2020 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (atsakovės arbitražo byloje) uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0028/2019e, panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – uždaroji akcinė bendrovė „Liumeksis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (suinteresuotas asmuo šioje byloje) UAB „Liumeksis“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydama pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutartį ir 2015 m. balandžio 8 d. Sutartį dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo galiojančia jungtinės veiklos sutartimi nuo arbitražo teismo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. kovo 26 d. šalys pasirašė Jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė kooperuodamosi ir bendrai veikdamos, ne vėliau kaip iki gauto statybos leidimo galiojimo pabaigos, suprojektuoti bei rekonstruoti sudegusius pastatus: kavinę- šašlykinę ir kioską, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal Jungtinės veiklos sutarties priede pateiktus projektinius pasiūlymus. 2015 m. balandžio 8 d. šalys pasirašė Sutartį dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo, kuria patikslino Jungtinės veiklos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nors abu susitarimai nebuvo patvirtinti notarine tvarka, šalys juos vykdė, t. y. išreiškė valią ne tik sudaryti sutartis, bet ir jas įgyvendinti. Nepaisant toli pažengusių ikisutartinių santykių atsakovė staiga pakeitė savo nuomonę dėl minėtų sutarčių sudarymo ir vykdymo ir ėmėsi aktyvių, nesąžiningų veiksmų, kad šalių santykiai būtų nutraukti. Ieškovės teigimu, šalys iki šiol yra likusios toli pažengusioje ikisutartinių teisinių santykių stadijoje, kurios užbaigimui belieka Jungtinės veiklos sutartį ir Sutartį dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo patvirtinti notarine forma. Anot ieškovės, egzistuoja visos sąlygos taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
2. Atsakovė arbitražo teismo prašė nutraukti arbitražinį nagrinėjimą, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; pareiškė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas yra nekompetentingas nagrinėti šį ginčą; prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2020 m. birželio 21 d. sprendimu byloje Nr. V-0028/2019e ieškovės UAB „Liumeksis“ ieškinį atsakovei UAB „Vilniaus parkai“ atmetė.
4. Pasisakydamas dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą, arbitražo teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sutartyje dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo šalys nesusitarė, jog visi su sutartimi susiję ginčai yra nagrinėjami teismuose, o tik nurodė, jog teisme spręs ginčus tarp Šalių dėl šios Sutarties vykdymo, taip pat vadovaudamasis favor contractus (sutarties išsaugojimo) principu, padarė išvadą, kad šalys Sutartyje yra susitarę dėl mišrios ginčų sprendimų tvarkos. Ieškiniu ieškovė reikalavo pripažinti Jungtinės veiklos sutartį bei Sutartį dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo galiojančiais sandoriais nuo arbitražo sprendimo priėmimo momento. Tai, anot arbitražo teismo, reiškia, kad ieškinio reikalavimas yra susijęs ne su šio sandorio vykdymu, o su jo galiojimu. Dėl nurodytos priežasties arbitražo teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimai yra nagrinėtini arbitraže.
5. Įvertinęs šalių išdėstytas pozicijas bei šalių elgesį ir jų procesinius veiksmus šalių nurodytose bylose, arbitražo teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovė aiškiai ir vienareikšmiškai būtų atsisakiusi galimybės spręsti ginčus, susijusius su ginčo sutarčių galiojimu, arbitraže, nes tarp šalių vykę teisminiai ginčai arba nepateko į arbitražinio susitarimo taikymo sritį, arba neperaugo į tokį teisminio ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame būtų aktyviai dalyvavusios abi šalys, pavyzdžiui, kaip nurodo ieškovė, byla pagal ieškovės ieškinį dėl Jungtinės veiklos sutarties pripažinimo galiojančia nebuvo priimta teismo nagrinėti, o byla, kurioje Jungtinės veiklos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, buvo išnagrinėta ieškovei nedalyvaujant. Vadinasi, nebuvo aktyvių ir nuoseklių abiejų šalių veiksmų visumos, kuri rodytų aiškią šalių valią atsisakyti arbitražinio susitarimo.
6. Arbitražo teismas taip pat sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra uždaroji akcinė bendrovė – ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, nepriklausomai nuo to, kad atsakovės vienintelė akcininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, atsakovė nėra ir negali būti laikoma savivaldybės įmone Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 12 straipsnio 3 dalies prasme. Arbitražo teismo vertinimu, sutikimas pagal KAĮ 12 straipsnio 3 dalį negali būti aiškinamas plečiamai ir turėtų būti siejamas tik su joje tiesiogiai įvardytomis juridinio asmens teisinėmis formomis.
