2021 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „VIGIDAS PACK“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „VIGIDAS PACK“ ieškinys atsakovei Centar ZA Kombinirani Transport Zagreb d. d. dėl 66 554, 22 Eur skolos ir palūkanų priteisimo.

2. Šioje byloje egzistuoja tarptautinis elementas, nes atsakovė – užsienyje (Kroatijos Respublikoje) registruotas juridinis asmuo ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarė ieškinį atsisakyti priimti. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

3.1. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovei – Kroatijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, o teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) (toliau ir – Reglamentas) nuostatos.

3.2. Ieškovė nurodė, kad rašytinės sutarties ginčo šalys nesudarė, prekės (lentos), už kurias susidarė skola, buvo pristatomos Kroatijoje atsakovės nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad prekės turėjo būti pristatomos Kroatijoje ir į Reglamento 7 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, darytina išvada, jog ieškinys yra teismingas Kroatijos teismams.

3.3. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, nes ieškovės prierašai PVM sąskaitose faktūrose negali būti vertinami, kaip ginčo šalių rašytinis susitarimas pakeisti bylos teismingumą. Konstatavęs, kad byla neteisminga Lietuvos teismams, pirmosios instancijos teismas atsisakė ieškovės ieškinį priimti.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atskirajame skunde ieškovė UAB „VIGIDAS PACK“ prašo panaikinti 2021 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Kartu su ieškiniu pirmosios instancijos teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai važtaraščiai, patvirtinantys, kad prekės atsakovei buvo pristatytos tinkamai ir laiku, taip pat ir ieškovės banko sąskaitos išrašai, pagrindžiantys, jog buvo apmokėtos ankstesnės sąskaitos, iš kurių matyti, kad tarp šalių dar 2018 m. buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis, kuri buvo vykdoma, prekės tiekiamos, atsiskaitoma pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, todėl ir šį kartą atsakovei kilo pareiga atsiskaityti už gautas prekes.

4.2. Derybos dėl sutarties sąlygų tarp šalių vyko telefonu, elektroniniu paštu, taip buvo teikiami ir rašytiniai užsakymai. Šį susitarimą patvirtinant visose PVM sąskaitose faktūrose, kurias už pristatytas prekes išrašė ieškovė ir kurių dalį apmokėjo atsakovė, yra nurodoma: „Ginčai tarp šalių, kylantys iš šio susitarimo sprendžiami derybų būdu. Nepavykus susitarti, ginčai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę. Šalys susitaria, kad visi ginčai sprendžiami pardavėjo buveinės teisme.“ Šios sąlygos atsakovė negalėjo nepastebėti. Atsakovė, apmokėdama dalį sąskaitų, su šia sąlyga sutiko, jos neginčijo, nereiškė jokių pretenzijų dėl numatytos jurisdikcijos. Būtent tokia buvo nusistovėjusi praktika tarp šalių jau kelerius metus.

4.3. Šalių santykiams taikoma 1980 m. gegužės 12 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija), kadangi šalių verslo vieta yra skirtingose valstybėse. Konvencijos 11 straipsnyje numatyta, kad nereikalaujama, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta arba patvirtinta rašytine forma, arba atitiktų bet kokį kitą reikalavimą formos atžvilgiu. Šiuo atveju ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos – tai oferta įsigyti prekes šiuose dokumentuose nurodytomis sąlygomis, inter alia (be kita ko) priimant pardavėjo siūlomą teismingumą. Pirkėjo elgesys, tvirtinant užsakymą, apmokant sąskaitas ir priimant prekes visu aptariamu laikotarpiu, ieškovės manymu, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.173 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 18 straipsnio 1 dalies numatytą akceptanto elgesį, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas.

4.4. Šalių valia sudaryti susitarimą yra esminis kriterijus vertinant, ar yra sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos. Nustačius, kad šalių valia sudaryti susitarimą yra išreikšta, patvirtinimas raštu yra galimas ne tik visų susitarimo šalių parašais ar apsikeičiant dokumentais, bet vienos šalies kitai šaliai įteikiamu dokumentu. Be to, Reglamento 25 straipsnio 2 dalis leidžia šalims sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos elektroninėmis priemonėmis; toks susitarimas prilyginimas rašytiniam susitarimui.

