Jungtinės veiklos partnerių atstovavimas ir prievolės vykdymas

Klausimas

Dėl jungtinės veiklos sutarties partnerių atstovavimo santykiuose su trečiaisiais asmenimis, prievolės vykdymo, kai ją vykdant pasikeičia atsakingasis partneris pagal jungtinės veiklos sutartį, procesinių teisių perėmimo civilinėje byloje

Suformuluota taisyklė

Atstovavimo teisiniai santykiai yra (pirmiausia) materialiosios teisės institutas. Partnerių pagal jungtinės veiklos sutartį ir atsakingojo partnerio (jei toks yra paskirtas) santykiai yra atstovavimo teisiniai santykiai, kuriems būdingas dualizmas. Vidiniuose santykiuose atsakingasis partneris vadovauja jungtinei veiklai, priima ir paskirsto gautas lėšas, tvarko partnerių bendruosius reikalus (vidinis atstovavimas), o išoriniuose santykiuose su kitais asmenimis atsakingasis partneris veikia kaip jungtinės veiklos partnerių atstovas (išorinis atstovavimas). Pagal bendrąją taisyklę, atstovavimo teisinių santykių pradžia siejama su atitinkamo teisinio atstovavimo santykių pagrindo, kuris paprastai apibrėžia ir atstovavimo apimtį, atsiradimu (įstatymo, administracinio akto ar sandorio įsigaliojimu, teismo sprendimo įsiteisėjimu ir pan.). Teisinis jungtinės veiklos sutarties reglamentavimas ir jungtinės veiklos esmė lemia, jog visi jungtinės veiklos partneriai laikytini su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių šalimis, įgyjančiomis pagal sutartį atitinkamas materialiąsias teises ir pareigas, nors sutartys visų partnerių vardu su trečiaisiais asmenimis sudarytos vieno iš partnerių, kuris veikia kaip visų partnerių atstovas materialiuosiuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis (materialusis atstovavimas). Jeigu partneriai susitaria, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis jų vardu veikia vienas iš partnerių, tai šio partnerio sudaryti susitarimai visų partnerių vardu su trečiaisiais asmenimis įpareigoja ne tik sutartį sudariusį partnerį, bet ir visus jungtinės veiklos sutarties partnerius, atitinkamai ne tik visų partnerių vardu sutartį sudaręs partneris, bet ir visi partneriai turi materialiąją subjektinę teisę reikalauti, kad tretieji asmenys įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį vykdytų. Sprendžiant klausimą, kuriam iš bendrosios jungtinės veiklos atsakingųjų partnerių santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kai vykdant sutartį atsakingasis partneris šalių susitarimu pakeičiamas kitu, turi būti įvykdytas atsiskaitymas už atliktus darbus pagal rangos sutartį, yra svarbus ne reikalavimo teisės sumokėti už konkrečius atliktus darbus atsiradimo momentas, nes reikalavimo teisė atsiranda ne atsakingajam partneriui, bet visiems jungtinės veiklos partneriams, bet skolininko prievolės vykdymo momentas. Vykdydamas prievolę skolininkas turi įsitikinti, kuris partneris yra paskirtas atsakinguoju partneriu, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotu priimti mokėjimus pagal sutartis iš trečiųjų asmenų. Jeigu galiojant rangos sutarčiai pasikeitė jungtinės veiklos sutarties atsakingasis partneris, nuo šio momento tretieji asmenys turi atsiskaityti už atliktus darbus naujai paskirtam atsakingajam partneriui, nebent jungtinės veiklos sutartyje partnerių būtų aiškiai aptarta, kad tam tikros prievolės dalys pagal sutartį turi būti vykdomos kitiems partneriams. Priešingu atveju tarp nagrinėjamų santykių subjektų kiltų neapibrėžtumas dėl asmens, kuriam prievolės įvykdymas pripažintinas tinkamu. Nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė buvo vykdoma teismo sprendimo pagrindu, tuo momentu atsakingoji partnerė pagal jungtinės veiklos sutartį buvo trečiasis asmuo, todėl tinkamu atsakovės prievolės įvykdymu laikytinas prievolės įvykdymas trečiajam asmeniui. Partneriams paskyrus atsakingąjį partnerį santykiuose su trečiaisiais asmenimis, įskaitant partnerių teisę gauti atsiskaitymą iš trečiųjų asmenų tik per atsakingąjį partnerį, tokius reikalavimus teisme turi teisę pareikšti tiek paskirtas atsakingasis partneris, tiek visi kiti partneriai. Jei ieškinį tretiesiems asmenims teisme pareiškia ne tik atsakingasis partneris, bet ir kiti (visi) partneriai, jie teisme iškeltoje civilinėje byloje paprastai dalyvauja kaip bendraieškiai, nes jų teisinis interesas santykiuose su trečiaisiais asmenimis paprastai yra bendras. Kilus nesutarimų tarp pačių partnerių dėl reikalavimų nukreipimo į trečiuosius asmenis, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamoje byloje, dėl aplinkybės, kuriam iš partnerių skolininkas turi įvykdyti prievolę, dėl šio reikalavimo partneriai civilinėje byloje gali užimti skirtingą procesinę padėtį – kaip pradinio ieškovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus. Šalims sudarius jungtinės veiklos sutarties pakeitimą ir pakeitus atsakingąją partnerę, ieškovė prarado dalį materialiojo teisinio suinteresuotumo, o būtent teisę reikalauti jai priteisti papildomų darbų kainą. Pasikeitus atsakingajai partnerei, būtent trečiasis asmuo įgijo teisę priimti visus atsiskaitymus pagal sutartį, o ieškovė tokią teisę prarado, t. y. tarp jungtinės veiklos sutarties šalių įvyko dalinis materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų perėmimas. Nustačius dalinį materialiųjų teisių ir pareigų perėmimą (dėl dalies, susijusios su kreditoriumi, turinčiu teisę priimti prievolę iš skolininko), konstatuotina, kad civilinėje byloje įvyko ir turėjo būti įformintas ir procesinis teisių perėmimas – dėl ieškovės reikalavimų atsakovei dalies įpareigoti papildomų darbų kainą apmokėti atsakingajam partneriui – ieškovei. Kai bylos nagrinėjimo metu pasikeičia materialiųjų teisinių santykių šalis, taikomas ne CPK 45 straipsnis (netinkamos šalies pakeitimas tinkama), bet CPK 48 straipsnis, nustatantis procesinių teisių perėmimo taisykles. Procesinių teisių perėmimo atveju pradinės šalies (materialiosios teisės buvusio turėtojo, teisės perleidėjo) sutikimas būti pakeistai teisių perėmėju nereikalingas.