2021 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. L. ir M. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G.“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „G.“ bankroto bylą, bankroto administratorė paskyrė UAB „Vadybos apskaita“.
2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „G.“ bankrotą tyčiniu remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
3. Administratorės teigimu, įmonės bankrotą nulėmė kryptingi tyčiniai atsakovų veiksmai, kurie visų pirma pasireiškė apgaulingu ir aplaidžiu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, finansinių ataskaitų rinkinių nepateikimu Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Nurodė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą atsakovai 2020 m. vasario 26 d. aktu perdavė tik nedidelę dalį dokumentų iš kurių neįmanoma nustatyti nei bendrovei priklausiusio ilgalaikio turto, nei išanalizuoti bendrovės sudarytų, sandorių per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Administratorės manymu, akivaizdus įrodymas, jog atsakovai netinkamai vedė bendrovės buhalteriją yra tai, jog vienus balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas teikdavo Valstybės įmonei (toliau - VĮ) „Registrų centras“, o kiti duomenys buvo pateikti nemokumo administratorei. Atsakovai nenurodė jokių priežasčių, kodėl bendrovės buhalterinių dokumentų rinkiniai taip skiriasi, todėl manytina, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo nemokumo administratorei.
4. Prašyme pažymėta, kad remiantis 2019 m. rugsėjo 30 d. balansu, kuris buvo teiktas teismui į bankroto bylą, ilgalaikio turto bendrovė turėjo už 62 237 Eur sumą, tačiau iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorei neperduoti jokie dokumentai ir turtas. 2020 m. birželio 15 d. nutartimi A. L. buvo skirta bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą.
5. Administratorės vertinimu BUAB „G.“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir dėl to, kad įmonė jau nuo 2018 m. birželio mėnesio buvo laikytina nemokia, tačiau atsakovai neįvykdė įstatymu jiems nustatytos pareigos ir nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
6. Administratorė taip pat nurodo, kad įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir todėl, kad bendrovės veikla ir turtas buvo perkelti į UAB „T.“, kuri buvo įsteigta 2011 m. rugpjūčio 17 d., o jos vienintelis akcininkas ir vadovas yra vienas iš atsakovų - A. L..
7. Administratorės manymu, įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir dėl atsakovų sudarytų įmonei nuostolingų bei ekonomiškai nenaudingų sandorių, kuriais buvo perleisti įmonės vardu registruoti automobiliai. Prašyme teigiama, kad dėl sudarytų sandorių įmonė neteko turto, iš kurio būtų buvę galima dengti kreditorinius reikalavimus. Ieškovės vertinimu, atsakovai žinodami apie sunkią bendrovės finansinę padėtį sudarė akivaizdžiai nenaudingus sandorius su susijusiais asmenimis. Iš atsakovų pateiktų į bylą dokumentų paaiškėjo, kad automobilis Land Rover Discovery buvo išpirktas iš lizingo bendrovės ir tą pačią dieną parduotas MB „M.“ (šios įmonės vadovė yra G. L., kuri buvo ieškovės darbuotoja, bei atsakovo A. L. dukra bei atsakovo M. L. sesuo). Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad automobilio pardavimo kaina buvo 14 000 Eur, o remiantis VŠĮ „Emprekis“ duomenimis automobilio kaina sandorio sudarymo metu siekė 16 520 Eur.
8. Automobilis Nissan Pathfinder buvo išpirktas iš lizingo bendrovės ir tą pačią dieną parduotas MB „D.“ (įmonės vadovė yra R. L., kuri taip pat buvo ieškovės darbuotoja, atsakovo A. L. žmona bei atsakovo M. L. mama). Pagal atsakovo pateiktą sąskaitą faktūrą automobilis parduotas už 5 000 Eur, o remiantis VŠĮ „Emprekis“ duomenimis automobilio rinkos kaina sandorio sudarymo metu siekė 6 010 Eur.