4.5. Globaliame pasaulyje, kuriame didelę reikšmę turi tarptautinės prekybos santykio šalių gebėjimas greitai susitarti ir (ar) pristatyti prekes, dažnu atveju susitarimai forminami užsakymais ir sąskaitomis, jose įrašant papildomas sąlygas, negaištant laiko tiekimo sutarčių sudarymui. Toks veiklos modelis yra paplitęs tiek vienkartinio, tiek nuolatinio bendradarbiavimo modeliuose ir ypač gajus tarptautinėje prekyboje. Iš su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovės vykdytas prekių tiekimas atsakovei buvo nuolatinio pobūdžio, truko ilgesnį laikotarpį. Aplinkybė, kad šalys nebuvo sudariusios atskiros rašytinės tiekimo sutarties tik patvirtina, kad jos laikėsi šio dabar ypač paplitusio veiklos modelio ir dėl prekių tiekimo bei jurisdikcijos susitarė tarpusavyje priimta praktika.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

6. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl jo neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

7. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria jos ieškinį atsisakyta priimti, įrodinėja, kad tarp jos ir Kroatijoje veikiančios bendrovės buvo sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos.

8. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje visų pirma reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Spręsdamas jurisdikcijos klausimą teismas nustato, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja bylos teismingumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2020).

9. Kaip teisingai nagrinėjamoje byloje nurodė pirmosios instancijos teismas, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos.

10. Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui (Reglamento 25 straipsnio 2 dalis). Susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties dalis, laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu (Reglamento 25 straipsnio 5 dalis). Susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien tuo, kad sutartis negalioja.

11. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) susitarimų dėl jurisdikcijos kontekste, aiškindamas iš esmės analogiškas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis I reglamentas) 23 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes Briuselis I reglamento 23 straipsnio 1 dalyje (dabar galiojančio Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 1 dalyje) nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1980 m. gegužės 6 d. sprendimo Porta-Leasing, Nr. 784/79, 5 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo El Majdoub, Nr. C322/14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taigi, tarp šalių sudaryto susitarimo buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad buvo įvykdyti Briuselio I reglamento 23 straipsnio 1 dalyje (dabar galiojančio Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje) nustatyti formos reikalavimai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Hoszing Kft, Nr. C-22/15, 38 punktas).

12. ESTT, be kita ko, yra pažymėjęs, kad nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo yra teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra tokia nuostata. Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai yra aiški nuoroda, kurią įprastai rūpestinga šalis gali patikrinti, ir jei nustatyta, kad apie bendrąsias sąlygas, kuriose yra nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, iš tikrųjų buvo informuota kita susitariančioji šalis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo Estasis Saloti di Colzani, Nr. 24/76, 12 punktas; 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Hoszing Kft Nr. C-22/15, 39-40 punktai).

13. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir apeliantės paaiškinimų nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios prekių pirkimo-pardavimo sutarties. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai važtaraščiai patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, t. y. verslo santykiai, ieškovė pristatydavo atsakovei prekes, už kurias atsakovė pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsiskaitydavo. Kaip teisingai nurodė apeliantė, atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ji nurodydavo „Ginčai tarp šalių, kylantys iš šio susitarimo sprendžiami derybų būdu. Nepavykus susitarti, ginčai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę. Šalys susitaria, kad visi ginčai sprendžiami pardavėjo buveinės teisme.“.

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vertinant, ar nagrinėjamu atveju šalys sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos, Reglamento 25 straipsnis reikalauja, kad egzistuotų šalių susitarimas (sutarimas, sutikimas) dėl jurisdikcijos prorogacijos; šis susitarimas turi atitikti formalias sąlygas (reikalavimus) (Dickinson, A.; Lein, E. The Brussels I Regulation Recast. Oxford University Press (2015), p. 286). Kai iškyla susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo klausimas turinio atžvilgiu, jis yra sprendžiamas pagal valstybės narės, nurodytos susitarime dėl jurisdikcijos, teisę, t. y. susitarime nurodytas teismas patikrina, ar pats susitarimas nėra niekinis pagal šio teismo vietos teisę, įskaitant tos valstybės narės kolizines normas (Briuselis I-bis reglamento preambulės 20 punktas, 25 straipsnio 1 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien apeliantės nurodomos faktinės aplinkybės apie šalių ilgalaikius verslo santykius, nepatvirtina susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo. Apeliantės skunde dėstomi argumentai patvirtina tai, kad ieškovė atsakovei teikė prekes, už kurias atsakovė susimokėdavo pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Visgi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien atsakovės apmokėjimas pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą nepatvirtina jos valios sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos. Kaip teisingai nurodė ieškovė, tinkamai ir laiku pateikus atsakovei prekes, šiai tikėtina atsirado pareiga atsiskaityti pagal PVM sąskaitą faktūrą. Neįvykdžius pareigos atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas, galima spręsti klausimą dėl atsiradusios skolos. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pareiga apmokėti jai siųstas PVM sąskaitas faktūras esant tinkamai ir laiku pateiktoms prekėms, negali būti sutapatinama su atsakovės valia patvirtinti susitarimą dėl jurisdikcijos. Kadangi jos pareiga atsiskaityti pagal jai pateiktas sąskaitas kyla iš tarp šalių sudaryto susitarimo (nors ir žodinio) dėl prekių pirkimo. Pažymėtina ir tai, kad jokiose kitose ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose atsakovė nėra išreiškusi valios dėl ginčo sprendimo Lietuvos Respublikos teismuose.

16. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl teismingumo pradinėje ieškinio priėmimo stadijoje, rėmėsi Reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisykles – asmenims ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.

17. Apeliantės manymu, nagrinėjamu atveju prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos. Prekės buvo pateiktos vežėjui Lietuvos Respublikoje. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi aiškiai yra nurodyta, kad parduodant prekes prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje (Kroatijos Respublikoje), kurioje prekės turėjo būti pateiktos pirkėjui, tačiau ne vežėjui, kuris atlieka tik tarpininkavimo (prekių transportavimo) funkciją tarp pardavėjo ir pirkėjo.

18. Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktis nustato prievolės įvykdymo vieta visiems iš konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties kylantiems įsipareigojimams, todėl sprendžiant dėl ieškinio teisingumo, atskiri įsipareigojimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį (pvz., mokėjimo prievolė) net nėra išskiriami (Ulrich Magnus, et al. Brussels Ibis Regulation - Commentary. Verlag Dr. Otto Schmidt, 2016, p. 210–211). Tuo labiau, ESTT praktikoje pažymėta, kad atskirai apibrėždamas „prievolės vykdymo vietą“ kaip vietą, kurioje sutartinė prievolė turi būti įvykdyta, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė centralizuoti jurisdikciją visų sutartinių prievolių atžvilgiu prievolės vykdymo vietoje ir apibrėžti vienintelį teismą visiems sutartimi pagrįstiems ieškiniams (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje C-386/05 Color Drack GmbH prieš Lexx International Vertriebs GmbH 39 punktą).

19. Taigi, Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąja įtrauka apibrėžiama prievolės įvykdymo vieta yra taikoma visiems iš konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties kylantiems ginčams. Pastaroji, kaip minėta anksčiau, yra fakto klausimas. Nagrinėjamu atveju tikslinga yra teigti, kad ginčo sutartinių prievolių įvykdymo vieta yra atsakovės buveinės vietoje – Kroatijos Respublikoje. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštų reikalavimų atsakovei Centar ZA Kombinirani Transport Zagreb d. d. dėl 66 554, 22 Eur skolos ir palūkanų priteisimo, nes šie reikalavimai turi būti reiškiami Kroatijos Respublikos teismui (CPK 185 straipsnis; Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka, 8 straipsnio 2 punktas).

20. Kiti apeliantės skunde pateikti argumentai neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie išsamiau nevertinami. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas

Paminėta tekste:

CK

CPK

CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės

e3K-3-128-611/2020

CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas

CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės