JANĮ 16 straipsnio 2 dalies trijų mėnesių terminas yra imperatyvus

Apžvalga

Civilinėje byloje Nr. 2-533-567/2023, pasisakydamas dėl JANĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino imperatyvumo, LApT nurodė, kad per trijų mėnesių laikotarpį finansinių sunkumų turinčios įmonės turtinė padėtis gali pasikeisti, dėl to gali keistis įmonės kreditorių nuomonė dėl pagalbos jai suteikimo ar dėl galimybės bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Taigi, įmonės vadovui pakartotinai kreipusis dėl kreditorių pagalbos suteikimo, galimybė tikėtis tokią pagalbą gauti yra išlikusi, nes įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad pagalbą sutiktų suteikti visi kreditoriai. Be to, JANĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nėra tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka tik tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius, ieškovas ir (ar) išieškotojas sutinka. Šiuo metu, praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo atsakovės kreditorių informavimo apie inicijuojamą nemokumo procesą, byloje nėra aktualių duomenų apie kreditorių valią vykdyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka. Dėl to negalima daryti išvados, kad naujas pagal JANĮ 8 straipsnio ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatas pranešimų kreditoriams išsiuntimas nelemtų kitokio kreditorių sprendimo dėl pagalbos suteikimo ar bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymo priėmimo.

LApT taip pat priminė, kad JANĮ 16 straipsnio 2 dalies norma yra privalomojo pobūdžio (imperatyvi). Praleidus JANĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą, siekiant teisinio tikrumo, privalomos ginčo sprendimo ne teismo tvarka procedūros taikomos iš naujo.