2021 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens U. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „V.“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „V.“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Adminova“.
2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ bankrotą tyčiniu remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkto nuostatomis; 2) nustatyti, kad tyčinį bankrotą sukėlė U. T. veikimas (ar neveikimas); 3) priteisti likviduojamos dėl bankroto „V.“ bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuoto asmens.
3. Administratorė nurodo, kad suinteresuotas asmuo U. T. buvo likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ vadovu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB „V.“ įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad U. T. taip pat yra ir įmonės vienintelis akcininkas nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre (2010 m. spalio 28 d.) iki bankroto bylos iškėlimo dienos.
4. Prašyme pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nurodoma, kad likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ vadovo U. T. atstovas bankroto administratorei perdavė tik dalį dokumentų ir įmonės turto (vieną transporto priemonę ir nekilnojamąjį turtą), tačiau perduotų dokumentų nepakanka siekiant nustatyti įmonės turimo turto kiekį, reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis. Nurodoma, kad buvęs vadovas neperdavė įmonės balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai su visais lydimaisiais dokumentais (turto sąrašais ir likutinėmis, balanse nurodytomis, vertėmis ir kt.), įmonės debitorių sąrašo, įmonės buhalterinės apskaitos programos, dėl ko suinteresuotam asmeniui U. T. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur dydžio bauda. Administratorė atkreipė dėmesį į tai, kad pagal paskutinį administratorei žinomą UAB „V.“ balansą, įmonės turto kiekis yra labai didelis, tačiau U. T. nepaaiškino, kas sudaro įmonės turtą, nurodytą atskirose balanso eilutės. Administratorės manymu, įmonės dokumentai jai neperduodami tyčia, siekiant nuslėpti galimai padarytą žalą įmonės kreditoriams, siekiant asmeninės naudos.
5. Administratorė pažymi, kad ji susisiekė su buhalterines paslaugas UAB „V.“ teikusia įmone, kuri informavo, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo nutraukė sutartį su UAB „V.“ ir turimus dokumentus perdavė įmonės vadovui U. T.. Pažymėjo, kad UAB „Finansų analizė“ pateiktuose dokumentuose yra užfiksuota, jog 2020 m liepos 31 d. U. T. pasirašytinai asmeniškai perėmė įmonės dokumentus ir universaliąją USB jungtį su duomenų baze. Ši informacija, administratorės manymu, neabejotinai patvirtina, kad U. T. turi visus įmonės dokumentus ir popierine, ir elektronine forma, tačiau piktybiškai šių duomenų neperduoda ir taip nevykdo jam įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos.
6. Administratorė nurodo, kad jai buvo perduotas ne visas įmonės turtas. VĮ „Regitra“ duomenimis UAB „V.“ nuosavybės teise priklauso dvi transporto priemonės (TOYOTA RAV4, ir Mercedes Benz V-Klasse), tačiau administratorei buvo perduota tik viena transporto priemonė (TOYOTA RAV4).
7. Administratorė taip pat paaiškino, kad patikrinusi UAB „V.“ banko sąskaitos išrašus nustatyta, kad UAB „V.“ iš trečiųjų asmenų pasiskolintas lėšas pervesdavo (paskolindavo) įmonės vadovui U. T.. 2019 m. spalio 10 d. tarp UAB „V.“ (paskolos davėjas) ir U. T. (paskolos gavėjas) buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 2019/10/10 dėl 403 500 Eur paskolos. Remiantis ja, U. T. yra skolingas UAB „V.“ 388 820 Eur. Nurodė, kad daugiau jokių kitų paskolos sutarčių tarp perduotų dokumentų nerado, bet pagal banko sąskaitų išrašus, akivaizdu, jog ir anksčiau U. T. pervesdavo sau lėšas iš įmonės sąskaitos. Administratorės vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatyti pagrindai likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
8. Suinteresuotas asmuo U. T. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, įmonės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) aplaidžiai. Pažymėjo, kad įmonės finansinės ataskaitos buvo teikiamos visą įmonės gyvavimo laiką nustatyta tvarka ir terminais. Priešingai nei nurodo pareiškėja, U. T. nenuslėpė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų - visi buhalterinės apskaitos dokumentai pareiškėjai buvo perduoti. Įmonės transporto priemonė Mercedes Benz nenuslėpta, o buvo teisės aktų nustatyta tvarka parduota.