7. Taigi arbitražo teismas padarė išvadą, kad atsakovės teisinė forma leidžia jai savarankiškai, be Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, sudaryti arbitražinį susitarimą, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti Jungtinės veiklos sutartį ir Sutartį dėl jungtinės veiklos papildymo galiojančiomis nuo arbitražo sprendimo priėmimo dienos yra nagrinėtinas arbitraže, ir neegzistuoja aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad ieškovė atsisakė arbitražinės išlygos.
8. Apibendrindamas arbitražo teismas konstatavo, kad, remdamasis Jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 2 dalimi, turi kompetenciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Skundu pareiškėja UAB „Vilniaus parkai“ prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo (toliau – ir VKAT) 2020 m. birželio 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. V-0028/2019e, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintais arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindais, t. y. kad ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui, ir kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Skunde nurodo šiuos argumentus:
9.1. Ginčas negalėjo būti perduotas nagrinėti arbitražui, kadangi ginčo sutarčių šalys buvo aiškiai išreiškusios valią nagrinėti ginčus teisme, tą patvirtina ir šalių veiksmai po ginčo sutarčių sudarymo. Be to, ieškovė prašė taikyti CK 1.93 straipsnio išimtį, kurią taikant būtina įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma. Nagrinėjamu atveju dėl to kilo ginčas, todėl akivaizdu, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarčių vykdymo.
9.2. Vadovaujantis Jungtinės veiklos sutarties ir ją papildančios Sutarties 6.7, 6.2 punktais galima konstatuoti, jog šalys sudarydamos šias sutartis aiškiai išreiškė valią nagrinėti tarpusavyje kylančius ginčus teisme, o ne arbitraže, todėl byla nebuvo teisminga Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Tą akivaizdžiai liudija ir šalių veiksmai, kurie patvirtina, kad šalys aktyviai nagrinėjo ginčus teisme, todėl sutarties šalių valia atsispindi jų veiksmuose po sutarčių sudarymo.
9.3. Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Iš esmės ieškovė ieškiniu turi įrodyti, jog vykdė sandorius, kuriuos prašo pripažinti galiojančiais, atsakovė su tuo nesutinka, mano, jog ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, jog būtent ji atliko kokias nors investicijas į ginčo statinį. Iš to išplaukia išvada, kad byloje yra sprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo, tai reiškia, jog byla negali būti sprendžiama arbitraže, tai prieštarautų ginčo sutarčių aiškiai išreikštai valiai.
9.4. Pareiškėjos įsitikinimu, Sutarties šalys buvo išreiškusios valią spręsti visus (bet kokius) ginčus, kilusius tarp šalių, teisme. Tai patvirtina ir ginčo sutarčių šalių veiksmai, tiek ieškovės, tiek atsakovės iniciatyva teismuose dėl ginčo sutarčių buvo inicijuota ne viena byla: Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-15720-864/2016 byla dėl Jungtinės veiklos sutarties ir Sutarties pripažinimo negaliojančiomis, vėliau ieškovė siekė atnaujinti procesą byloje, klausimas buvo sprendžiamas net kasacinėje instancijoje, tačiau argumentų dėl bylos teismingumo ieškovė net nenurodė; ieškovės iniciatyva buvo inicijuota byla dėl ginčo sutarties šalių grąžinimo į ikisutartinius santykius, civilinės bylos Nr. e2-18437-925/2019; dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatą ieškovei pripažinimo; ieškovė su tapačiais reikalavimais, kaip yra nagrinėjami šioje byloje, ne kartą kreipėsi į teismą (tris kartus), tačiau tokius ieškovės reikalavimus buvo atsisakyta priimti teismui konstatavus, jog tokia pati byla, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išnagrinėta. Taigi abiejų šalių inicijuotos bylos yra ne tik susijusios su Sutarties vykdymu, bylos akivaizdžiai susijusios su tokiais aspektais kaip ginčo sutarčių galiojimas, ginčo šalių grąžinimas į ikisutartinius santykius, nuosavybės teisės pripažinimas. Tokie šalių veiksmai liudija, kad šalys savo veiksmais pripažino, jog visus ginčus, kylančius iš ginčo sutarčių, sprendžia Lietuvos Respublikos teismuose, todėl toks Sutarties 6.7 punkto aiškinimas atitinka tikrąją šalių valią, išreikštą šiame punkte.
9.5. Tarp šalių buvo nagrinėjamas ne vienas ginčas dėl ginčo sutarčių, abi šalys siekė spręsti ginčus, kylančius iš Jungtinės veiklos sutarties ir Sutarties, teisme, iš to išplaukia išvada, kad pačios šalys atsisakė arbitražinės išlygos. Arbitražo teismo argumentai, kad ieškovės ieškiniai nebuvo priimti, nėra pagrindas teigti, kad nebuvo aktyvių šalių veiksmų, išreikštos valios nagrinėti ginčą teisme. Pati ieškovė tokią valią išreiškė net tris kartus teikdama identiškus ieškinius teismui. Tai, kad ieškovė ne kartą teikė tapačius reikalavimus teismui, ir tik teismams nepriėmus ieškinių, nusprendė kreiptis į arbitražą, akivaizdžiai liudija jos norą ir valią spręsti ginčą teisme.
9.6. Pareiškėjos iniciatyva teisme buvo išspręsta civilinė byla Nr. e2-15720-864/2016, kurioje ginčo sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis, tai tik rodo abipusę šalių valią spręsti ginčus teisme. Arbitražo teismo sprendimo argumentas, jog minėtoje byloje ieškovė nedalyvavo, yra visiškai nepagrįstas, ieškovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, teismo sprendimas įsiteisėjęs ir vykdytinas, tai reiškia, jog ieškovė apie procesą buvo tinkamai informuota, o jos aktyvumas procese yra jos valios išraiška. Be to, nurodytoje civilinėje byloje ieškovė teikė prašymus atnaujinti procesą, šie prašymai buvo atmesti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kas tik dar kartą parodo, jog pati ieškovė siekė bylinėtis teisme ir tik po trejų metų pateikė ieškinį VKAT. Prašydama atnaujinti procesą, ieškovė jokių argumentų dėl bylos arbitruotinumo nepateikė.
9.7. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčo sutartys pripažintos niekinėmis, todėl neegzistuoja nei išlyga dėl bylos nagrinėjimo arbitraže, nei pačios sutartys, o ieškinio dalykas negalimas, tokio ginčo išnagrinėjimas arbitražo teismo sprendimu prieštarauja viešajai tvarkai.
9.8. VKAT išnagrinėjo ginčą pažeisdamas KAĮ 12 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja yra įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis, 100 procentų akcijų priklauso savivaldybei, todėl pareiškėja laikytina savivaldybės įmone nepaisant to, jog pavadinime ir nėra nurodytos teisinės formos.
9.9. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose, kaip ir konstatuota VKAT sprendime, reikalavo nutraukti arbitražinį nagrinėjimą, nes yra įsiteisėję teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016). Šio prašymo VKAT nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, bet sprendė bylą iš esmės. Dėl šios priežasties yra KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pagrindai panaikinti VKAT sprendimą, tai akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kadangi pareiškėjos reikalavimas liko neišspręstas, byla apskritai negalėjo būti nagrinėjama, o procesas privalėjo būti nutrauktas. Toks VKAT sprendimas prieštarauja bent trims Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartims, kuriomis buvo atsisakyta priimti tapačius ieškovės ieškinius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, teismų sprendimų (nutarčių) privalomumo principui bei viešajai tvarkai.
2. Suinteresuotas asmuo UAB „Liumeksis“ atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
4. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti Civilinio proceso kodekso III dalies XVI skyriaus bei Komercinio arbitražo įstatymo VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka, yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
5. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos apeliacinis teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis).
6. Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema, o galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimus Lietuvos Respublikoje yra ribota (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017).
7. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis, o sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto, proceso ir materialiosios teisės taikymo aspektu.
8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja skundą grindžia Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintais arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindais, t. y. kad ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui, ir kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
9. KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Be to, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).
10. UAB „Liumeksis“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydama pripažinti tarp ieškovės UAB ,,Liumeksis“ ir atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutartį ir 2015 m. balandžio 8 d. Sutartį dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo galiojančia jungtinės veiklos sutartimi nuo arbitražo teismo sprendimo priėmimo dienos Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.
11. 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 1 ir 2 dalimi šalys susitarė, kad bet koks ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš sutarties ar susijęs su ja, jos pažeidimu, nutrakimu ar negaliojimu, sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu turi būti sprendžiamas derybų keliu. Jei šalys neišsprendžia ginčo, nesutarimo per 30 kalendorinių dienų nuo ginčo, nesutarimo pradžios ar reikalavimo pareiškimo momento, tai vienos iš šalių reikalavimu šis ginčas turi būti sprendžiamas pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Arbitražas taip pat sprendžia ginčus, ar tam tikra sutarties nuostata yra negaliojanti ar neįgyvendinama. 2015 m. balandžio 8 d. Sutarties dėl jungtinės veiklos papildymo 6.7 punkte numatyta, kad ginčo nepavykus išspręsti derybų būdu, jis bus nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose pagal Lietuvos Respublikos teisę.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį ir šalių arbitražinį susitarimą, nenustatė, kad kilęs ginčas dėl sutarties pripažinimo galiojančia pagal šalių sudarytą 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutartį ir 2015 m. balandžio 8 d. Sutartį dėl jungtinės veiklos papildymo negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku (KAĮ 12 straipsnis).
13. VKAT, įvertinęs Jungtinės veiklos sutartyje ir Sutartyje dėl jungtinės veiklos sutarties papildymo šalių suformuluotą susitarimą dėl arbitražinės išlygos, jo galiojimą, sprendė, kad šalys yra susitarę dėl mišrios ginčų sprendimo tvarkos.
14. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Dėl KAĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo arbitražo teismas gali priimti dalinį sprendimą arba išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu (KAĮ 19 straipsnio 3 dalis).
15. Pagal KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatas arbitražinė išlyga, kuri yra sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų sutarties sąlygų. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina (angl. doctrine of separability) sukuria teisinį pagrindą arbitražinės išlygos savarankiškam egzistavimui – ji leidžia arbitražinei išlygai egzistuoti ir atskirai nuo sutarties, kurios dalis yra tokia išlyga, taip apsaugodama šalių valią perduoti atitinkamus ginčus nagrinėti arbitražui, taip pat saugodama ir arbitražo kompetenciją atitinkamą ginčą nagrinėti po atitinkamos sutarties pasibaigimo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina lemia tai, kad šalių sutartinių santykių pasibaigimas savaime nereiškia ir arbitražinio susitarimo pasibaigimo. Arbitražinis susitarimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties, kurioje jis įtvirtintas, ir atvirkščiai, jis nėra esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019).
16. Atsižvelgdama į egzistuojantį teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, jog ginčas negalėjo būti perduotas nagrinėti arbitražui, ners šalys siekė nagrinėti ginčą teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, arbitražinio susitarimo egzistavimo nepaneigia ir aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 Jungtinės veiklos sutartis ir Sutartis dėl jungtinės veiklos papildymo buvo pripažintos negaliojančiomis, kadangi, kaip jau buvo minėta, arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina lemia tai, kad šalių sutartinių santykių pasibaigimas savaime nereiškia ir arbitražinio susitarimo pasibaigimo, o arbitražinis susitarimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties, kurioje jis įtvirtintas, ir atvirkščiai.
17. Teisėjų kolegijos sprendžia, kad arbitražo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą nepaneigia ir šalių veiksmai po sutarties sudarymo, kurie, pasak pareiškėjos, patvirtina, kad šalys aktyviai nagrinėjo ginčus teisme, todėl atsisakė arbitražinio susitarimo.
18. Šalių teisė laisva valia susitarti dėl ginčų priskirtinumo arbitražo jurisdikcijai apima ir teisę tokį susitarimą panaikinti tiek iki, tiek po ginčo kilimo. Kitaip tariant, susitarimas spręsti ginčą ne teismo tvarka yra suderintos šalių valios išraiška, todėl ši suderinta valia gali būti keičiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2016).
19. Arbitražinio susitarimo atsisakymas gali būti šalių aiškiai išreikštas (pvz., raštu) arba numanomas iš jų konkliudentinių veiksmų (procesinio elgesio). Vienas iš būdų atsisakyti arbitražo susitarimo, įtvirtintas UNCITRAL Pavyzdiniame tarptautinio komercinio arbitražo įstatyme, tai – dalyvavimas teismo procese dėl ginčo, kuriam spręsti buvo sudarytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-1075/2019).
20. Įvertinusi šalių elgesį po sutarties sudarymo, jų veiksmus, sprendžiant kilusius ginčus, bei faktą, kada šalys susitarė dėl mišrios ginčų sprendimo tvarkos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė aiškiai būtų atsisakiusi galimybės spręsti ginčus, susijusius su sutarčių galiojimu, arbitraže. Viena vertus, tarp šalių vykę ginčai nepateko į arbitražinio susitarimo taikymo sritį. Kita vertus, jie neperaugo į tokį teisminį ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame butų dalyvavusios abi šalys. Taigi, VKAT pagrįstai sprendė, kad nebuvo aktyvių ir nuoseklių abiejų šalių veiksmų visumos, kuri rodytų aiškią šalių valią atsisakyti arbitražinio susitarimo.
21. Pareiškėja taip pat tvirtina, jog tarp šalių kilęs ginčas nenagrinėtinas arbitraže ir dėl to, kad ieškovė yra įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis, 100 procentų akcijų priklauso savivaldybei, taigi ji yra savivaldybės įmonė, nepaisant to, jog pavadinime ir nėra nurodyta teisinė forma.
22. Minėta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).
23. Šis atvejis atitinka subjektinio arbitruotinumo kategoriją. Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Atitinkami ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015).
24. Pareiškėja, prašydama arbitražo teismo sprendimą panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, nurodo, kad UAB ,,Vilniaus parkai“ vienintelė akcininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl pagal KAĮ 12 straipsnio 3 dalį ji, sudarydama sutartį su ieškove, negalėjo sudaryti arbitražinio susitarimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, todėl daroma išvada, kad toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-283/2013).
25. Lietuvos apeliacinis teismas ginčo klausimu taip pat yra pasisakęs, kad Lieėtuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau – ir VSĮĮ) 2 straipsnyje įtvirtinta savivaldybės įmonės samprata, pagal kurią savivaldybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „savivaldybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „SĮ“, o savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus (VSĮĮ 2 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovės teisinė forma – uždaroji akcinė bendrovė (UAB), kuri pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ir ABĮ) apibrėžiama, kaip ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (ABĮ 2 straipsnio 2 dalis), todėl šiuo atveju KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis apskritai netaikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-3369-370/2017). Taigi neegzistuoja ir pagrindas pripažinti, jog VKAT išnagrinėjo ginčą, pažeisdamas KAĮ 12 straipsnio 3 dalį.
26. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjos argumentus, kad egzistuoja KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pagrindai panaikinti VKAT sprendimą, nes jis akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, įpareigojančioms nutraukti arbitražinį nagrinėjimą, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjos vertinimu, VKAT turėjo išspręsti klausimą dėl ginčo tapatumo išspręsti nedelsdamas ir arbitražinį nagrinėjimą nutraukti, o ne nagrinėti ginčą iš esmės; toks VKAT sprendimas prieštarauja bent trims Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartims, kuriomis buvo atsisakyta priimti tapačius ieškovės ieškinius CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, teismų sprendimų (nutarčių) privalomumo principui bei viešajai tvarkai. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma, arbitražo teismas sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, remdamasis KAĮ 19 straipsnio 2 dalimi, turi teisę priimti iškart (daliniu sprendimu) arba išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu (KAĮ 19 straipsnio 3 dalis). Antra, nėra pagrindo išvadai, kad VKAT priimtas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, akivaizdžiai prieštarautų imperatyvioms teisės normoms ar viešajai tvarkai. Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas, gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, tik Komercinio arbitražo įstatymo nustatytais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis, tuo tarpu procedūrinių normų taikymo patikra nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijos ribas. Nėra ir pagrindo išvadai, kad išspręsdamas iš esmės tarp šalių kilusį ginčą arbitražo teismas būtų pažeidęs svarbiausius proceso principus (procesinės nuostatos sudaro viešosios tvarkos turinį tiek, kiek jos numato pačius pagrindinius ir svarbiausius proceso principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015)), todėl nenustačius, jog arbitražo teismas būtų pažeidęs šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, prašymas arbitražo teismo sprendimą naikinti kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atmetamas.
27. Teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. birželio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
n u t a r i a :
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0028/2019e, panaikinimo, atmesti.
Arbitražo bylą Nr. V-0028/2019e grąžinti arbitražo institucijai.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas
Jūratė Varanauskaitė
Paminėta tekste:
CK
CK1 1.93 str. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo
e2-15720-864/2016
CPK
3K-3-320-611/2015
2A-469/2014
e2A-61-381/2017
e3K-3-343-916/2019
e3K-3-247-684/2016
3K-3-450-469/2015
2A-283/2013