2022 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Laimos Ribokaitės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje
pagal ieškovo RARKARPIS SL ieškinį atsakovei A. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės priteisti 58 350 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad 2014 m. nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą – vilą – adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Vila). Ieškovas Vilą nuomodavo kitiems asmenims ir gaudavo pajamų. 2019 m. kovo – balandžio mėn., neturėdama teisėto pagrindo, Viloje apsigyveno atsakovė. Atsakovė iš Vilos ne tik atsisakė išvykti, bet ir neturėdama ieškovo leidimo, pakeitė užraktus, taip visiškai apribodama ieškovo galimybę naudotis jam priklausančia nuosavybe.
2. Ieškovas, gindamas savo nuosavybę, 2019 m. gegužės 28 d. Ispanijos Karalystės teisme pareiškė ieškinį dėl atsakovės bei kitų neteisėtai Viloje apsigyvenusių asmenų (jei tokių yra) iškeldinimo iš Vilos, tačiau atsakovė su ieškiniu nesutiko ir toliau atsisako išsikelti iš ieškovui priklausančio turto. Ginčas Ispanijos Karalystės teisme šio ieškinio pateikimo metu dar nėra išspręstas. Be to, kad atsakovė nuo 2019 m. pavasario Viloje gyvena neteisėtai, nemoka už tai nuomos mokesčio, tačiau ji taip pat naudojasi komunalinėmis paslaugomis, kurias apmoka ieškovas. Šiuo metu, už komunalines paslaugas yra susidariusi bendra 10 510,11 Eur suma. Ieškovas šią sumą yra sumokėjęs, nors pats Vila nesinaudoja, taip pat neturėjo galimybės Vilos nuomoti ir gauti pajamas. Ieškovas 2017 m. gruodžio 13 d. sudarė nuomos sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Marijampolės konservai“, realiai Vilą nuomojo ir gaudavo pajamas. Nuomos sutarties atveju buvo nustatyta 150 Eur Vilos nuomos kaina per parą. Dėl negauto Vilos nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. birželio 19 d. ieškovas negavo 58 350 Eur pajamų, t. y. patyrė nuostolius, kuriuos atsakovė privalo atlyginti. Teismui nusprendus ieškovui priteisti negautas pajamas, ieškovas sutinka, jog negautos pajamos apimtų tiesioginius nuostolius.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vila niekada nebuvo nuomojama tretiesiems asmenims. Be to, jeigu kartais R. K., su kuriuo atsakovė pragyveno daugiau kaip 40 metų ir kartu su juo nusprendė Vilą įsigyti ieškovo vardu, su kitais asmenimis iš UAB „Marijampolės pieno konservai“ atvykdavo į (duomenys neskelbtini), tai Viloje apsistodavo tik R. K., o visi kiti UAB „Marijampolės pieno konservai“ darbuotojai apsigyvendavo viešbutyje. R. K. Viloje leisdavo kartu su juo apsistoti tik artimiausiems verslo partneriams ar draugams. Ieškovas neįrodė realių nuomos santykių, ir kad jis realiai patiria nuostolius. Nurodo, kad keista, jog iš nuomininko UAB „Marijampolės pieno konservai“ pusės sutartį pasirašo ne įmonės generalinis direktorius, o kitas asmuo, kuris veikia pagal 2017 m. gruodžio 12 d. dienos įsakymą Nr. 11-119K. Tvirtina, kad nesant ieškovo objektyvios valios išraiškos nuomoti Vilą, tarp šalių nebuvo realiai susiklostę nuomos santykiai, o tai reiškia, kad Vila niekada nebuvo nuomojama, nes R. K. niekada ir neplanavo nuomoti šios Vilos. Kadangi ieškovas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia 2017 m. gruodžio 13 d. sutartimi, kuri yra negaliojanti, tai lieka neaišku, kaip ieškovas apskaičiuoja galimai jo patirtą žalą. Mano, kad teismui Ispanijos Karalystėje nusprendus, jog atsakovė Viloje gyvena teisėtai, ieškovas netenka teisės reikalauti kokios nors žalos atlyginimo. Atsakovės nuomone, ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes ieškovo žala atsirado Ispanijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini), todėl atsakovės manymu, ieškovas tokio pobūdžio ieškinį turėjo pareikšti ne Lietuvoje, o Ispanijoje pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas konstatavo, kad 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis Ia reglamentas) įtvirtina bendrąją taisyklę, kad pagal šį Briuselis Ia reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę (Briuselis Ia reglamento 4 straipsnio 1 dalis). Pagal Briuselis Ia reglamento 7 straipsnio 2 punktą suteikiama teisė ieškovui pasirinkti, ar ieškinys bus reiškiamas vadovaujantis bendrąja taisykle (pagal atsakovo gyvenamąją vietą) ar pagal specialųjį teismingumą (pavyzdžiui, žalos atsiradimo vietos valstybėje, jei reikalavimas susijęs su žalos atlyginimu).
4.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 787 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena. CPK 29 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
4.3. Kaip byloje nustatyta, ieškovas yra Ispanijos Karalystėje registruota bendrovė, tačiau atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovei pagal bendrąsias teismingumo taisykles, tai yra pagal atsakovės gyvenamąją vietą, todėl ieškinys teismingas Klaipėdos apygardos teismui.
