2022 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje

pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ALITE BONA“ dėl vienkartinės kompensacijos priteisimo už naudojimąsi servitutu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ALITE BONA“ 51 200 Eur vienkartinę nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo 0,4082 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ir – Ginčo žemės sklypas). Ieškinys grindžiamas tuo, kad ginčo žemės sklype (tarnaujančiajame sklype) yra nustatyti du servitutai: 1) požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms tiesti, aptarnauti, naudoti, kuris nustatytas 2006 m. liepos 11 d. ankstesniam sklypui (kurį padalinus atsirado Ginčo žemės sklypas) ir išliko suformavus Ginčo žemės sklypą; 2) kelio servitutas, nustatytas 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo sutartimi (sutarties 3.4.6.2. punktas). Ieškiniu kompensacijos prašoma tik už sutartinį kelio servitutą. Ieškovė nurodė, kad jai buvo žinoma, jog atsakovė komerciškai vystys žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), dėl to reikės spręsti susisiekimo klausimą ir patogiausia tai būtų daryti ieškovės Ginčo žemės sklypo vietoje. Ieškovės tvirtinimu, derinant sklypų padalijimą (iki 2017 m. lapkričio 24 d. Turto pasidalijimo sutarties sudarymo), ieškovė ir atsakovė buvo sutarusios, kad atsakovė nupirks iš ieškovės Ginčo žemės sklypą. Tik dėl šios priežasties 2017 m. lapkričio 24 d. Turto pasidalijimo sutartyje nebuvo aptartas atlyginimas ieškovei už kelio servitutą per jai priklausantį žemės sklypą. Atsakovė susitarimo nesilaikė, Ginčo žemės sklypo iš ieškovės nenupirko. Kelio servitutas, užimantis visą Ginčo žemės sklypą, užkerta galimybes ieškovei bet kaip kitaip praktiškai ir racionaliai naudoti Ginčo žemės sklypą, kartu tai reiškia, kad Ginčo žemės sklypas praranda bet kokią turtinę (piniginę) vertę. Atsakovė, naudodamasi kelio servitutu per ieškovės Ginčo žemės sklypą, turi konkrečios naudos – į savo sklypą, kuriame vysto komercinį dešimčių namelių poilsiui statybos projektą, patenka trumpesniu keliu. Ginčo kelio servitutas naudojamas iš esmės atsakovės interesais – patekimui į atsakovės sklypą.

2. Atsakovė UAB „ALITE BONA“ su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės sklype numatytas kelio servitutas nėra skirtas išimtinai atsakovės žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), aptarnauti: 1) nesinaudojant ieškovei priklausančiu 0,4082 ha ploto Ginčo žemės sklypu negali būti nutiesta teritorijų planavimo dokumentuose suplanuota (duomenys neskelbtini) miesto gatvė, kuri integruota į miesto susisiekimo sistemą ir kuria galės naudotis neapibrėžtas asmenų ratas; atitinkamai, ieškovės žemės sklypui yra nustatytas specialus naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Be to, į atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą galima patekti ir nesinaudojant ieškovės žemės sklypu; 2) su ieškovės Ginčo žemės sklypu besiribojančiam atsakovės 0,4869 ha ploto žemės sklypui detaliuoju planu taip pat yra numatyti analogiški servitutai toms pačioms susisiekimo komunikacijoms tiesti bei jomis naudotis, neapibrėžiant naudotojų rato. Taigi tokio pobūdžio suvaržymai servitutu nustatyti ne tik ieškovės, bet ir atsakovės žemės sklypui (kaip tarnaujančiam daiktui). Susisiekimo teikiama nauda galės naudotis tiek ieškovė, tiek atsakovė, tiek ir visa visuomenė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, netenkino atsakovės prašymo dėl baudos skyrimo ieškovei, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Teismas nustatė, kad turto atidalijimo sutartimi suformavus naujus ginčo šalių sklypus nei vienam naujai suformuotam sklypui nebuvo suteiktas viešpataujančio daikto statusas, taip pat ginčo šalys nesusitarė dėl atlyginimo už servituto nustatymą. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje viešpataujančio daikto nustatymo juridinis faktas taip pat nefiksuotas.

3.2. Teismas pažymėjo, kad įgyvendinant administracinį aktą, atitinkamai, formuojant šalių sklypus iš ieškovės nuosavybės teise valdomos žemės dalies atskirta 0,4082 ha sklypo dalis (Ginčo žemės sklypas), o iš UAB „Ateities būstas“ nuosavybės teise valdytos žemės dalies atskirta 0,4869 ha dalis, kuri šiuo metu nuosavybės teise priklauso atsakovei. Detaliojo plano brėžinyje visam abiejų sklypų plotui yra pažymėti kelio servitutai (tarnaujantys). Taigi, šalių sudaryta Turto atidalijimo sutartimi buvo įgyvendinti administracinių aktų, priimtų vykdant teritorijų planavimo procedūras sprendiniai. Akcentavo, kad 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo ir servituto nustatymo sutartis buvo sudaryta minėto detaliojo plano pagrindu. Jokio papildomo sklypų pasidalijimo derinimo negalėjo būti, kadangi detalieji planai ir jų sprendiniai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti visų tuometinių žemės sklypo bendrasavininkų valia, įskaitant ieškovę. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad byloje vertinamas servitutas nustatytas administraciniu aktu, o ne Turto atidalijimo sutartimi.

3.3. Atsižvelgdami į detaliojo planavimo organizatoriaus – Palangos miesto savivaldybės administracijos – sąlygas, sklypų dislokaciją, proporcingas savo žemės dalis tuometiniai stambiausi savininkai (ieškovė – 0,4082 ha ir UAB „Ateities būstas“ – 0,4869 ha) sąmoningai paskyrė susisiekimo komunikacijoms – keliui (gatvei). Tuo pagrindu šios žemės dalys buvo suformuotos kaip atskiri nedidelio ploto siauros konfigūracijos sklypai, kurių naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Šiems sklypams numatyti analogiški suvaržymai kelio servitutu visam jų plotui. Atsižvelgiant į šią logiką, abiem stambiausiems žemės savininkams teko ekvivalentiški suvaržymai jų sklypams kelio servitutu, tačiau tuo pačiu taip jie įgyvendino su tuo susijusias detaliojo planavimo organizatoriaus sąlygas ir iš to gauna ekvivalentinę naudą – susisiekimą. Tokiu sprendimu buvo užtikrinta abiejų stambiųjų savininkų interesų pusiausvyra. Visos nurodytos aplinkybės ieškovei buvo žinomos iš detaliojo plano sprendinių, dėl kurių ieškovė išreiškė savo valią ir tai patvirtino savo parašu.

3.4. Išdėstytos Turto atidalijimo sutarties, kurios pagrindu įregistruotas kelio servitutas, sudarymo aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo laikyti atsakovei priklausantį žemės sklypą viešpataujančiu daiktu, kurio išimtinei naudai būtų nustatytas kelio servitutas. Iš šios sutarties sudarymo aplinkybių matyti, kad žemės sklypas skirtas keliui, kuris susisiekia su miesto infrastruktūra, juo gali naudotis visa visuomenė. Kadangi kelias eina per privačią žemę, o žemės savininkai turėjo pareigą išspręsti infrastruktūros klausimą savo lėšomis pagal detaliojo proceso metu nustatytus sprendinius, todėl kelio servitutas (servitutai) nustatyti žemės savininkų tarpusavio sandoriu.

3.5. Vadovaujantis Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepcija, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijos Susisiekimo schemoje nurodyta, kad planuojamos teritorijos rytinėje dalyje suformuojamas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (I2) sklypas Nr. 13, skirtas C2 kategorijos gatvei, gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų 20 m. Šios aplinkybės ir lėmė ginčo servitutų nustatymą. Be to, minėtų kelio servitutų paskirtis yra ne tik konkrečių žemės sklypų tinkamo naudojimo užtikrinimas, bet ir užtikrinimas bendro visuomenės poreikio naudotis viešu keliu (įskaitant, kad per šiuos sklypus būtų nutiesta Palangos miesto gyventojams būtina C2 kategorijos gatvė). Tai yra akivaizdu iš Turto atidalijimo sutarties priedų turinio ir sutarties sudarymo aplinkybių.

