Civilinė byla Nr. 2-1661-516/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01515-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa
Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MC Wealth Management“ atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties,
kuria iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos
priemonių pakeitimo, civilinėje byloje Nr. 2-1930-467/2015 pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „Dekoras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „MC Wealth Management“ (trečiasis asmuo – „BTA Insurance
Company“ SE) dėl žalos atlyginimo, ir
n u s t a t ė :
I.G. esmė
Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo leisti vykdyti mokėjimus iš
areštuotų lėšų kitiems skolininko kreditoriams pagrįstumo ir
teisėtumo.
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dekoras“ kreipėsi
į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 215
586,44 Lt dydžio nuostolių atlyginimą bei 6 procentų dydžio metines
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo dienos.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m.
liepos 17 d. nutartimi pritaikė atsakovui laikinąsias apsaugos priemones,
kurias Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi
panaikino. 2015 m. balandžio 27 d. ieškovas teismui pateikė pakartotinį
prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad nuo
Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria panaikintos pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo veikloje atsirado kardinalių
neigiamų pasikeitimų – 2015 m. balandžio 23 d. atsakovo veiklos priežiūrą
vykdantis Lietuvos bankas pranešė, jog dėl grubių pažeidimų panaikino
atsakovui išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją ir dėl šios
priežasties atsakovas nebegali toliau vykdyti savo pagrindinės
(licencijuojamos) finansų patarėjų įmonės veiklos, iš kurios iki tol
gaudavo pajamų. Dėl šios priežasties, ieškovo įsitikinimu, atsakovas
nebegali būti laikomas aktyviai ir pelningai veiklą vykdančia įmone, jo
veikla nebėra stabili ir yra atsiradusi reali grėsmė, kad ieškovui
palankaus sprendimo priėmimo atveju, jo vykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomu.
Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, Vilniaus apygardos
teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi taikė atsakovui laikinąsias
apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, taip pat
turtinių teisių areštą 62 438,14 Eur sumai, o minėto turto nesant ar esant
nepakankamai, atsakovo piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius
asmenis, areštą. Atsakovas minėtą nutartį apskundė, tačiau Lietuvos
apeliacinis teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos
teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.
2015 m. birželio 17 d. atsakovas pateikė Vilniaus apygardos teismui
prašymą pakeisti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones,
sumažinant jų mąstą – leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų mokėti
mokesčius į valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetus, mokėti socialinio
draudimo įmokas, darbo užmokestį darbuotojams, bei leisti atlikti kitus
būtinuosius mokėjimus, t. y. leisti mokėti UAB Vastint Lithuania, UAB
„Valymo ir priežiūros centras“, AB „DNB Lizingas“, Kasko draudimo bei
civilinės atsakomybės draudimo įmokas, UAB Statoil Fuel & Retail
Lietuva, UAB „Penkių kontinentų ir telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos
radijo ir televizijos centras, UAB „Omnitel“, UAB Hostex, Advokatų
kontorai Tark Grunte Sutkiene. Atsakovas nurodė, kad taikomas areštas
užkerta kelią atsakovui toliau vystyti savo veiklą, nes jis nebegali
atlikti būtinųjų mokėjimų nei valstybės biudžetui, nei savo darbuotojams,
nei kitiems kreditoriams ir taip laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra
sukeliami pareikštam ieškiniui visiškai neproporcingi padariniai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi iš dalies
patenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir
sumažino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi
taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leisdamas atsakovui iš
areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei
ir (ar) savivaldybei bei socialinio draudimo įmokas.
Teismas pažymėjo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones,
neleidžiant iš areštuotų lėšų atlikti jokių mokėjimų, yra neproporcingai
suvaržomos atsakovo teisės, pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai, todėl
teismas pakeičia taikomas laikinąsias apsaugos priemones, sumažindamas jų
mastą, t. y. iš areštuotų lėšų leisdamas atsakovui mokėti privalomus
mokesčius valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams, privalomas socialinio
draudimo įmokas bei darbo užmokestį darbuotojams. Kita dalis prašymo
atmesta, motyvuojant tuo, kad visi kiti atsakovo pateikiami būtini
mokėjimai gali iš esmės pažeisti ieškovo interesus, nes jais prašoma
leisti disponuoti pakankamai didele pinigų suma, suteikiant kitiems
kreditoriams pranašumą prieš ieškovą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „MC Wealth Management“ atskirajame skunde prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties
dalį, kuria buvo atsisakyta atsakovui leisti iš areštuotų lėšų atlikti
būtinuosius mokėjimus, kurie yra besąlygiškai būtini, kad atsakovas toliau
galėtų vykdyti veiklą, t. y. leisti mokėti UAB Vastint Lithuania, UAB
„Valymo ir priežiūros centras“, AB „DNB Lizingas“, Kasko draudimo bei
civilinės atsakomybės draudimo įmokas, UAB Statoil Fuel & Retail
Lietuva, UAB „Penkių kontinentų ir telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos
radijo ir televizijos centras, UAB „Omnitel“, UAB Hostex, Advokatų
kontorai Tark Grunte Sutkiene, ir atsakovo prašymą tenkinti pilna
apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais
argumentais:
Skundžiama nutartis sukelia atsakovui neproporcingai didelius
nuostolius. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka
teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principų, neišlaiko ieškovo ir
atsakovo interesų pusiausvyros. Kai ieškinio reikalavimams užtikrinti
yra areštuojamos lėšos, ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai
suponuoja būtinybę leisti atsakovui iš areštuotų lėšų mokėti
komunalinius mokesčius ir kitas įmokas, kurios yra būtinos atsakovo
veiklai vykdyti. Nesuteikus atsakovui teisių iš areštuotų lėšų
atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo finansiniai įsiskolinimai tik
didėja, o galimybė įvykdyti teismo sprendimą mažėja, taigi pasiekiamas
rezultatas priešingas tam, kurio siekiama taikant laikinąsias apsaugos
priemones. Teismo nutartimi taikytų priemonių tikslas neturėtų būti
siekis sukurti situaciją, kuomet atsakovo bendrovė dėl negalėjimo
normaliai vykdyti ūkinę komercinę veiklą yra vedama prie bankroto.
Skundžiama nutartis trikdo atsakovo ūkinę komercinę veiklą.
Atsakovui yra būtinas ir svarbus tęstinis bendradarbiavimas su
kreditoriais, kuriems norima atlikti būtinuosius mokėjimus iš areštuotų
lėšų, kadangi skolos didėjimas ir net galimas bendradarbiavimo
nutraukimas veda atsakovą prie vykdomos veiklos sutrikdymo, o galiausiai
gali privesti prie bankroto. Apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad
vieno kreditoriaus interesų užtikrinimas taikant laikinąsias apsaugos
priemones, neturėtų absoliučiai paralyžuoti įmonės veiklos, užkirsti
kelią vykdyti visus įsipareigojimus. Teismas, areštuodamas pinigines
lėšas, turėtų numatyti galimybę vykdyti iš jų privalomus mokėjimus, kad
atsakovui nebūtų suvaržomos galimybės įmonės veiklai vykdyti,
neleidžiant atsiskaityti su savo kreditoriais, kurie teikia būtinas
paslaugas atsakovo kasdieninėje veikloje.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 2-1692/2014 nurodė, kad įmonės lėšų areštavimas ir
draudimas jų savininkui atlikti bet kokius atsiskaitymus, įskaitant
įsipareigojimus pagal sudarytas rangos sutartis, yra neabejotinas
trukdymas įmonės komercinei ūkinei veiklai. Ginčo atveju galima įžvelgti
panašumų, todėl turėtų būti taikoma analogija. Įmonės komercinė veikla
neturėtų nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų.
Komunaliniai mokesčiai ir kiti mokėjimai pagal teismų praktiką gali
būti priskiriami prie mokėjimų, kuriuos turi būti leista atlikti iš
areštuotų lėšų. Atsakovui kiekvieną mėnesį būtina mokėti UAB Vastint
Lithuania nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius už nuomojamas
patalpas, kuriose atsakovas vykdo veiklą, UAB „Valymo ir priežiūros
centras“ mokėti už patalpų valymą, mokėti AB „DNB Lizingas“ už atsakovo
įsigytą ir veikloje naudojamą automobilį, kas tris kalendorinius
mėnesius mokėti atsakovo automobilio Kasko bei civilinės atsakomybės
draudimo įmokas, kiekvieną mėnesį mokėti Statoil Fuel & Retail
Lietuva, UAB už atsakovo perkamus degalus, kurie būtini, kad atsakovas
galėtų vykti pas klientus, mokėti UAB „Penkių kontinentų
telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras,
UAB „Omnitel“ už atsakovui teikiamas interneto ryšio ir / arba
telefoninio ryšio paslaugas, kiekvieną mėnesį mokėti UAB Hostex už
teikiamas elektroninio pašto paslaugas bei UAB „Casma“ už teikiamas
buhalterinės apskaitos paslaugas. Tikėtina, tretieji asmenys imsis
veiksmų, kad būtų apgintos jų teisės ir teisėti interesai (atsakovui
nevykdant mokėjimų), o tai tik dar labiau pablogins atsakovo padėtį ir
bus visiškai užkirstas kelias atsakovui vykdyti veiklą.
Teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nepateikė jokių argumentų
arba vertinimų, kodėl, teismo nuomone, leidimas atsakovui atlikti
būtinuosius mokėjimus jo veiklos vykdymui pažeis ieškovo interesus.
Taigi nutartis yra nemotyvuota.
Ieškovas UAB „Dekoras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo
skundo netenkinti, palikti pirmosios instancijos teismo nutartį
nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nei atsakovo minimi teisės principai, nei cituojama teismų praktika
šioje konkrečioje situacijoje nepagrindžia atsakovo teisės iš areštuotų
lėšų atlikti mokėjimus savo kontrahentams. Skunde nurodomos Lietuvos
apeliacinio teismo nutartys netaikytinos dėl skirtingo ratio
decidendi , be to, jose esantys išaiškinimai paneigia atsakovo
reikalavimų pagrįstumą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje
byloje Nr. 2-84/2009 teismas atsižvelgė į ypatumą, kad reikalavimas buvo
pareikštas ir kitam subsidiariam skolininkui, kurio turtas taip pat buvo
areštuotas, todėl, teismo vertinimu, ieškinio tenkinimo atveju ieškovo
reikalavimų įvykdymą užtikrintų ir tai, kad jis galėtu pareikšti
reikalavimus asmeniui, kuris atsako subsidiariai. Be to, minėtoje byloje
buvo užtikrinamas kur kas mažesnio reikalavimo įvykdymas, o šiuo metu
nagrinėjamu atveju, leidus atlikti mokėjimus kitiems asmenims, ieškinio
sumos neišieškojimo rizika tik padidėtų. Atsižvelgiant į atsakovo banko
sąskaitose esančių areštuotų lėšų bendrą sumą (142 889,82 Eur), leidus
atsakovui vykdyti jo pageidaujamus mokėjimus (net 43 338 Eur kas
mėnesį), po 3 mėnesių areštuotų lėšų neliktų. Atsakovui panaikinta
licencija, reikalinga jo pagrindinei veiklai vykdyti, todėl atsakovas
nebeturi galimybės generuoti pajamų (faktiškai nutraukęs savo veiklą) ir
per gana trumpą laiką išnaudotų visas turimas ieškovo naudai areštuotas
lėšas.
Atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto ir jam teismuose dar
pareikšta ieškinių 236 746,23 Eur sumai, kuriems užtikrinti taip pat
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Leidimas atsakovui iš
areštuotų lėšų atsiskaityti su kitas kontrahentais akivaizdžiai pažeistų
ieškovo interesus ir prieštarautų pačių laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo tikslui, būtų nepaisyta interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo
bei teisingumo principų, bylinėjimasis su atsakovu ieškovui nebetektų
jokios prasmės, teisingumas nebūtų įvykdytas.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.
2-1603/2014 suformuota teisės taikymo taisyklė ne tik nepagrindžia
atsakovo atskirojo skundo, bet priešingai, jį paneigia. Cituojamoje
byloje teismas atmetė atsakovo prašymą leisti jam iš areštuotų lėšų
atsiskaityti su lizingo bendrove už automobilį, pažymėdamas, kad
pagrindo suteikti pirmumą vienam iš skolininko kreditorių nėra, nes
tokio pobūdžio išlaidos negali būti priskiriamos privalomųjų mokėjimų
kategorijai. Jokios atsakovui teikiančios paslaugas įmonės nėra
privilegijuotos ir neturi prieš ieškovą jokio prioriteto gauti savo
reikalavimų patenkinimą.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilėje byloje Nr. 2-1692/2014
taip pat negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, kadangi pastarojoje
byloje atsakovui leista vykdyti mokėjimus, būtinus atliekant jo rangos
darbus viešojo sektoriaus subjektų naudai (viešasis interesas), kas
visiškai neturi nieko bendro su šioje byloje atsakovo reiškiamais
reikalavimais leisti mokėti jam teikiamų privačių subjektų paslaugų
išlaidas. Cituojamoje byloje atsakovui leista patirti su rangos
sutartimi susijusias išlaidas tam, kad jis galėtų atlikti rangos darbus
ir gauti už juos užmokestį (pajamas), papildančias areštuotas lėšas.
Savo ruožtu šiuo metu nagrinėjamoje byloje atsakovas, netekęs
licencijos, nebegalėdamas iš pagrindinės veiklos generuoti pajamų,
areštuotas lėšas prašo panaudoti vien išlaidoms, negeneruojančioms jam
jokių pajamų. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad įmonė ir
toliau gauna ar gaus kažkokias pajamas iš nelicencijuojamos veiklos.
Atsakovo vadovui ir akcininkui pareikšti įtarimai ikiteisminiame
tyrime, susiję su atsakovo pinginių lėšų išvaistymu ir slėpimu nuo
arešto, leidžia pagrįstai manyti apie dabartinio atsakovo prašymo
nesąžiningumą ir realią grėsmę ieškovo teisėms atsakovo prašymo
tenkinimo atveju.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo
faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo
pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
(toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos
priemonių pakeitimo masto pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios
instancijos teismui neleidus atsakovui iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus
ne tik darbuotojams, valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams bei mokėti
socialinio draudimo įmokas, bet ir kitiems atsakovo prašyme nurodytiems
atsakovo kreditoriams, yra trikdoma apelianto ūkinė komercinė veikla bei
sukeliami atsakovui neproporcingai dideli nuostoliai, dėl ko pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos atitinkančiomis
ekonomiškumo, proporcingumo principus bei bylos šalių interesų
pusiausvyros reikalavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter
alia , atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, taip pat
įvertinęs nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų
praktiką, neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirajame skunde
išdėstytais motyvais ir naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios
instancijos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį.
Remiantis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje
asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją
apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti
keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas.
Tačiau visais atvejais (tiek pirmą kartą taikant laikinąsias apsaugos
priemones, tiek sprendžiant klausimą dėl šių priemonių pakeitimo) teismas,
parinkdamas konkrečioje byloje taikytinas laikinąsias apsaugos priemones,
jų pobūdį bei mastą, privalo atsižvelgti į šios konkrečios bylos faktines
aplinkybes bei vadovautis ekonomiškumo (CPK 145 straipsnio 2 dalis),
teisingumo ir proporcingumo principais, kuriais be kita ko užtikrinama
tinkama bylos šalių interesų pusiausvyra.
Nors apeliantas teisingai nurodo, kad teismų praktikoje pažymima, jog
įmonės viso turto, įskaitant pinigines lėšas, areštas, neišvengiamai
sutrikdytų įmonės veiklą, o vieno kreditoriaus interesų užtikrinimas,
taikant laikinąsias apsaugos priemones, neturėtų absoliučiai paralyžiuoti
įmonės veiklos, užkirsti kelią vykdyti visus įsipareigojimus, ir teismas,
taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ypač, kai yra areštuojamos
atsakovo lėšos, turėtų numatyti galimybę iš jų vykdyti privalomus
mokėjimus, visų pirma, pastebėtina, kad minėtais teismų išaiškinimais
negalima remtis ir jų taikyti atsietai nuo konkrečioje byloje, kurioje
buvo išdėstyta tam tikra teismo pozicija, buvusių faktinių aplinkybių. Tuo
tarpu kaip matyti iš teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
bei keitimo klausimu (taip pat ir paties atsakovo atskirajame skunde
nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo bylų, inter alia , Lietuvos
apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr.
2-1692/2014), taisyklė, kad įmonės ūkinė komercinė veikla negali nukentėti
dėl pradėtų teisminių procesų yra aktuali bei plėtojama tuo atveju, kai
byloje yra pagrįstų duomenų, jog atsakovas iš tikrųjų yra ūkinę komercinę
veiklą, generuojančią (ar realiai galinčią generuoti) pajamas
tebevykdantis asmuo, kurio minėtos veiklos vykdymą trikdo jo visam turtui,
taip pat ir pinginės lėšoms, vieno kreditoriaus naudai pritaikytas
areštas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu,
siekiant, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, suteiktų
galimybę atsakovui vykdyti tam tikrus mokėjimus iš ieškiniui užtikrinti
areštuotų lėšų, byloje turėtų būti pakankamai įrodymų tikėtinai išvadai
padaryti, jog atsakovas iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą (turi
realią galimybę ją vykdyti), minėta veikla generuoja (gali realiai
generuoti) atsakovui pajamas (kurių gavimas, kaip teisingai pastebėjo
apeliantas, yra naudingas ir pačiam ieškovui), o atsakovo nurodyti
mokėjimai yra būtini (neišvengiami) šiai veiklai netrikdomai vykdyti.
Nesant pirmiau nurodytų aplinkybių, leidimas atlikti įvairius mokėjimus
kitiems atsakovo kreditoriams (kontrahentams) iš areštuotų lėšų
akivaizdžiai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros principo, nes,
skolininkui išnaudojus visas areštuotas lėšas ir negaunant jokių naujų
pajamų, ieškinio reikalavimai liktų, nors ir pritaikius areštą, faktiškai
neužtikrinti. Tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nebūtų
pasiektas šiam institutui nustatytas tikslas, be to, ir visas
bylinėjimasis teisme galėtų netekti ieškovui prasmės.
Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje itin svarbu yra tai, kad, kaip matyti
iš byloje esančių įrodymų, ir ką nurodė ieškovas bei neginčijo pats
atsakovas, Lietuvos banko nutarimu yra panaikintos UAB „MC Wealth
Management“ finansų patarėjo įmonės bei M. Č. (atsakovo vadovo) generalinė
finansų maklerio licencijos, reikalingos apelianto pagrindinei veiklai, iš
kurios pastarasis generavo pajamas, vykdyti. Nepaisant to atsakovas,
teigdamas, kad teismo atsisakymas leisti atsakovui atlikti mokėjimus
atsakovo prašyme nurodytiems kreditoriams, trikdo atsakovo veiklą ir
galbūt net veda atsakovą prie bankroto, nepateikia jokių konkrečių
paaiškinimų (bei įrodymų) nei dėl jo vykdomos (ir neva trikdomos) veiklos
pobūdžio (kokia ir apskritai, ar realiai vykdoma veikla), nei dėl
galimybės iš jos gauti tam tikras pajamas, kurių gavimas galbūt mažintų
ieškovui palankaus spendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos
teismo įsitikinimu, leidimas atsakovui naudoti ieškovo naudai areštuotas
lėšas mokėjimams kitiems atsakovo kreditoriams atlikti, kai byloje nėra
įrodymų dėl atsakovo faktiškai šiuo metu vykdomos veiklos, realios
galimybės generuoti pajamas, taip pat atsakovui neturint jokio
nekilnojamojo ar kitokio turto ieškinio reikalavimams užtikrinti, be kita
ko, esant atsakovui teismuose pareikštiems ir kitų asmenų ieškiniams
bendrai 236 746,23 Eur sumai, akivaizdžiai pažeistų ieškovo teisėtus
interesus ir iš esmės paneigtų teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi
pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių prasmę. Tuo labiau, kad kaip
teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas prašo leisti
disponuoti pakankamai didele areštuotų lėšų suma, o administracinėje
byloje Nr. eAS-953-261/2015 paties UAB „MC Wealth Managment“ nurodyta
kiekvieną mėnesį veiklos palaikymui jam reikalinga suma yra dar didesnė ir
sudaro net 43 338 Eur, t. y. beveik trečdalį paties atsakovo byloje
nurodytos jo sąskaitoje buvusios ir areštuotos pinigų sumos.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsilepime
nurodytais argumentais, kad atsakovo cituojamos Lietuvos apeliacinio
teismo nutartys nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties šioje
byloje teisingumo, kadangi minėtų bylų (civilinės bylos Nr. 2-84/2009;
2-1603/2014 bei 2-1692/2014) faktinės aplinkybės skiriasi nuo šiuo metu
nagrinėjamos bylos, o, kaip minėta, bet kuri teisės taikymo ir aiškinimo
taisyklė gali būti taikoma tik įvertinus faktinių aplinkybių visumą,
kurioje ji buvo suformuluota. Be to, paties atsakovo minioje Lietuvos
apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.
2-1603/2014 teismas konstatavo, kad mokėjimas už automobilį lizingo
bendrovei negali būti priskirtas privalomųjų mokėjimų kategorijai (leidimo
atlikti mokėjimus iš areštuotų lėšų kontekste) ir tokiam skolininko
kreditoriui (lizingo davėjui) nėra pagrindo suteikti pirmumą. Teismas
pirmiau nurodytoje nutartyje išaiškino, kad šis apelianto kreditorius nėra
silpnesnioji sutartinių teisinių santykių su skolininku šalis ir negali
turėti jokių išskirtinių teisių ieškovo atžvilgiu: suteikus šioje
situacijoje teisę atsakovui atsiskaityti su tokiais asmenimis (net ir
atliekant einamuosius mokėjimus, tiesiogiai susijusius su įmonės ūkine
komercine veikla), būtų pažeistas lygiateisiškumo principas. Tuo tarpu
visi atsakovo nurodomi mokėjimai, kuriuos teismas atsisakė leisti atlikti
iš ieškovo naudai areštuotų lėšų, yra susiję su kreditoriais, kurie negali
būti laikomi silpnesniąja atsakovo ir šių kreditorių santykių šalimi,
todėl, kaip teisingai akcentavo ieškovas, šioje byloje (ypač atsižvelgus į
tai, kad nėra duomenų apie atsakovo vykdomą veiklą / generuojamas pajamas)
kitiems atsakovo kreditoriams (patalpų nuomotojui, interneto ar telefono
ryšio paslaugų tiekėjui ir pan.) negali būti suteikta privilegija /
prioritetas prieš ieškovą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nurodytu
argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.
Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad leidimas atsakovui
atlikti jo nurodomus mokėjimus iš areštuotų lėšų pažeistų ieškovo
interesus, nes prašoma lesti disponuoti pakankamai didele pinigų suma ir
kitiems kreditoriams suteikiamas pranašumas prieš ieškovą. Vien tik ta
aplinkybė, kad teismo išdėstyti argumentai nesutampa su apelianto
pozicija, savaime nereiškia, jog nutartis yra nemotyvuota. Be to,
reikalavimas motyvuoti nutartį neturi būtin suprantamas kaip teismo
pareiga atsakyti į absoliučiai kiekvieną prašyme, atskirajame skunde ar
kitame procesiniame dokumente nurodytą teiginį.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atskirajame
skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo
pirmosios instancijos teismo nutarčiai keisti ar naikinti, vadovaudamasis
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis),
sprendžia, kad tenkinti ieškovo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus,
ieškovo nuomone patvirtinančius atsakovo ir jo vadovo nesąžiningumą ir
realią grėsmę ieškovo teisėms, šioje bylos stadijoje nėra tikslinga, todėl
šis prašymas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė