Klausimas. Dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo nemokumo procese
Ieškovė (kreditorė) pateikė bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės nemokumo administratorei prašymą įtraukti ją į kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu, kurį sudarė paskola ir kompensuojamosios palūkanos. Nemokumo administratorė prašė netvirtinti ieškovės finansinio reikalavimo dėl palūkanų dalies, apskaičiuotos nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismas nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl palūkanų finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Kasacinis teismas nurodė, kad JANĮ įtvirtinta, jog nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šis straipsnis reglamentuoja nemokumo bylos iškėlimo pasekmes, todėl taikomas iškėlus tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo bylą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad pareiga nutraukiant restruktūrizavimo bylą spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 114 straipsnio 3 dalis) teismui kyla dėl to, kad, nesant jokio objektyvaus pagrindo tikėtis, jog restruktūrizavimo procesu siekiami tikslai bus pasiekti ateityje, t. y. nutraukus restruktūrizavimo bylą, operatyviai turi būti pereinama prie kitos galimos priemonės – bankroto bylos iškėlimo svarstymo, kadangi, laiku nepašalinus nemokaus rinkos dalyvio iš rinkos, bus daroma žala kreditoriams ir bendrovei ir didinami jos įsiskolinimai. Nutraukdamas restruktūrizavimo bylą ir siekdamas iškelti bankroto bylą, teismas remiasi JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, todėl jokie ikiteisminės bankroto procedūros veiksmai neturi būti atliekami. Tokiu atveju nemokumo procesas laikytinas vientisu nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki galutinio proceso užbaigimo (bankroto pabaigos ir bendrovės išregistravimo), todėl palūkanų skaičiavimo draudimas, nustatytas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikomas nuo nemokumo bylos iškėlimo dienos, t. y. restruktūrizavimo bylos, ir tęsiasi viso proceso metu, neatsižvelgiant į jo formos pakeitimus.
Kasacinio teismo vertinimu, priešingu aiškinimu būtų paneigti pagrindiniai nemokumo reguliavimo principai – išsaugoti įmonės turto masę, užkirsti kelią nekontroliuojamam įsipareigojimų didėjimui ir užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą. Tokia teisės aiškinimo kryptis lemia ir finansinių reikalavimų nustatymo principą: kreditorių reikalavimai nemokumo byloje turi būti fiksuojami tokio dydžio ir apimties, kokie jie buvo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dieną, todėl šie reikalavimai negali būti didinami vėliau skaičiuojant palūkanas ar netesybas laikotarpiu, kai galioja minėtas draudimas. Todėl tais atvejais, kai restruktūrizavimo tikslai nepasiekiami ir nemokumo procesas pereina į bankrotą, nėra teisinio ar ekonominio pagrindo laikyti, kad palūkanos už visą restruktūrizavimo laikotarpį turėtų būti skaičiuojamos atgaline data, nes tai iškreiptų kreditorių interesų pusiausvyrą ir sumažintų bankroto procese kreditorių reikalavimams tenkinti būtiną turto masę.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.