3.6. Nustatytais kelio servitutais turi teisę naudotis visų be išimties Turto atidalijimo sutartyje nurodytų žemės sklypų savininkai. Iš to daroma išvada, kad ieškovės 0,4082 ha ploto žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra skirtas ne tik atsakovės, bet ir kitų sutartyje nurodytų žemės sklypų savininkų sklypams aptarnauti. Tuo pačiu, atsakovės 0,4869 ha ploto žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra taip pat skirtas šių žemės sklypų, taigi ir ieškovės žemės sklypų, aptarnavimui. Teismo vertinimu, ginčo servitutai skirti viešojo naudojimo gatvei (duomenys neskelbtini) mieste nutiesti, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sklypas yra tarnaujantis daiktas vien tik atsakovės sklypui, o atsakovės sklypas yra viešpataujantis.

3.7. Ieškovei priklausančiam 0,4082 ha ploto žemės sklypui pagal patvirtinto detaliojo plano sprendinius nustatytas specialus naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Taigi šio žemės sklypo naudojimas yra siejamas išimtinai su susisiekimo komunikacijų (kelių, gatvių, kitų transporto statinių) ir inžinerinių tinklų aptarnavimu. Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad kelio servitutas (tarnaujantis), kurio turinys – teisė važiuoti transporto priemonėmis ir važiuoti pėsčiųjų taku, realiai neapriboja ieškovės nuosavybės (naudojimosi juo) teisių, nes sklypas ir yra tam skirtas. Pagal patvirtinto detaliojo plano sprendinius ieškovės 0,4082 ha ploto žemės sklypas kartu su besiribojančiu 0,4869 ha atsakovės žemės sklypu sudaro kelio dalį, kurio paskirtis yra bendras naudojimas ir susisiekimas su miesto infrastruktūra, ir ieškovė gauna ekvivalentinę naudą iš atsakovės žemės sklypui nustatyto kelio servituto, kuris tame tarpe skirtas aptarnauti ir ieškovės žemės sklypams.

3.8. Ieškovės argumentas, kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu pagal orto fotonuotraukose užfiksuoto išvažinėto kelio vėžių intensyvumą yra pagrindas spręsti, kad kelias naudojamas tik patekimui į atsakovės sklype vykdomas statybas, yra nepagrįstas. Vien aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu Ginčo žemės sklypas, tikėtina, intensyviausiai naudojamas patekimui iš (duomenys neskelbtini) gatvės į atsakovės sklype esančia statybvietę, nereikšminga. Kaip minėta, ginčo servitutas yra neterminuotas ir skirtas visuomenės poreikiams tenkinti (tiesti viešo naudojimo gatvę). Iš ieškovės pateiktų orto fotonuotraukų matyti, kad ginčo kelias neužsibaigia patekimu į atsakovės žemės sklypą, bet susisiekia su kitais keliais. Ieškovė pasirinko ieškinio pagrindą ir dalyką (atsakovę), todėl teismui nusprendus, kad atsakovės valdomas sklypas nėra viešpataujantis daiktas ieškovės žemės sklypo atžvilgiu, nėra pagrindo ieškinio tenkinti.

3.9. Teismas sprendė, kad ieškovė, prisiimdama suvaržymą kelio servitutu, iš to gauna ir ekvivalentinę naudą, o realių suvaržymų bei nuostolių nepatiria. Su kelio servituto nustatymu susiję detaliojo plano sprendiniai sudarė sąlygas, kad apskritai toks teritorijų planavimo dokumentas būtų suderintas ir patvirtintas atsakingų institucijų, tai lėmė tiesioginę naudą ieškovei, nes jai priklausanti žemė buvo suformuota, urbanizuota, pakeistas jos naudojimo būdas ir pan. Tuo tikslu proporcinga ieškovės ir atsakovės privačios žemės dalis sąmoningai paskirta ir visuomenės poreikiams, už ją neatlyginant.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliaciniame skunde ieškovė A. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės UAB „ALITE BONA“ 51 200 Eur vienkartinę nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo 0,4082 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės A. Ž., naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnyje aiškiai įtvirtina, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išraše vienareikšmiškai nurodyta, kad ginčo kelio servituto nustatymo pagrindas „2017 m. lapkričio 24 d. Turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Savo esme analogiška teisės norma yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje. Taigi, teismo išvada apie tai, kad servitutas yra nustatytas administraciniu aktu prieštarauja registro duomenims ir materialinei normai įtvirtintai CK 4.262 straipsnyje, teismas neturėdamas teisėto pagrindo išėjo už ieškinio ribų.

4.2. Teritorijų planavimo dokumentas – detalusis planas, nors ir yra tvirtinamas administraciniu aktu – savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, jis nėra ir negali būti traktuojamas kaip servitutą nustatantis individualus administracinis aktas CK 4.124 straipsnio 1 dalies prasme. Su tuo ginčijamame sprendime sutinka ir pirmosios instancijos teismas. Patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai, iš tiesų turi juridinę galią, tačiau šiuo administraciniu aktu (Detaliuoju planu) kelio servitutas Ginčo žemės sklype negalėjo būti nustatytas: tai neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų (subjekto), kada servitutai nustatomi administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Kaip matyti iš šios teisės akto nuostatos, savivaldybių administracijų direktoriai neturi įgaliojimų administraciniais aktais nustatyti kelio servitutų privačios žemės sklypuose, taip pat skiriasi ir teisės aktais nustatyta tokio administracinio akto parengimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo procedūra. Taigi, nagrinėjamu atveju servituto įregistravimui valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre ir teisių pagal jį įgyvendinimui buvo būtinas žemės sklypų savininkų susitarimas arba servituto nustatymas teismo sprendimu, o teiginys, jog kelio servitutas Žemės sklype nustatytas administraciniu aktu, nepagrįstas.

4.3. Miesto arba „visos visuomenės“ poreikiams privačioje žemėje tiesiamų gatvių numatymas ir įrengimas yra visai kitos teisės sistemos dalies – viešosios teisės – reglamentuojama teisinių santykių sritis. Joks teisės aktas nesuteikia teisės savivaldybėms deleguotos gatvių tiesimo funkcijos „perdeleguoti“ (detaliaisiais planais ar kt.) privačių žemės sklypų savininkams. Jokia žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams – gatvės tiesimui, procedūra nėra inicijuota. Todėl skundžiamame teismo sprendime daroma prielaida, kad Ginčo žemės sklypas nėra kelio servitutas, tarnaujantis patekimui į atsakovės žemės sklypą, bet yra miesto savivaldybės numatyta ir įteisinta viešoji gatvė, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

4.4. Teismas savo išvadoms, kad Ginčo žemės sklypas nėra kelio servitutas, tarnaujantis atsakovės žemės sklypams, pagrįsti taip pat nurodė ir Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepciją, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurios detaliojo plano koncepcijos Susisiekimo schemoje nurodyta, kad planuojamos teritorijos rytinėje dalyje suformuojamas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (I2) sklypas Nr. 13, skirtas C2 kategorijos gatvei, gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų 20 m. Anot apeliantės, koncepcija yra tik vienas iš tarpinių (neprivalomų) specialiojo plano bendrųjų sprendinių formavimo stadijoje rengiamų dokumentų, tai jokiu būdu nėra patvirtintas specialusis planas. Taigi, minima Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepcija nėra kokią nors privalomąją galią turintis norminis dokumentas, kurio sprendiniais būtų galima vadovautis sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą. Patvirtintos koncepcijos ir vėliau būsiančio patvirtinto specialiojo plano sprendiniai gali kardinaliai skirtis, kadangi jie gali būti iš esmės koreguojami vėliau vykdomose specialiojo plano projekto viešojo svarstymo su visuomene ir derinimo institucijose stadijose. Pažymėtina, kad Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialusis planas rengiant šį apeliacinį skundą vis dar nėra patvirtintas, šiuo metu jis tebėra viešojo svarstymo su visuomene stadijoje.

4.5. Apeliantės manymu, sutarties uždarumo principas lemia, kad jokie tretieji asmenys, kurie nėra sutarties šalys, negalėjo įgyti jokių teisių, kylančių iš sutarties. Turto pasidalijimo sutartyje nėra expressis verbis (liet. pažodžiui) nurodyta, kad sutartis yra sudaroma trečiųjų asmenų naudai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadai, kad Ginčo kelio servitutu turi teisę naudotis asmenys, nesantys sutarties šalimis. Teismo išvados, kad tretieji asmenys („visuomenė“) įgijo teisę naudotis kelio servitutu yra nepagrįsta ir prieštarauja sutarčių aiškinimo principams. Jau vien dėl šių aplinkybių teismo išvados apie trečiųjų (sutarties atžvilgiu) asmenų teises į kelio servitutą yra nepagrįstos ir neteisėtos.