9. U. T. teigimu, tai, kad jis yra įmonei skolingas 300 000 Eur, nepatvirtina tyčinio bankroto. Ši paskola buvo paimta 2018 metais ir būtų grąžinta, jei nebūtų pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.
10. Likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) prašo teismo sprendimą dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ bankroto pripažinimo tyčiniu priimti savo nuožiūra.
11. Likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ kreditorė UAB „KWEST“ pateikė nuomonę dėl pareikšto prašymo, kurioje nurodė, kad UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkė išorinis paslaugų tiekėjas, kuris paslaugų tiekimo sutartį nutraukė 2020 m. rugpjūčio 11 d., tai yra maždaug prieš savaitę iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Atitinkamai, paskutinę savaitę UAB „V.“ galimai neturėjo už buhalterinės apskaitos tvarkymą tiesiogiai atsakingo asmens, o naujo tiekėjo paieškos tokioje situacijoje galimai nebuvo tikslingos. Tai savo ruožtu gali reikšti, kad administratorės pasigendamų aktulių buhalterinės apskaitos dokumentų apskritai nebuvo, o UAB „V.“ neturėjo paslaugų tiekėjo, galinčio juos paruošti.
12. Pastebėjo, kad administratorė nurodė, kad UAB „Finansų analizė“ pateiktuose dokumentuose yra užfiksuota, jog 2020 m liepos 31 d. U. T. pasirašytinai asmeniškai perėmė įmonės dokumentus (2019 – 2020 m.) ir universaliąją USB jungtį su duomenų baze. Tačiau vien iš to negalima daryti išvados, kad likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ buvęs vadovas ir vienintelis akcininkas turi visus įmonės dokumentus ir popierine, ir elektronine forma, tačiau piktybiškai šių duomenų neperduoda administratorei.
13. Kreditorė pažymėjo, kad administratorė nurodydama, kad jai buvo perduotas ne visas įmonės turtas, neteisingai apie turimas transporto priemones sprendžia iš VĮ „Regitra“ duomenų, nes registracijos pagrindu registre nurodytam valdytojui jokios daiktinės teisės neatsiranda. Apie BUAB „V.“ turimas transporto priemones spręstina iš buhalterinės apskaitos dokumentų. Jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad UAB „V.“ turi minėtą transporto priemonę, administratorė nepateikė. Mano, kad tokių dokumentų apskritai nėra, kadangi, remiantis buvusio įmonės vienintelio akcininko ir vadovo pateikta informacija, Mercedes Benz maždaug prieš metus yra parduotas.
14. Pasisakydama dėl sandorių su įmonės vadovu nurodė, kad administratorė nepateikė jokių įrodymų, jog atlikti pavedimai buvo atlikti pagal paskolos sutartis, kadangi šie pavedimai gali būti tiek paskolos suteikimas, tiek kitokios rūšies operacijos: atlyginimas, dividendai, paskolos grąžinimas ir pan. Be to, lėšų skolinimas įmonės vadovui nėra draudžiamas. Nurodė, kad administratorė nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, patvirtinančių, jog galimi paskolos santykiai laikytini nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais sandoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi pripažino likviduojamos dėl bankroto BUAB „V.“ bankrotą tyčiniu ir konstatavo, kad buvęs likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ vadovas U. T. yra atsakingas dėl įmonės tyčinio bankroto.
