2023 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1336-855/2023 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei R. Č. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. N.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. B. (buvusi pavardė – S.), įgaliojimo pagrindu atstovaujama A. N., kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. Č., prašydama priteisti iš atsakovės 57 050 Eur skolą, 11 380 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartimi buvo nustatyta, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovei nustatytas terminas pateikti dubliką, o atsakovei – tripliką, į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtrauktas A. N., jam nustatytas terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį, šalims pasiūlyta pateikti tam tikrus nutartyje nurodytus įrodymus, išspręsti kiti procesiniai klausimai.
3. Ieškovė D. B. pateikė teismui dubliką, kuriame nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus, pateikė procesinio pobūdžio prašymus.
4. Atsakovė R. Č. pateikė teismui tripliką, kuriame be kita ko, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 6 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
6. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovė gyvena Vokietijoje. Gyventojų registre ieškovė D. B. yra oficialiai deklaravusi savo išvykimą į Vokietiją. Taip pat nustatė, kad atsakovės R. Č. faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).
7. Remdamasis atsakovės procesinių dokumentų turiniu ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad nors trečiasis asmuo A. N. nuo 2022 m. pabaigos gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, tačiau procesiniuose dokumentuose jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) teismo siųstų dokumentų įteikti nepavyksta, procesinius dokumentus jo ir ieškovės vardu į bylą teikia advokatas. Teismas nurodė, kad A. N. faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta ir valstybė, su kuria jis laikytinas labiausiai susijusiu, kuri yra (gali būti) jo interesų centras, bylos duomenimis yra Ispanijos Karalystė arba Norvegijos Karalystė. Iš atsakovės teismui pateikto Ispanijos Karaylės (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) Rotušės savivaldybės gyventojų registracijos 2023 m. sausio 26 d. gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo nustatė, kad A. N. yra registruotas Ispanijoje, (duomenys neskelbtini), pirmoji registracija šioje savivaldybėje atlikta 2019 m. sausio 4 d. A. N. turi šios šalies rezidento kortelę, o nurodytame būste yra registruotos ir faktiškai gyvena ir jo bei atsakovės dukterys M. N. ir V. N.. Teismas taip pat nustatė, kad Elčės 5-asis pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi nustatė, kad turi jurisdikciją ir objektyvią kompetenciją nagrinėti R. Č. ieškinį A. N. ir jį priėmė; ieškinyje nurodyta A. N. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Byloje A. N. pateikė Norvegijos banke atidarytų sąskaitų išrašus bei duomenis dėl mokesčių mokėjimo Norvegijoje.
8. Kadangi Lietuvos Respublika ir Ispanijos Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, o ginčas kyla iš tarp šių valstybių faktinių gyventojų susiklosčiusių santykių, teismo vertinimu, teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos.
9. Teismas nustatė, kad bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento Briuselis I bis 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles.
10. Teismas nustatė, kad pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente Briuselis I bis, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis).
11. Teismas nustatė, kad ieškiniu yra pareikšti turtiniai reikalavimai atsakovei R. Č., kurie iš esmės kildinami iš jos su atsakove sudarytos pavedimo sutarties (ir jos pagrindu atsakovei išduoto įgaliojimo) neįvykdymo / netinkamo įvykdymo, kuomet pagal ieškovės išduotą įgaliojimą, pardavusi ieškovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, atsakovė už parduotą turtą gautus pinigus turėjo pervesti / perduoti ieškovei, tačiau to nepadarė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos pagrindą ir dalyką sudaro tinkamas atsakovės turtinio pobūdžio prievolių, kylančių iš šalių sudarytos pavedimo sutarties, įvykdymas (neįvykdymas).
12. Teismas nurodė, kad pavedimo sutartimi atsakovė buvo įgaliota atlikti tam tikrus teisinio pobūdžio veiksmus ieškovės vardu (parduoti ieškovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus), ieškovė savo reikalavimus grindžia, o atsakovė ginasi, remiantis Lietuvos materialiąja teise. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad sutarčiai sudaryti šalys pasirinko taikyti būtent Lietuvos materialiąją teisę, dėl to ginčo prievolės vykdymo vieta nustatytina pagal Lietuvos materialiąją teisę.
13. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.52 straipsnio 1 dalį prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
14. Teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų ir įrodymų, jog ieškovė iki ieškinio pateikimo momento būtų kreipusi į atsakovę dėl ieškiniu prašomos priteisti sumos sumokėjimo, todėl nusprendė, kad momentas, kada ieškovė pareikalavo įvykdyti piniginę prievolę yra tada, kuomet atsakovė gavo ieškovės ieškinį (2022 m. gruodžio mėn.). Teismo vertinimu, ginčo prievolė – galimai egzistuojanti atsakovės piniginė prievolė ieškovei sumokėti atitinkamą pinigų sumą – atsirado, kai ieškovė, kurios gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, pareiškė ieškinį atsakovei, kurios gyvenamoji vieta yra Ispanijoje.
15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš esmės visų dalyvaujančių byloje asmenų, o svarbiausia ieškovės D. B. ir atsakovės R. Č. nuolatinė faktinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o užsienio valstybėse, tuo tarpu valstybė (vieta), kurioje pagal sutartį, iš kurios kildinami reikalavimai, piniginė prievolė turėjo būti įvykdyta (perduoti pinigai), yra ieškovės, kaip kreditorės, nuolatinė gyvenamoji vieta, pagal kurią nustatoma specialioji ginčo jurisdikcija, nusprendė, jog Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą.
16. Teismas pažymėjo, kad specialiosios jurisdikcijos nuostatomis negali būti vadovaujamasi, nes ieškovės pareikštas reikalavimas negali būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, reikalavimas kyla ne iš daiktinio pobūdžio turto patikėjimo santykių, o iš prievolinio pobūdžio pavedimo (paslaugos) teisinių santykių. Teismo vertinimu, aplinkybės dėl ginčo šalių buvusios gyvenamosios vietos sandorių, iš kurių kildinami reikalavimai, sudarymo metu, šiuo atveju neturi reikšmės, nes esminę reikšmę turi dabartinė šalių nuolatinė gyvenamoji vieta bei prievolės, kurios vykdymas sietinas su pareikalavimo momentu, atsiradimo laikas.
17. Teismas po bylos iškėlimo iš dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų bei pateiktų rašytinių įrodymų nustatęs, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą, ieškovės D. B. ieškinį atsakovei D. Č. paliko nenagrinėtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė D. B. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. A. N. adresas (duomenys neskelbtini), buvo nurodytas korespondencijai gauti, nes šiuo adresu gyvena A. N. dukra. A. N. registruotas (duomenys neskelbtini) (tai patvirtinantis dokumentas į bylą pateiktas). A. N. ir jo dukra yra dirbantys, todėl dieną minėtu adresu korespondencijos priimti nėra kam (tuo atveju, jei paštininkas iš tikro buvo atvykęs). Kita vertus, visus dokumentus sekretorė atsiųsdavo į A. N. el. paštą, o jis gavimą patvirtindavo. A. N. gyvenamoji vieta visada buvo deklaruota tik Lietuvoje, o jo laikinas buvimas Ispanijoje ar laikinas komandiravimas dirbti į Norvegiją nieko nekeičia.
18.2. Nesutinka su teismo argumentu, kad nėra objektyvių duomenų ir įrodymų, jog ieškovė iki ieškinio pateikimo momento būtų kreipusis į atsakovę dėl ieškiniu prašomos priteisti sumos sumokėjimo ir dėl to laikytina, kad momentas, kada ieškovė pareikalavo įvykdyti piniginę prievolę yra tuomet, kuomet atsakovė gavo ieškovės ieškinį (2022 m. gruodžio mėn.). Nuo piniginių lėšų į savo asmeninę sąskaitą gavimo momento atsakovei kilo pareiga nedelsiant šias lėšas pervesti į ieškovės sąskaitą. Atsakovė minėtų veiksmų neatliko.
18.3. 2023 m. kovo 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovė savo reikalavimą perleido A. N. bei minėtą sutartį pateikė teismui. Kadangi ši sutartis pateikta anksčiau, nei buvo priimta skundžiama nutartis, pirmosios instancijos teismas turėjo pakeisti ieškovą byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 straipsnio 1 dalis) ir jau esant naujai procesinei situacijai byloje spręsti dėl galimumo nagrinėti bylą.
18.4. Iškeltam ginčui turi būti taikoma Reglamente Briuselis I bis nustatyta specialioji jurisdikcija – 7 straipsnio 1 punkto a papunktis (bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose), 7 straipsnio 1 punkto b papunktis (jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos), 7 straipsnio 2 punktas (bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose) bei 6 punktas (ieškiniai, pareikšti turto patikėtojui, patikėtiniui ar naudos iš turto patikėjimo sutarties, sudarytos pagal įstatymą arba rašytine forma, arba žodžiu ir patvirtintos raštu, gavėjui, – patikėto turto buvimo vietos valstybės narės teismuose).
18.5. Atsakovei buvo išduotas įgaliojimas parduoti D. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, taigi ginčas kilo iš pirkimo–pardavimo sandorio. Atsakovė ieškovei suteikė paslaugą, tai atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatas. Iš naujo kelti bylą Ispanijos teisme būtų neracionalu, netikslinga bei neprotinga. Nagrinėjant bylą Lietuvoje, eliminuojamas ir kalbos barjeras, nes bylos šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, mokantys valstybinę kalbą. Be to, bylą nagrinėjant Lietuvos teisme būtų kur kas paprastesnis įrodymų rinkimas, nes šioje byloje būtina gauti dokumentus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos bei kredito įstaigos. Visa bylos medžiaga yra lietuvių kalba, taigi bylos dokumentus tektų versti į ispanų kalbą.
18.6. Prašo pridėti prie bylos Sodros išrašą apie trečiojo asmens A. N. draudimo laikotarpius nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 15 d. Šio dokumento pateikimo poreikis atsirado tik po skundžiamos nutarties priėmimo.
19. Atsakovė R. Č. pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą, pridėi prie bylos naujus rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Atskirajame skunde iš esmės nėra ginčijama teismo konstatuota aplinkybė, kad ieškovės D. B. gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, o daugiausiai dėmesio kažkodėl skiriama trečiojo asmens A. N. gyvenamosios vietos klausimui.
19.2. Po tripliko, kuriame buvo pareikštas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą, pateikimo trečiasis asmuo A. N. sudarė tariamą sandorį – 2023 m. vasario 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kad nebūtų pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą pasikeitus ieškovui.
19.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie pagrįstos išvados, kad ir trečiojo asmens A. N. faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta ir valstybė, su kuria jis laikytinas labiausiai susijusiu, kuri yra (gali būti) jo interesų centras, bylos duomenimis yra Ispanijos Karalystė arba Norvegijos Karalystė.
19.4. Po skundžiamos nutarties priėmimo atsakovė gavo rašytinius įrodymus, kuriuos pateikia teismui ir prašo priimti. Šie įrodymai paneigia atskirojo skundo argumentus dėl A. N. gyvenamosios vietos. 2023 m. vasario 27 d. A. N. kreipėsi į Elčės vietovės Koronerio teismą Nr. 1 (Ispanijos Karalystė) su pareiškimu, kuriame nurodė „kad po maždaug penkių mėnesių darbo Norvegijoje jis grįžo į savo įprastą gyvenamąją vietą Ispanijoje, kurioje gyveno su žmona ir vaikais“. Tai, kad A. N. gyvenamoji vieta yra Ispanijos Karalystėje, patvirtina 2023 m. sausio 26 d. gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimas, kuriame nurodyta, jog A. N. yra registruotas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), pirmoji registracija šioje savivaldybėje atlikta 2019 m. sausio 4 d. Šiame dokumente nurodyta, kad A. N. yra išduota rezidento kortelė. Viešame Norvegijos Karalystės asmenų gyvenamosios vietos registre (žr.www.gulesider.no) yra duomenys, kad A. N. gyvena (duomenys neskelbtini). Čia jis gyvena darbo Norvegijoje metu.
20. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės D. B. prašymas priimti šiuos papildomus rašytinius įrodymus: 1) dvi Ispanijos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose suformuluota praktika, kad ginčai, susiję su nekilnojamu turtu, sprendžiami šio turto buvimo teritorijos teismuose, 2) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimą, priimtą byloje Nr. C605/14, kurio 25 punkte pažymėta, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos teismas, atsižvelgiant į geografinį artumą, gali geriausiai išsamiai susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis ir taikyti taisykles ir papročius, kurie paprastai galioja nekilnojamojo turto buvimo valstybėje narėje, 3) trečiojo asmens A. N. 2023 m. balandžio 28 d. prašymą, pateiktą (duomenys neskelbtini) savivaldybei (Ispanijoje), išregistruoti jį iš gyventojų registro.
21. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės R. Č. prašymas pridėti prie bylos Ispanijos teismo sprendimą ir šaukimą į teismą, patvirtinančius, kad A. N. gyvenamoji vieta yra Ispanijoje.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
23. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinys po jo priėmimo paliktas nenagrinėtas, konstatavus, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių įrodymų priėmimo
24. Bylos šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus. Ieškovė D. B., pateikusi atskirąjį skundą, prašė pridėti Sodros išrašą apie trečiojo asmens A. N. draudimo laikotarpius nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 15 d., taip pat pateikė prašymą pridėti: 1) dvi Ispanijos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose suformuluota praktika, kad ginčai, susiję su nekilnojamu turtu, sprendžiami šio turto buvimo teritorijos teismuose, 2) ESTT sprendimą, priimtą byloje Nr. C605/14, kurio 25 punkte pažymėta, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos teismas, atsižvelgiant į geografinį artumą, gali geriausiai išsamiai susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis ir taikyti taisykles ir papročius, kurie paprastai galioja nekilnojamojo turto buvimo valstybėje narėje, 3) trečiojo asmens A. N. 2023 m. balandžio 28 d. prašymą, pateiktą (duomenys neskelbtini) savivaldybei (Ispanijoje), išregistruoti jį iš gyventojų registro. Atsakovė R. Č. pateikė prašymą priimti Ispanijos teismo sprendimą ir šaukimą į teismą, patvirtinančius, kad A. N. gyvenamoji vieta Ispanijoje, taip pat kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priimti Elčės vietovės Koronerio teismo Nr. 1 baudžiamąją bylą Nr. 1740/2023, kuri patvirtina, kad A. N. gyvenamoji vieta yra Ispanijoje ir duomenis iš www.gulesider.no bei 2023 m. kovo 16 d. elektroninį laišką iš A. N. darbovietės, patvirtinančius, kad trečiojo asmens gyvenamoji vieta Norvegijoje.
25. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių prašomus priimti papildomus rašytinius įrodymus, nusprendžia, kad jie neturės įtakos kilusiam ginčui dėl bylos teismingumo teisingam išsprendimui.
27. Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ginčą dėl bylos teismingumo, jokios įtakos neturi trečiojo asmens A. N. gyvenamosios vietos nustatymas, t. y. nepriklausomai nuo to, ar A. N. gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ar užsienyje, tai nekeičia bylos teismingumo, dėl kurio detaliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys nagrinėdamas ginčą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, tiek atsakovės R. Č. visus teikiamus rašytinius įrodymus, kuriais ji įrodinėja, kad A. N. gyvenamoji vieta yra Ispanijoje arba Norvegijoje, tiek ieškovės D. B. teikiamą A. N. prašymą (duomenys neskelbtini) savivaldybei (Ispanijoje) išregistruoti jį iš gyventojų registro bei Sodros išrašą atsisakytina priimti.
28. Kaip minėta, ieškovė taip pat prašė priimti dvi Ispanijos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir ESTT sprendimą, priimtą byloje Nr. C605/14, kuriuose pateikti išaiškinimai dėl teismingumo, t. y. kad ginčai, susiję su nekilnojamu turtu, sprendžiami šio turto buvimo teritorijos teismuose.
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė D. B. pareiškė turtinį reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsakovei R. Č., kurį kildiną iš atsakovei 2017 m. rugpjūčio 24 d. išduoto įgaliojimo parduoti ieškovei nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir už parduotą turtą gautus pinigus pervesti (perduoti) ieškovei. Taigi pareikštas reikalavimas nėra susijęs su nekilnojamuoju turtu (ieškovė neginčija nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, nereiškia jokių kitų reikalavimų, susijusių su nekilnojamuoju turtu), todėl ieškovės teikiamose Ispanijos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ir ESTT sprendime Nr. C605/14 pateikti išaiškinimai dėl teismingumo, kai ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu, nėra aktualūs ir netaikytini nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis teismas atsisako priimti ieškovės teikiamus teismų sprendimus (nutartis).
Dėl teismingumo
30. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (liet. savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (liet. tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
31. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė – Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos – aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui.
32. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė D. B., kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje (remiantis Gyventojų registro duomenimis, nuo 2015 m. balandžio 16 d. deklaravusi išvykimą į Vokietiją), pareiškė ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovės R. Č., kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijos Karalystėje. Kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek Vokietija, tiek Ispanijos Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra aktualios Reglamento Briuselis I bis nuostatos.
33. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento Briuselis I bis 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente Briuselis I bis, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis).
34. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o šis savo ruožtu buvo pakeistas Reglamentu Briuselis I bis, ESTT pažymėjo, jog tam, kad būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung, Thomas Rabitsch prieš Gisela Weller-Lindhorst, C?533/07, 46-56 punktai; Magnus, U.; Mankowski, P. Brussels I bis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 249, 252).
35. Taigi, siekiant išspręsti nagrinėjamoje byloje teismų jurisdikcijos klausimą, būtina nustatyti ginčo piniginės prievolės įvykdymo vietą pagal šiam reikalavimui taikytiną materialiąją teisę.
36. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė D. B. pareiškė turtinį reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsakovei R. Č., kurį kildiną iš atsakovei 2017 m. rugpjūčio 24 d. išduoto įgaliojimo parduoti ieškovei nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir už parduotą turtą gautus pinigus pervesti (perduoti) ieškovei. Ieškovės D. B. teigimu, atsakovė, 2018 m. gruodžio 13 d. paradavusi ieškovei priklausiusį turtą, gautų pinigų D. B. neperdavė, todėl prašo šią sumą priteisti iš atsakovės. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios bylos dalyką ir pagrindą iš esmės sudaro tinkamas atsakovės turtinio pobūdžio prievolių, kylančių iš šalių sudarytos pavedimo sutarties, (ne)įvykdymas. Be to, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu ir dėl to, kad, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, jos sutarčiai sudaryti ir vykdyti pasirinko taikyti Lietuvos materialiąją teisę, todėl ginčo prievolės vykdymo vietai nustatyti teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos materialiąją teise.
37. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
38. Kaip minėta, atsakovės R. Č. prievolė parduoti ieškovei už parduotą nekilnojamąjį turtą gautas pinigines lėšas (jų dalį) atsirado jai atstovaujant ieškovę pagal 2017 m. rugpjūčio 24 d. pavedimo sutartį ir 2018 m. gruodžio 13 d. sudarius nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pavedimo sutartyje, pagal kurią ieškovė įgaliojo atsakovę parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, prievolės įvykdymo terminas (momentas) nebuvo apibrėžtas.
39. CK 6.53 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).
40. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pavedimo sutartyje, kaip minėta, nebuvo apibrėžtas prievolės įvykdymo terminas, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji iki ieškinio teismui pareiškimo būtų pareikalavusi iš atsakovės įvykdyti prievolę – pervesti už parduotą nekilnojamąjį turtą gautas pinigines lėšas (jų dalį) – visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokiu atveju ginčo prievolės atsiradimo momentas yra tuomet, kai ieškovė pareikalavo įvykdyti prievolę, t. y. kai pareiškė ieškinį atsakovei, t. y. 2022 m. gruodžio mėn. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, konstatuotina, kad prievolės įvykdymo vieta yra Vokietijoje.
41. Nors, apeliantės teigimu, nuo piniginių lėšų į savo asmeninę sąskaitą gavimo momento atsakovei, 2018 m. gruodžio 13 d. sudariusiai pirkimo–pardavimo sutartį, kilo pareiga nedelsiant šias lėšas pervesti į ieškovės sąskaitą, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė jokios įtakos bylos teismingumui neturi. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė D. B., remiantis Gyventojų registro duomenimis, nuo 2015 m. balandžio 16 d. deklaravusi išvykimą į Vokietiją. Tai reiškia, kad jau nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovės gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai ir remiantis CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 6.53 straipsnio 1-2 dalimis konstatuotina, kad ginčo prievolės įvykdymo vieta – Vokietijoje, taigi tokiu atveju bylos teismingumą apsprendžia kreditorės (ieškovės) nuolatinė gyvenamoji vieta.
42. Apeliantės teigimu, iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ji ir trečiasis asmuo A. N., kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, 2023 m. kovo 23 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, todėl teismas dėl bylos nagrinėjimo galimumo turėjo spręsti jau esant naujai procesinei situacijai.
43. Pažymėtina, kad, remiantis suformuota ESTT jurisprudencija dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais ir dėl Reglamento Nr. 44/2001, kuris taip pat turi reikšmės aiškinant Reglamentą Briuselis I bis, darytina išvada, kad šio reglamento tikslas yra ne suvienodinti visas valstybių narių proceso taisykles, o reguliuoti teismų jurisdikcijos sprendžiant civilines ir komercines bylas klausimą šioms valstybėms bendraujant ir palengvinti teismų sprendimų vykdymą (ESTT 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Hypotečn? banka, C‑327/10, EU:C:2011:745, 37 punktas). Nors, nesant vidaus procedūrų sistemą reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės, naudodamosi procesine autonomija, pačios turi nustatyti procesines taisykles, kurios taikomos jų teismuose pareikštiems ieškiniams, minėtos taisyklės neturi pažeisti Sąjungos teisės ir, konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų (ESTT 2012 m. kovo 15 d. sprendimo byloje C‑292/10, EU:C:2012:142, 45 punktas).
44. ESTT jurisprudencijoje išaiškintas procesinio savarankiškumo principas reiškia, kad valstybių narių teismai, iškėlę civilines bylas, kurios susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, šias bylas sprendžia pagal vidaus proceso teisę (lot. lex fori). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje išaiškinta, kad teismas civilinę bylą turi nagrinėti pagal savo valstybės, t. y. nacionalinę, proceso teisę, pagal bendrąjį teisės principą, kad teismas nagrinėja bylą, vadovaudamasis proceso tvarka, nustatoma to teismo valstybės vietos teisėje (lex fori) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2010).
45. Šiuo atveju proceso teisių perėmimo klausimus reglamentuoja CPK 48 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas. Tai reiškia, kad po bylos iškėlimo teisme ieškovei ir trečiajam asmeniui sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį, t. y. pasikeitus vienai iš šalių, naujajam teisių perėmėjui taikomi visi iki procesinių teisių perėmimo buvę veiksmai, todėl, nepaisant to, kad A. N., kaip jis teigia, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tai nekeičia prievolės įvykdymo vietos vertinimo ir, atitinkamai, bylos teismingumo.
46. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad, esant naujai procesinei situacijai (ieškovo pasikeitimui), teismas turėjo nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo galimumo Lietuvos Respublikos teisme.
47. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog atsakovės, kuriai pareikšti turtiniai reikalavimai, gyvenamoji vieta, pagal kurią nustatoma bendroji jurisdikcija, yra Ispanijoje, tuo tarpu ginčo prievolės įvykdymo vieta pagal sutartį, iš kurios kildinami reikalavimai, yra ieškovės, kaip kreditorės, nuolatinė gyvenamoji vieta Vokietijoje, pagal kurią nustatoma specialioji jurisdikcija, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Atsakovė R. Č., pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esanti 2023 m. kovo 31 d. sąskaita faktūra ir 2023 m. balandžio 4 d. atliktas mokėjimas (banko sąskaitos išrašas) patvirtina, kad už atsiliepimą į atskirąjį skundą atsakovė patyrė 968 Eur advokato pagalbos išlaidas.
49. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
50. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės R. Č. išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, buvo patirtos 2023 m. balandžio mėn. (apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2022 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 900,30 Eur. Rekomendacijų 8.16 punktas nustato, kad už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikytinas 0,4 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 760,12 Eur (0,4 x 1 900,30 Eur). Kadangi atsakovės prašomos priteisti 968 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimą į atskirąjį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, šios išlaidos mažintinos iki 760,12 Eur ir, atskirąjį skundą atmetus, priteistinos iš ieškovės D. B..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 760,12 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt eurų ir 12 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)).
Teisėja Rasa Gudžiūnienė
Paminėta tekste:
CK
CPK
CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės
CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
CPK 296 str. Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai
CK6 6.53 str. Prievolių įvykdymo terminas
3K-3-570/2010
CPK 48 str. Procesinis teisių perėmimas