4.6. Visos sutarties sąlygos ir dokumentai pagrindžia išvadą, kad kitos Turto pasidalijimo sutarties šalys (tretieji asmenys šio teisminio ginčo atžvilgiu) taip pat neįgijo teisių į Ginčo kelio servitutą. Sutartimi įgyjamos asmeninės subjektinės teisės, o ginčo kelio servitutas nei tiesiogiai nei netiesiogiai nesusisiekia su trečiųjų asmenų žemės sklypais, todėl ir daiktinių teisių (servituto) tretieji asmenys, kaip sklypų savininkai, taip pat negalėjo įgyti. Teismo posėdžio metu buvo tiriamas ir aptariamas atsakovės pateiktas planas. Nurodytame plane mėlyna spalva užštrichuotas kelio servitutas (žymėjimas plane „S1“), esantis atsakovei priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Plane akivaizdžiai matyti, kad kelio servitutas eina atsakovės žemės sklypo vakariniu pakraščiu (kairėje), taip pat dalimi pietinio pakraščio (apačioje, liečiasi su vakariniu pakraščiu), taip pat dalimi šiaurinio pakraščio (viršuje, liečiasi su vakariniu pakraščiu). Tai reiškia, kad tretieji asmenys neturi teisės ir teisėto pagrindo tiesiogiai ar netiesiogiai susisiekti su ieškovės (apeliantės) Ginčo žemės sklypu ir / ar atsakovės siauruoju sklypu, todėl neturi teisės ir teisėto pagrindo naudotis tuose dviejuose (ieškovės ir atsakovo) sklypuose nustatytais (tarnaujančiaisiais) kelio servitutais. Be to, byloje buvo pateiktos orto fotonuotraukos, planai, kurie pagrindžia ieškovės reikalavimus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą, neaptarė įrodymų, kurie prieštarauja teismo išvadoms, nepašalino tokių prieštaravimų, tuo pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas taisykles ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

4.7. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad iš servitutų abi bylos šalys turi ekvivalenčią naudą. Teismo posėdžio metu apeliantės atstovas kelis kartus teiravosi atsakovės – kuo konkrečiai pasireiškia „ekvivalentinė nauda“ ieškovei ir nurodė, kad atsakovės nauda yra akivaizdi – per apeliantės Ginčo žemės sklypą atsakovė iš (duomenys neskelbtini) gatvės patogiai patenka į savo sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame vysto nekilnojamojo turto projektą su dešimtimis nekilnojamojo turto objektų. Tačiau apeliantė jokios naudos (net teorinės) neturi iš kelio servituto, esančio atsakovės siaurajame sklype – apeliantei nėra kur važiuoti per atsakovės siaurąjį sklypą, nes juo įmanoma patekti tik į atsakovės sklypą (duomenys neskelbtini), ir į tuščius laukus, esančius šiauriau. Atsakovei nereikia, nebūtina ir net nėra jokio intereso važiuoti per atsakovės siaurąjį sklypą. Atsakovės siaurajame sklype kelio servitutas yra nustatytas tam, kad atsakovė teisėtai galėtų iš savo sklypo (duomenys neskelbtini) patekti į Ginčo žemės sklypą, o iš jo į (duomenys neskelbtini) gatvę.

4.8. Teismo argumentai apie tai, kad apeliantė ir atsakovė prisiėmė „proporcingus“ apribojimus kelio servitutais viena kitos atžvilgiu yra klaidingi fakto prasme, taigi nepagrįsti.

4.9. Teismas ginčijamame sprendime klaidingai nurodė, kad kelio servitutas (tarnaujantis), kurio turinys – teisė važiuoti transporto priemonėmis ir važiuoti pėsčiųjų taku, realiai neapriboja ieškovės nuosavybės (naudojimosi juo) teisių, nes sklypas ir yra tam skirtas, o ieškovė realių suvaržymų bei nuostolių nepatiria. Pirma, jei nebūtų kelio servituto, Ginčo žemės sklype galėtų būti pieva. Pievą galima naudoti įvairioms paskirtims – nuomoti renginiam, įvairiai veiklai. Galiausiai savininkui geriau turėti pievą ir su tuo susijusį estetinį pasitenkinimą, nei žiūrėti kaip per jo nuosavybę neatlygintinai važinėja tretieji asmenys. Jau vien tai, kad apeliantė negali turėti (ir praktiškai neturi) pievos, įrodo, jog jos galimybė naudotis savo nuosavybe yra apribota ir yra patiriami nuostoliai ir nepatogumai. Antra, teismo išvados prieštarauja teismų suformuluotoms teisės aiškinimo taisyklėms, kad servitutai yra iš principo atlygintini. Teismas iš esmės nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

4.10. Teismas nepagrįstai ir ydingai nurodė, kad ginčo kelio servitutas yra nustatytas „visai visuomenei“, „dėl bendro visuomenės poreikio“, ir kad nėra viešpataujančiojo daikto. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nustatant servitutą visada yra viešpataujantysis daiktas. Servitutai nenustatomi „visai visuomenei“ ar „konkretiems asmenims“. Jei daiktinė teisė nustatoma konkretiems asmenims, ta daiktinė teisė gali būti uzufruktas, tačiau jokiu būdu ne servitutas. Kelio servitutu turi teisę naudotis bet kuris asmuo, kuris turi teisę patekti į viešpataujantįjį daiktą. Viešųjų kelio servitutų atveju taip pat visada būna viešpataujantysis daiktas (kapinės, piliakalnis, vandens telkinys ir t.t.). („Viešasis servitutas“ – kaip teisės teorijos kategorija ir servitutų klasifikavimo kategorija; Lietuvos teisė nenustato viešųjų servitutų sąvokos). Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovės sklypai nėra viešpataujantieji, turėjo konkrečiai įvardinti kas yra viešpataujantysis sklypas (ar sklypai). Bylą nagrinėjant teismo posėdyje, ieškovės atstovas išsamiai aptarė ir pagrindė komentuodamas žemėlapius ir orto fotonuotraukas, kad teritorijose, kurių neapima Turto pasidalijimo sutartis, iš principo negali būti viešpataujančiųjų sklypų Ginčo žemės sklypo atžvilgiu, nes jie visi turi susisiekimą (ribojasi) su oficialiais viešaisiais keliais. Teismo sprendimas, nurodant, kad atsakovės sklypai nėra viešpataujantieji, tačiau nenurodant jokio konkretaus viešpataujančiojo žemės sklypo, „sukūrė“ servitutą, kuris neturi viešpataujančiojo daikto – taigi servitutą, kuris negali egzistuoti pagal apibrėžimą.

5. Atsiliepime į ieškovės A. Ž. apeliacinį skundą atsakovė UAB „ALITE BONA“ prašo priimti naujai į bylą pateikiamus įrodymus, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog ginčo servitutas nustatytas administraciniu aktu, o ne sutartimi. Atsakovės teigimu, ieškovė teismo išvadas dėl servituto nustatymo pagrindo vertina izoliuotai nuo visų sprendimo motyvų konteksto. Teismas nekvestionavo Nekilnojamojo turto registro duomenų, pagal kuriuos ginčo servitutas įregistruotas 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo ir servituto nustatymo sutarties (Turto atidalijimo sutartis) pagrindu. Tačiau teismas nustatė, kad Turto atidalijimo sutartimi buvo įgyvendinti administracinių aktų, priimtų vykdant teritorijų planavimo procedūras, sprendiniai. Teismas, analizuodamas Turto atidalijimo sutarties turinį, nustatė, kad ši sutartis buvo sudaryta detaliojo plano pagrindu. Jokio papildomo sklypų pasidalijimo derinimo negalėjo būti, kadangi detalieji planai ir jų sprendiniai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti visų tuometinių žemės sklypo bendrasavininkų valia, įskaitant ieškovę. Būtent šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad byloje vertinamas servitutas faktiškai yra nustatytas administraciniu aktu, o ne Turto atidalijimo sutartimi. Taigi teismas įvertino, kad ginčo kelio servituto formalus atsiradimo pagrindas yra Turto atidalijimo sutartis, t. y. sandoris. Tačiau šio sandorio sudarymą ir servituto objektyvų būtinumą nulėmė atitinkami administraciniai aktai.