16. Teismas įvertinęs bankroto administratorės prašyme nurodytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus nurodė, kad byloje nustatyta, jog buvęs įmonės vadovas, įmonei iškėlus bankroto bylą, nebendradarbiavo su administratore, neteikė paaiškinimų, neperdavė dalies dokumentų; nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandoris buvo apskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje bei, kad pirkėjas atsiskaitė su pardavėju. Be to, bendrovė suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius (UAB „V.“, nepaisant turimų finansinių įsipareigojimų, sudarė paskolos sutartį su UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“, įkeisdama turimą nekilnojamąjį turtą, ir gautą paskolą, panaudojo ne įmonės interesais). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad egzistuoja administratorės nurodyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyti tyčinio bankroto požymiai bei vertina, kad UAB „V.“ nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jos valdymo.
17. Atsižvelgęs į tai, kad įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu nuo jos įregistravimo Juridinių asmenų registre iki bankroto bylos jai iškėlimo buvo U. T., teismas konstatavo, kad būtent jis atsakingas už tyčinį UAB „V.“ bankrotą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Suinteresuotas asmuo U. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartį. Suinteresuotas asmuo taip pat prašė prijungti prie bylos papildomai teikiamą dokumentą – susirašinėjimą su bankroto administratore.
19. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatuota, kad suinteresuotas asmuo nebendravo su bankroto administratore ir neperdavė jai visų įmonės dokumentų ir turto. Kartu su skundu teikiami įrodymai (susirašinėjimas su administratore), bei faktas, kad suinteresuotas asmuo su likviduojama dėl bankroto UAB „V.“ yra sudaręs turto nuomos sutartis neabejotinai įrodo bendravimą bei bendradarbiavimą su bankroto administratore. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad įmonės turtas – automobilis yra ne paslėptas, bet parduotas, todėl teismas neturėjo pagrindo įmonės bankroto pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
19.2. Tyčinio įmonės privedimo prie bankroto neįrodo ir sudaryti paskolos sandoriai, kadangi sandorių sudarymo metu įmonės veikla buvo pelninga, turimo turto pakako įsipareigojimams įvykdyti.
20. Likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ nemokumo administratorė UAB „Adminova“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsiliepimas į atskirąjį skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Suinteresuoto asmens argumentai ir įrodymai apie jo bendravimą su nemokumo administratore niekuo nesusiję su byloje sprendžiamu klausimu ir neįrodo, kad teismo išvados, kuriomis konstatuota, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė esminių bankroto procedūroms atlikti įmonės buhalterinių dokumentų, yra nepagrįstos ir neteisėtos.
21.2. Suinteresuoto asmens pateikti duomenys apie automobilio importą į Šveicarijos Konfederaciją, neįrodo jo pardavimo fakto bei to, kad pardavus turtą lėšos buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje.
21.3. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įmonė skolindavosi lėšas ir nevykdydavo paskolos sutarčių sąlygų nors tuo pat metu lėšas skolindavo buvusiam vadovui. Tokios aplinkybės teismui neabejotinai leido spręsti apie tai, kad įmonė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius ir buvo privesta prie bankroto tyčia.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o vadovas U. T. atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
24. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
25. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
26. Nagrinėjamu atveju apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – elektroninio susirašinėjimo su BUAB „V.“ nemokumo administratorės atstovu kopijas. Teismas, spręsdamas dėl poreikio priimti papildomai pateiktą įrodymą pažymi, kad byloje vertinamas klausimas yra susijęs su aplinkybėmis, lėmusiomis UAB „V.“ bankrotą, bei galimą buvusio įmonės vadovo prisidėjimą prie įmonės nemokumo. Apeliantui išaiškintina, kad teismas konstatuodamas BUAB „V.“ bankrotą tyčiniu nurodė, kad vadovas nebendradarbiavo su paskirtuoju nemokumo administratoriumi ta apimtimi, kad nebuvo perduoti su įmonės veikla susiję dokumentai. Papildomai teikiami dokumentai rodo tik bendro pobūdžio buvusio BUAB „V.“ vadovo ir jo atstovo bendravimą su administratoriaus atstovu, kuris nesusijęs su byloje sprendžiamais klausimais, todėl papildomus įrodymus atsisakoma priimti, kaip nesusijusius su bylos medžiaga.
Dėl tyčinio bankroto požymių
27. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
28. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020).
29. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
30. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).
31. Nagrinėjamu atveju BUAB „V.“ nemokumo administratorė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu iš esmės grindė dviem JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatytais požymiais – nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių sudarymu, bei apgaulingu ar aplaidžiu juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai).
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
32. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardina atvejus kuomet juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.
33. Nemokumo administratorė, argumentuodama JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, nurodė, kad UAB „V.“ vadovas U. T. bankroto administratorei perdavė tik dalį dokumentų ir įmonės turto (vieną transporto priemonę ir nekilnojamąjį turtą), tačiau perduotų dokumentų nepakanka siekiant nustatyti įmonės turimo turto kiekį, reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis.
34. Pirmosios instancijos teismas vertinęs į bylą pateiktus bankrutavusios bendrovės nemokumo administratorės paaiškinimus bei šiems paaiškinimams pagrįsti pateiktus duomenis konstatavo, kad egzistuoja pagrindas pripažinti BUAB „V.“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, šiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
35. Buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas yra viena iš įmonės valdymo organų pareigų. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
36. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai(Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
37. Atkreiptinas dėmesys, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, privalu nustatyti ne tik šiame punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą (buhalterinės apskaitos apgaulingas ar aplaidus vedimas, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimas ar neteisingų tokių dokumentų pateikimas, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas), bet ir tai, kad šie veiksmai ir (ar) neveikimas sąlygojo įmonės nemokumą ir buvo sąmoningi, kadangi JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai gali būti taikomi tik neatsiejamai nuo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinio bankroto sąlygų.
38. Kai buhalterinė apskaita tvarkoma aplaidžiai, tyčinio bankroto įrodinėjimo faktas turi savo specifiką, kadangi dalis įrodymų yra prarasti dėl asmenų, galimai atsakingų už tyčinį bankrotą, kaltės. Be to, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris neįvykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014).
39. Kasacinis teismas papildomai yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
40. Apibendrinant cituotą kasacinio teismo išaiškinimus matyti, kad priežastinis ryšys tarp sąmoningo apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra preziumuojamas, jei dėl bendrovės dokumentų trūkumo negalima nustatyti, kur yra bendrovės turtas, iš kurio galėjo būti patenkinta didžioji kreditorinių reikalavimų dalis.
41. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė neginčija dalies BUAB „V.“ dokumentų perdavimo. Teismui pateikti 2020 m. rugsėjo 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 15 d. priėmimo – perdavimo aktai patvirtina, kad nemokumo administratorei buvo perduoti ne tik įmonės vidiniai dokumentai (įmonės steigimo aktas, įstatai, akcininko sprendimai), bet ir pirminiai buhalteriniai dokumentai (informacija apie įmonės pirkimus, pardavimus, kasos operacijas ir kiti). Tačiau nemokumo administratorės teigimu, šių duomenų nepakanka įmonės turto sudėčiai nustatyti, jo likvidumui įvertinti.
42. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi įpareigojo BUAB „V.“ vadovą per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimą dienos perduoti paskirtai nemokumo administratorei įmonės valdomą turtą, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitus dokumentus, susijusius su įmonės veikla. Dėl nurodytų įpareigojimų nevykdymo teismas skyrė U. T. 500 Eur baudą, tačiau nei po baudos skyrimo, nei po administratorės raginimų pagrįsti, koks turtas sudaro įmonės turtą, nurodyti įmonės debitorius bei kreditorius bei jų įsiskolinimų bei reikalavimų sąrašus, BUAB „V.“ vadovas reikalavimų neįvykdė.
43. Pažymėtina, kad apeliantas įrodinėjo, kad perduoti administratorės prašomų dokumentų jis neturi galimybių, nes UAB „V.“ iškėlus bankroto bylą, buhalterines paslaugas įmonei teikusi bendrovė nutraukė aptarnavimo sutartį (2020 m. liepos 9 d. UAB „Finansų analizė“ pranešimas), tačiau byloje neginčytinai nustatyta, kad nutraukusi buhalterinių paslaugų teikimo sutartį įmonė UAB „Finansų analizė“ perdavė UAB „V.“ vadovui 2019-2020 metų buhalterinius duomenis ir universaliąją USB jungtį su duomenų baze. Teismas sprendžia, kad nors nemokumo administratorės teismui kartu su prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pateikti priedai leidžia manyti, kad administratorei 2020 m. rugsėjo 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 15 d. priėmimo – perdavimo aktais buvo perduoti ir UAB „Finansų analizė“ UAB „V.“ vadovui perduoti dokumentai (2020 m. rugsėjo 15 d. tarp buvusio UAB „V.“ vadovo ir nemokumo administratoriaus pasirašytas priėmimo – perdavimo aktas patvirtina, kad administratoriui yra perduotas segtuvas apie įmonės pirkimą – pardavimą 2019 metais, segtuvas apie banką, darbo užmokestį kelionės lapus bei segtuvas apie įmonės pardavimus bei banko ir kitus duomenis laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2020-07-31, t. y. dokumentai, kuriuos UAB „Finansų analizė“ 2020 m. liepos 31 d. aktu perdavė UAB „V.“ vadovui), tačiau šie duomenys apie įmonės vykdytą veiklą ir jos buhalterinę apskaitą nėra pakankami siekiant įvertinti aplinkybes, sukėlusias bankrotą bei nustatyti įmonės turtą.
44. Teismas pažymi, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą, tačiau jei yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais, tai sudaro pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
45. Šiuo atveju iš bankroto byloje esančio įmonės balanso už 2019 metus, nustatyta, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo nurodyta, kad UAB „V.“ turto vertė sudaro 5 818 430 Eur, iš kurio 3 029 706 Eur sudarė ilgalaikis turtas (529 162 Eur materialus turtas ir 2 500 544 Eur finansinis turtas), 2 763 995 Eur trumpalaikis turtas (418 224 Eur atsargos ir 2 345 042 Eur per vienerius metus gautinos sumos bei 729 Eur pinigai). Byloje neginčijama, kad UAB „V.“ iškėlus bankroto bylą įmonės vadovas perdavė nemokumo administratorei nekilnojamąjį turtą ir automobilį, t. y. dalį ilgalaikio materialaus turto, tačiau likusi didžioji dalis turto, kurio vertė viršija 5 000 000 Eur, administratorei nėra perduota, duomenys, pagrindžiantys jo sudėtį ir buvimą, nepateikti. Remiantis išdėstytu akivaizdu, kad nemokumo administratorei neturint duomenų apie įmonės finansinio turto sudėtį, per vienerius metus gautinas skolas (debitorius ir jų įsipareigojimus) ne tik trukdoma efektyviai bankroto proceso eigai, bet ir pažeidžiami įmonės kreditorių interesai, kadangi apribojamos jų galimybės atgauti skolas iš bankrutavusios įmonės, realizavus jos turtą ar atgavus debitorines skolas.
46. Pirmosios instancijos vertinimu, apie tyčinį UAB „V.“ bankrotą liudija ir tai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduota transporto priemonė – Mercedes Benz. Bylos nagrinėjimo metu U. T. pateikė įrodymus apie Šveicarijos Konfederacijos pranešimą dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo. Šiuo įrodymu buvęs įmonės vadovas grindė paaiškinimus, kad aptariama transporto priemonė yra parduota ir išgabenta į Šveicarijos Konfederaciją, todėl UAB „V.“ iškėlus bankroto bylą ši transporto priemonė ir nebuvo perduota bankroto administratorei. Aplinkybę, kad transporto priemonė – Mercedes Benz nėra registruota BUAB „V.“ vardu patvirtina ir Valstybės įmonės „Regitra“ duomenys, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, tik šios aplinkybės (kuriomis įrodinėjamas transporto priemonės pardavimas) nėra esminės teismui sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar aptariamas turtas buvo parduotas už rinkos kainą, o lėšos, gautos už parduotą turtą, sumokėtos įmonei. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Šiuo atveju BUAB „V.“ vadovas nepateikė įmonės turto (transporto priemonės) pardavimą patvirtinančių dokumentų bei įrodymų, kad už jo pardavimą lėšos buvo pervestos (apskaitytos) įmonėje. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju BUAB „V.“ vadovo veiksmai (buhalterinių duomenų nemokumo administratorei neperdavimas, įmonės turto sudėties nenurodymas ir neperdavimas) liudija egzistuojant tyčinio bankroto požymį, nurodytą JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
47. Teismas, įvertinęs neperduotų dokumentų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas bankroto administratorei neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Dėl to bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, dėl neperduotų dokumentų negali gintis teigdamas, kad perdavė tiek dokumentų, kiek jis turėjo. Kaip pirmiau nurodyta, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas patvirtina netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, be to, tai neatitinka juridinio asmens vadovui keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų. Bankroto administratorei įrodžius netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos faktą, įmonės vadovas galėjo įrodinėti ir paneigti, kad, nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą; jis taip pat galėjo įrodinėti kitas įmonės nemokumo priežastis, nesusijusias su tyčiniu bankrotu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248-2016, 23 punktas). Kadangi U. T. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų konstatuotas aplinkybes bei leistų įvertinti įmonės turtą, teismas remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „V.“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo
48. Pažymėtina, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tik pavyzdinis tyčinio bankroto požymių sąrašas, kuris nėra išsamus. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio turinį teigtina, kad bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu nustačius vieną ar kelis šio straipsnio antroje dalyje įtvirtintus požymius, taip pat ir esant kitokiems, straipsnyje nenurodytiems požymiams, jei kartu nustatoma ir tyčinio blogo valdymo, sukėlusio nemokumą, sąlyga (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
49. Nagrinėjamu atveju šioje nutartyje buvo nustatyta, kad bankrotas pripažintinas tyčiniu nustačius vieną iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių –juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai. Dėl antrojo nemokumo administratorės įrodinėjimo tyčinio bankroto požymio – nuostolingų sandorių sudarymo, pažymėtina, kad šis požymis kaip alternatyvus ir savarankiškas tyčinio bankroto pagrindas nagrinėjamu atveju negali būti nustatytas, tačiau gali būti taikomas kumuliatyviai – kartu su pirmuoju jau nustatytu tyčinio bankroto pagrindu, ne kaip alternatyvi tyčinio bankroto priežastis, o tik kaip prisidėjęs prie nemokumo veiksnys.
50. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
51. Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.
52. Aptariamu atveju nemokumo administratorė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto požymio egzistavimą grindė aplinkybėmis, jog patikrinus įmonės banko sąskaitos išrašus buvo nustatyta, kad įmonė skolinosi lėšas iš kitų asmenų ir jas pervesdavo įmonės vadovui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonė pervesdavo lėšas vadovui nurodydama, kad tai paskolos sutartis, paskolos grąžinimas. Teismas vertindamas, ar aptartos aplinkybės liudija tyčinius įmonės vadovo veiksmus, kuriais buvo siekiama įmonei sukelti nemokumą, visų pirma pažymi, kad tik lėšų pervedimas įmonės vadovui ir akcininkui nėra savaime nuostolingas ar bendrovės kreditorių interesus pažeidžiantis veiksmas, kadangi aptariami mokėjimai galėjo būti atliekami ir teisėtai sudarytų sandorių ar įmonės įsipareigojimų vadovui (su darbo santykiais susiję mokėjimai, dividendai) pagrindu. Antra, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad administratorės pateikta lentelė, kurioje nurodyti UAB „V.“ mokėjimai vadovui U. T. patvirtina, kad jie buvo atliekami nuo 2014 metų, nors įmonė nemoki pripažinta tik 2020 metais, remiantis 2019 metų įmonės finansiniais rodikliais, todėl akivaizdu, kad iki įmonės nemokumo momento nustatymo įmonės vadovui atlikti mokėjimai negali būti siejami su įmonės nemokumu. Trečia, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis, BUAB „V.“ nemokumo administratorė Vilniaus apygardos teisme yra inicijavusi civilinę bylą dėl 388 820 Eur skolos iš U. T. priteisimo (civilinė byla Nr. e2-1894-852/2021), kas įrodo, kad administratorė turi galimybę kitais civilinių teisių gynybos būdais įvertinti įmonės atliktų mokėjimų vadovui pagrįstumą ir ja naudojasi. Teismas taip pat paaiškina, kad vien faktas, kad bendrovė bankrutavo ir bankroto administratorė, jos tvirtinimu, neturi visų dokumentų, kad galėtų patikrinti visus bendrovės sandorius, nėra pakankamas konstatuoti, kad tam tikri bankroto administratorės nenustatyti / neįvertinti sandoriai bendrovei buvo ne tik ekonomiškai nenaudingi, bet ir nulėmę jos nemokumą ar iš esmės pabloginę jau nemokios bendrovės padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-371-381/2021).
53. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į tai, kad nemokumo administratorė nenurodė jokių konkrečių BUAB „V.“ sandorių, kurie, jos nuomone, yra ekonomiškai nenaudingi, nuostolingi, pažeidžiantys bendrovės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus ir privedė įmonę prie bankroto, teismas mano, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti BUAB „V.“ bankrotą tyčiniu savarankišku JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu vien dėl paskolos sandorių sudarymo.
54. Tačiau aptariamų aplinkybių kontekste teismas pažymi, kad nors nemokumo administratorės nurodyti mokėjimai savaime nesudaro pagrindo įžvelgti savarankiško tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, egzistavimo, tačiau aplinkybė, kad 2019 m. spalio 9 d. paskolos sutarties, kuria UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ iki 2021 m. balandžio 8 d. suteikė UAB „V.“ 580 000 Eur paskolą ir jos įvykdymo užtikrinimui įmonė įkeitė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Respublikos hipotekos registro duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis), vertintina kaip papildomas faktas, liudijantis apie tai, kad juridinio asmens nemokumas padidėjo ir dėl juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kurie buvo sudaryti tyčia - žinant apie prastą įmonės finansinę būklę (paskolos sutartis, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas įmonės turtas, buvo sudaryta tuo metu kai įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, nes teismas 2020 m. birželio 23 d. įmonę pripažino nemokia, remiantis 2019 metų įmonės veiklos finansiniais rodikliais).
Dėl procesinės bylos baigties
55. Apibendrindamas aptartus motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu nustatytos ir nutartyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti UAB „V.“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl BUAB „V.“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu laikytinomis nepagrįstomis. Nors apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo pripažino nepagrįstomis, tačiau tai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties naikinti ar keisti, kadangi bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu bent vienu iš JANĮ nustatytų pagrindų, jau yra pasiekiami įstatyme nustatyti tyčinio bankroto tikslai, todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria BUAB „V.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
56. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
57. BUAB „V.“ bankroto administratorė prašė priteisti iš apelianto U. T. jos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu patirtas atstovavimo išlaidas, kurios sudaro 847 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pateikti įrodymai, patvirtinantys išlaidų dydį, bei į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą neviršija priteistino maksimalaus užmokesčio už advokato pagalbą dydžio nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, likviduojamai dėl bankroto UAB „V.“ iš U. T. priteistinos 847 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti likviduojamai dėl bankroto UAB „V.“, juridinio asmens kodas 302558640, iš U. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėja
Agnė Tikniūtė
Paminėta tekste:
CPK
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
3K-3-50-1075/2019
CPK 314 str. Nauji įrodymai
3K-3-38-969/2015
e3K-3-158-219/2017
2-747-450/2020
e2-1438-553/2020
2-217-381/2015
3K-3-429-313/2015
e2-1894-852/2021
e2-371-381/2021
CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas