 m. lapkričio 8 d. ir nuo tol sutartis pasibaigė ją įvykdžius. Ieškovas nebuvo sudaręs jokių jungtinės veiklos sutarčių su trečiuoju asmeniu, nevykdė su juo bendros veiklos, neinvestavo savo lėšų į šios įmonės veiklą. Trečiojo asmens prievolės kreditoriams kilo ne iš ieškovo ir atsakovės bendros veiklos, ši prievolė atsirado 8 metais vėliau, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo galutiniam sprendimui, kuriuo buvo patenkintas trečiojo asmens kreditorės ieškinys.
10.2. Ieškovas dirbo atsakovės individualioje įmonėje pagal darbo sutartį nuo 2002 m. vasario 13 d. iki 2005 m. sausio 31 d. ir jam buvo mokamas darbo užmokestis. 2005 metais teismui pritaikius trečiojo asmens atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus jo turtą, įmonė negalėjo tęsti savo veiklos ir pati atsakovė įsidarbino UAB „Manring“ direktore. Dirbdama šioje bendrovėje, atsakovė kartu su ieškovu 2 kartus skrido į Kiniją atvežti prekių minėtai bendrovei ir turistiniais tikslais, tačiau ieškovas nedirbo UAB „Manring“ ir skrido už savo lėšas. UAB „Manring“ taip pat buvo išdavusi ieškovui 2 įgaliojimus, kad jis išmuitintų ir atvežtų prekes, nes tuo metu ieškovas dirbo pagal verslo liudijimą ir vykdė krovinių pervežimą, už šias paslaugas jam buvo sumokėta iš UAB „Manring“ lėšų. Priimdamas ginčijamą sprendimo dalį teismas rėmėsi tik ieškovo ir atsakovės pateiktais paaiškinimais apie atsakovo veiklą trečiojo asmens naudai, tačiau nuo aptariamų įvykių praėjo 15 metų ir ieškovo paaiškinimai buvo klaidingi, o atsakovės nenuoseklūs, todėl teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarė neteisingas išvadas. Teikdama paaiškinimus atsakovė negalėjo patikrinti jos nurodytų aplinkybių, nes trečiojo asmens dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui, tačiau dabar ji gavo bylai aktualius UAB „Manring“ išduotus įgaliojimus, kurių pateikimo būtinybė kilo tik teismui paskelbus sprendimą.
10.3. Teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimą ir atsakomybę už individualios įmonės skolas. Ieškovė ir atsakovas niekada nebuvo susituokę ir jų turtui nėra taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, kuris yra pagrindinė kito sutuoktinio (ne įmonės savininko) atsakomybės sąlyga.
10.4. Valstybė, teikdama atsakovei valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, patyrė 755,50 Eur išlaidų. Kadangi teismas netenkino 1/2 dalies trečiojo asmens reikalavimų, jis turėjo priteisti valstybei iš trečiojo asmens pusę nurodytos sumos, tačiau to nepadarė.
11. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Šalių elgesys rodo, kad, inicijuodami šią bylą, jie turėjo nesąžiningą tikslą išsaugoti bent dalį atsakovės, kaip trečiojo asmens savininkės, turto ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Šalys piktnaudžiavo teise, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
11.2. Teismas pripažino turtą bendra šalių nuosavybe ir nustatė, kad jų turimos turto dalys yra lygios vien tik remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kurioms pritarė ir atsakovė, apie jų susitarimą bendrai pertvarkyti butą ir pastatyti sodo pastatą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teisę į atsakovės turto dalį, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovas prisidėjo prie atsakovės turto pagerinimo, atliko kokius nors buto ir sodo pastato statybos, projektavimo ar remonto darbus. Byloje pateikta jungtinės veiklos sutartis nepatvirtina ieškovo teisių į atsakovės turtą, nes tokia sutartis turėtų būti sudaryta notarine forma. Šalys nesilaikė šio reikalavimo, o pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, tai daro sutartį negaliojančia. Šalys neišviešino sutarties, todėl negali ja remtis santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta prieš 23 metus, todėl šiuo atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Atsakovė, teikdama trečiojo asmens bankroto byloje savo turto sąrašą, nebuvo nurodžiusi, kad dalis šio turto yra valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ieškovas nepareiškė bankroto byloje kreditorinių reikalavimų.
11.3. Nors pagal ieškovo pasiūlymą dėl sodo pastato atidalinimo šalims turėtų tekti vienodo ploto pastato dalys, tačiau šių dalių vertė yra skirtinga: ieškovui tenka pastato pirmas aukštas su sanitariniu mazgu, kambariu ir virtuve, o atsakovei – rūsys, kuriame yra tik garažas bei sandėliavimo patalpos ir kuriame nebus galima įrengti gyvenamųjų patalpų. Pagal ieškovo pateiktą schemą nėra įmanoma sodo pastatą atidalinti natūra į 2 atskirus gyvenamosios paskirties objektus, todėl atsakovei priteista dalis netenka savo paskirties ir ekonominės vertės. Ieškovas turėjo pateikti turto atidalijimo projektą, kuris atitiktų visus įstatymuose nustatytus reikalavimus, tačiau jo pateiktose sodo pastato ir buto atidalijimo schemose nenurodyta, kokie darbai turės būti atlikti siekiant padalinti šiuos objektus į 2 dalis. Pastatų rekonstrukcija pagal ieškovo pateiktas schemas reikalautų didelių investicijų, tačiau, nors ieškovas ir nurodė turėsiantis lėšų turtui atskirti, iš byloje esančių duomenų matyti, kad jo turtinė padėtis yra sunki.
12. Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
12.1. Ieškovas nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Ieškovas sužinojo, kad jo turtiniams interesams iškilo pavojus, nes bendrai su atsakove kurtas ir pagerintas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių, todėl, siekdamas apginti savo teises, pateikė ieškinį.
12.2. Reikalavimą pripažinti turtą bendrąja nuosavybe pagrindžia šalių sudaryta sutartis, liudytojų parodymai, prokuratūros nutarimai, turto pirkimo–pardavimo sutartis, kiti dokumentai ir ieškovo paaiškinimai.
12.3. Sodo pastatas ir parduotuvė yra negyvenamosios paskirties, todėl atidalinti pagal ieškovo parengtą projektą jie nepraras savo savybių ar paskirties.
13. Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
13.1. Ieškovas yra suinteresuotas, kad jam priklausanti turto dalis nebūtų parduota atsiskaitant pagal atsakovės prievoles. Jis pareiškė reikalavimą tik dėl turto, į kurį investavo savo lėšas.
13.2. Ieškovas savo reikalavimus įrodinėjo remdamasis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovė trečiojo asmens bankroto byloje nenurodė, kad turtas yra jos ir ieškovo bendroji dalinė nuosavybė, nes jis yra įregistruotas viešajame registre kaip atsakovės asmeninė nuosavybė ir tokie duomenys, kol nėra nuginčyti, yra laikomi teisingais. Ieškovas nereiškė finansinių reikalavimų trečiojo asmens bankroto byloje, nes jis neturi tokių reikalavimų nei atsakovei, nei jos įmonei (trečiajam asmeniui).
13.3. Abu nekilnojamojo turto objektai yra negyvenamosios paskirties, todėl pateikti atidalijimo projektai nepažeidžia atsakovės teisių. Abiejų objektų pritaikymas naudoti pagal paskirtį nereikalauja didelių investicijų, o teismas priteisė atsakovei iš ieškovo 365,34 Eur kompensaciją už jam tekusią didesnę turto dalį.
14. Atsiliepimuose į ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus trečiasis asmuo prašo skundų netenkinti. Atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:
14.1. Trečiasis asmuo, susipažinęs su šalių byloje nurodytomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis, kad ieškovas prisidėjo prie trečiojo asmens veiklos, turėdamas suinteresuotumą bylos baigtimi, pareiškė savarankiškus reikalavimus. Šalys turėjo laiko susipažinti su trečiojo asmens reikalavimais ir pateikti atsiliepimus į juos.
14.2. Šalių pozicija byloje yra nenuosekli ir prieštaringa. Šalys tik prieš baigiamąsias kabas pradėjo remtis aplinkybėmis, kad ieškovas užsakydavo prekes, vykdavo į Kiniją ir pan., siekdamas patenkinti ne trečiojo asmens, o UAB „Manring“ poreikius, nors anksčiau teigė, kad minėti veiksmai buvo atlikti trečiojo asmens naudai. Atsakovės pateiktos vizos nepatvirtina, kad ieškovas negalėjo skristi į Kiniją anksčiau, be to, byloje nėra įrodymų, kad trečiojo asmens veikla nuo 2005 metų buvo visiškai sustabdyta. Šalių teismo posėdyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas aktyviai dalyvavo trečiojo asmens veikloje ir tai sudaro pagrindą atsirasti šalių solidariai atsakomybei.
14.3. Ieškovo teikiami papildomi įrodymai yra neaktualūs šiai bylai, todėl neturėtų būti priimti. Klausimas, už kokias konkrečias trečiojo asmens prievoles turėtų atsakyti ieškovas solidariai su atsakove, bus sprendžiamas trečiojo asmens bankroto byloje, o ne šioje byloje. Atsakovės teikiami UAB „Manring“ įgaliojimai taip pat neturėtų būti priimti. Atsakovė šiais įrodymais grindžia poziciją, kuri yra priešinga, nei jos pozicija, buvusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, šiuo atveju nėra aišku, ar pateikti įgaliojimai yra autentiški – UAB „Manring“ yra bankrutavusi, todėl visi jos dokumentai turėjo būti perduoti bankroto administratoriui, tačiau jis informavo trečiąjį asmenį, kad į jį nebuvo kreiptasi dėl jokių šios bendrovės dokumentų pateikimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
16. 1995 m. kovo 16 d. atsakovė įsteigė ir įregistravo Juridinių asmenų registre L. R. individualią įmonę (trečiąjį asmenį), kuri vertėsi mažmenine ir didmenine prekyba drabužiais ir avalyne. 2005 metais tarp trečiojo asmens ir UAB „Vilzevus“ kilo ginčas dėl pareigos atsiskaityti už prekes (avalynę), kuris pasibaigė priėmus trečiajam asmeniui nepalankų teismo sprendimą: Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 9 d. preliminariu sprendimu priteisė UAB „Vilzevus“ iš trečiojo asmens 432 000 Lt (125 115,85 Eur) skolą už pateiktas prekes (avalynę), taip pat palūkanas ir procesines palūkanas; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. galutiniu sprendimu minėtas preliminarus sprendimas buvo paliktas nepakeistas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi trečiojo asmens apeliacinis skundas buvo atmestas. Minėtoje byloje trečiojo asmens atžvilgiu buvo pritaikytos ir laikinosios apsaugos priemonės – Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 27 d. nutartimi buvo areštuotas trečiojo asmens turtas, o jo esant nepakankamai – lėšos, neviršijant 462 601,46 Lt (133 978,64 Eur) sumos. Susiklosčius tokiai trečiajam asmeniui nepalankiai situacijai, atsakovė 2018 m. vasario 8 d. pateikė Klaipėdos apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo, o Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovės prašymą patenkino. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi trečiasis asmuo buvo pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Išdėstytas aplinkybes patvirtina dalyvaujančių byloje asmenų šioje byloje pateikti paaiškinimai, taip pat Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys (žr. Klaipėdos apygardos teismo civilines bylas Nr. 2-1-123/2014 ir Nr. eB2-97-538/2021) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
17. Byloje esantys duomenys iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad atsakovė 1996 m. sausio 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise valdė patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. vasario 2 d. ieškovas ir atsakovė sudarė paprastos rašytinės formos sutartį dėl bendros (jungtinės) veiklos, kuria susitarė, kad minėtas atsakovei priklausantis butas bendromis šalių jėgomis bus pertvarkytas į komercinės paskirties patalpas, įrengiant jame parduotuvę (sutarties 1 punktas). Šios sutarties pagrindu atsakovė, kaip įnašą į bendrą veiklą, įsipareigojo perduoti butą, o ieškovas įsipareigojo organizuoti ir iš jam priklausančių lėšų apmokėti jo rekonstravimo ir pertvarkymo darbus. Šalys susitarė, kad šie jų įnašai į bendrą veiklą yra lygūs ir įvertino juos 30 000 Lt (8 688,60 Eur) suma (sutarties 2.1–2.3, 3.1 papunkčiai). Šalys taip pat nustatė, kad sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, ir turtas, sukurtas kaip bendros (jungtinės) veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė (sutarties 3.2 papunktis). Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 83 atsakovei buvo leista pertvarkyti nuosavybės teise priklausančias patalpas ūkinei komercinei veiklai vykdyti ir įsirengti jose batų parduotuvę (sprendimo 1.6 papunktis). Iš Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų matyti, kad atsakovei priklausanti patalpa yra pertvarkyta į prekybos paskirties negyvenamąją patalpą – parduotuvę, tokie duomenys įregistruoti vadovaujantis 1996 m. lapkričio 29 d. statybos inspektoriaus pažyma.
18. Byloje pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro taip pat patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra atsakovei nuosavybės teise priklausančiame 0,0797 ha ploto žemės sklype. Vadovaujantis viešajame registre užfiksuotais duomenimis, žemės sklypas, kuriame yra minėtas pastatas, atsakovei priklauso 1994 m. rugpjūčio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, savo ruožtu pastatas Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu įregistruotas 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymo pagrindu. Iš Nekilnojamojo turto registre užfiksuotų duomenų matyti, kad pastatas buvo pradėtas statyti 1998 metais, baigtas statyti – 2019 metais, pastato baigtumas sudaro 83 proc.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmiau nurodyti atsakovės vardu viešajame registre įregistruoti nekilnojamojo turto objektai, t. y. patalpa – parduotuvė ir sodo pastatas, turėtų būti pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir atidalinti į atskirus turtinius vienetus, taip pat byloje keliamas ginčas dėl ieškovo pareigos solidariai su atsakove atsakyti už atsakovei priklausančios įmonės (trečiojo asmens) prievoles kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad parduotuvė ir sodo pastatas bendrosios dalinės nuosavybės teise (lygiomis dalimis) priklauso ieškovui ir atsakovei, atidalino šį turtą pagal ieškovo pateiktus projektus, nustatė servitutą atsakovei priklausančiame žemės sklype, kuriame yra sodo pastatas, suteikdamas teisę ieškovui patekti į jam tekusią pastato dalį, priteisė iš ieškovo atsakovei 365,34 Eur kompensaciją už ieškovui tekusią didesnę turto (sodo pastato) dalį. Teismas taip pat iš dalies patenkino ir trečiojo asmens pareikštus savarankiškus reikalavimus, nurodydamas, kad, nors ieškovės įsteigta individuali įmonė negali būti laikoma bendra ieškovo ir atsakovės nuosavybe, ieškovas ir atsakovė privalo solidariai atsakyti už šios įmonės skolas kreditoriams. Savo sprendimą teismas grindė šalių byloje nurodytomis aplinkybėmis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jos vedė bendrą ūkį, ieškovas savo darbu ir pinigais prisidėjo pertvarkant butą į komercinės paskirties patalpas ir statant sodo pastatą, šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį ir turėjo tikslą kurti šeimos verslą, ieškovas savo darbu prisidėjo prie atsakovės įsteigto trečiojo asmens veiklos ir pan.
20. Trečiasis asmuo, iš dalies nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimai pripažinti turtą bendra jo ir atsakovės nuosavybe ir jį atidalinti buvo patenkinti. Trečiasis asmuo nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo indėlį sukuriant ar pertvarkant atsakovei priklausantį turtą, kurių pagrindų būtų galima konstatuoti, kad atsakovės vardu įregistruotas turtas yra jų bendroji nuosavybė ir kad šalių valdomos šio turto dalys yra lygios. Trečiasis asmuo laikosi nuomonės, kad ieškovas ir atsakovė, reikšdami reikalavimus šioje byloje, siekia išvengti bent dalies atsakovės turto realizavimo trečiojo asmens bankroto byloje. Ieškovas ir atsakovė savo ruožtu pateikė apeliacinius skundus ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad jie yra solidariai atsakingi už trečiojo asmens prievoles kreditoriams. Šalys nurodė, kad jų bendra (jungtinė) veikla buvo susijusi tik su patalpų pertvarkymu ir pasibaigė pasiekus šį tikslą, kad ieškovas nedalyvavo trečiojo asmens veikloje, neinvestavo į ją savo lėšų ir negavo jokių pajamų, o teismo sprendime nurodyti pačių šalių teismo posėdyje pateikti paaiškinimai apie ieškovo dalyvavimą trečiojo asmens veikloje yra klaidingi ar netikslūs. Šias aplinkybes, šalių teigimu, patvirtina byloje jau esantys ir jų naujai pateikti rašytiniai įrodymai.
Dėl šalių naujai pateiktų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo
21. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tikrinamas pagal byloje jau esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus faktinius duomenis ir įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo pagrindu inicijuotą civilinę bylą, turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo aplinkybes, ar jis turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir pan. Toks įstatymo leidėjo pasirinktas apeliacijos modelis nulemia ir ribojimus teikti apeliaciniame procese naujus įrodymus.
22. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi, siekdami realizuoti savo procesinę teisę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujantys byloje asmenys turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.
23. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė byloje naujus įrodymus – UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro ir UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ prašymus patvirtinti (patikslinti) jų kreditorinius reikalavimus trečiojo asmens bankroto byloje, įtraukiant į reikalavimų sąrašą atsakovės asmeninius įsiskolinimus, bei antstolės L. N. patvarkymą dėl vykdomosios bylos, kurioje yra išieškomas atsakovės įsiskolinimas, sustabdymo iškėlus jos įmonei bankroto bylą. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti ieškovą solidariai atsakingu už visus trečiojo asmens bankroto byloje pareikštus reikalavimus, visiškai neatsižvelgė į tai, jog trečiojo asmens bankroto byloje yra pareikšti ne tik trečiojo asmens kreditorių, bet ir atsakovės, kaip individualios įmonės savininkės, kreditorių reikalavimai, kurių neįmanoma atskirti. Dėl šios priežasties, ieškovo teigimu, šioje proceso stadijoje jam kilo poreikis pateikti teismui naujus įrodymus. Vis dėlto tokį ieškovo prašymą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą.
24. Visų pirma, ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad jis objektyviai negalėjo pateikti jo naujai teikiamų dokumentų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, jeigu, jo vertinimu, tokie duomenys buvo reikšmingi siekiant tinkamai išnagrinėti bylą. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovas teikia šiuos įrodymus pavėluotai. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, naujai teikiami įrodymai nėra susiję su šioje byloje pareikštais reikalavimais. Kaip matyti iš trečiojo asmens pateikto pareiškimo su savarankiškais reikalavimais turinio, šiuo atveju byloje nebuvo reiškiamas prašymas pripažinti ieškovą solidariai su atsakove atsakingu už visus trečiojo asmens bankroto byloje patvirtintus reikalavimus, t. y. tiek už trečiojo asmens, tiek ir už pačios atsakovės kreditorių pareikštus reikalavimus. Trečiasis asmuo prašė teismo pripažinti, kad ieškovas yra solidariai su atsakove atsakingas būtent už trečiojo asmens prievoles kreditoriams ir būtent toks klausimas buvo sprendžiamas skundžiamu teismo sprendimu. Todėl duomenys apie atsakovės asmeninius kreditorius nėra reikšmingi šioje byloje sprendžiant ieškovo atsakomybės už trečiojo asmens prievoles klausimą. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo naujai teikiamus dokumentus atsisakoma priimti.