9. Ieškovės vertinimu sandoriai buvo sudaryti siekiant ne ekonominės naudos bendrovei, bet asmeninės naudos. Byloje nepateikta dokumentų, kad pardavusi transporto priemones įmonė gavo pajamų. Ieškovės atstovės vertinimu, atsakovų veiksmai akivaizdžiai neatitiko protingos verslo rizikos ir prieštaravo geriems verslo standartams. Atsakovai iššvaistė bendrovės turtą, sukėlė bendrovei papildomas neigiamas pasekmes, bendrovę privedė prie dar didesnių skolų, nors aiškiai suprato gręsiantį nemokumą.
10. Atsakovai su prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nesutiko. A. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „G.“ iškėlus bankroto bylą, jis visus dokumentus perdavė bankroto administratorei ir policijai. Taip pat nurodė, kad įmonė turėjo buhalterinės apskaitos programą, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė atsakovo A. L. sutuoktinė. Atsakovas neneigė, kad iš buhalterinės programos nepateikė administratorei visų dokumentų, tačiau paaiškino, kad nėra galimybės iš buhalterinės apskaitos programos pateikti duomenis tik apie UAB „G.“, kadangi su programa dirbanti buhalterė, tvarko apskaitą ir kitoms įmonėms.
11. Dėl lizingo būdu įsigytų transporto priemonių paaiškino, kad įmonė automobilį Land Rover Discovery pardavė MB „D.“ už 14 000 Eur, automobilį Nissan Pathefinder pardavė MB „M.“ už 5 000 Eur. Pinigų bendrovė realiai negavo, jie buvo sumokėta lizingo įmonei bei atliktos užskaitos. Nurodė, kad UAB „G.“ buvo skolinga UAB „G. ir Ko“. Pardavus automobilius MB „D.“ ir MB „M.“ sumažino UAB „G.“ skolą UAB „G. ir Ko“ bei apmokėjo lizinguojamo automobilio išpirkimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
12. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 17 d. nutartimi pripažino BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu.
13. Teismas įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad įmonė tapo nemoki 2018 m. birželio 30 d., tačiau atsakovai bankroto bylos įmonei neinicijavo. Teismas nusprendė, kad bendrovės vadovo elgesys, kai nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.
14. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. L. neperdavė visų dokumentų administratorei, dokumentus į bylą teikė pasirinktinai, juose duomenys buvo tikslinami. Teismas nusprendė, kad atsakovai nepagrindė, jog dokumentai yra neišsaugoti ar prarasti, todėl pripažino, kad buvo sąmoningai vengiama perduoti įmonės dokumentus administratorei. Teismas pagrįstais laikė ieškovės argumentus ir dėl aplinkybių, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu nenurodė apie skolas ir užskaitas atliktas su kita atsakovui A. L. priklausančia įmone UAB „T.“. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad įmonėje teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, ir tai sudaro pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.
15. Nustatęs, kad atsakovai turto pardavimo sandorius sudarė prieš pat bankroto bylos iškėlimą, nepateikė duomenų, kad ėmėsi veiksmų transporto priemones parduoti už didesnes kainas, beiįvertinęs tai, kad turtas buvo parduotas susijusiems asmenims, teismas konstatavo, kad atsakovai siekė transporto priemones išsaugoti savo asmeniniais interesais. Tokie atsakovų veiksmai dar labiau pablogino įmonės turtinę padėtį ir, teismo manymu, sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.
16. Spręsdamas dėl ieškovės nurodomo tyčinio bankroto požymio – įmonės veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „G.“ darbuotojai ar turtas buvo perkelti į UAB „T.“, išskyrus duomenis apie A. L. ir R. L. darbo santykius tiek vienoje, tiek kitoje įmonėje, todėl konstatavo, kad neegzistuoja aptariamas tyčinio bankroto požymis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovas A. L. ir M. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –netenkinti prašymo pripažinti BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu. Atsakovai taip pat prašė prijungti prie bylos papildomai teikiamą dokumentą.
18. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas neidentifikavo ginčo situacijai taikytinos teisės, nenurodė, kokiomis materialinės teisės normomis grindžia išvadas, kuriomis įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu.
