Taikytina teisė jūriniam reikalavimui juridinio asmens nemokumo procese

Klausimas

Dėl taikytinos teisės, sprendžiant užsienio subjekto (kreditoriaus) jūrinio reikalavimo tvirtinimo juridinių asmenų nemokumo procese klausimą, kai su reikalavimu susijęs turtas (laivas) teismo areštuotas ir faktiškai yra Latvijos Respublikoje, o nemokumo byla iškelta ir laivas registruotas Lietuvos Respublikoje

Suformuluota taisyklė

Kreditoriaus reikalavimo kvalifikavimas kaip kilusio iš daiktinės teisės, patenkančios į 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ir (arba) kaip jūrinio reikalavimo, kuris užtikrintas jūriniu suvaržymu, yra reikšmingas jo tenkinimo eiliškumui. Klausimas, ar egzistuoja kreditoriaus arba trečiojo asmens daiktinė teisė ar ne, siekiant taikyti Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, spręstinas pagal lex situs (daikto buvimo vietos teisę), t. y. daiktinės teisės sąvoka pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį patenka į nacionalinės (daikto buvimo vietos) teisės reguliavimo sritį, kartu, be kita ko, atsižvelgiant į Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus kriterijus kaip kreditoriaus išimtinių teisių (garantijų, privilegijų), nustatytų konkrečios lex situs (valstybės narės nacionalinėje teisėje), apsaugos apimtį, taigi – ir ribas. Šiuo atveju sąvoka „nacionalinė teisė“, pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, reiškia daikto buvimo vietos, t. y. valstybės narės, kurioje yra turtas, teisę. Taigi, turimos teisės patekimas į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį sietinas ne tik su jos kaip daiktinės teisės kvalifikavimu, bet ir su kita sąlyga – šios teisės sąsajumu su kitos valstybės narės teritorijoje esančiu skolininko, kuriam iškelta nemokumo byla, turtu. Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais daiktinės teisės in rem (prieš daiktą) kreditoriaus ir (ar) trečiųjų šalių turi būti turimos į turtą, esantį kitos valstybės narės, o ne valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teritorijoje, tam, kad jie, be kita ko, galėtų pasinaudoti savo teisių apsaugos priemonėmis, tarsi pagrindinė bankroto byla apskritai nebūtų iškelta. Laivo, kurio turėjimas nuosavybės teise arba teisė į jį įregistruota viešame registre, buvimo vietą nusako ne teritorija valstybės narės, į kurios uostą laivas įplaukė, kurioje buvo sulaikytas ar kurios teismo buvo areštuotas, o jo registracijos vieta – valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teritorija (Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktas). Aplinkybė, jog nemokumo bylos iškėlimo Lietuvoje metu ginčo laivas buvo areštuotas Latvijos teismo ir jis faktiškai yra Latvijos Respublikos teritorijoje, nelemia jo buvimo Latvijos jurisdikcijoje, taigi ir to fakto, kad, sprendžiant klausimus, turinčius įtakos suinteresuoto asmens (kreditorės) jūrinio reikalavimo kvalifikavimui, taikytinas Latvijos Respublikos jūrų kodeksas, kuriuo vadovaujantis nustatytinas ir šios kreditorės turimo jūrinio reikalavimo patenkinimo eiliškumas. Kadangi nagrinėjamu atveju skolininkei priklausančio ginčo turto – laivo – buvimo vieta yra Lietuvoje, tai kreditorė neturi galimybės, remdamasi Reglamento 8 straipsniu, atskirti šio turto, esančio valstybėje narėje, kurioje pradėta nemokumo byla, ir reikalauti paskirstyti jį pagal Latvijos teisėje nustatytas paskirstymo taisykles.