Servituto nustatymas administraciniu aktu ir jo pabaiga

Klausimas

Dėl termino administraciniams aktams apskųsti, reikalavimo išaiškinti servituto turinį, kelio servituto nustatymo administraciniu aktu individualių namų kvartale, servituto pabaigos

Suformuluota taisyklė

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas; šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Procesinio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą (šiuo atveju teisės kreiptis į teismą) išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia. Taigi, praleidus administracinio akto apskundimo terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti, konstatuojamas teisės kreiptis į teismą prielaidos nebuvimas. Naikinamojo termino kreiptis dėl administracinio akto panaikinimo praleidimas yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu; nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, atitinkamo reikalavimo nagrinėjimas iš esmės teisme (ir jo patenkinimas arba atmetimas) yra negalimas. Nors servituto turinio nustatymas yra būtinas sprendžiant ginčus, kilusius dėl naudojimosi servitutu suteikiamomis teisėmis, servituto turinio pakeitimo ar servituto panaikinimo, servituto turinio išaiškinimas per se (pats savaime) nesukelia ieškovui tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių ir dėl šios priežasties negali būti savarankišku ieškinio dalyku. Aiškinant (nustatant) servituto turinį jis negali būti keičiamas: siekdamas, kad teismas nustatytų kitokį servituto turinį, nei patvirtina byloje surinkti įrodymai, ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl servituto turinio pakeitimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.112 straipsnio 5 dalis). Pirma, teismai nustatė, jog kelio servitutas buvo nustatytas dviem tikslais: 1) sudarant galimybę Bičiulių gyvenvietėje nekilnojamąjį turtą įsigijusiems asmenims patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ir 2) sudarant galimybę tretiesiems asmenims pravažiuoti gyvenvietę tranzitu. Ieškovė neįrodinėjo, kad kelio servitutas visame žemės sklype nebuvo reikalingas Bičiulių gyvenvietės teritorijoje nekilnojamąjį turtą įsigijusiems asmenims patekti prie jiems priklausančių turto objektų, t. y. iš esmės neneigė kelio servituto nustatymo visam žemės sklypui pagrįstumo. Antra, iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio nėra pagrindo daryti išvados, kad jais patvirtinama neapibrėžto asmenų rato teisė naudotis žemės sklype esančiais akligatviais, pėsčiųjų takais, kuriais patenkama tik prie konkrečių namų, žemės sklypo dalimis, kuriose įrengtos laisvalaikio zonos (be pravažiavimų) ar sporto aikštynai. Pagal CK 4.112 straipsnio 2 dalį, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias, t. y. teismams nustačius, kad kelio servitutu, be kita ko, užtikrinama trečiųjų asmenų teisė pravažiuoti gyvenvietę, laikytina, kad tretieji asmenys gyvenvietės teritoriją turi teisę kirsti mažiausiai ieškovės teises varžančiu būdu. Ieškovė reikalavimo dėl servituto turinio pakeitimo ar patikslinimo, nustatant konkrečią žemės sklypo vietą (gatvę ar gatves), kuria būtų galima tranzitu kirsti gyvenvietės teritoriją, nagrinėjamoje byloje nereiškė. Teismams nagrinėjamoje byloje nustačius, jog kelio servitutas administraciniu aktu buvo nustatytas, be kita ko, vietoj teritorijų planavimo procese į žemės sklypo ribas patekusio vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelio ir yra skirtas susisiekimui tarp gyvenviečių užtikrinti, t. y. savivaldybių viešajai funkcijai įgyvendinti, savivaldybė taip pat laikytina servituto turėtoja CK 4.114 straipsnio prasme, todėl ji turėtų proporcingai prisidėti prie tarnaujančiojo daikto priežiūros ir išlaikymo. Tačiau ieškovė jokių reikalavimų, susijusių su atlyginimu už tarnaujančiojo daikto išlaikymą, nagrinėjamoje byloje nepareiškė, todėl su tuo susijusios aplinkybės nepateko į nagrinėjamos bylos ribas. Sprendimo šioje byloje priėmimas neatima iš ieškovės teisės pareikšti savivaldybei reikalavimus dėl tarnaujančiojo daikto išlaikymo, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad skundžiamais teismų sprendimais sukurta ieškovės (privataus asmens) pareiga vykdyti viešąsias funkcijas savo sąskaita. Pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4.132 straipsnio nuostatas, tam, kad servitutas pasibaigtų, būtina, kad viso viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku taptų tas pats asmuo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė (Gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Bičiulių gyvenvietė“) įsteigta Bičiulių gyvenvietės žemės sklypų ir juose esančių gyvenamųjų namų savininkų teisėms įgyvendinti, nepaneigia savarankiško ieškovės teisinio subjektiškumo. Dėl šios priežasties, net ir sutikus su ieškovės argumentais, kad viešpataujančiaisiais daiktais, nustatant kelio servitutą, buvo ieškinyje nurodyti Bičiulių gyvenvietės žemės sklypai, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti kelio servituto pasibaigimą pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nurodyti žemės sklypai ieškovei nuosavybės teise nepriklauso ir dėl to byloje nėra ginčo.