Kas turi teisę reikalauti servituto nustatymo teisme

Klausimas

Dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti servituto nustatymo teismo sprendimu, servituto būtinumo

Suformuluota taisyklė

Servituto nustatymo teismo sprendimu tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį tais atvejais, kai, nenustačius servituto, viešpataujančiojo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra galimas. Šis tikslas pasiekiamas viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui suteikiant teisę naudotis svetimu – tarnaujančiuoju daiktu. Atitinkamai, visais atvejais sprendžiant dėl servituto nustatymo, turi būti identifikuotas tiek tarnaujantysis, tiek viešpataujantysis daiktai. Viešpataujantysis daiktas nėra servituto objektas, juo yra tarnaujantysis daiktas, nes servitutas yra daiktinė teisė būtent į tarnaujantįjį daiktą. Tačiau viešpataujantysis daiktas šiuose santykiuose reikšmingas ne tik dėl to, kad paprastai, atsižvelgiant į jo naudojimą pagal paskirtį, nustatomas servituto turinys, jis reikšmingas ir nustatant subjektus, kurie turi teisę, be kita ko, kreiptis dėl servituto nustatymo. Pagal CK 4.126 straipsnio 2 dalį, kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto savininkas ar valdytojas. Daikto valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes. Visų pirma, valdymas suprantamas kaip faktinė būsena (daikto turėjimas), jis nėra kildinamas iš savo ar kito asmens teisės į daiktą. Antra, valdymas gali būti savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnis, 4.68 straipsnio 1 dalis). Trečia, valdymas, kuris kildinamas iš nuosavybės teisės (sudėtinė nuosavybės teisės (savininko teisių) turinio dalis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis)) arba ribotosios (išvestinės) daiktinės teisės į svetimą daiktą (pvz., uzufrukto, emfiteuzės, superficijaus), bei valdymas, kuris atsiranda prievolių teisės (pvz., nuomos, panaudos sutarčių) pagrindu. Atsižvelgiant į daiktinės teisės prigimtį ir specifinius objektus (daiktus), kurie yra pagrindiniai civilinių teisių objektai, CK 4.126 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto valdytojas, aiškintina kaip suteikianti teisę kreiptis dėl servituto nustatymo tik daikto valdytojams, turintiems savarankišką daikto valdymo teisę ar išvestinę iš daiktinių santykių kilusią teisę, bet ne įgijusiems valdymą prievolinių teisinių santykių pagrindu. Pagal CK 4.126 straipsnio 2 dalį kreiptis dėl servituto nustatymo turi teisę ir turto patikėtinis, kuris yra, be kita ko, ir patikėto turto valdytojas, jeigu patikėjimo teisė, kuri turi daiktinei teisei būdingų požymių, nustatyta visuomeninei naudai, t. y. kai patikėjimo teisės objektas yra valstybei arba savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas (CK 4.106 straipsnis, 4.109 straipsnio 1 dalis). Taigi tik daikto savininkas ar valdytojas, turintis savarankišką ar išvestinę daiktinę teisę, taip pat valstybės ar savivaldybės turto patikėtinis gali reikalauti servituto nustatymo. Viešpataujančiuoju daiktu gali būti pripažintos patalpos daugiaaukščiame pastate, kuriame kitos patalpos nuosavybės teise priklauso ir kitiems savininkams, o tarnaujančiuoju daiktu gali būti gretimas žemės sklypas nei tas žemės sklypas, kuriame yra viešpataujantysis daiktas (patalpos kitame žemės sklype esančiame pastate). Galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą – prekybos paskirties patalpas – savaime nereiškia, kad visada turi būti galimybė prie tokios paskirties patalpų privažiuoti vienos ar kitos rūšies motorinėmis transporto priemonėmis. Dėl tokio būtinumo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į viešpataujančiojo daikto paskirtį ir patalpose vykdomos veiklos ypatumus. Privažiavimo prie nuosavybės teise priklausančių patalpų atitinkamomis transporto priemonėmis poreikį privalo įrodyti patalpų savininkas (valdytojas), reikalaujantis kito asmens daiktui nustatyti servitutą.