18.2. Pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla neinicijuojama sąmoningai, t. y. vadovui suvokiant, kad įmonė yra nemoki. Šiuo atveju atsakovų sąmoningas veikimas priešingai įmonės interesams nenustatytas, o išvados dėl įmonės nemokumo momento nustatytos remiantis išimtinai ieškovės argumentais, nenagrinėjant bylos medžiagos.
18.3. Atsakovų sąmoningo ar tyčinio vengimo pateikti bankroto administratoriui įmonės buhalterinius duomenis nenustatyta, o pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, kad nėra galimybių nustatyti įmonės veiklos ir jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio.
18.4. Įmonės turtas buvo parduotas už rinkos vertę atitinkančias kainas. Neperleidus šio turto įmonė būtų patyrusi dar didesnius nuostolius. Pardavus transporto priemones buvo atsiskaityta su kreditoriais (padaryti užskaitymai), o toks atskaitymo būdas nepažeidžia CK6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos.
18.5. Teismas netenkinęs ieškovės reikalavimo, pripažinti, kad tyčinis bankrotas kilo dėl atsakovų veiksmų, tenkino tik pusę ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimo išlaidos turėjo būti paskirstytos įvertinus patenkintus ir atmestus reikalavimus.
19. Bankroto administratorė UAB „Vadybos apskaita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Atsiliepimas į atskirąjį skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardijo, kuriuo teisės aktu vadovavosi spręsdamas byloje keliamą klausimą, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti teismo procesinio sprendimo, kadangi tiek Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), tiek ir JANĮ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus reglamentavo panašiai.
20.2. BUAB „G.“ 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. rugsėjo 30 d. metų balanso duomenys, duomenys apie kreditorinių įsiskolinimo susidarymo laikotarpį bei Darbo ginčų komisijos duomenys leidžia spręsti apie tai, kad įmonė 2018 m. buvo nemoki, o atsakovai tai suvokdami delsė inicijuoti bankroto bylą.
20.3. Bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma leido teismui nuspręsti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir aplaidžiai. Administratorės vertinimu, priežastinis ryšys tarp apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo ir juridinio asmens nemokumo, taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, neprivalo būti įrodytas.
20.4. Bendrovės transporto priemonių pardavimas buvo ne tik nuostolingas ir žalingas įmonei, bet ir pažeidė kitų kreditorių teises atgauti skolas, kadangi gautų sumų įskaitymas prieštaravo CK 6.9301 straipsniui, reglamentuojančiam atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „G.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
23. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
24. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
25. Nagrinėjamu atveju apeliantai A. L. ir M. L. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomą įrodymą – 2021 m. vasario 4 d. bankroto administratoriaus raštą, kuriuo patikslinama, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas BUAB „G.“ sudaro 1 537,65 Eur, o ne 37 724,71 Eur.
26. Teismas, spręsdamas dėl poreikio priimti atsakovų papildomai pateiktą įrodymą nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria UAB „G.“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtinti patikslinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Minėtoje nutartyje VMI finansinis reikalavimas patvirtintas 1 537,65 Eur sumai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas byloje kilusį klausimą, esant poreikiui, turi teisę ir galimybę naudotis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir jam yra prieinama BUAB „G.“ bankroto bylos informacija, teismas, siekdamas neapkrauti bylos pertekline medžiaga, atsisako priimti atsakovų papildomai teikiamą įrodymą.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
27. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Nurodytoms išimtims taikomi ĮBĮ arba Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).
28. Nagrinėjamu atveju UAB „G.“ bankroto procesas pradėtas dar galiojant ĮBĮ (bankroto byla iškelta 2019 m. lapkričio 19 d.), tačiau pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2020 m. birželio 30 d., t. y. jau galiojant JANĮ, todėl bankroto administratorė prašymą pripažinti UAB „G.“ bankrotą tyčiniu grindė pastarojo teisės akto normomis, reglamentuojančiomis tyčinio bankroto sąlygas ir požymius.
