Teisė į privalomąją palikimo dalį ir išlaikymo reikalingumas

Klausimas

Dėl vienos iš teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimo sąlygų – išlaikymo reikalingumo ir atsisakymo pripažinti šią teisę dėl asmens piktnaudžiavimo teise, taip pat išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo

Suformuluota taisyklė

Išlaikymo reikalingumas gali būti konstatuojamas, kai asmens turtinė padėtis yra tokia, kad jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių. Asmens teisė gali būti neginama, jei asmuo piktnaudžiauja savo teise. Draudimo piktnaudžiauti teise principas įtvirtintas CK 1.137 straipsnyje. Teismas gali atsisakyti pripažinti asmens teisę į privalomąją palikimo dalį (ar netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą), jeigu asmuo, pretenduojantis į šią dalį, piktnaudžiavo teise. Neabejotina, piktnaudžiavimu teise CK 5.20 straipsnio taikymo tikslais būtų laikomas toks asmens elgesys, kai asmuo, siekdamas įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį, sąmoningai atsisako turto ar padovanoja jį kitiems asmenims. Jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, dėl savo piktnaudžiavimo teise tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, teismas turi teisę atsisakyti pripažinti asmens teisę į privalomąją palikimo dalį. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise turi įrodyti tas asmuo, kuris remiasi šia aplinkybe, o tai šio pobūdžio bylose paprastai būtų arba suinteresuotas asmuo, arba atsakovas, jei byla nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka. Ar yra pagrindas konstatuoti asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise, sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes. Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Išlaikymo reikalingumas asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, turi būti nustatytas palikėjo mirties dieną. Todėl būtent palikėjo mirties dieną turi būti nustatyta tokia asmens turtinė padėtis, dėl kurios jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių. Išlaikymo reikalingumui nustatyti neturi reikšmės asmens turtinė padėtis, buvusi iki palikėjo mirties dienos ar po palikėjo mirties dienos. Tai reiškia, kad ir pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, turi pasireikšti taip pat palikėjo mirties momentu. CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais gali būti vertinamas ir asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, kuris pasireiškia iki palikėjo mirties momento, tačiau šis elgesys turi būti aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. jis turi būti tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu. Ne visi ar bet kokie asmens pasirinkimai ir elgesys gali reikšti piktnaudžiavimą teise. CK 5.20 straipsnis nereikalauja retrospektyvinio asmens turtinės ir socialinės padėties bei priežasčių, dėl kurių jo padėtis tokia tapo, vertinimo. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, viso gyvenimo vertinimas siekiant nustatyti, ar tam 172172172 tikru gyvenimo momentu atlikti asmens poelgiai galėtų būti pripažinti piktnaudžiavimu teise, dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, neatitiktų CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą būtent palikėjo mirties momentu. Specialiųjų įrodinėjimo taisyklių teisei į privalomąją palikimo dalį pripažinti įstatymas nenustato, todėl taikomos bendrosios civilinio proceso teisėje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, išlaikymo reikalingumas nėra preziumuojamas. Išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Asmenims, nesutinkantiems su tuo, kad asmuo yra reikalingas išlaikymo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus. Nėra pagrindo reikalauti, kad asmuo, siekdamas įrodyti savo teisę į privalomąją palikimo dalį, pateiktų visų Lietuvoje esančių bankų pažymas apie tai, jog jis neturi sąskaitos atitinkamame banke ar kad turi ir kad sąskaitoje yra tik pensijos mokėjimus sudarančios lėšos. Jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja poreikių, atsižvelgiant į žmogaus prigimtį, negalima daryti išvados, kad jis jų apskritai neturi. Todėl jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja specialiųjų poreikių, vertintina, kad konkretaus asmens poreikiai yra minimalūs standartiniai poreikiai, įprasti kiekvienam žmogui.