5.2. Siekdamas nustatyti tikrąją ginčo servituto paskirtį, teismas pagrįstai analizavo tiek sandorio, kurio pagrindu jis įregistruotas, turinį, tiek šio sandorio sudarymo aplinkybes. Ieškovės žemės sklypo suformavimo aplinkybės ir teritorijų planavimo proceso sprendiniai yra reikšmingi atskleidžiant tikrąją ginčo kelio servituto paskirtį ir Turto atidalijimo sutarties šalių ketinimus. Visapusiškai tai išanalizavęs, teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Turto atidalijimo sutarties, kurios pagrindu įregistruotas kelio servitutas, sudarymo aplinkybės patvirtina, jog pagrindo laikyti atsakovei priklausantį žemės sklypą viešpataujančiu daiktu, kurio išimtinei naudai būtų nustatytas kelio servitutas, nėra. Nepriklausomai, kokiu teisiniu pagrindu ginčo servitutas yra nustatytas bei įregistruotas viešame registre, tai nekeičia esminės teismo išvados, kad servitutas nėra susijęs išimtinai su atsakovės žemės sklypo aptarnavimu.

5.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad miesto arba „visos visuomenės“ poreikiams privačioje žemėje tiesiamų gatvių numatymas ir įrengimas yra viešosios teisės reglamentuojama teisinių santykių sritis ir joks teisės aktas nesuteikia teisės savivaldybėms deleguotos gatvių tiesimo funkcijos „perdeleguoti“ (detaliaisiais planais ar kt.) privačių žemės sklypų savininkams. Jokia žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nėra inicijuota. Taigi servitutas nebuvo ir negalėjo būti nustatytas gatvės tiesimui. Su tokia ieškovės pozicija atsakovė nesutinka.

5.4. Pirma, vien faktas, kad žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (kol kas) nebuvo inicijuota, nereiškia, kad privati žemė negali būti naudojama ir viešajam interesui tenkinti, kai yra visuomenės poreikis. Tuo labiau, kai tai atitiko žemės savininkų interesus ir visi aštuoni savininkai su tuo pasirašytinai sutiko. Antra, ieškovė nepagrįstai teigia, kad detaliuoju planu savivaldybė „perdelegavo“ gatvių tiesimo funkciją privačių žemės sklypų savininkams, kadangi planuojama gatvė dar nėra nutiesta (tiesiama). Ginčo kelio servitutu suteikiama teisė naudotis šiuo metu esamu keliu, užtikrinant patekimą į suplanuotus žemės sklypus bei gretimas teritorijas. Kelio servitutas užtikrina planuojamos gatvės naudojimą pagal paskirtį, kol nėra visiškai įrengtas ir galintis užtikrinti susisiekimą Palangos mieste gatvių tinklas. Tokia kelio servituto paskirtis yra akivaizdi iš detaliojo plano sprendinių.

5.5. Apeliaciniame skunde kvestionuojama teismo išvada, kad ginčo kelio servituto paskirtis nėra išimtinai atsakovės žemės sklypo aptarnavimas. Atsakovės manymu, apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo spendimą, pati ignoruoja byloje esančios medžiagos turinį. Iš ieškovės pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo apie atsakovei nuosavybės teise priklausantį 8,5782 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų matyti, kad šiam žemės sklypui nėra įregistruotas viešpataujančio daikto statusas ieškovės žemės sklypo atžvilgiu. Turto atidalijimo sutartimi buvo nustatyti analogiško turinio kelio servitutai (tarnaujantys): tiek ieškovei priklausančiam 0,4082 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek su juo šiaurinėje dalyje besiribojančiam panašaus ploto ir konfigūracijos atsakovei nuosavybės teise priklausančiam 0,4869 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Vadinasi, ieškovės 0,4082 ha ploto žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra skirtas ne tik atsakovės, bet ir kitų sutartyje nurodytų žemės sklypų savininkų sklypams aptarnauti. Tuo pačiu, atsakovės 0,4869 ha ploto žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra taip pat skirtas šių žemės sklypų, taigi ir ieškovės žemės sklypų, aptarnavimui. Iš Turto atidalijimo sutarties turinio akivaizdu, kad ši daugiašalė sutartis sudaryta vadovaujantis teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais, kurie buvo suderinti visų tuometinių pertvarkyto žemės sklypo bendraturčių, įskaitant ieškovę, valia ir patvirtinti dar iki Turto atidalijimo sutarties sudarymo.

5.6. Kelio servituto atsiradimas yra susijęs su Palangos miesto savivaldybės administracijos iškeltomis sąlygomis detaliojo plano derinimui ir patvirtinimui: detaliajame plane nustatyta sąlyga dėl planuojamų sklypų integravimo į susisiekimo sistemą, pateikta informacija apie žemės dalies patekimą į Palangos miesto gatvių raudonąsias linijas, nustatytos inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir komunikacinių koridorių ribos, susisiekimo komunikacijų išdėstymo principai, joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikis. Atsižvelgiant į Palangos miesto savivaldybės sąlygas ir numatytos C2 kategorijos gatvės dislokaciją, tam tikslui paskirta tiek ieškovės, tiek atsakovės atitinkama žemės dalis, suvokiant, kad ja naudosis ir visuomenė.

5.7. Pagal detaliojo plano sprendinius atskiru sklypu buvo suformuotas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų sklypas. Atitinkamai, iš ieškovės nuosavybės teise valdomos žemės dalies atskaičiuota 0,4082 ha sklypo dalis (ginčo sklypas), o iš UAB „Ateities būstas“ nuosavybės teise valdytos žemės dalies atskaičiuota 0,4869 ha dalis, kuri šiuo metu nuosavybės teise priklauso atsakovei.

5.8. Nurodytos aplinkybės ir teritorijų planavimo dokumentų turinys atskleidžia, kad ginčo kelio servitutas skirtas visų žemės sklypų, kuriems galioja detalusis planas, susisiekimui su miesto infrastruktūra užtikrinti, taip pat ir visuomenės poreikiui naudotis viešu keliu užtikrinti (įskaitant, kad per sklypą būtų nutiesta Palangos miesto gyventojams būtina C2 kategorijos gatvė).

5.9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepcija, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, ši koncepcija nėra kokią nors privalomąją galią turintis norminis dokumentas, kurio sprendiniais būtų galima vadovautis sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą. Patvirtintos koncepcijos ir vėliau būsiančio patvirtinto specialiojo plano sprendiniai gali kardinaliai skirtis. Atsakovės manymu, nurodyta apeliantės pozicija nėra pagrįsta. 2021 m. vasario 22 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rašte yra nurodyta, kad pagrindinis Palangos miesto gatvių tinklas bei joms vystyti nustatyta funkcinė zona (inžinerinės infrastruktūros teritorijos) buvo suplanuota Palangos miesto bendruoju planu, patvirtintu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi detaliojo plano sprendiniai dėl 0,4082 ha ploto ieškovei priklausančio žemės sklypo (Nr. 14) suformavimo, naudojimo būdo ir ginčo servituto yra nustatyti detalizuojant aukštesnio teritorijų planavimo lygmens teritorijų planavimo dokumento – patvirtinto bendrojo plano – sprendinius. Šie sprendiniai turi privalomą teisinę galią, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 4 straipsnio 3 dalimi.

5.10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog tretieji asmenys („visuomenė“) įgijo teisę naudotis kelio servitutu, prieštarauja sutarčių aiškinimo principams – sutarties uždarumo principui. Atsakovė su šiais argumentais taip pat nesutinka. Ieškovė neginčija fakto, kad ginčo servitutas buvo numatytas būtent teritorijų planavimo dokumente. Iš detaliojo plano duomenų akivaizdi kelio servitutų vieša paskirtis, nes jais suvaržyti ieškovės ir atsakovės susisiekiantys žemės sklypai skirti keliui, gatvei naudoti ir sudaro viso miesto reikmėms svarbią infrastruktūros dalį. Su kelio servituto nustatymu susiję detaliojo plano sprendiniai sudarė sąlygas, kad apskritai toks teritorijų planavimo dokumentas būtų suderintas ir patvirtintas atsakingų institucijų bei šalys galėtų žemę urbanizuoti, vystyti. Taigi, tokie sprendiniai atitiko visų savininkų, įskaitant ieškovę, interesus. Faktas, kad ginčo kelio servitutas yra įregistruotas sandorio pagrindu, o ne administraciniu aktu, nepaneigia visuomenės poreikio į žemės sklypą, nes keliu, kuris susisiekia su miesto infrastruktūra, gali naudotis visa visuomenė.