4.4. Nors atsakovė tvirtina, kad nagrinėjamam ginčui taikytina Ispanijos Karalystės teisė, tačiau nepateikė teismui įrodymų dėl Ispanijos civilinės teisės normų taikymo. Be to, teismo posėdžio metu atsakovė rėmėsi Lietuvos Respublikos teise, taigi šie atsakovės veiksmai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.12 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovei nepateikus informacijos apie taikytiną Ispanijos Karalystės teisę, teismas neturi galimybės remtis Ispanijos teise, todėl byloje vadovaujantis CPK 808 straipsnio 3 dalies nuostatomis taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
4.5. Byloje nustatyta, kad Vila nuosavybės teise priklauso ieškovui, taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, tai yra nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2020 m. birželio 19 d. atsakovė gyveno ir buvo užvaldžiusi Vilą. Nors atsakovė ir teigia, kad Viloje negyveno, tačiau atsakovės gyvenimo Viloje aplinkybę patvirtina pačios atsakovės teiktas atsiliepimas Ispanijos teismui byloje dėl atsakovės iškeldinimo, kuriame atsakovė neneigia, kad gyvena Viloje ir bando įrodyti, kad Vila naudojasi ir joje gyvena teisėtai. Taip pat atsakovės gyvenimo Viloje aplinkybę patvirtina ieškovo pateikti duomenys iš žiniasklaidos. Nors atsakovė nurodo, kad Viloje gyveno kiti asmenys, tačiau iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės sūnus R. K. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Viloje nuo 2020 m. birželio 17 d., R. K. žmona ir vaikai deklaruoti Viloje tik nuo 2020 m. liepos 22 d. Pažymėtina, kad ieškovas nereikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 19 d. Tai, kad į šį laikotarpį patenka 2 dienos nuo R. K. gyvenamosios vietos deklaravimo Viloje, šiam ginčui esminės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo daryti išvados, kad Viloje ginčo laikotarpiu realiai gyveno ir kiti asmenys.
4.6. Teismas pažymėjo, kad byloje įrodyta, jog ieškovas negalėjo naudotis Vila būtent dėl atsakovės veiksmų. Atsakovė nenurodė jokio teisėto pagrindo gyventi šioje Viloje ir ja naudotis, į bylą nėra pateikta nuomos, panaudos sutarčių ar ieškovo sutikimo dėl leidimo ginčo laikotarpiu atsakovei gyventi Viloje ir ja naudotis, todėl darytina išvada, kad atsakovė Vila naudojosi neteisėtai. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas į bylą pateikė nuomos sutartį su UAB „Marijampolės pieno konservai“, iš kurios matyti, jog ieškovas Vilą nuomojo ir gaudavo už tai pajamas, buvo nustatyta 150 Eur Vilos nuomos kaina per parą. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra plačiai žinoma kurortinė vietovė, kurioje didžioji dalis asmenų verčiasi nekilnojamojo turto nuoma poilsiui, byloje nėra duomenų, kad ieškovas turėjo tikslą Vilą naudoti kitiems tikslams. Taigi, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas turėjo tikslą išnuomoti Vilą ir gauti realias pajamas, tačiau jis patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (Vilos užėmimo) ir ieškovui daromos žalos (nuostolių) yra priežastinis ryšys. Be to, atsakovė nemokėjo ir už naudojimąsi ieškovo turtu, todėl ir dėl šios priežasties ieškovas neabejotinai patyrė nuostolių.
4.7. Nors atsakovė nesutinka su ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydžiu ir teigia, kad ieškovo nurodyta 150 Eur per parą nuomos kaina nepagrįsta, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas remiasi sutartimi, sudaryta su UAB „Marijampolės pieno konservai“, be to, pateikė duomenis, kad toje pačioje gatvėje Vilos yra nuomojamos už daug didesnę kainą (650 Eur, 1 000 Eur per parą). Bylos duomenys patvirtina, kad Vila įrengta, nuomos kaina atitinka toje vietovėje esančių Vilų nuomos kainą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas turėjo galimybę gauti po 150 Eur per parą už Vilos nuomą, todėl ieškovo prašoma priteisti nuostolių suma laikytina pagrįsta ir ne per didele.
4.8. Taip pat ieškovas nurodo, kad patyrė išlaidas už komunalines paslaugas, pateikė įrodymus, jog šią sumą sumokėjo, dėl šios aplinkybės ginčo nėra, tačiau ieškovas nurodė, kad sumokėtus mokesčius įskaito į negautų pajamų sumą, todėl atskirai ši suma ieškovui nepareiškus reikalavimo nepriteistina.
4.9. Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys turėtų būti patenkintas visiškai, priteisiant ir procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovė A. K. prašo panaikinti 2021 m. kovo 16 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo RARKARPIS SL ieškinį atsakovei A. K. dėl žalos atlyginimo atmesti arba sustabdyti šią civilinę bylą iki bus priimtas Ispanijos Karalystės teismo sprendimas pagal ieškovo RARKARPIS SL pareikštą reikalavimą dėl atsakovės A. K. iškeldinimo (bylos numeris 701/2019), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Šioje byloje nekilo ginčas, kad nekilnojamojo turto objektas – Vila, esanti adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui, o esminis ginčas šioje byloje – ar atsakovė yra neteisėtai užėmusi Vilą ir ar ieškovas įrodė turintis teisę gauti negautas pajamas ir jeigu taip, tai kokio dydžio.
5.2. Taigi, ieškovas šioje civilinėje byloje turėjo įrodyti, kad atsakovės buvimas Viloje yra neteisėtas, jog dėl tokio atsakovės neteisėto buvimo ieškovas patyrė žalą, tai yra negavo pajamų, kokios pajamų sumos ieškovas negavo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Apeliantės manymu, ieškovas neįrodė nei vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, o tai reiškia, kad ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkinamas.
5.3. Iš ginčijamo teismo sprendimo nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis pirmosios instancijos teismas padaro išvadą, jog atsakovė užėmusi Vilą neteisėtai. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepateikė jokios nuomos, panaudos sutarties, ar kokio nors leidimo naudotis Vila. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu vis dar vyksta ginčas Ispanijos Karalystėje dėl buvusio atsakovės gyvenimo viloje, t. y. ar yra koks nors teisinis pagrindas atsakovę iš Vilos iškeldinti. Papildomai paminėjo, kad atsakovė į bylą buvo pateikusi papildomus įrodymus apie tai, jog 2019 metų liepos mėnesį ieškovo direktorė K. G. su dar trimis asmenimis iš Lietuvos buvo patekę į vilą, tačiau iškviesta policija būtent šiuos asmenis išvarė iš vilos, o ne atsakovę. Šiuo metu prieš ieškovės direktorę K. G. yra pradėtas procesas dėl tokių jos neteisėtų veiksmų.
5.4. Atsakovės nuomone, tik turint jau įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl galimo atsakovės iškeldinimo arba neiškeldinimo, būtų galima teigti, ar atsakovės veiksmuose yra neteisėtumo požymis, ar šio požymio nėra, kadangi neteisėtumo požymis yra privalomas žalos atlyginimo bylose ir būtinas, o nenustačius neteisėtumo požymių, nebūtų galimybės nustatyti ir priežastinio ryšio tarp ieškovės nurodomos galimos žalos ir atsakovės veiksmų. Apeliantės teigimu, ji buvo prašiusi pirmosios instancijos teismo sustabdyti šią civilinę bylą, kol bus išnagrinėta byla dėl jos iškeldinimo Ispanijos Karalystėje. Jei Ispanijos teismas nustatytų, kad atsakovės buvimas Viloje teisėtas, tai kiltų klausimas, ar pagrįstai iš atsakovės yra priteistas žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio materialinio pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, nes tam nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovės tuo metu buvimas viloje yra neteisėtas. Nėra pateikta jokių tai pagrindžiančių įrodymų, todėl yra tikslinga šią civilinę bylą sustabdyti iki bus priimtas įsiteisėjęs sprendimas Ispanijos Karalystės teisme pagal ieškovo pareikštą ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo.
5.5. Ieškovas patirtų nuostolių galimą realumą gauti nuomos pajamas įrodinėjo pateiktais skelbimais, taip pat 2017 m. gruodžio 13 d. Būsto nuomos sutartimi terminuotam sezoniniam laiko tarpui. Ši minėta sutartis sudaryta su UAB „Marijampolės pieno konservai“. Ieškovas į bylą nepateikė jokių kitų įrodymų, kad Vila būtų realiai kam nors kitam nuomota, kad joje būtų gyvenę kokie nors nuomininkai, kad ieškovas iš vilos nuomos būtų gavęs kokių nors pajamų ir pan. Nors ieškovas ir nurodė, kad jo direktorė sudarė nuomos sutartį su dviem asmenimis, tačiau paprašytas pateikti šios sutarties kopiją, ieškovas atsisakė tai daryti.
5.6. Atsakovė paaiškina, kad ieškovo direktorius ir vienintelis akcininkas buvo R. K. UAB „Marijampolės pieno konservai“ 90 procentų akcininkas yra UAB „Karpis“, kurios direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo R. K. Papildomai pastebėtina, kad R. K. buvo ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ valdybos pirmininku. Taigi, tiek ieškovo galutinis naujos gavėjas yra R. K., tiek ir galimo Vilos nuomininko UAB „Marijampolės pieno konservai“ galutinis naudos gavėjas yra tas pats asmuo – R. K. Taigi, Vilos niekada nenuomojo jokie tretieji asmenys ir tokio tikslo niekuomet nebuvo.
5.7. Apeliantės manymu, galimi nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ susiklostė dėl mokestinių klausimų, tai yra labai tikėtina, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ komandiruojant patį R. K., jam buvo išmokami dienpinigiai, taip pat buvo galvojama sumažinti UAB „Marijampolės pieno konservai“ apmokestinamąjį pelną patiriant šias papildomas išlaidas. Gaunama tokia situacija, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ pagal 2017 m. gruodžio 13 d. Būsto nuomos sutartį komandiruoja R. K. į Vilą, kuri priklauso ieškovui, kurios direktoriumi ir vieninteliu akcininku yra tas pats R. K. Daugiau negu akivaizdu, kad tai yra mokesčių vengimas ir ši pateikta 2017 m. gruodžio 13 d. Būsto nuomos sutartis pati savaime niekada realiai nebuvo įgyvendinama, o buvo parengta tik dėl akių. Byloje nėra pateikta nei vieno kito įsakymo, galinčio patvirtinti, kad į Vilą buvo komandiruojamas kitas asmuo. Tai tik patvirtina, kad R. K. naudojosi Vila savo asmeniniais interesais.
5.8. Apeliantė kelia klausimą ar 2017 m. gruodžio 13 d. Būsto nuomos sutartis gali būti laikoma tinkamu įrodymu šioje byloje. Šioje sutartyje nėra uždėtas ieškovo direktoriaus R. K. parašas, o tai objektyviai reiškia, kad sutartimi byloje iš viso negalima vadovautis, nes ši sutartis negali būti laikoma tinkamu įrodymu. Deja, pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė dėl tokio pobūdžio įrodymo, tačiau juo, priimdamas sprendimą, vadovavosi. Taip pat lieka neaišku, kodėl naujoji direktorė sudarė su UAB „Marijampolės pieno konservai“ naują nuomos sutartį, jei senoji buvo galiojanti.
5.9. Ieškovas savo poziciją bando grįsti pateikta sąskaita faktūra, pagal kurią UAB „Marijampolės pieno konservai“ už vilos nuomą turėjo sumokėti 27 606 Eur. Ieškovės buvo paprašyta pateikti mokėjimo pavedimą, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti, o tai leidžia teigti, kad realiai UAB „Marijampolės pieno konservai“ niekada nėra mokėję vilos nuomos mokesčio.
5.10. Pažymėtina, kad jau ne vieną kartą kasacinis teismas yra pasisakęs, jog internetiniuose portalų skelbimuose nurodytos kainos negali būti laikomi patikimais įrodymais, nes skelbimuose esantys nekilnojamojo turto objektai ir byloje nurodytas objektas negali būti objektyviai palyginami. Kasacinis teismas taip pat laikosi nuomonės, kad esantys nekilnojamojo turto nuomos skelbimai negali būti vertintini kaip tinkamai atspindintys nekilnojamojo turto kainas ir neleidžia sudaryti pagrįstos nuomonės apie galimybę ginčo Vilą išnuomoti ir kokia galėtų būti nuomos kaina. O pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindžia būtent internetinių portalų skelbimais.
5.11. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo galėtų pagrįsti jo patirtus nuostolius. Ieškovas bandė įrodinėti patirtą žalą tikėtinomis pajamomis, kurių nepagrindžia byloje surinkti įrodymai.
5.12. Taip pat apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikytina Ispanijos Karalystės teisė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismą CK 1.12 straipsnio 1 dalis imperatyviai įpareigoja taikyti Ispanijos Karalystės teisę. Anot apeliantės, CK 1.12 straipsnio 2 dalimi galima vadovautis tik tada, kada tarp šalių yra susitarimas, kad bus taikoma užsienio teisė. Būtent tik esant susitarimui galima reikalauti, kad atitinkama šalis pateiktų įrodymus apie aktualios užsienio teisės turinį. Šioje byloje CK 1.12 straipsnio 2 dalies negalima taikyti, kadangi tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo jokio susitarimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų dėl užsienio teisės turinio, kuris būtų aktualus šiam ginčui, aiškinimosi. Nesant tokių įrodymų, teismas negalėjo vadovautis CK 1.12 straipsnio 3 dalimi.
6. Atsiliepime į atsakovės A. K. apeliacinį skundą ieškovas RARKARPIS SL prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Kaip teisingai konstatavo teismas skundžiamame sprendime, nors atsakovė ir teigia, kad Viloje negyveno, tačiau atsakovės gyvenimą Viloje aplinkybę patvirtina pačios atsakovės teiktas atsiliepimas Ispanijos teismui byloje dėl atsakovės iškeldinimo, kuriame atsakovė neneigia, kad gyvena Viloje ir bando įrodyti, kad Vila naudojasi ir joje gyvena teisėtai, kadangi, Vila yra atsakovės šeimos turtas, nors dėl Vilos nuosavybės teisių jokioje šalyje ir jokiame teisme nėra reiškiamos pretenzijos. Taip pat, atsakovės gyvenimo Viloje aplinkybę patvirtina ieškovo pateikti duomenys iš žiniasklaidos, kuriuose pati atsakovė nurodo esanti Viloje. Ieškovas į bylą pateikė viešai spaudoje paskelbtus straipsnius, video įrašus (2020 m. lapkričio 6 d. prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo), kuriuose atsakovė neslepia, jog laiką leidžia Viloje, ten filmuojasi, fotografuojasi, teigia, jog Vila yra prabangi.
6.2. Atsakovė byloje nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų: (i) atsakovės teisę būti Viloje, ja naudotis; (ii) atsakovės susitarimą, kad jos komunalinius kaštus dengs ieškovas; (iii) ieškovo sutikimą atsakovei naudotis Vila neatlygintinai. Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo ginče dėl iškeldinimo iš Vilos, atsakovė yra įsitikinusi, kad dalis Vilos priklauso jai kaip buvusiai ieškovo savininko R. K. sutuoktinei. Atsakovė yra pareiškusi teisme ieškinį dėl R. K. priklausiusio turto pripažinimo jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe. Dėl šios priežasties atsakovė mano, kad patenkinus ieškinį, dalis Vilos priklausys jai ir tai jai suteikia teisę Viloje gyventi. Tačiau atsakovės sutuoktiniui Vila nepriklausė.
6.3. Esminis atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškia būtent tuo, kad dėl atsakovės veiksmų (t. y. Vilos užėmimo), nepriklausomai nuo to ji bus iš Vilos iškeldinta, ar ne, ieškovas nuolat netenka pajamų, negalėdamas naudotis jam priklausančiu turtu, gauti iš jo pajamų bei netgi yra patyręs tiesioginius nuostolius, apmokėdamas už komunalinius mokesčius, kurių naudą gavo būtent atsakovė. Taigi, teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas patyrė žalą.
6.4. Ieškovas, įrodinėdamas, kad pajamas buvo numatęs gauti iš anksto ir pagrįstai tikėjosi jas gauti, byloje pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. sudarytą nuomos sutartį su UAB „Marijampolės konservai“, kuri galioja iki 2022 m. gruodžio 12 d. Vadovaujantis šia nuomos sutartimi ieškovas nuomodavo Vilą už 150 Eur kainą per parą. Atsakovė sutartį kvestionuoja, nurodydama, kad jis sudaryta fiktyviai, tačiau tai yra tik atsakovės prielaidos. Kaskart UAB „Marijampolės pieno konservai“ darbuotojams vykstant į Ispaniją ir apsistojant Viloje, ieškovas skaičiuodavo atitinkamą mokestį už naudojimąsi šia Vila. Tą pagrindžia byloje pateiktos ieškovo išrašytos sąskaitos bendrovei UAB „Marijampolės pieno konservai“ už Vilos nuomą. Šiose sąskaitose yra tiek ieškovo vardu veikiančio asmens parašas, tiek ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ tuomečio vadovo R. V. parašas.
6.5. Atsakovė apeliaciniame skunde dėsto kritiką dėl nuomos sutarties 2 punkto, kuris nurodo, kad turtas (Vila) gali būti nuomojamas tik laikinai apgyvendinti naudos gavėjus, o nuomotojas turi teisę pareikalauti iš nuomininko, kad šis pateiktų darbuotojų ir / ar klientų asmens tapatybes ir darbo santykius ir / ar verslo ryšius patvirtinančius dokumentus, kurie naudosis turtu kiekvienu laikotarpiu, su teise atmesti asmenų, neatitinkančių Sutarties sąlygų, laikiną apgyvendinimą. Anot apeliantės, šis punktas kažkokiu būdu indikuoja sutarties fiktyvumą. Tokie atsakovės teiginiai yra nelogiški. Ieškovui buvo priimtina ir pagrįsta sutartyje įtraukti punktą, suteikiantį teisę Vilą naudoti būtent UAB „Marijampolės pieno konservai“ verslo tikslais, jos darbuotojams, tačiau ne kitais tikslais. Kadangi Vila buvo nuomojama juridiniam asmeniui, ieškovui buvo aktualu užsitikrinti, jog Vila nebūtų pernuomojama, pavyzdžiui, rekreaciniais tikslais tretiesiems asmenims. Netgi atvirkščiai, šis nuomos sutarties punktas indikuoja nuomos sutarties realią paskirtį. Jei, kaip bando teigti atsakovė, nuomos sutartis būtų sudaryta „tik dėl akių“, nesuprantama, kam būtų reikalinga įtraukti tokias gan siauras ir konkrečias, griežtai sutarties tikslą apibrėžiančias sąlygas.
6.6. Byloje esanti medžiaga paneigia apeliantės argumentus, kad Vila naudojosi išimtinai R. K. šeimos interesais. Ieškovo manymu, tinkamas nuomos sutarties vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
6.7. Jei ieškovas būtų formulavęs žalos atlyginimo reikalavimą, apskaičiuotą ne pagal realią turėtą nuomos sutartį su UAB „Marijampolės pieno konservai“, o pagal kainas, galiojančias Vilos apylinkėse (toje pačioje gatvėje) vilas nuomojant poilsiniais / rekreaciniais tikslais, ieškinio reikalavimas būtų buvęs gerokai didesnis.
6.8. Teismas visiškai pagrįstai atsakovės veiksmus pripažino neteisėtais. Toks atsakovės elgesys, kai ieškovui trukdoma naudotis savo neginčijama nuosavybės teise, su juo neatsiskaitant, yra neabejotinai neteisėtas. Atsakovė, naudodamasi ir valdydama Vilą, nepagrįstai gauna naudą iš ieškovo, kadangi gyvena Viloje nepatirdama dėl to jokių išlaidų, o ieškovas dėl atsakovės kaltės ne tik negali Vilos nuomoti ir gauti pajamų, bet dar ir apmokėjo išlaidas už atsakovės gyvenimo Viloje laikotarpiu teiktas komunalines paslaugas.
6.9. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ši byla turėjo būti sustabdyta iki kol bus išnagrinėta byla dėl atsakovės iškeldinimo iš Vilos Ispanijoje. Ieškovo manymu, teismas pagrįstai bylos nestabdė. Ieškovo įsitikinimu, Ispanijoje vykstantis procesas dėl iškeldinimo neturi tiesioginės įtakos šios bylos nagrinėjimui. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovė bus iškeldinta iš Vilos priverstiniu būdu, ar nebus, tai nekeičia fakto, kad atsakovė privalo: (i) atsiskaityti už jos sunaudotą energiją, už kurią sumokėjo ieškovas; (ii) padengti ieškovo negautas pajamas už laikotarpį, kuriuo jis negalėjo naudotis turtu dėl atsakovės veiksmų.
6.10. Taip pat teismas pagrįstai nesirėmė Ispanijos Karalystės teise. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek CK 1.12 straipsnyje, tiek ir CPK 808 straipsnyje aiškiai įtvirtinta, jog užsienio teisės turinį turi įrodyti būtent ta šalis, kuri remiasi užsienio teise. Kadangi atsakovė siekia Ispanijos teisės taikymo, būtent atsakovė turėjo įrodinėti Ispanijos Karalystės teisės turinį. Sutiktina su teismo išvada, kad teismo posėdžio metu pati atsakovė rėmėsi Lietuvos Respublikos teise, taigi šie atsakovės veiksmai iš esmės atitinka CK 1.12 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovei nepateikus informacijos apie taikytiną Ispanijos Karalystės teisę, juolab, nesant jokių duomenų apie Ispanijos Karalystėje esantį kitokį civilinės atsakomybės sąlygų turinį, teismas neturėjo nei pagrindo, nei galimybės remtis Ispanijos Karalystės teisės nuostatomis, todėl byloje pagrįstai taikyta Lietuvos Respublikos teisė.
7. Apeliantė A. K. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad remiantis Briuselis Ia reglamento 30 straipsniu Lietuvos teismas turėjo atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti šią civilinę bylą. Tiek Ispanijoje nagrinėjama civilinė byla, tiek Lietuvoje nagrinėjama civilinė byla yra glaudžiai susijusios, todėl jose pateiktus ieškinius tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo. Netenkinus ieškovo reikalavimo Ispanijos byloje, t. y. pripažinus, kad Vila atsakovė ginčo laikotarpiu naudojosi teisėtai, neliktų pagrindo šioje nagrinėjamoje byloje priteisti iš atsakovės ieškovo nurodomas negautas pajamas. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi teisiškai ydinga situacija, kad Lietuvos Respublikos teismas ginčijamu sprendimu jau yra pasisakęs dėl žalos ieškovui atlyginimo, kai Ispanijos Karalystės teismas net nėra išsprendęs klausimo, ar atsakovės veiksmai, t. y. jos naudojimasis Vila, iš viso gali būti laikomi neteisėtais. Būtent atsakovės veiksmų vertinimas teisine prasme pagal Ispanijos Karalystės teisę ir sudaro viso ginčo tarp šalių esmę. Būtinumą Lietuvos Respublikos teismui atsisakyti jurisdikcijos šioje byloje pagrindžia ir tai, kad Ispanijos byloje, be kita ko, bus nagrinėjamas ir klausimas, ar mirus R. K., kuris buvo ieškovo akcininkas ir vadovas, ieškovo vardu pagal įgaliojimą veikianti K. G. turi pakankamus įgaliojimus ieškovo vardu pareikšti ieškinį teisme. Tai reiškia, kad Ispanijos Karalystės teismas be kita ko spręs ir tai, ar tol, kol nėra aiškūs ieškovo akcijų paveldėtojai ir nėra paskirtas jo vadovas, ieškovo vardu veikiantys asmenys turi teisę veikti ieškovo vardu ir reikšti tokio pobūdžio ieškinius. Anot apeliantės, neatsisakius jurisdikcijos teismas privalėjo bylą nagrinėti taikydamas Ispanijos Karalystės teisę. Apeliantės teigimu, netenkinus jos prašymo dėl jurisdikcijos atsisakymo yra tikslinga šią civilinę bylą stabdyti iki bus išnagrinėtas ieškovo reikalavimas Ispanijos Karalystėje nagrinėjamoje byloje.
8. Ieškovas RARKARPIS SL pateikė atsiliepimą į apeliantės A. K. rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad yra draudžiama pildyti ir keisti apeliacinį skundą, kai jo padavimo terminas yra pasibaigęs. Atsakovės pateiktame apeliaciniame skunde teismingumo klausimas iš esmės nebuvo keliamas, o apeliaciniame skunde netgi nurodytas pritarimas Lietuvos teismams nagrinėti šią bylą. Dėl šios priežasties prašymas teismui atsisakyti jurisdikcijos yra nepriimtinas ir byloje apeliacinėje instancijoje nenagrinėtinas. Kaip matyti, pagal Briuselis Ia reglamento 30 straipsnį teismams yra numatyta teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą ar atsisakyti jurisdikcijos, kai egzistuoja minėtame straipsnyje numatyti pagrindai. Tai reiškia, kad teismas, netgi esant galimai ieškinių sąsajai, gali savarankiškai išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, nestabdydamas bylos ar neatsisakydamas jurisdikcijos. Juo labiau, jurisdikcijos atsisakymas apeliacinės instancijos teisme, kai Byla jau yra visiškai išnagrinėta pirmoje instancijoje, neabejotinai prieštarautų proceso koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principams. Iš Briuselis Ia reglamento 30 straipsnio 2 dalies formuluotės akivaizdu, kad jurisdikcijos atsisakymo teise šalis gali prašyti teismo pasinaudoti iš karto tik prasidėjus bylinėjimosi procesui, bet ne jam reikšmingai pažengus, kaip yra nagrinėjamu atveju. Byloje nėra ginčo, kad Vila priklauso ieškovui, atsakovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad jai buvo leista neatlygintinai naudotis Vila. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė Ispanijos Karalystės teismo sprendimu bus iškeldinta iš Vilos, ar nebus, tai nepaneigs atsakovės pareigos atlyginti ieškovui žalą už ieškovo sumokėtus komunalinius mokesčius atsakovės gyvenimo Viloje laikotarpiu ir negautas pajamas, kai ieškovas negalėjo Vilos nuomoti ir gauti už tai pajamų. Atsakovės teikiama teisinė išvada galėjo būti pateikta anksčiau. Be to, atsakovės teikiama jos pačios atstovų Ispanijoje parengta subjektyvi nuomonė negali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje, todėl yra nepriimtina. Ieškovo įsitikinimu, tik teismas šioje byloje turi kompetenciją aiškinti ir taikyti aktualius teisės aktus, o ne Ispanijoje veikiantys teisininkai. Kadangi atsakovė rašytiniais paaiškinimais siekia Ispanijos teisės taikymo, būtent atsakovė turėjo įrodinėti Ispanijos Karalystės teisės turinį. Pabrėžtina ir tai, kad tiek viso bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde, atsakovė, gindamasi nuo pareikšto ieškinio, remiasi būtent Lietuvos Respublikos teisės normomis, o apie tai, kad Ispanijoje būtų nustatytos kitokios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, nei nustatytos Lietuvoje, į bylą atsakovė nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
9. CPK 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 metais ieškovas nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą – vilą, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo, kad Vila priklauso ieškovui nuosavybės teise, byloje nėra.
12. Ieškovas Vilą nuomodavo kitiems asmenims ir gaudavo pajamų.
13. 2019 m. kovo – balandžio mėn., neturėdama teisėto pagrindo, Viloje apsigyveno atsakovė. Atsakovė iš Vilos atsisakė išvykti, pakeitė užraktus.
14. Ieškovas 2019 m. gegužės 28 d. Ispanijos teisme pareiškė ieškinį dėl atsakovės bei kitų neteisėtai Viloje apsigyvenusių asmenų iškeldinimo iš Vilos, tačiau atsakovė su ieškiniu nesutiko ir toliau atsisako išsikelti iš ieškovui priklausančio turto.
15. Atsakovė nuo 2019 m. pavasario Viloje gyvena, nemoka nuomos mokesčio, naudojosi komunalinėmis paslaugomis, už kurias nemokėjo.
16. Ieškovas sumokėjo 10 510,11 Eur sumą už komunalines paslaugas, nors pats Vila nesinaudojo.
17. Ieškovas nurodė, kad neturėjo galimybės Vilos nuomoti ir gauti pajamas, dėl to neteko 58 350 Eur pajamų, kurias prašo priteisti kaip žalos atlyginimą iš atsakovės.
Dėl jurisdikcijos
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o konkrečiai – Klaipėdos apygardos teismui. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiko ir prašė pripažinti, kad byla yra teisminga Ispanijos Karalystės teismui.
19. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 59 punktą). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 punktas).
20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, ieškovas yra Ispanijos Karalystėje registruota bendrovė, o atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini).
21. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Ispanijos Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės. Šiuo atveju sprendžiant dėl jurisdikcijos taisyklių, taikytinas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselis Ia reglamentas).
22. Briuselis Ia reglamento 4 straipsnyje numatyta bendra jurisdikcijos taisyklė – ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Briuselis Ia reglamento 7 ir 8 straipsniuose yra specialiosios jurisdikcijos pagrindai, kuriuose be kita ko yra numatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose (Briuselis Ia reglamento 7 straipsnio 2 punktas).
23. Nors Briuselis Ia reglamento 7 ir 8 straipsniuose, kaip minėta, yra nustatyti specialiosios jurisdikcijos pagrindai, tačiau, vertintina, kad tai yra alternatyvūs pagrindai, lyginant su bendrosios jurisdikcijos pagrindais.
24. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnyje numatyta jurisdikcija, t. y. valstybės narės, kurioje nuolat gyvena ar turi buveinę atsakovas, teismų jurisdikcija, yra bendrasis principas. Minėtas reglamentas tik kaip šio principo išimtį įtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisykles tam tikrais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis ir kuriems esant atsakovui gali arba turi būti iškelta byla kitos valstybės narės teisme. Taigi, Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo E.ON Czech Holding, C?560/16, EU:C:2018:167, 26 punktas ir 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Löber, C?304/17, EU:C:2018:701, 18 punktas; 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Kerr, C?25/18, EU:C:2019:376 21-22 punktai).
25. Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, galėjo pasirinkti dvi alternatyvias ieškinio pateikimo vietas: a) bendrosios jurisdikcijos pagrindu pagal atsakovės gyvenamąją vietą – Lietuvos Respublikoje (Briuselis Ia reglamento 4 straipsnis); b) specialiosios jurisdikcijos pagrindu pagal vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis – Ispanijos Karalystėje (Briuselis Ia reglamento 7 straipsnio 2 punktas). Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju ieškinys galėjo būti pareikštas Lietuvos Respublikoje.
Dėl taikytinos teisės
26. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo tarp šalių kilusį ginčą spręsti pagal Ispanijos Karalystės teisę. Ieškovas su tokiu reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad atsakovė turėjo įrodinėti Ispanijos Karalystės teisės turinį. Pabrėžė ir tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu atsakovė, gindamasi nuo pareikšto ieškinio, remiasi būtent Lietuvos Respublikos teisės normomis, o įrodymų apie tai, kad Ispanijoje būtų nustatytos kitokios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, nei nustatytos Lietuvoje, į bylą atsakovė nepateikė.
27. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). Jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (CK 1.12 straipsnio 2 dalis). Iš esmės tokios pat užsienio teisės taikymo taisyklės nustatytos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam, o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymą tarp šalių ir teismo. Tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020 45, 47 punktus, 2021 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021, 19–21 punktus ir juose nurodytą praktiką).
29. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant dėl taikytinos teisės, turi būti vadovaujamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma II).
30. Bendra taisyklė įtvirtinta 4 straipsnio 1 dalyje – jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.
31. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad galimai žalą sukėlęs įvykis įvyko Ispanijoje, atsakovė galimai neteisėtai naudodamasi Vila nesumokėjo komunalinių mokesčių taip pat Ispanijoje, galiausiai Ispanijoje būtų susiklostę nuomos santykiai, jei atsakovė Viloje negyventų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuomos mokestis turėtų būti mokamas Ispanijos Karalystės juridiniam asmeniui (ieškovui) už turtą (Vilą), kuri taip pat yra Ispanijoje. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam ginčui taikytina Ispanijos Karalystės teisė, kuria privalomai turėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą.
32. Pasisakant dėl atsakovės pareigos įrodinėti, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma Ispanijos Karalystės teisė, paminėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lot. lex fori) nustatytų proceso teisės normų taikymui, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčo išsprendimui aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
33. Šioje byloje Ispanijos Karalystės teisės taikymą numato ne šalių susitarimas, o Roma II reglamentas, todėl tai yra teisės klausimas. Vadinasi būtent teismas turėjo pareigą išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį.
34. CK 1.12 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Nesant byloje duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis CK 1.12 straipsnio 3 dalyje numatytu reglamentavimu taikydamas Lietuvos Respublikos teisę. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nors teismas ir turi pareigą šiuo atveju išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį, tačiau teismas gali pasiūlyti ginčo šalims pateikti aktualius išaiškinimus dėl užsienio teisės normų.
35. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsprendė šalių ginčą taikydamas Lietuvos Respublikos teisę, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti ginčą nagrinėti teismui iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalių ginčui išspręsti taikytiną teisę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atsižvelgti į Briuselis Ia reglamento 30 straipsnį, numatantį, kad tuo atveju, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjami susiję ieškiniai, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, gali sustabdyti savo bylos nagrinėjimą (nurodyto straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, bet kuris kitas teismas vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu jurisdikciją nagrinėti šiuos ieškinius turi teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, ir jeigu pagal jo teisę leidžiama tuos ieškinius sujungti. Pagal šį straipsnį ieškiniai laikomi susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo (nurodyto straipsnio 3 dalis).
39. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Ispanijos Karalystės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo RARKARPIS SL ieškinį atsakovei A. K. bei kitų neteisėtai Viloje apsigyvenusių asmenų iškeldinimo iš ieškovui nuosavybės teise priklausančios vilos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Šį ieškinį ieškovas grindžia tuo, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, ginčo laikotarpiu gyveno Viloje, ja galimai neteisėtai naudojosi, atsisakė išsikraustyti. Taigi, yra pagrindo teigti, kad Ispanijos Karalystėje nagrinėjamoje byloje turi būti nustatytas teisinis faktas – ar ieškovė turėjo pagrindo naudotis Vila ir joje gyventi ginčo laikotarpiu, ar tai darė be teisinio pagrindo. Atitinkamai vertintina, kad Ispanijos Karalystėje nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyti galimai atsakovės atlikti neteisėti veiksmai, kurie būtų pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad viena iš būtinųjų sąlygų, tenkinant ieškinį pirmosios instancijos teisme, yra atsakovės neteisėti veiksmai (galimai neteisėtas gyvenimas Viloje), kurį turėtų konstatuoti Ispanijos Karalystės teismas.
40. Kaip minėta, Briuselis Ia reglamento 30 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pagal šį straipsnį ieškiniai laikomi susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo. Pagal šį teisinį reglamentavimą tikslinga yra teigti, kad ieškinys tiek dėl neteisėto buvimo Viloje ir iškeldinimo, tiek ir žalos atlyginimo galėjo būti nagrinėjami vienoje byloje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pasirinko alternatyvią jurisdikciją, pirmosios instancijos teismas turi teisę spręsti dėl bylos sustabdymo (Briuselis Ia reglamento 30 straipsnio 1 dalis), jurisdikcijos atsisakymo (Briuselis Ia reglamento 30 straipsnio 2 dalis).
41. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad atsisakyti jurisdikcijos Briuselis Ia reglamento 30 straipsnio pagrindu, jis gali, jeigu egzistuoja tam būtinos sąlygos, kitaip sakant, pirmosios instancijos teismas turėtų patikrinti ar egzistuoja jurisdikcijos atsisakymo sąlygos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjai Danguolė Martinavičienė
Laima Ribokaitė
Antanas Rudzinskas
Paminėta tekste:
CPK
CK
CPK 808 str. Užsienio teisės taikymas
CK1 1.12 str. Užsienio teisės turinio nustatymas
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
3K-3-551-915/2016
e3K-3-215-823/2020
e3K-3-43-1075/2021
CPK 8 str. Kooperacijos principas
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas