Užstatas bylinėjimosi išlaidoms, kai ieškovei taikomos tarptautinės sankcijos

Apžvalga

Spręsdamas dėl užstato galimoms bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad 1954 m. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnio 1 dalis užtikrina draudimą diskriminuoti šalį vien tuo pagrindu, kad šalis yra užsienio subjektas, tačiau tai nereiškia, jog užsienio subjektas turi absoliutų imunitetą nuo pareigos užtikrinti bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovės prašė užstato jų bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti ne dėl to, kad ieškovės yra užsienio subjektai, o dėl to, kad ieškovėms yra taikomos tarptautinės sankcijos.

Nors Lietuvos Respublikos taikomos tarptautinės sankcijos neriboja šios bylos ieškovių galimybių reikšti deliktinius reikalavimus (nesusijusius su sutartimi ir sandoriu) dėl žalos atlyginimo, tačiau teismo sprendimo, kuriuo ieškovių galimai patenkinto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir (ar) bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, bei teismo sprendimo, kuriuo iš bendrovių būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovėms, vykdymas patektų į tarptautinių sankcijų, kurios turi būti įgyvendinamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą, taikymo sritį.

Kadangi bet kokių sumų priteisimas ieškovėms arba iš ieškovių atsakovėms patektų į tarptautinių sankcijų galiojimo ir taikymo sritį, tai, remiantis FNTT išaiškinimu, teismo sprendimo vykdymas būtų galimas, jeigu teismo sprendimo pagrindu lėšos, gaunamos asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, būtų įšaldytos kredito įstaigos sąskaitoje.

Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad atsakovėms priteistų bylinėjimosi išlaidų (jei ieškinys būtų atmestas) išieškojimas būtų itin apsunkintas ar net neįmanomas ir tai priklausytų ne nuo ieškovių veiksmų, o nuo jų teisinio statuso ir joms taikomų iš tarptautinių sankcijų kildinamų apribojimų.