Kiemo aikštelės pripažinimas priklausiniu

Klausimas

Dėl kiemo aikštelės, nuosavybės teise priklausančios daugiabutyje gyvenamajame name esančių komercinės paskirties patalpų savininkui, pripažinimo viso daugiabučio gyvenamojo namo priklausiniu

Suformuluota taisyklė

Nustačius, kad daiktus sieja funkcinis ryšys ir vienas iš jų turi būti nuolat naudojamas pagal paskirtį siekiant pagal paskirtį naudoti kitą – pagrindinį – daiktą, šio tarnaujančio daikto pripažinimui priklausiniu neturi reikšmės aplinkybė, kad jis teisės aktuose nustatyta tvarka yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Tuo atveju, jeigu daiktas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, atitinka pirmiau minėtus priklausinį apibūdinančius požymius, toks daiktas, nepaisant jo suformavimo ir registracijos, gali būti pripažintas kito daikto priklausiniu. Tuo atveju, kai automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta prie daugiabučio gyvenamojo namo, tokia aikštelė paprastai yra skirta šiam namui tarnauti – ji įrengiama tam, kad būtų sudarytos sąlygos name esančių butų (ir kitos paskirties patalpų, jeigu jų yra) savininkams saugoti joje automobilius. Tokia aikštelė, suprojektuota ir įrengta daugiabučio namo gyventojų automobiliams saugoti, naudojama pagal paskirtį nuolat tarnauja pagrindiniam daiktui – namui, ją ir namą sieja bendra ūkinė paskirtis, todėl ji atitinka namo priklausinio požymius. Vien tik aplinkybė, kad pagrindinis daiktas ir jam tarnaujantis priklausinys nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad aikštelė įgijo savarankiškumą namo atžvilgiu ar kad ji nebegali būti kitiems asmenims priklausančio pagrindinio daikto priklausiniu. Taigi, tai, kad priklausiniu esantis daiktas nuosavybės teise priklauso ne pagrindinio daikto savininkui, o kitam asmeniui, savaime nereiškia, kad šių daiktų negali sieti bendra ūkinė paskirtis ir jie negali būti pripažinti pagrindiniu daiktu ir jo priklausiniu. Situacija, kai priklausiniu buvęs daiktas, neperleistas kartu su pagrindiniu daiktu, nustoja būti jo priklausiniu, yra galima, tačiau tam, kad toks daiktas prarastų priklausinio savybes, nepakanka nustatyti tik faktą, jog pagrindinis daiktas ir priklausinys priklauso skirtingiems asmenims, o yra būtina nustatyti aplinkybę, kad priklausinys nustojo tarnauti pagrindiniam daiktui.