5.11. Apeliaciniame skunde taip pat yra teigiama, kad be atsakovės jokie tretieji asmenys neturi teisės (poreikio) naudotis ginčo kelio servitutu. Tačiau tokie apeliantės argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi Turto atidalijimo sutartimi nei vienos iš šalių teisė naudotis ginčo kelio servitutu nėra apribota. Be to, kaip nurodyta aukščiau, ieškovės žemės sklypas Nr. 14 (kuriam nustatytas ginčo kelio servitutas) kartu su atsakovės žemės sklypu Nr. 13 sudaro viešą kelią, kuriuo gali naudotis tiek greta suplanuotos teritorijos esančių žemės sklypų savininkai, tiek visa visuomenė pagal poreikį. Be to, naudodamosi ginčo kelio servitutu, kitos Turto atidalijimo sutarties šalys gali patekti į savo žemės sklypus per ieškovės žemės sklypą Nr. 14 nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės (žemės sklypu Nr. 14 patenkant į atsakovės žemės sklypą Nr. 13 ir šiaurine puse patekti į trečiųjų asmenų sklypus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, o per žemės sklypu Nr. 6 einantį servitutą – į žemės sklypus Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10). Šiaurinėje teritorijos pusėje yra suplanuota tiesti D kategorijos gatvę.

5.12. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė, prisiimdama suvaržymą kelio servitutu, iš to gauna ir ekvivalentinę naudą, o realių suvaržymų bei nuostolių nepatiria. Iš Ginčo kelio servituto ieškovės gaunama nauda pirmiausia pasireiškia tuo, kad tokio servituto numatymas sudarė sąlygas visos teritorijos detaliojo plano suderinimui ir patvirtinimui, dėl to ieškovei priklausanti žemė buvo suformuota, urbanizuota, pakeistas jos naudojimo būdas ir pan. Tuo tikslu, ieškovės ir atsakovės privačios žemės dalis sąmoningai paskirta ir visuomenės poreikiams, už ją neatlyginant. Abiem stambiausiems žemės planuojamoje teritorijoje savininkams teko ekvivalentiški suvaržymai jų sklypams kelio servitutu, tačiau tuo pačiu jie įgyvendino su tuo susijusias detaliojo planavimo organizatoriaus sąlygas, išsprendė infrastruktūros klausimą ir iš to gauna ekvivalentinę naudą – susisiekimą. Tokiu sprendimu buvo užtikrinta abiejų stambiųjų savininkų interesų pusiausvyra. Ieškovei, kuri dalyvavo detaliojo plano rengimo procese, gerai žinoma, kad kompensacijos reikalavimas iš kito savininko šią pusiausvyrą iškreiptų, todėl būtų nesąžiningas, neproporcingas ir neteisingas.

5.13. Kadangi kelias ir yra susisiekimo komunikacija, ieškovės žemės sklypui nustatytas kelio servitutas ir yra tam, kad būtų galima ginčo žemės sklypą (kuriuo eina kelias) naudoti pagal tikslinę paskirtį. Vadinasi, jokiam kitam tikslui šis žemės sklypas ir negali būti naudojamas, tai ieškovei yra gerai žinoma ir tai atitiko ieškovės tikslus bei interesus, nes ieškovė sutiko su detaliojo plano sprendiniais. Taigi, ieškovės teiginiai, neva dėl kelio servituto ji patiria nuostolių, yra visiškai nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiame žemės sklype galėtų būti pieva, tačiau visiškai ignoruojama, jog kelias žemės sklype egzistuoja, o žemės sklypas skirtas būtent susisiekimo komunikacijoms, taigi ieškovė negali naudoti šio žemės sklypo jos nurodytais tikslais (nuomoti renginiams pievą ar pan.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo dėl servituto, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Kartu su atsiliepimu į apeliantės A. Ž. skundą atsakovė UAB „ALITE BONA“ pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, kuriame prašė pridėti prie bylos šiuos naujai pateikiamus dokumentus – 2021 m. sausio 11 d. prašymo dėl informacijos pateikimo Palangos miesto savivaldybės administracijai kopiją; 2021 m. vasario 22 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštą; 2021 m. vasario 24 d. elektroninį laišką. Naujų įrodymų pateikimo būtinybę atsakovė argumentuoja tuo, kad gautas Palangos miesto savivaldybės administracijos raštas patvirtina atsiliepimo argumentų teisingumą ir pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą.

9. Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas įstatymo leidėjo yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį. Visgi, kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi analizuoti, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, taip pat turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 36 punktas).

10. Teisėjų kolegija vertina, kad dokumento pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi pateikiamo įrodymo turinys gali turėti įtakos sprendžiant šalių ginčą. Pažymėtina ir tai, kad su atsiliepimu pateikiamų įrodymų turiniu galėjo susipažinti apeliantė, prieštaravimo dėl įrodymų pridėjimo prie bylos apeliantė nepareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija nusprendžia pridėti atsakovės pateikiamus įrodymus prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

11. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad šio sandorio pagrindu registre įregistruotas analogiško turinio kelio servitutas (tarnaujantis): tiek ieškovei priklausančiam 0,4082 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek su juo šiaurinėje dalyje besiribojančiam panašaus ploto ir konfigūracijos atsakovei nuosavybės teise priklausančiam 0,4869 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovei nuosavybės teise priklauso ir kiti šioje teritorijoje esantys žemės sklypai: ieškovė nuosavybės teise valdo žemės sklypus, kurie detaliojo plano brėžinyje pažymėti kaip Nr. 11 (0,22794 ha ploto), Nr. 12 (0,09488 ha ploto) ir Nr. 14 (0,04082 ha ploto, t. y. ginčo žemės sklypas).

12. Atsakovė žemės sklypus įsigijo iš UAB „Ateities būstas“.

13. Turto atidalijimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad šalių susitarimas sudaromas vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) mieste pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ pagal UAB „Domo projektas“ A. G. 2016 m. rugsėjo 19 d. parengtas naujai suformuotų žemės sklypų kadastro duomenų bylas ir jose nustatytus kadastro duomenis ir servitutus. Visi minėti dokumentai, kaip matyti iš jų turinio, yra parengti vadovaujantis 2016 m. rugpjūčio 4 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu. A. G. 2016 m. rugsėjo 19 d. parengtos naujai suformuotų žemės sklypų kadastro duomenų bylos sudaro neatskiriamą Turto atidalijimo sutarties dalį.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo ir servituto nustatymo sutarties (Turto atidalijimo sutarties) pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovei priklausančio 0,4082 ha ploto žemės sklypo kelio servitutas (tarnaujantis). Ieškovė teigia, kad šiuo sandoriu ieškovės 0,4082 ha ploto žemės sklypui nustatytas kelio servitutas, kuris skirtas aptarnauti būtent atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto atidalijimo sutartyje nebuvo nustatyti ir patvirtinti šių kelio servitutų naudotojai, t. y. nenurodytas konkretus viešpataujantis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį nustatytas servitutas. Atskiro susitarimo tik tarp ieškovės ir atsakovės taip pat nebuvo sudaryta. Turto atidalijimo sutartyje nebuvo nustatyti ir patvirtinti šių kelio servitutų naudotojai, t. y. nenurodytas konkretus viešpataujantis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį nustatytas servitutas. Jei šalys būtų išreiškusios valią nustatyti servitutą konkrečiam žemės sklypui aptarnauti, tai šalys būtų aptarusios sutartyje, tačiau tokių nuostatų sutartyje nėra.

15. 2016 m. rugpjūčio 4 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas, 5 punkte nustatyta, kad inžinerinė infrastruktūra turi būti išspręsta ir įrengta žemės sklypo (-ų) savininko (-ų) lėšomis.

16. Vadovaujantis Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepcija, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koncepcijos Susisiekimo schemoje nurodyta, kad planuojamos teritorijos rytinėje dalyje suformuojamas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (I2) sklypas Nr. 13, skirtas C2 kategorijos gatvei, gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų 20 m.

