Finansinio reikalavimo nepateikimo nemokumo procese padariniai

Apžvalga

Civilinėje byloje Nr. e2-1145-934/2022, spręsdamas klausimą dėl kreditorių finansinio reikalavimo nepateikimo nemokumo procese padarinių, LApT išaiškino, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 6 dalyje nenumatytas prievolės pasibaigimo pagrindas, kadangi JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pateikti tvirtinti reikalavimus ir kuris gali būti atnaujintas (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis), yra procesinis, todėl jis negali lemti materialinių prievolės pasibaigimo pagrindų, t. y. JANĮ 41 straipsnio 6 dalies nuostatos apibrėžia procesinio termino pareikšti finansinį reikalavimą (bankroto arba restruktūrizavimo procesuose) pasibaigimo procesinius padarinius, bet tai nėra materialinio reikalavimo pasibaigimo pagrindas. Todėl vien ta aplinkybė, jog nebuvo pareikštas finansinis reikalavimas įmonės restruktūrizavimo procese, savaime nereiškia, jog kreditorius JANĮ 41 straipsnio 6 dalies pagrindu prarado teisę tokį reikalavimą pareikšti bankroto procese, juolab kad JANĮ nenumatytas draudimas kreditoriui, nepateikusiam reikalavimo restruktūrizavimo byloje, jį pateikti bankroto procese.

Priešingas aiškinimas reikštų, jog kreditoriai restruktūrizavimo procese būtų priversti įstoti į procesą ir modifikuoti savo prievoles vien tam, kad, atsiradus hipotetinei galimybei iškelti bankroto bylą, jie turėtų teisę joje dalyvauti, tačiau tai sudarytų prielaidas pažeisti dispozityvumo principą. Taigi kreditoriaus, nedalyvavusio restruktūrizavimo byloje, reikalavimo teisė skolininkui neišnyksta ir gali būti įgyvendinama restruktūrizavimo procesui pasibaigus, t. y. nutraukus restruktūrizavimo bylą ir iškėlus bankroto bylą, kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo JANĮ 41–42 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais. Pastaba.