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškimą tenkinęs ir UAB „G.“ bankrotą pripažinęs tyčiniu konkrečiai neįvardijo, kurio teisės akto (ĮBĮ ar JANĮ) normomis grindžia savo išvadas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu, egzistavimo. Procesą reglamentuojančios teisės normos įpareigoja teismą procesiniame sprendime nurodyti teisės normas, kuriomis teismas vadovavosi (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), o teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra tiesiogiai susijusi su taikytinų teisės normų parinkimu. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nepaisant to, kad ginčijame sprendime konkrečiai neįvardintos teisės normos, kuriomis teismas BUAB „G.“ bankrotą pripažino tyčiniu, tik ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti ginčijamą teismą nutartį, kadangi susipažinus su skundžiamu procesiniu sprendimu, iš jo turinio ir motyvų yra galimybė nustatyti, kokiomis teisės normomis teismas rėmėsi spręsdamas kilusį ginčą.
30. Pirmosios instancijos teismas vertindamas momentą, su kuriuo sietinas įmonės nemokumas, vadovavosi ĮBĮ normomis (skundžiamos nutarties 74 punktas) be to, aiškiai nurodė, kad šiuo atveju spręsti, kurio iš atsakovų veiksmai nulėmė bankrotą, nėra pagrindo, kadangi JANĮ nuostatos negalioja (skundžiamos nutarties 94 punktas).Remiantis šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas laiko, kad bylą nagrinėjęs teismas spręsdamas reikalavimą, pripažinti BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu, vadovavosi atsakovų veiksmų, kuriais grindžiamas šis reikalavimas, atlikimo metu galiojusio ĮBĮ teisės normomis. Teismas pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo vertinimas atitinka ir teismų praktikoje suformuotą poziciją.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).Todėl įvertinus tai, kad atsakovų veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, bei atsižvelgus į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, laikytina, kad klausimas dėl BUAB „G.“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis).
Dėl ginčo nagrinėjimo ribų ir pagrindų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu
32. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
33. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).
34. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BUAB „G.“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tenkino bankroto administratorės prašymą ir pripažino BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu konstatavęs, kad bendrovės vadovo elgesys, kai nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, turtas perleidžiamas įmonei nenaudingu ir neekonomišku būdu, o atsiskaitymai su kreditoriais vykdomi nesilaikant įstatyme įtvirtintos tvarkos, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi, BUAB „G.“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 dalyse nustatytus tyčinio bankroto požymius. Pažymėtina, kad bankroto administratorė prašė pripažinti, kad įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (kas atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio3 dalies 1 punkte), tačiau pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis nenustatė pagrindų tokioms aplinkybėms konstatuoti. Pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu bankroto administratorė neginčija, todėl, atsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
36. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtino, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (nutarties 34 punktas)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika), t. y. konstatavus sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuriuo įmonei buvo sukelta nemokumo būsena.
38. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
39. Remiantis 2019 metų balanso, apimančio laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., duomenimis, bendrovės ilgalaikio turto vertė siekė 62 237 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 211 811 Eur, iš jų 201 216 Eur buvo per vienerius metus mokėtinos sumos (1 t., b. l. 20). Aptariamu laikotarpiu įmonės pradelsti įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo įmonės turto vertę. Iš esmės į 2019 m. ataskaitinį laikotarpį įmonės skolos ir įsipareigojimai persikėlė iš 2018 metų, kadangi 2018 metų balanso duomenimis įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 216 388 Eur (1 t., b. l. 19), įmonės turtas sudarė 84 270 Eur. 2018 metus įmonė baigė patyrusi 131 987 Eur nuostolį, kuris, lyginant su 2017 metų duomenimis, išaugo 129 096 Eur (1 t., b. l. 20). 2018 metais sutriko įmonės atsiskaitymai su darbuotojais ir kreditoriais (1 t., b. l. 103).
40. Nurodyti duomenys patvirtina, kad 2018 metais UAB „G.“ susidūrė su finansiniais sunkumais, kurie sudarė pagrindą įmonės vadovams vėliausiai 2018 m. gruodžio 31 d. inicijuoti įmonei bankroto bylą, kadangi tuo metu jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tačiau Šiaulių apygardos teismas bankroto bylą UAB „G.“ iškėlė tik 2019 m. lapkričio 19 d., buvusio įmonės darbuotojo pareiškimu (1 t., b. l. 5-8). Pirmosios instancijos teismas išdėstytų aplinkybių pagrindu pripažino, kad egzistuoja aptariamas tyčinio bankroto požymis.
41. Lietuvos apeliacinis teismas sutinka, kad aptarti įmonės finansiniai rodikliai leidžia teigti, kad UAB „G.“ vadovai iš tiesų laiku nesikreipė dėl bankroto bendrovei iškėlimo, tačiau nemano, kad vien ši aplinkybė yra savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.
42. Įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas formaliai atitinka tyčinio bankroto požymius. Tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
43. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, jog UAB „G.“ faktiškai esant nemokiai, jos vadovai būtų sąmoningai bloginę bendrovės finansinę padėtį, sudarę bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingus, proporcingos verslo rizikos neatitinkančius sandorius ar priėmęs bendrovės kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus.
44. Atsakovas A. L. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo dėl neatsiskaitymo už atliktus darbus, bet bendrovė siekdama atgauti skolas inicijavo teisminius procesus. Vėliau įmonės lėšoms buvo pritaikytas areštas, dėl ko įmonės veikla buvo sutrikdyta. Pažymėtina, kad šiuos atsakovo paaiškinimus patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys bei byloje esantys įrodymai, kurias remiantis nustatyta, kad įmonės kreditoriai 2018 m. antrąjį pusmetį ir 2019 metų pirmąjį pusmetį inicijavo priverstinį skolų išieškojimą iš įmonės turto (1 t., b. l. 109-111).Atkreiptinas dėmesys, kad lyginant 2018 metų ir 2019 metų I-III ketvirčio ataskaitinius duomenis (1 t. b. l. 20), ženklaus įmonės įsipareigojimų augimo nenustatyta, todėl nepagrįsta teigti, kad įmonės vadovai sąmoningai veikė priešingai įmonės interesams.
45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad įprastinės bendrovės veiklos vykdymo metu išaugusios bendrovės skolos kaip nors sietinos su tyčiniu siekiu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o ne su verslo nesėkme. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytų tyčinio bankroto požymių
46. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės turto – automobilių, pardavimo sandorių sudarymo ir už juos gautų lėšų panaudojimo aplinkybės leidžia konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.
47. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
48. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi. Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.
49. Šiuo atveju bankroto administratorė prašydama UAB „G.“ bankrotą pripažinti tyčiniu nurodė, kad įmonės vadovai prieš įmonei iškeliant bankroto bylą išpirko iš lizingo bendrovių įmonės lizinguotus automobilius (Land Rover Discovery ir Nissan Pathfinder) ir už žemesnę, nei rinkos kaina, pardavė juos susijusioms įmonėms.
50. Nustatyta, kad UAB „G.“ 2017 m. rugpjūčio 9 d. finansinio lizingo sutarties pagrindu valdė ir naudojo automobilį Land Rover Discovery(2 t., b. l. 34-35), o 2015 m. sausio 5 d. finansinio lizingo sutarties pagrindu valdė automobilį Nissan Pathfinder(1 t., b. l. 98). Atsakovų paaiškinimu, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, buvo sudėtinga vykdyti finansinio lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, todėl įmonė nusprendė išpirkti automobilius tam, kad būtų išvengta didesnių nuostolių ir turto praradimo (1 t., b. l. 94, 95, 97, 98).
51. 2019 m. spalio 22 d. pirkimo pardavimo sutartimi automobilis Nissan Pathfinder buvo perleistas už 5 000 Eur mažajai bendrijai (toliau - MB) „D.“ (2 t., b. l. 66), o2019 m. spalio 23 d. sutartimi buvo įformintas automobilio Land Rover Discovery pardavimas MB „M.“, automobilis buvo parduotas už 14 000 Eur (2 t., b. l. 67).
52. Bankroto administratorės teigimu, turtas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos, kainą, be to įmonėms, kurios buvo susijusios su UAB „G.“ vadovais (MB „M.“ vadovė yra atsakovo A. L. dukra, bei atsakovo M. L. sesuo, o MB „D.“ vadovė yra R. L. (A. L. sutuoktinė, bei atsakovo M. L. mama).
53. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bankroto administratorė nepagrindė, kad įmonės turtas buvo parduotas už aiškiai mažesnę, negu rinkos, kainą ir šie sandoriai buvo įmonei žalingi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui.
54. Visų pirma teismas atkreipia dėmesį, kad bankroto administratorė teiginiams, kad įmonės turtas buvo parduotas už žemesnę, nei rinkos, kainą, pagrįsti pateikė tik išrašus iš internetinės svetainės emprekis.lt, kurios duomenimis 2019 m. spalio mėnesį automobilio Nissan Pathfinder vidutinė rinkos vertė buvo apie 6 760 Eur, o automobilio - Land Rover Discovery – 16 520 Eur (2 t., b. l. 32). Teismo vertinimu, atsižvelgus į aptariamo turto specifiką (automobiliai), manytina, kad tik pateikti duomenys nėra pakankami išvadai, kad įmonės turtas buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainą. Automobilių kainą lemia ne tik jo gamybos metai, bet visuma aplinkybių (jo rida, dalyvavimas eismo įvykiuose ir techninė būklė), kurios padeda įvertinti realią turto būklę atitinkančią jo rinkos kainą. Be to, Pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta automobilių kaina (2 t., b. l. 66, 67) buvo artima administratorės nurodomai vidutinei automobilių vertei, todėl teismas nemano, kad aptariami turto perleidimo sandoriai leidžia konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui.
55. Nustatyta, kad UAB „G.“, nutraukusi automobilio Land Rover Discovery lizingo sutartį, padengė lizinguojamo turto vertę ir skolą - 9 242,69 Eur sumai (1 t., b. l. 94), o už lizinguotą automobilį Nissan Pathfinder sumokėjo 620,64 Eur dydžio lizinguojamo turto vertės ir skolos sumą (1 t., b. l. 97). Taigi, atsiskaičius su lizingo bendrove už automobilių pardavimus buvo gauta 9 136,67 Eur suma.
56. Atsakovai paaiškino, kad lėšos už automobilių pardavimą buvo užskaitytos, t. y. MB „M.“ ir MB „D.“ padengė UAB „G.“ įsiskolinimą UAB „G. ir ko“. Administratorės teigimu, nurodytais užskaitymais buvo pažeistos kitų įmonės kreditorių teisės atgauti skolas, todėl egzistuoja pagrindas įmonės bankrotą pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
57. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
58. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje atsakovų pateiktus dokumentus dėl skolų bei atliktų užskaitų, sutiko su bankroto administratore, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į UAB „G.“ turtą buvo apribotos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
59. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
60. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).
61. Šiuo atveju nustatyta, kad automobilių pardavimo metu įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 201 216 Eur (1 t. b. l. 6), įmonė turėjo ir vykdytinų su darbo užmokesčiu susijusių įsipareigojimų (Darbo ginčų komisijos 20019 m. gegužės 8 d. sprendimu įmonės darbuotojui buvo priteista sumokėti 1 931,81 Eur darbo užmokesčio ir 421,01 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas (1 t., b. l. 5). Todėl nors pirmiau aptartos aplinkybės leidžia įžvelgti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimus, tačiau jų mastas, lyginant su bendrais įmonės įsipareigojimais ginčijamų atsiskaitymu metu, neleidžia pripažinti, jog jais buvo siekiama sukelta įmonės nemokumo būsena ar įmonės finansinę padėtį dar labiau apsunkinti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktas). Šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad už transporto priemonių pardavimą gautos 9 136,67 Eur sumos panaudojimas atsiskaitant su tam tikrais kreditoriais, ženkliai sumažino kitų įmonės kreditorių, kuriems bendras įsiskolinimas viršijo 200 000 Eur, galimybes atgauti skolas ir nesudaro pagrindo konstatuoti esant sąmoningam, tyčiniam atsakovų siekiui sukelti įmonei nemokumą ar pabloginti įmonės bei jos kreditorių būklę.
62. Teismas atkreipia dėmesį, kad įmonės turto pardavimo siekis buvo ne iššvaistyti įmonės turtą, bet sumažinti galimus nuostolius (įmonei neišpirkus automobilių ir jų nepardavus, lizingo sutartys būtų nutrauktos, o lizinguojamas turtas grąžintas lizingo bendrovei), be to, už automobilių pardavimą gautos lėšos buvo ne pasisavintos, bet panaudotos atsiskaitant su kreditoriais: šiems teiginiams pagrįsti atsakovai pateikė tiek skolų suderinimo aktus (2 t., b. l. 123-127), tiek išrašus iš didžiosios knygos (2 t., b. l. 125). Todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsižvelgus į ginčijamais užskaitymais atliktų užskaitymų mastą, teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis nuspręsta, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
63. Teismas taip pat pažymi, jog tai, kad aptarti sandoriai, teismo vertinimu, neįrodo tyčinio bankroto požymio, neatima galimybės bankroto administratorei bendrais sandorių negaliojimo pagrindais prašyti teismo įvertinti jų teisėtumo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio
64. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustatė, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
65. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
66. Tačiau kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovai BUAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė administratorei, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės ekonominių rodiklių ir jų kaitos, be to, ši aplinkybė sudaro pagrindą teigti, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį.
68. Apeliantai su tokia pirmosios instancijos teismo išvadą nesutinka. Atsakovai neneigia, kad įmonei iškėlus bankroto bylą administratorei nebuvo perduoti visi BUAB „G.“ buhalteriniai duomenys, tačiau, atsakovų teigimu, jie nėra sunaikinti ar paslėpti, siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį ir jos kaitą, o perduoti teisėsaugos institucijoms ar saugomi buhalterinės apskaitos programoje.
69. Kilusio ginčo įvertinimui apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „G.“ iškėlus bankroto bylą, atsakovas A. L. 2020 m. vasario 26 d. lydraščiu perdavė bankroto administratorei UAB „Vadybos apskaita“ dokumentus (1 t., b. l. 10). Bankroto administratorė susipažinusi su perduotais dokumentais nustatė, kad jie nėra išsamūs, todėl dėl trūkstamų dokumentų perdavimo buvo pakartotinai kreiptasi į buvusį įmonės vadovą, tačiau dokumentai nebuvo perduoti ir po raginimų. Dėl nurodytų priežasčių bankroto administratorė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašė skirti A. L. baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. birželio 15 d. nutartimi pripažinęs, kad bankrutavusios UAB „G.“ vadovo delsimas perduoti dokumentus vilkina bankroto procesą bei neleidžia bankroto administratorei atlikti bankroto procedūrų, skyrė A. L. baudą (1 t., b. l. 35-37). Remiantis bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų turimo skyrius atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimo sąmoningo blogo UAB „G.“ valdymo, kuris nulėmė jos bankrotą ir sukėlė žalą kreditoriams. Atliekant tyrimo veiksmus A. L. perdavė jo turimus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus Finansinių nusikaltimų tyrimo specialistei (1 t., b. l. 100). Be to, atsakovai paaiškino, kad UAB „G.“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „D.“, kuri naudojasi buhalterinės apskaitos programa. Bankroto administratorė buvo supažindinta su galimybe kreiptis į buhalterinės apskaitos programinės įrangos turėtoją siekiant gauti buhalterinius duomenis (1 t., b. l. 121), kadangi patys atsakovai neturi galimybės jų gauti. Šios aplinkybės leidžia pritarti atskirojo skundo argumentams, kad tyčinių ir sąmoningų atsakovų veiksmų, kuriais buvo siekiama paslėpti ar sunaikinti įmonės buhalterinius dokumentus, tam, kad nebūtų įmanoma nustatyti konkrečių finansinių sandorių ir jų įtakos įmonei mokumui, nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti įmonės bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte aptariamu atveju.
70. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukiamos įmonės debitorių skolos, bei netinkamai apskaitomas turtas, apeliacinio teismo vertinimu, nerodo kryptingo ir sąmoningo siekio nuslėpti įmonės pagrindinius finansinius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad administratorės akcentuojami neatitikimai tarp įmonės balanso duomenų pateiktų valstybiniams registrams ir teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, nėra ženklūs ir esmingai neįtakoja bankroto procedūrų. Be to, administratorė nurodydama, kad dėl neperduotų dokumentų nėra galimybės tiksliai nustatyti įmonės sandorių ekonominio naudingumo, įmonės skolininkų ir jų skolų kiekio, nepateikia duomenų, kad sprendžiant dėl įmonės kreditorių ir jų sąrašo patvirtinimo nepakako įmonės turimų dokumentų. Be to, įmonės administratorė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, siekiant išsiaiškinti debitorinių skolų pagrindus, kreipiantis į galimus skolininkus ir reikalaujant priešpriešinio tokių įmonių buhalterinės apskaitos duomenų patikrinimo.
71. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos vedimą patvirtina ir tai, kad įmonės turto pardavimo sandoriai neatspindi buhalteriniuose dokumentuose, atliktų įskaitymų teisėtumo negalima įvertinti, nes nėra duomenų apie įmonės debitorių įsiskolinimus, jų dydžius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės savaime nepagrindžia netinkamo BAUB „G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Byloje nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių bankroto administratorė nebūtų galėjusi kreiptis į teismą dėl sandorių, kuriais buvo perleistas įmonės turtas teisėtumo įvertinimo, ar negalėjo nustatyti įmonės turtinės padėties. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai pateikė tiek išrašus iš didžiosios knygos, tiek ir aptartus įskaitymo sandorius, kas sudaro galimybę administratorei ne tik nustatyti įmonės debitorius ir kreditorius, bet ir įvertinti tarp jų sudarytų sandorių teisėtumą.
72. Įvertinus aptartas aplinkybes, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėtos aplinkybės, susijusios su BUAB „G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, kad negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Be to, byloje yra duomenų, leidžiančių vertinti, kad šias aplinkybes nustatyti buvo ir yra galima (kaip minėta bankroto administratorei yra sudaryta galimybė kreiptis į buhalterinės apskaitos programinės įrangos turėtoją ar teisėsaugos institucijas siekiant gauti pirminius įmonės buhalterinius dokumentus).Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.
Dėl procesinės bylos baigties
73. Apibendrindamas aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors bylos nagrinėjimo metu nustatytos ir aptartos aplinkybės leidžia atskiruose atsakovų veiksmuose, valdant įmonę, įžvelgti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, tačiau nesant įrodytam priežastiniam ryšiui tarp jų ir sąmoningo siekio pabloginti įmonės finansinę būklę ar sukelti nemokumą, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonės UAB „G.“ bankrotas yra tyčinis.
74. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
75. Vadovaujantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir taikė tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl nepagrįstai pripažino BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu. Remiantis išdėstytu, apeliantų atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas pripažinti BUAB „G.“ bankrotą tyčiniu atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
76. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
77. BUAB „G.“ bankroto administratorės prašymo netenkinus, netenkinamas ir jos prašymas atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas atstovavimo išlaidas.
78. Duomenų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas atstovavimo išlaidas apeliantai nepateikė, už atskirojo skundo pateikimą sumokėjo 38 Eur dydžio žyminį mokestį. Kadangi apeliantų skundas tenkinamas, jiems grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis). 2021 m. vasario 25 d. mokėjimo nurodymo Nr. 2 duomenimis žyminį mokestį sumokėjo atsakovas M. L., todėl 38 Eur žyminio mokesčio suma grąžinama šiam atsakovui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą, pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „G.“ bankrotą tyčiniu, atmesti.
Grąžinti atsakovui M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. vasario 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2.
Teisėja
Agnė Tikniūtė
Paminėta tekste:
CK
CPK
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
3K-3-50-1075/2019
CPK 314 str. Nauji įrodymai
3K-3-38-969/2015
CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
CPK 270 str. Sprendimo turinys
3K-3-277-313/2016
e3K-7-115-915/2017
e3K-3-301-219/2019
e3K-3-102-219/2019
3K-3-89-378/2017
3K-3-40-219/2017
3K-3-297-915/2018
e3K-3-101-313/2019
e3K-3-324-915/2017
e3K-3-510-915/2018
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
CPK 87 str. Žyminio mokesčio grąžinimas