25. Atsakovė taip pat pateikė kartu su apeliaciniu skundu naujus įrodymus – ieškovui ir atsakovei išduotas Kinijos vizas bei UAB „Manring“ įgaliojimus, išduotus ieškovui. Iš atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiais įrodymais atsakovė siekia pagrįsti, jog ieškovo pagalba atsakovei buvo susijusi ne su trečiojo asmens, bet su kitos bendrovės, kurioje atsakovė dirbo, veikla. Atsakovė nurodė, kad ji neturėjo galimybės anksčiau gauti šių dokumentų, todėl teikia juos tik apeliacinės instancijos teismui. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundo teikiamos jos ir ieškovo Kinijos vizos jau yra pateiktos šioje byloje (žr. 2019 m. spalio 9 d. dokumentą Nr. DOK-42469 ir 2020 m. lapkričio 6 d. dokumentą Nr. DOK-17466). Kadangi šie įrodymai jau yra byloje, pakartotinai juos priimti atsisakoma. Kiti atsakovės naujai teikiami įrodymai – UAB „Manring“ įgaliojimai – taip pat nepriimami. Nors atsakovė nurodė, kad ji negalėjo gauti šių dokumentų anksčiau, nes ji nebedirba UAB „Manring“ ir dėl šalyje paskelbto karantino jai buvo apsunkinta prieiga prie šios įmonės dokumentų, tokie atsakovės argumentai yra deklaratyvūs. Atsakovė nepagrindė ir neįrodė, jog ji siekė gauti šiuos dokumentus anksčiau (teikė prašymą juos pateikti ir pan.), tačiau dėl objektyvių priežasčių negalėjo realizuoti tokio savo siekio, taip pat ji neįrodė, kad galimybė gauti minėtus dokumentus objektyviai atsirado tik teikiant apeliacinį skundą. Taigi, atsakovė, kaip ir ieškovas, neįrodė, kad jos naujai teikiami dokumentai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
26. Trečiasis asmuo, reaguodamas į atsakovės prašymą priimti jos teikiamus UAB „Manring“ išduotus įgaliojimus, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – trečiojo asmens atstovo kreipimąsi į UAB „Manring“ nemokumo administratorę su prašymu nurodyti, ar nemokumo administratorei kartu su kitais dokumentais buvo perduoti šie įgaliojimai, taip pat trečiojo asmens ir nemokumo administratorės elektroninius laiškus, kuriuose trečiasis asmuo kelia klausimą, ar atsakovė buvo pateikusi prašymą nemokumo administratorei išduoti jai minėtus įgaliojimus. Tokiais įrodymais trečiasis asmuo, be kita ko, siekia pagrįsti, kad atsakovės teikiami įgaliojimai galimai nėra autentiški. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu buvo atsisakyta priimti atsakovės su apeliaciniu skundu teiktus įgaliojimus, trečiojo asmens teikiami įrodymai, skirti paneigti šių dokumentų autentiškumą, taip pat nėra priimami.
Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo nuosavybės teisę į atsakovei priklausančių nekilnojamojo turto objektų dalis
27. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
28. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), taip pat kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Taigi, kartu gyvenantiems ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims nėra būtina sudaryti atitinkamų rašytinių susitarimų tam, kad jų bendromis pastangomis sukurtas, įgytas ar pagerintas turtas galėtų būti pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe.
29. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
30. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausiai turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
31. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovo teisė pretenduoti į dalį atsakovės vardu viešajame registre įregistruoto nekilnojamojo turto, visų pirma, yra kildinama iš ieškovą ir atsakovę nuo 1996 metų pradžios siejusio bendro gyvenimo ir iš to kylančių jų tarpusavio teisinių santykių. Šia aplinkybe, be kita ko, rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime patenkinęs ieškovo reikalavimus pripažinti atsakovei priklausantį turtą bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Tačiau, įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad tiek ieškovo, tiek ir su jo reikalavimais sutikusios atsakovės pozicijos dėl jų bendro gyvenimo aplinkybių yra itin prieštaringos ir nenuoseklios. Iš šalių paaiškinimų nėra aišku, kada konkrečiai šalys pradėjo gyventi kartu, kokie buvo jų susitarimai dėl bendro gyvenimo sąlygų, kiekvieno iš sugyventinių asmeninių lėšų panaudojimo bendriems jų poreikiams, bendros nuosavybės sukūrimo ir pan. Atitinkamai iš šalių pateiktų paaiškinimų taip pat nėra aišku, ar gyvendami kartu jie siekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą.
32. Pavyzdžiui, ieškovas nagrinėjamoje byloje, viena vertus, teigė, kad jis susipažino su atsakove 1996 metais ir nuo to laiko iki šiol gyvena su atsakove faktinėje santuokoje, tvarko bendrą ūkį, gyvena iš bendrų lėšų (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 23 d. ieškinio ar 2019 m. spalio 2 d. patikslinto ieškinio 1 psl., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašą: 12 min. 03 sek.–13 min. 00 sek.). Tačiau, kita vertus, įrodinėdamas, kad atsakovės įsteigta individuali įmonė – tai atsakovės asmeninis turtas, ieškovas jau nurodė, kad jokios jo lėšos nebuvo panaudotos šios įmonės veikloje ir kad atsakovė nesidalino su juo pinigais, gautais iš jos individualios įmonės veiklos (žr., pvz., 2020 m. liepos 1 d. patikslinto ieškinio 4 psl., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašą: 23 min. 40 sek.–23 min. 50 sek.), o tai iš esmės reiškia, kad ieškovo ir atsakovės lėšos buvo atskirtos ir, priešingai nei pirmiau teigė ieškovas, nebuvo naudojamos bendriems jo ir atsakovės poreikiams tenkinti. Atsakovė savo pradiniuose procesiniuose dokumentuose nurodė iš esmės sutinkanti su ieškovo ieškinio reikalavimais ir jame išdėstytomis aplinkybėmis (žr., pvz., atsakovės 2019 m. spalio 24 d., 2020 m. liepos 31 d. atsiliepimų 1 psl.). Taigi, ji neneigė, kad ji ir ieškovas pradėjo kartu gyventi 1996 metais, tvarkė bendrą ūkį ir gyveno iš bendrų lėšų. Tačiau vėliau atsakovė pakoregavo savo poziciją ir nurodė, kad šalys pradėjo kartu gyventi tik apytiksliai 2000 metais, niekada neturėjo bendrų lėšų, nes atsakovė laikėsi griežtos pozicijos, jog partnerių pinigai turi būti atskiri, ji ir ieškovas tik esant reikalui paskolindavo vienas kitam reikiamas pinigų sumas, kurias vėliau grąžindavo, iš parduotuvės veiklos gautos pajamos buvo naudojamos tik atsakovės ir jos vaikų poreikiams tenkinti, o ne bendriems ieškovo ir atsakovės poreikiams (žr., pvz., atsakovės apeliacinio skundo 5 psl., 2020 m. spalio 16 d. atsiliepimo į trečiojo asmens reikalavimus 2 psl., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašą: 1 val. 04 min. 41 sek.–1 val. 06 min. 41 sek., 1 val. 26 min. 33 sek.–1 val. 28 min. 49 sek. ).
33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovo ir atsakovės pateikti paaiškinimai apie jų bendro gyvenimo pradžią, tiek ir jų nurodyti duomenys apie bendro ūkio tvarkymą, asmeninių lėšų panaudojimą bendriems jų poreikiams, bendros nuosavybės sukūrimą ir pan., yra nevienareikšmiški ir prieštaringi. Ieškovas ir atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu keitė savo pozicijas dėl byloje įrodinėjamų aplinkybių, nurodė tarpusavyje prieštaraujančius, nenuoseklius teiginius, aiškiai neatskleidė, kokie teisiniai santykiai iš tikrųjų juos siejo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie šalių paaiškinimai negali būti vertinami kaip patikimi ir nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad ieškovas ir atsakovė, gyvendami bendrai ir kooperuodami savo lėšas, siekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą.
34. Siekdamas įrodyti, kad atsakovei priklausanti patalpa – parduotuvė turėtų būti pripažinta jo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu turtu, ieškovas nagrinėjamoje byloje taip pat remiasi ir 1996 m. vasario 2 d. sutartimi dėl bendros (jungtinės) veiklos, kuria šalys susitarė bendromis jėgomis pertvarkyti atsakovei priklausantį butą, įrengiant jame parduotuvę (žr. plačiau šios sprendimo 17 punktą). Tačiau šiuo atveju yra aktualu tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) 4721 straipsnyje buvo nustatyta, jog jungtinės veiklos sutartis turi būti patvirtina notariškai, o šio kodekso 58 straipsnyje reglamentuota, kad įstatymo reikalaujamos notarinės sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju byloje pateikta sutartis dėl bendros veiklos, kuria šalys, be kita ko, susitarė ir dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo (pagal sutartį, jungtinės veiklos dalyvių įnašai ir bendros veiklos rezultatas, taigi, ir ginčo patalpa, tampa sutarties dalyvių bendrąja daline nuosavybe), nebuvo patvirtina notarine tvarka; šalys sudarė paprastos rašytinės formos sutartį. Todėl tokia šalių sudaryta sutartis neturi teisinės galios. Be to, ši sutartis savaime nepatvirtina, kad joje nurodyti šalių įsipareigojimai buvo įvykdyti ir kad atsirado šalių nurodyti teisiniai padariniai.
35. Be minėtos ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties, ieškovas, grįsdamas aplinkybę, kad jis faktiškai savo darbu ir lėšomis prisidėjo sukuriant ir pertvarkant atsakovei priklausantį turtą, rėmėsi ir šiais byloje pateiktais įrodymais: 1) 1996 m. balandžio 16 d. sutartimi, kuria ieškovas, užtikrindamas tą pačią dieną sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, t. y. 17 920 Lt (5 189,99 Eur) grąžinimą, įkeitė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, taip pat 1998 m. gegužės 11 d. kreditoriaus pareiškimu, kad ieškovas įvykdė savo prievolę ir grąžino paskolintą sumą; 2) 1998 metų birželio 17 d. sutartimi, kuria ieškovas pardavė už 56 000 Lt (16 218,72 Eur) jam nuosavybės teise priklausiusį butą; 3) ieškovo ir UAB „General financing“ 2010 m. gegužės 5 d. sudaryta vartojimo kredito sutartimi, kuria ieškovui buvo suteiktas 2 896,45 Lt (838,87 Eur) vartojimo kreditas, ir kvitais, patvirtinančiais dalinį šio kredito grąžinimą; 4) 2010 m. gegužės 6 d. banko „Danske Bank“ mokėjimo nurodymu, kuriuo buvo pervesta 2 491 Lt (721,44 Eur) suma; 5) liudytojo M. S. (M. S.), kuris padėjo vykdyti sodo pastato statybos darbus, paaiškinimais, kad ieškovas mokėjo už sodo pastato statybos darbus, taip pat atsiskaitė už pristatytas statybines medžiagas (2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 02 min. 39 sek.–2 val. 05 min. 00 sek.); 6) Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2009 m. vasario 2 d. nutarimu pripažinti nukentėjusiuoju ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2019 m. gegužės 10 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, iš kurių matyti, kad ieškovas buvo pateikęs pareiškimą policijai dėl sodo pastate įvykdytos vagystės ir buvo pripažintas nukentėjusiuoju, 7) nuotraukomis, atspindinčiomis sodo pastato būklę 1994–1995 metais ir jo būklę 2018 m. rugsėjo 26 d. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie byloje surinkti įrodymai taip pat nėra pakankami siekiant pagrįsti ieškovo nuosavybės teisę į ginčo turto dalis.
36. Nors ieškovo teismo procese išdėstyta pozicija nebuvo visiškai nuosekli, iš jo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad, jo teigimu, pertvarkydamas atsakovei priklausantį butą į komercinės paskirties patalpas (parduotuvę), ieškovas panaudojo iš fizinio asmens 1996 m. balandžio 16 d. paskolintas lėšas, kurių grąžinimą buvo užtikrinęs įkeitimu, o statydamas sodo pastatą – dalį sumos, ieškovui sumokėtos už jo parduotą butą, taip pat paskolų sumas, gautas iš UAB „General Financing“ ir banko „Danske Bank“. Tokias aplinkybes ieškovas įrodinėjo remdamasis ankstesniame šio sprendimo punkte išvardintais įrodymais apie tam tikru laikotarpiu jo įgytas (paskolintas, gautas pardavus turtą) pinigų sumas. Tačiau pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, bent tikėtinai pagrindžiančių, kad minėtų byloje pateiktų dokumentų pagrindu ieškovo gautos sumos buvo panaudotos jo deklaruojamiems tikslams, t. y. sodo pastatui statyti ir butui pertvarkyti. Byloje iš viso nėra pateikta jokių įrodymų (banko sąskaitų išrašų, kvitų ir pan.), kad ieškovas savo lėšomis atsiskaitė už kokius nors sodo namo ar patalpos – parduotuvės statybos ir remonto darbus ar jiems atlikti reikalingas medžiagas. Aplinkybę, kad ieškovas mokėjo už sodo pastate atliekamus darbus ir statybose naudojamas medžiagas nurodė tik byloje apklaustas liudytojas M. S., tačiau iš jo pateiktų paaiškinimų nėra aišku, kieno (ieškovo ar atsakovės) lėšomis buvo atsiskaitoma už prekes ir darbus.
37. Kartu šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė nurodė, jog sodo pastatas buvo pradėtas statyti po 2000 metų, apie 2005 metus (žr., pvz., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašą: 48 min. 48 sek.–51 min. 44 sek.). Savo ruožtu sutartis, kuria buvo perleistas ieškovui priklausęs butas, kaip minėta, buvo sudaryta dar 1998 m. birželio 18 d. Vadinasi, šiuos įvykius skyrė pakankamai reikšmingas laikotarpis. Tačiau ieškovas nepaaiškino, kodėl, perleidęs butą, jis taip ilgai nenaudojo iš šio sandorio gautos pinigų sumos, kodėl sodo pastatas buvo pradėtas statyti žymiai vėliau, nei buvo gauti pinigai, kurie, jo teigimu, buvo investuoti į statybas. Ieškovas taip pat nedetalizavo ir to, kodėl 2010 metais jam kilo poreikis paskolinti pinigus iš UAB „General Financing“ ir banko „Danske Bank“, t. y. jis nenurodė, kokie konkretūs darbai šiuo laikotarpiu buvo atliekami sodo pastate. Tokios aplinkybės kelia abejonių, ar ieškovas iš tikrųjų investavo minėtas lėšas į ginčo turtą.
38. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti byloje pateikti įrodymai (ieškovui priklausiusio buto pirkimo–pardavimo sutartis, paskolų suteikimą pagrindžiantys dokumentai) tiesiogiai nepatvirtina nei šalių susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, nei ieškovo investicijų į atsakovei priklausančius sodo pastatą ir parduotuvę. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir šiame sprendime jau aptarti nenuoseklūs šalių pateikti paaiškinimai apie jų bendrą gyvenimą ar kiti byloje pateikti įrodymai, t. y. policijos komisariato ir prokuratūros nutarimas, pastato nuotraukos ir kt. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nėra pakankami siekiant pagrįsti ieškovo nuosavybės teisę į atsakovei priklausančio turto dalį.
39. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovei priklausantis butas buvo pertvarkytas įrengiant jame komercinės paskirties patalpas (parduotuvę) dar 1996 metais, sodo pastatas buvo pradėtas statyti apie 2002–2005 metus. Tačiau ieškovas ir atsakovė per visą laikotarpį iki ieškinio pateikimo nesiėmė jokių veiksmų tam, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamojo turto objektų dalis (jeigu, jų vertinimu, tokia teisė atsirado) būtų įteisinta ir nustatyta tvarka išviešinta viešajame registre, nors jokių kliūčių atlikti tokius veiksmus šiuo laikotarpiu nebuvo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas iškėlė klausimą dėl jo nuosavybės teisės į ginčo objektų dalis pripažinimo tik tuo metu, kai į ieškovės turtą buvo nukreiptas išieškojimas siekiant patenkinti trečiojo asmens bankroto byloje kreditorių pareikštus reikalavimus. Tokios aplinkybės, vertinant jas kartu su pirmiau aptartomis aplinkybėmis, kad šioje byloje šalių pateikti paaiškinimai yra nenuoseklūs ir buvo koreguojami bylos nagrinėjimo metu, byloje nėra pateikta tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių šalių siekį sukurti bendrą dalinę nuosavybę ir jų realius bendrus veiksmus kuriant tokį turtą, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ieškovo reikalavimas pripažinti dalį atsakovei priklausančio turto jo nuosavybe, yra nepagrįstas.
Dėl trečiojo asmens reikalavimo pripažinti ieškovą solidariai atsakingu su atsakove už trečiojo asmens prievoles kreditoriams
40. CK 6.1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. CK 6.2 straipsnyje reglamentuota, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Taigi, tam, kad asmeniui atsirastų pareiga įvykdyti kito asmens naudai tam tikrą veiksmą ar, priešingai, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, toks asmuo turi sudaryti sandorį arba turi atsirasti kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, su kurių atsiradimu įstatymuose yra siejamas tam tikrų asmens prievolių atsiradimas.
41. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto neužtenka prievolėms įvykdyti, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymuose nėra nustatyta kitaip. Tokios teisės aktų nuostatos rodo, jog juridinių faktų, kad asmuo yra individualios įmonės savininkas ir kad šios įmonės turto nepakaks atsiskaityti su įmonės kreditoriais, sudėtis sudaro pagrindą atsirasti individualios įmonės savininko prievolei atsiskaityti už individualios įmonės skolas. Tačiau pirmiau nurodytų juridinių faktų sudėtis sukelia prievolę tik jos savininkui. Įstatymuose nėra nustatyta, kad tokia prievolė galėtų kilti kitam asmeniui, pavyzdžiui, įmonės savininko sutuoktiniui ar juo labiau asmeniui, su kuriuo įmonės savininkas nėra sudaręs santuokos, bet faktiškai kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. Vadinasi, ieškovui, kaip faktiniam individualios įmonės savininkės sutuoktiniui, pagal įstatymą nekilo prievolė kartu su atsakove atsakyti už įmonės skolas.
42. Trečiasis asmuo, įrodinėdamas ieškovo ir atsakovės solidarią atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 pateiktais išaiškinimais, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis ir intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Tačiau, įvertinus šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, matyti, kad galimybę pripažinti abu sutuoktinius solidariais bendraskoliais pagal vienam iš jų priklausančios individualios įmonės prievoles kasacinis teismas vertina daugiau kaip išimtinę ir sieja ją su konkrečių aplinkybių atsiradimu – visų pirma, su asmenų buvimu santuokoje ir jų bendro turto panaudojimu įmonės veikloje, taip pat su abiejų sutuoktinių aktyviu dalyvavimu versle. Todėl nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai negali būti aiškinami plečiamai ir taikomi asmenų, kurie nėra sudarę santuokos ir kurių turtiniams santykiams nėra taikomos specialios įstatymo nuostatos dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, atžvilgiu. Atitinkamai šie išaiškinimai nesudaro pagrindo pripažinti ieškovo, nesančio atsakovės sutuoktiniu, pareigos atsakyti už jos įmonės skolas kreditoriams.
43. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prievolės atsakyti už trečiojo asmens skolas šiuo atveju nesukelia ir jo bei atsakovės sudaryta bendros (jungtinės) veiklos sutartis. Tokią išvadą, visų pirma, patvirtina tai, kad ši sutartis buvo sudaryta nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, t. y. nebuvo patvirtinta notariškai, todėl ji negali būti vertinama kaip galiojantis ir šalis saistantis susitarimas (žr. šio sprendimo 34 punktą). Be to, sutarties sąlygų turinys šiuo atveju sudaro pagrindą sutikti su ieškovo ir atsakovės išdėstyta pozicija, kad šia sutartimi jie siekė išspręsti tik klausimus, susijusius su atsakovei priklausančio buto pertvarkymu į komercinės paskirties patalpas, o ne susitarti dėl bendros ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Sutartyje nėra išdėstyta jokių sąlygų, pagrindžiančių, kad ieškovas ir atsakovė ketina bendrai vykdyti komercinę veiklą, nėra aptarta, kokie turėtų būti šalių įnašai į tokią veiklą, kokiu būdu šalys ketina priimti su bendra veikla susijusius sprendimus ir veikti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kokia tvarka turėtų būti paskirstomos iš bendrai vykdomos veiklos sugeneruotos pajamos ir pan. Taigi, tokia sutartis neįrodo šalis siejusių jungtinės veiklos teisinių santykių ir jų bendrai vykdytos komercinės veiklos. Kitų patikimų įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovas ir atsakovė jungtinės veiklos sutarties pagrindu per trečiąjį asmenį vykdė bendrą verslą ir abu savo lėšomis bei darbu prisidėjo prie šio juridinio asmens veiklos byloje taip pat nėra.
44. Pažymėtina, kad ieškovas, teikdamas nagrinėjamoje byloje paaiškinimus, be kita ko, nurodė, jog, investuodamas pinigus į atsakovei priklausančio buto pertvarkymą į komercinės paskirties patalpas, jis tikėjosi vykdyti kartu su atsakove šeimos verslą. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis skrido į Kiniją atvežti prekių atsakovei, gana detaliai atskleidė procedūrą, kaip prekės (avalynė) buvo perkamos ir atgabenamos į Lietuvą. Aplinkybę, kad ieškovas skrido į Kiniją ir padėjo užsakyti prekes teismo posėdyje patvirtino ir atsakovė (pvz., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašas: 35 min. 00 sek.–41 min. 58 sek., 1 val. 18 min. 40 sek.–1 val. 20 min. 15 sek.). Būtent remdamiesi tokiais ieškovo ir atsakovės paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas ir trečiasis asmuo grindė ieškovo dalyvavimą trečiojo asmens veikloje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ta aplinkybė, kad ieškovas padėjo atsakovei užsakyti ir pristatyti prekes ir kartu su ja skrido į užsienį, savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovas ir atsakovė bendrai vykdė verslą ir ieškovas turi solidariai atsakyti už atsakovės individualios įmonės skolas. Juo labiau kad šalių pateikti paaiškinimai apie ieškovo dalyvavimą atsakovės versle nėra visiškai nuoseklūs ir, vertinant juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados dėl ieškovo vaidmens atsakovės individualios įmonės veikloje.
45. Šiuo aspektu, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant to, jog abi šalys nurodė, kad ieškovas padėjo atsakovei užsakyti ir atgabenti prekes iš užsienio, pats ieškovas, duodamas pirmiau minėtus paaiškinimus teisme, negalėjo tiksliai atsakyti, kada jis skrido su atsakove į Kiniją, kadangi byloje aptariami įvykiai susiklostė prieš pakankamai reikšmingą laikotarpį. Savo ruožtu iš byloje pateiktų ieškovo ir atsakovės pasų ištraukų matyti, kad šalys skrido į Kiniją 2006 metais, tuo metu, kai trečiojo asmens turtui jau buvo pritaikytas areštas (žr. šio sprendimo 16 punktą), o atsakovė, kaip matyti iš duomenų apie jos valstybinį socialinį draudimą, jau buvo įsidarbinusi UAB „Manring“ direktore ir, jos teigimu, užsakydavo avalynę būtent šiai bendrovei. Iš byloje pateiktų duomenų apie ieškovo valstybinį socialinį draudimą taip pat matyti, kad ieškovas 2002–2005 metais buvo įdarbintas atsakovės individualioje įmonėje, todėl šiuo laikotarpiu ieškovas, kaip įmonės darbuotojas, o ne kaip atsakovės partneris, kartu su ja vykdantis bendrą veiklą, galėjo prisidėti prie trečiojo asmens veiklos. Nors trečiasis asmuo ir teismas vertino, kad ieškovas ir atsakovė vykdė bendrą verslą pasitelkdami trečiąjį asmenį, iš šalių byloje pateiktų paaiškinimų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas ir pats savarankiškai vertėsi individualia veikla ir vykdė krovinių pervežimą (pvz., 2020 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašas: 42 min. 44 sek.–44 min. 13 sek., 58 min. 14 sek.–58 min. 30 sek.).
46. Be aptartų aplinkybių, apie ieškovo pagalbą atgabenant iš užsienio prekes ir tokį jo indėlį į trečiojo asmens veiklą, byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ieškovas ir atsakovė bendrai vykdė ūkinę komercinę veiklą pasitelkdami šiam tikslui atsakovės įsteigtą trečiąjį asmenį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovas savo lėšomis būtų prisidėjęs prie trečiojo asmens veiklos (pvz., apmokėjęs įmonei išrašomas sąskaitas, atsiskaitęs už įgyjamas prekes), būtų gavęs dalį įmonės pelno, kartu su atsakove priimtų sprendimus dėl įmonės veiklos, jos valdymo ir pan. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas dalyvavo trečiojo asmens santykiuose su UAB „Vilzevus“ ir prisidėjo prie trečiojo asmens įsiskolinimo šiai bendrovei, kuris iš esmės nulėmė jos nemokumą, atsiradimo (žr. plačiau šio sprendimo 16 punktą). Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik nepakankamai nuosekliais šalių paaiškinimais, tenkino trečiojo asmens reikalavimus ir pripažino ieškovą solidariai atsakingu su atsakove už trečiojo asmens prievoles.
47. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad teismas net neturėjo priimti ir nagrinėti trečiojo asmens pareiškimo su savarankiškais reikalavimais. Iš ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad tokią savo poziciją ieškovas grindžia tuo, jog, pirma, jo vertinimu, trečiojo asmens pareiškimas su savarankiškais reikalavimais nebuvo pakankamai aiškus, antra, trečiasis asmuo nepagrįstai ilgai delsė pareikšti savo reikalavimus byloje, trečia, jo reikalavimai nėra susiję su ieškinio reikalavimais. Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad tokie ieškovo argumentai yra nepagrįsti.
48. Nors trečiasis asmuo pareiškė savarankiškus reikalavimus byloje po to, kai savo paaiškinimus pateikė dalyvaujantys byloje asmenys ir buvo apklausti liudytojai, jo reikalavimai buvo pareikšti iki baigiamųjų kalbų pradžios. Taigi, trečiasis asmuo nepraleido CPK 46 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, iki kurio trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, gali įstoti į bylą. Įvertinus trečiojo asmens pateikto pareiškimo su savarankiškais reikalavimais turinį, matyti, kad trečiojo asmens pareiškimo dalykas (trečiojo asmens suformuluoti reikalavimai) ir jo pagrindas (aplinkybės, kuriomis trečiasis asmuo grindė savo reikalavimus) yra pakankamai aiškūs, todėl šalims nebuvo apribota ar apsunkinta galimybė pateikti dėl jų savo argumentus ir atsikirtimus. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad trečiojo asmens pareikšti savarankiški reikalavimai yra susiję su ieškinio reikalavimais, o jų patenkinimas eliminuotų galimybę teismui patenkinti vieną iš ieškovo reikalavimų (ieškovas patikslintame ieškinyje, be kita ko, prašė teismo pripažinti, kad L. R. individuali įmonė – tai atsakovės asmeninis turtas, savo ruožtu trečiasis asmuo pareiškė byloje reikalavimus pripažinti, kad ši įmonė – tai bendrasis ieškovo ir atsakovės turtas ir jie abu turi solidarią pareigą atsakyti pagal įmonės prievoles).
Dėl procesinės bylos baigties ir dalyvaujančių byloje asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
49. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai, remdamasis tik šalių pateiktais prieštaringais paaiškinimais, patenkino ieškovo reikalavimus ir pripažino, kad dalis atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto – sodo pastato ir patalpos (parduotuvės) – nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atitinkamai, nepagrįstai pripažinęs minėtą turtą bendru ieškovo ir atsakovės turtu, teismas nepagrįstai šį turtą atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo pateiktas padalinimo schemas, nustatė atsakovei priklausančiame žemės sklype servitutą, priteisė atsakovei iš ieškovo kompensaciją už jai tekusią mažesnę turto dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai patenkino iš dalies ir trečiojo asmens reikalavimą pripažinti, kad ieškovas turi solidariai su atsakove atsakyti už trečiojo asmens – atsakovei priklausančios bankrutavusios individualios įmonės – skolas kreditoriams. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra pagrindas patenkinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus apeliacinius skundus, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti šie reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – atmesti pirmiau nurodytus ieškovo ir trečiojo asmens pareikštus reikalavimus.
50. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priėmęs naują sprendimą, apeliacinės instancijos teismas perskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis, kad, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atsakovei, buvo patirta 755,50 Eur išlaidų. Trečiasis asmuo pateikė duomenis, kad jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sudaro 3 206,50 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo patenkinta 1/2 dalis trečiojo asmens reikalavimų, priteisė jam iš ieškovo ir jo pozicijai pritarusios atsakovės po 803,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti šias trečiojo asmens prašomas priteisti išlaidas pagrįstomis ir jo sprendimo priteisti trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis iš abiejų šalių dalyvaujantys byloje asmenys neskundė.
51. Šiuo sprendimu patenkinus dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus apeliacinius skundus ir atmetus tiek ieškinį, su kuriuo sutiko atsakovė ir kuriam nepritarė trečiasis asmuo, tiek ir trečiojo asmens pareikštus savarankiškus reikalavimus, su kuriais atsakovė nesutiko, valstybei turi būti atlygintos atsakovei suteiktos teisinės pagalbos išlaidos, patirtos atsakovei atsikertant į trečiojo asmens pareikštus savarankiškus reikalavimus, o trečiajam asmeniui turi būti atlygintos išlaidos, patirtos ginantis nuo ieškinio reikalavimų. Byloje pateiktoje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymoje nėra detalizuota, kokia atsakovei suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dalis yra susijusi su trečiojo asmens byloje pareikštais reikalavimais, todėl valstybei iš trečiojo asmens priteisiama 1/2 teisinės pagalbos atsakovei išlaidų, t. y. 377,75 Eur. Iš trečiojo asmens 2020 m. lapkričio 5 d. prašymo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas matyti, kad trečiasis asmuo patyrė 363 Eur išlaidų rengdamas pareiškimą su savarankiškais reikalavimais. Taip pat trečiasis asmuo patyrė 242 Eur išlaidų už atstovavimą paskutiniajame teismo posėdyje, kuris iš esmės buvo paskirtas siekiant sudaryti trečiajam asmeniui galimybę pareikšti savarankiškus reikalavimus. Šias išlaidas teisėjų kolegija vertina kaip susijusias su trečiojo asmens pareikštais savarankiškais reikalavimais, kurie nebuvo patenkinti, todėl jų nepriteisia iš ieškovo ir atsakovės. Kitos trečiojo asmens patirtos išlaidos, t. y. 2 601,50 Eur (3 206,50 Eur – 363 Eur – 242 Eur) lygiomis dalimis, po 1 300,75 Eur (2 601,50 Eur / 2) priteisiamos iš ieškovo ir atsakovės.
52. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad, atstovaujant atsakovės interesams apeliacinės instancijos teisme, buvo patirta 684 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė nagrinėjamoje byloje pateikė apeliacinį skundą, ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti trečiojo asmens savarankiški reikalavimai, ir atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriame prašė šį apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai šiuo sprendimu buvo patenkinti, taigi, šiuo atveju buvo priimtas atsakovei palankus sprendimas dėl jos apeliacinio skundo ir nepalankus sprendimas dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo. Todėl šiuo atveju valstybei iš trečiojo asmens priteistina 1/2 dalis teisinės pagalbos atsakovei išlaidų, t. y. 342 Eur (684 Eur / 2). Iš trečiojo asmens priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos atlyginamos iš trečiojo asmens bankroto administravimui skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
53. Trečiasis asmuo pateikė teismui įrodymus, kad rengdamas apeliacinį skundą jis patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias jis grindžia 2020 m. gruodžio 17 d. sąskaita ir mokėjimo nurodymu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu trečiojo asmens apeliacinis skundas buvo patenkintas, o jo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už apeliacinį skundą priteistinų išlaidų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo ir atsakovės lygiomis dalimis, t. y. po 423,50 Eur (847 Eur / 2). Trečiasis asmuo taip pat prašė priteisti iš ieškovo 605 Eur ir iš atsakovės 363 Eur už atsiliepimų į jų pateiktus apeliacinius skundus parengimą, tačiau, teisėjų kolegijai tenkinus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, šios trečiojo asmens išlaidos neatlyginamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo A. K. (A. K.) ieškinys ir buvo pripažinta, kad sodo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamoji patalpa – parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo A. K. (A. K.) ir atsakovės L. R. nuosavybė; ieškovui ir atsakovei tenkančios šio turto dalys buvo atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės; atsakovei priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas 28,46 kv. m ploto servitutas; atsakovei iš ieškovo buvo priteista 365,34 Eur piniginė kompensacija už ieškovui atitenkančią didesnę turto dalį, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkinti trečiojo asmens L. R. individualios įmonės pareikšti savarankiški reikalavimai ir ieškovas A. K. (A. K.) bei atsakovė L. R. buvo pripažinti solidariai atsakingais už trečiojo asmens L. R. individualios įmonės prievoles kreditoriams, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – trečiojo asmens reikalavimą atmesti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo paskirstytos dalyvaujančių byloje asmenų patirtos teisinės pagalbos išlaidos.
Priteisti trečiajam asmeniui L. R. individualiai įmonei (juridinio asmens kodas 141162010) iš ieškovo A. K. (A. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 300,75 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. R. individualios įmonės (juridinio asmens kodas 141162010) bankroto administravimui skirtų lėšų 377,75 Eur (tris šimtus septyniasdešimt septynis eurus 75 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui L. R. individualiai įmonei (juridinio asmens kodas 141162010) iš ieškovo A. K. (A. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. R. individualios įmonės (juridinio asmens kodas 141162010) bankroto administravimui skirtų lėšų 342 Eur (tris šimtus keturiasdešimt du eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Teisėjai Marius Bajoras
Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė
Paminėta tekste:
CPK
CK