17. Atsižvelgdami į Palangos miesto savivaldybės sąlygas ir numatytos C2 kategorijos gatvės dislokaciją, stambiausių planuojamų sklypų savininkai (ieškovė ir UAB „Ateities būstas“) proporcingą dalį savo privačios žemės paskyrė susisiekimui. Todėl pagal detaliojo plano sprendinius atskiru sklypu buvo suformuotas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų sklypas. Atitinkamai, iš ieškovės nuosavybės teise valdomos žemės dalies atskirta 0,4082 ha sklypo dalis (ginčo sklypas), o iš UAB „Ateities būstas“ nuosavybės teise valdytos žemės dalies atskirta 0,4869 ha dalis, kuri šiuo metu nuosavybės teise priklauso atsakovei. Detaliojo plano brėžinyje visam abiejų sklypų plotui pažymėti kelio servitutai (tarnaujantys). Pagal detaliojo plano sprendinius 2016 m. rugpjūčio 4 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-982 nustatytas specialus šių žemės sklypų naudojimo būdas: susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Sutikimą su detaliojo plano sprendiniais išreiškė visi tuometiniai suplanuotų žemės sklypų savininkai, įskaitant ieškovę.

18. Ieškovei priklausančio 0,4082 ha ploto žemės sklypo plane, kuris yra neatsiejama Turto atidalijimo sutarties dalis, nurodytas kelio servituto dydis, konfigūracija, dislokacija ir turinys atitinka patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kurie numatė tokį servitutą šiam sklypui.

19. Ieškovė nurodo, kad kelio servitutu faktiškai naudojasi tik atsakovė patekimui į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame vykdomas statybos projektas. Ieškovė remiasi į bylą pateiktomis orto fotonuotraukomis, kuriose galima pastebėti, kad kelias intensyviausiai išvažinėtas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į atsakovės sklypą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pirmiausia nurodė, kad teismas netinkamai sprendime nustatė servituto nustatymo pagrindą. Ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išraše vienareikšmiškai nurodyta, kad ginčo kelio servituto nustatymo pagrindas yra „2017 m. lapkričio 24 d. Turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Taigi, teismo išvada apie tai, kad servitutas yra nustatytas administraciniu aktu prieštarauja registro duomenims ir materialinei normai įtvirtintai CK 4.262 straipsnyje, teismas neturėdamas teisėto pagrindo išėjo už ieškinio ribų.

21. Servitutas yra daiktinė teisė CK 4.111 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

22. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka įtvirtinti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Minėtoje Žemės įstatymo normoje numatyti tik atvejai, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tačiau pats servitutas nustatomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, kai tuo tarpu nustatant servitutą įstatymu, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu nustatant žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutus elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, papildomai jokio valstybės institucijos sprendimo dėl servituto nustatymo priimti nereikia.

23. Vadovaujantis Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1289, 6 punktu, žemės servitutai, nurodyti šių taisyklių 2.3 ir 2.4 punktuose (analogiški Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 3 ir 4 p.), projektuojami tada, kai šių taisyklių 6.1–6.3 punktuose nurodyti asmenys pateikia prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą Tarnybos teritoriniam padaliniui pagal tarnaujančiuoju tampančio žemės sklypo buvimo vietą. Jeigu žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, prašymą nustatyti žemės servitutą pateikia šių darbų užsakovas (Taisyklių 6.2 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo. Kai siūloma nustatyti servitutą išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kad būtų galima privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams (požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms), keliams ir takams tiesti, jais naudotis bei juos aptarnauti, prašymą dėl siūlomo servituto pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo pateikia esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai; kai rekreacinėse bei kitose gyventojų bendram naudojimui skirtose teritorijose, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų teritorijose statinių nėra, – šiose teritorijose esančių žemės sklypų savininkai arba valstybinės žemės patikėtiniai, o tais atvejais, kai žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, – šių darbų užsakovas. Jeigu viešpataujančiuoju tampančio daikto patikėtinis yra Nacionalinė žemės tarnyba, jo valia išreiškiama priimant sprendimą dėl servituto nustatymo.

25. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) mieste pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ pagal UAB „Domo projektas“ A. G. 2016 m. rugsėjo 19 d. parengtos naujai suformuotų žemės sklypų kadastro duomenų bylos ir jose nustatyti kadastro duomenys ir servitutai. Visi minėti dokumentai yra parengti vadovaujantis 2016 m. rugpjūčio 4 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu. A. G. 2016 m. rugsėjo 19 d. parengtos naujai suformuotų žemės sklypų kadastro duomenų bylos sudaro neatskiriamą Turto atidalijimo sutarties dalį. Pažymėtina, kad tame pačiame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad sprendimas gali būti skundžiamas Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių 26 punkte numatyta tvarka, t. y. dėl privačios ir savivaldybių žemės sklypų gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantės būtų skųstas ABTĮ nustatyta tvarka.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju yra būtina atkreipti dėmesį, kad aukščiau nurodytu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei ir atsakovei priklausantiems sklypams (2.1 ir 2.12 punktai) servitutas buvo nustatytas dar Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir pertvarkius žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini)mieste, nurodyta, jog servitutas išlieka.

27. Taigi tuo atveju, kai servituto nustatymo atvejis patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir servitutas privačios žemės sklypui gali būti nustatytas administraciniu aktu, jis turi būti projektuojamas ir nustatomas Žemės įstatymo 23 straipsnio ir Taisyklių nustatyta tvarka. Paminėtina tai, kad vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 3 dalimi, taip pat yra būtina ir dėl servituto nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, kadangi, kaip jau buvo minėta, servituto nustatymas administraciniu aktu nereiškia servituto nustatymo įstatymu. Pažymėtina, kad paprastai inžinerinės infrastruktūros įrengimui nebūtina formuoti atskirus žemės sklypus. Tačiau šiuo atveju sklypų savininkai išreiškė valią atskirus sklypus suformuoti, pasirašydami Turto atidalijimo sutartį. Be to, ir Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu formuojant arba pertvarkant žemės sklypus atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas. Šios žemės naudojimo apribojimai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai privačios žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kurie nuosavybės teise priklausys ne žemės sklypo savininkui, ir nėra Žemės įstatymo VIII skyriaus numatytais atvejais valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos sprendimo inicijuoti tokio žemės sklypo ar jo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, turėtų būti nustatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti minėtus tinklus, jais naudotis ir juos aptarnauti, nes kitu atveju nebūtų galimybės privačios žemės sklype tiesti bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklus ir juos eksploatuoti. Be kita ko, ir CK 4.123 straipsnyje įtvirtinta, kad gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.

28. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus tampa akivaizdu, kad įgyvendinant administracinį aktą buvo nuspręsta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį daiktą (žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) mieste) pertvarkyti padalijimo būdu į penkiolika žemės sklypų. Tai aiškiai yra įtvirtinta 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo ir servituto nustatymo sutarties 1 punkte. Nurodytas susitarimas buvo pasirašytas visų žemės sklypo savininkų, kartu ir ieškovės. Todėl ieškovei turėjo būti žinoma, kokiu pagrindu Turto atidalijimo sutartis yra sudaroma ir turėjo būti aiškus jos sudarymo tikslas.

29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sprendime nurodė, kad formuojant šalių sklypus iš ieškovės nuosavybės teise valdomos žemės dalies atskaičiuota 0,4082 ha sklypo dalis (ginčo sklypas), o iš UAB „Ateities būstas“ nuosavybės teise valdytos žemės dalies atskirta 0,4869 ha dalis, kuri šiuo metu nuosavybės teise priklauso atsakovei. Detaliojo plano brėžinyje visam abiejų sklypų plotui pažymėti kelio servitutai (tarnaujantys). Tai gi, šalių sudaryta Turto atidalijimo sutartimi buvo įgyvendinti administraciniai aktai. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo nesutikti.

30. Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, klaidingai interpretuoja jo turinį ir išdėstytus argumentus vertina atsietai, neatsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo motyvus ir byloje esančių rašytinių įrodymų visetą. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime būtų padaryta vienareikšmė išvada, jog Ginčo žemės sklypui servitutas yra nustatytas administraciniu aktu. Apeliantė teisingai nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ginčo kelio servituto nustatymo pagrindas yra „2017 m. lapkričio 24 d. Turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Atitinkamai, kaip nurodyta Turto atidalijimo sutartis buvo sudaryta įgyvendinant administracinius aktus. Taigi, tiek servituto nustatymas, tiek ir šalių sudarytos Turto atidalijimo sutarties sudarymas buvo nulemtas ne atskirų vienas nuo kito nepriklausančių veiksnių, o sistemiškai priimamų administracinių aktų pasekmė (dar nuo 2006 metų), siekiant urbanizuoti sutarties šalių turimą žemės sklypą, pagerinti susisiekimą ir padidinti jo vertę.

31. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jokio papildomo sklypų pasidalijimo derinimo negalėjo būti, kadangi detalieji planai ir jų sprendiniai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti visų tuometinių žemės sklypo bendraturčių valia, įskaitant apeliantę. Šių aplinkybių apeliantė savo skunde nepaneigė. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąją servituto paskirtį, tinkamai ir detaliai išanalizavo sandorio sudarymo aplinkybes ir Turto atidalijimo sutarties šalių tikruosius ketinimus.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad miesto arba „visos visuomenės“ poreikiams privačioje žemėje tiesiamų gatvių numatymas ir įrengimas yra viešosios teisės reglamentuojama teisinių santykių sritis ir joks teisės aktas nesuteikia teisės savivaldybėms deleguotos gatvių tiesimo funkcijos „perdeleguoti“ (detaliaisiais planais ar kt.) privačių žemės sklypų savininkams. Jokia žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nėra inicijuota, taigi servitutas nebuvo ir negalėjo būti nustatytas gatvės tiesimui.

33. Pirmiausia, tai nurodytus apeliantės argumentus paneigia jau minėtas šioje nutartyje Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 straipsnio 3 punktas. Todėl vien pats faktas, kad nagrinėjamo ginčo atveju žemės sklypas (ar suformuoti žemės sklypai) nebuvo paimti visuomenės poreikiams, nereiškia, jog privati žemė negali būti panaudota viešajam interesui patenkinti. Juolab kad visi aštuoni žemės savininkai su tuo pasirašytinai sutiko. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teisingai nustatė, kad atsižvelgdami į detaliojo planavimo organizatoriaus – Palangos miesto savivaldybės administracijos – sąlygas, sklypų dislokaciją, proporcingas savo žemės dalis tuometiniai stambiausi savininkai (ieškovė – 0,4082 ha ir UAB „Ateities būstas“ – 0,4869 ha) sąmoningai paskyrė susisiekimo komunikacijoms – keliui (gatvei). Tuo pagrindu šios žemės dalys buvo suformuotos kaip atskiri nedidelio ploto siauros konfigūracijos sklypai, kurių naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Šiems sklypams numatyti analogiški suvaržymai kelio servitutu visam jų plotui.

34. Apeliantė remiasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 straipsnio 3 punktu bandydama paneigti visuomenės poreikį ateityje planuojamam tiesti keliui, tačiau savo skunde tuo pačiu teigia, jog atsakovės siauruoju sklypu apeliantei nėra kur važiuoti, nes per atsakovės siaurąjį sklypą įmanoma patekti tik į atsakovės sklypą (duomenys neskelbtini) ir į tuščius laukus esančius šiauriau. Atitinkamai pačios apeliantės skundo argumentai patvirtina, kad kelias yra (bus) naudojamas pateikimui ne vien į atsakovei priklausantį sklypą, bet ir už jo esančias teritorijas.

35. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad detaliuoju planu Palangos miesto savivaldybė „perdelegavo“ gatvės tiesimo funkciją žemės savininkams. Nei detaliajame plane, nei Turto atidalijimo sutartyje, nei bet kokiame kitame administraciniame akte nėra nurodyta, kad gatvę privalo nusitiesti ieškovė, atsakovė ar bet kuris kitas savininkas, kuriam priklauso dalis atidalyto žemės sklypo.

36. 2016 m. rugpjūčio 4 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas, 5 punkte nustatyta, kad inžinerinė infrastruktūra turi būti išspręsta ir įrengta žemės sklypo (-ų) savininko (-ų) lėšomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog apeliantė būtų skundusi nurodytą įsakymą ABTĮ tvarka. Nurodyto įsakymo 2.7 punktu apeliantei priklausančiam žemės sklypui (Nr. 14) ir atsakovei priklausančiam žemės sklypui (Nr. 13) nustatytas naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 6 punktą inžinerinių komunikacijų koridorius – žemės juosta, skirta centralizuotiems inžinerinės infrastruktūros tiesiniams įrengti ir eksploatuoti. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktą inžineriniai tinklai – statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, naftos, dujų ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos ir elektroninių ryšių tinklai kartu su maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad nurodyto įsakymo pagrindu apeliantė buvo įpareigota pati nusitiesti kelią per jai priklausantį Ginčo žemės sklypą.

37. Aukščiau nurodyti duomenys taip pat paneigia ir apeliantės lūkestį įsirengti jos sklype Nr. 14 žaliuojančią pievą, skirtą nuomoti renginiams ir pan., kadangi žemės naudojimo būdas yra nustatytas aiškiai ir nedviprasmiškai.

38. Vadovaujantis Palangos miesto transporto organizavimo ir gatvių raudonųjų linijų specialiojo plano koncepcija, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koncepcijos Susisiekimo schemoje nurodyta, kad planuojamos teritorijos rytinėje dalyje suformuojamas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (I2) sklypas Nr. 13, skirtas C2 kategorijos gatvei, gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų 20 m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios aplinkybės ir lėmė ginčo servitutų nustatymą. Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ginčo kelio servitutu suteikiama teisė naudotis šiuo metu esamu keliu, užtikrinant patekimą į suplanuotus žemės sklypus bei gretimas teritorijas. Kelio servitutas užtikrina planuojamos gatvės naudojimą pagal paskirtį tol, kol nėra visiškai įrengtas ir galintis užtikrinti susisiekimą (duomenys neskelbtini) mieste gatvių tinklas. Šią aplinkybę pagrindžia ir atsakovės į bylą pateiktas naujas įrodymas – Palangos miesto savivaldybės administracijos raštas „Dėl informacijos pateikimo“.

39. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir ydingai nurodė, kad ginčo kelio servitutas yra nustatytas „visai visuomenei“, „dėl bendro visuomenės poreikio“, ir kad nėra viešpataujančiojo daikto. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nustatant servitutą visada yra viešpataujantysis daiktas. Servitutai nenustatomi „visai visuomenei“ ar „konkretiems asmenims“. Jei daiktinė teisė nustatoma konkretiems asmenims, ta daiktinė teisė gali būti uzufruktas, tačiau jokiu būdu ne servitutas. Kelio servitutu turi teisę naudotis bet kuris asmuo, kuris turi teisę patekti į viešpataujantįjį daiktą. Viešųjų kelio servitutų atveju taip pat visada būna viešpataujantysis daiktas (kapinės, piliakalnis, vandens telkinys ir t.t.), o Lietuvos teisė nenustato viešųjų servitutų sąvokos.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo ginčijamame sprendime, jog viešpataujančiojo daikto nėra. Teismas sprendime nurodė, kad viešpataujantysis daiktas nėra nurodytas nei administraciniuose aktuose, nei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išraše, nei tarp šalių sudarytoje Turto atidalijimo sutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje visuomenės poreikis į Ginčo žemės sklypą pasireiškia ne tiek konkretaus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo užtikrinimu, kiek bendru visuomenės poreikiu, kad būtų nutiesta miesto gyventojams būtina C2 kategorijos gatvė.

41. Šioje civilinėje byloje apeliantė kelia klausimą dėl servituto nustatymo, kai nėra nustatytas (bent jau kol kas) viešpataujantis daiktas. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytą Ginčo žemės sklypo naudojimo būdą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje turi reikšmės kasacinio teismo išaiškinimai, atsakant į klausimą, ar remiantis servitutą reglamentuojančiomis teisės normomis galima nustatyti servitutą, kai kol kas neegzistuoja joks viešpataujantysis daiktas, dėl kurio tinkamo naudojimo reikėtų nustatyti servitutą, ir ar pačios kuriamos požeminės bei antžeminės komunikacijos gali būti laikomos viešpataujančiuoju daiktu, dėl kurio būtų nustatomas servitutas. Kasacinis teismas nagrinėjamu aspektu atkreipė dėmesį į CK 4.123 straipsnio normą, suteikiančią teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis. Šio servituto tikslas – požeminių ir antžeminių komunikacijų tiesimas – leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas numatė servituto panaudojimo galimybę ir situacijoms, kai konkretus viešpataujantysis daiktas dar nėra sukurtas, o pati komunikacija, kurią siekiama sukurti, gali tapti viešpataujančiuoju daiktu. Tokiu atveju vertinant servituto nustatymo poreikį (ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį) turi būti vertinamas tikėtinas viešpataujančiojo daikto (siekiamos sukurti komunikacijos) sukūrimas ir panaudojimas pagal teritorijų planavimo ir kituose dokumentuose nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Taigi, remiantis suformuota teismų praktika, akivaizdu, kad gali susidaryti situacija, kai servituto nustatymo metu viešpataujantis daiktas gali dar neegzistuoti.

42. Taip pat teisėjų kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais atsakovei priklausantis žemės sklypas nepripažintas viešpataujančiu daiktu ieškovei priklausančio Ginčo žemės sklypo atžvilgiu.

43. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo apie atsakovei nuosavybės teise priklausantį 8,5782 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų matyti, kad šiam žemės sklypui nėra įregistruotas viešpataujančio daikto statusas apeliantės Ginčo žemės sklypo atžvilgiu. Tokie duomenys nėra nustatyti nei detaliajame plane, nei šalių sudarytoje Turto atidalijimo sutartyje. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Turto atidalijimo sutartimi buvo nustatyti analogiško turinio kelio servitutai (tarnaujantys): tiek apeliantei priklausančiam 0,4082 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek su juo šiaurinėje dalyje besiribojančiam panašaus ploto ir konfigūracijos atsakovei nuosavybės teise priklausančiam 0,4869 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių rašytinių susitarimų ir kitų rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti, kad egzistuoja (egzistavo) bylos šalių susitarimas pripažinti atsakovės žemės sklypą viešpataujančiu daiktu apeliantės Ginčo žemės sklypo atžvilgiu. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas (CK 4.124 straipsnio 3 dalis).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų šioje byloje aspektą. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2017 m. lapkričio 24 d. Turto atidalijimo ir servituto nustatymo sutartyje nurodytus žemės sklypus atsakovė įsigijo 2017 m. spalio 17 d. pagal pirkimo – pardavimo sutartį iš UAB „Ateities būstas“. Pagal byloje pateiktus administracinius aktus matyti, kad detaliojo plano rengimo iniciatorė buvo būtent UAB „Ateities būstas“ ir visame teritorijų planavimo procese dalyvavo ne atsakovė, o UAB „Ateities būstas“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė iki šios bylos iškėlimo reiškė prieštaravimus ir / arba pretenzijas UAB „Ateities būstas“ dėl teritorijų planavimo proceso.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad nesinaudojant ieškovei priklausančiu 0,4082 ha ploto Ginčo žemės sklypu negali būti nutiesta teritorijų planavimo dokumentuose suplanuota (duomenys neskelbtini) miesto gatvė, kuri integruota į miesto susisiekimo sistemą ir kuria galės naudotis neapibrėžtas asmenų ratas. Į atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą galima patekti ir nesinaudojant apeliantės Ginčo žemės sklypu. Galiausiai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu Ginčo žemės sklypas, tikėtina, intensyviausiai naudojamas patekimui iš (duomenys neskelbtini) gatvės į atsakovės sklype esančia statybvietę, yra nereikšminga.

46. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad iš servitutų abi bylos šalys turi ekvivalenčią naudą. Tačiau teismo posėdžio metu apeliantės atstovas kelis kartus teiravosi atsakovės – kuo konkrečiai pasireiškia „ekvivalentinė nauda“ ieškovei ir nurodė, kad atsakovės nauda yra akivaizdi – per apeliantės Ginčo žemės sklypą atsakovė iš (duomenys neskelbtini) gatvės patogiai patenka į savo sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame vysto nekilnojamojo turto projektą su dešimtimis nekilnojamojo turto objektų. Ieškovė šiuo atveju jokios naudos iš servituto neturi. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų ir / arba visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas yra galimas, jeigu laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą, 2013 m. liepos 5 d. nutarimą). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas servituto nustatymo bylose yra nurodęs, jog šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pvz., 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-552/2016).

48. Pirma, apeliantė pati dalyvavo teritorijų planavimo procese, susipažino su priimamais administraciniais aktais, jų neskundė ir savo parašu patvirtino, kad Turto atidalijimo sutarties nuostatos jai buvo aiškios. Antra, nekonstatavus, kad atsakovės sklypas yra viešpataujantis daiktas Ginčo sklypo atžvilgiu, apeliantė netenka teisės reikalauti kompensacinio pobūdžio teisinių garantijų iš atsakovės už planuojamos tiesti gatvės (kelio) naudojimą pagal paskirtį. Trečia, yra pagrindo konstatuoti, kad apeliantė iš servituto gauną atitinkamą naudą – susisiekimą. T. y. abiem stambiausiems žemės savininkams teko ekvivalentiški suvaržymai jų sklypams kelio servitutu, tačiau tuo pačiu taip jie įgyvendino su tuo susijusias detaliojo planavimo organizatoriaus sąlygas ir iš to gauna ekvivalentinę naudą – susisiekimą. Taigi, įrengus susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorius ir nutiesus gatvę, kuri užtikrins tinkamą susisiekimą su (duomenys neskelbtini) miesto gatvių tinklu, suformavus ieškovei priklausantį žemės sklypą ir jį urbanizavus, tikėtina, apeliantės žemės sklypo vertė padidės. Apeliantė tai suvokdama sąmoningai neginčija nagrinėjamoje byloje būtinumo tiesti inžinerinius tinklus ir gatvę (kelią). Apeliantei priklausančio žemės sklypo vertės padidėjimas tikėtina atpirks Ginčo žemės sklypo atidalijimą ir skyrimą susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriaus suformavimui. Taigi, darytina išvada, kad apeliantei turi būti žinoma, jog kompensacijos reikalavimas iš kito savininko (nagrinėjamu atveju atsakovės) pasiektą žemės sklypų savininkų pusiausvyrą iškreiptų, todėl būtų nesąžiningas, neproporcingas ir neteisingas.

49. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti atsakovės atsiliepimo argumentams, kad atsakovei dėl servitutų taikymo teko daugiau apribojimų nei teko apeliantei. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuosavybės teise valdo žemės sklypus, kurie detaliojo plano brėžinyje pažymėti kaip Nr. 11 (22 794 kv. m ploto), Nr. 12 (9 488 kv. m ploto) ir Nr. 14 (4 082 kv. m ploto, Ginčo žemės sklypas, kuriam nustatytas servitutas). Atsakovė nuosavybės teise valdo žemės sklypus, kurie detaliojo plano brėžinyje pažymėti kaip Nr. 6 (85 782 kv. m ploto), Nr. 15 (20 523 kv. m ploto) ir Nr. 13 (4 869 kv. m ploto). Be to, kad atsakovei priklausančiam žemės sklypui nustatytas servitutas analogiškas apeliantės sklypui, atsakovei priklausantis žemės sklypas Nr. 6 yra papildomai suvaržytas 4 892 kv. m ploto kelio servitutu, o žemės sklypas Nr. 15 yra konservacinės paskirties kultūros paveldo objektų žemė, kuriai nustatyti naudojimo apribojimai, dėl to, nurodytu žemės sklypu atsakovė gali naudotis ribotai.

50. Ginčo žemės sklype nustačius servitutą, apeliantės teisės naudoti žemės sklypą pagal jam nustatytą paskirtį nebuvo niekaip suvaržytos. Nors apeliaciniame skunde ieškovė ir nurodo, kad per atsakovės žemės sklypą nėra įmanoma niekur daugiau patekti, iš pačios apeliantės pateiktų orto fotonuotraukų matyti, kad ginčo kelias neužsibaigia patekimu į atsakovės žemės sklypą, bet susisiekia su kitais keliais. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad realių nuostolių iš kelio servituto apeliantė nepatiria.

51. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės skundas nėra pagrįstas, todėl jame nurodomais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Apeliantė A. Ž. prašė iš atsakovės UAB „ALITE BONA“ priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis apeliantė už skundą sumokėjo 993 Eur dydžio žyminį mokestį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, o skundą atmetus, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Atsakovė nepateikė į bylą bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė servitutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė Martinavičienė

Antanas Rudzinskas

Aldona Tilindienė

Paminėta tekste:

CK

CK4 4.124 str. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas

CPK

CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos

CPK 314 str. Nauji įrodymai

3K-3-347/2014

e3K-3-56-684/2021

CK4 4.111 str. Servituto sąvoka

CK4 4.123 str. Kiti servitutai

3K-3-339/2014

3K-3-419/2011

eA-404-552/2016

CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas

CPK 270 str. Sprendimo turinys

CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas