2021 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. R., A. R. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FAULANA“ ieškinį atsakovui A. S. dėl piniginių lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai M. R. ir A. R. 2019 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. S. bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „FAULANA“ 44 690,01 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2011 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas iškėlė BUAB „FAULANA“ (toliau – ir bendrovė) bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Avere“. 2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria atstatydino UAB „Avere“ iš užimamų bendrovės bankroto administratoriaus pareigų, o nauju administratoriumi paskyrė A. S.. M. R. ir A. R. yra bendrovės kreditoriai, kurių bendra teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 763 955,31 Eur. Ieškovų teigimu, ieškiniu prašomą priteisti sumą sudaro bankroto administratoriaus A. S. be jokio teisinio pagrindo išsimokėtas sau 62 000 Eur avansas, kurio ieškinio pateikimo dieną bendrovei buvo grąžinta 10 000 Eur. Atsakovas negali pagrįsti kokiu pagrindu išsigrynino bendrovei priklausančius pinigus, todėl, ieškovų manymu, jis turi pareigą pasisavintas lėšas grąžinti.
2. Atsakovas A. S. su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, nesutarus su prieš tai buvusiu administratoriumi dėl sąmatos pasidalijimo ir nustačius kitus jo neteisėtus veiksmus, 2016 m. sausio 11 d. atsakovas pateikė ieškinį dėl 240 441,26 Eur priteisimo, iš jų 47 309 Eur buvo administravimo išlaidų sąmata. Dėl kitų neteisėtų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. BUAB „FAULANA“ bankroto administravimo išlaidos, reikalingos vykdyti bankroto procedūrą, su kreditoriais buvo aptartos, tačiau protokolu nebuvo įformintos. Joms pritarė ieškovas M. R. ir kreditorius UAB „Baltijos kredito sprendimai“.
3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl buvusio BUAB „FAULANA“ administratoriaus A. S. veiksmų, disponuojant BUAB „FAULANA“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė BUAB „FAULANA“ iš atsakovo A. S. 44 690,01 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2019 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Ieškovai reiškia netiesioginį ieškinį Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 6.68 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu, kaip turintys vykdytiną reikalavimo teisę skolininkei BUAB „FAULANA“, siekdami apsaugoti savo turtines teises.
4.2. Atsakovas A. S. buvo paskirtas BUAB „FAULANA“ bankroto administratoriumi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi, atstatydinus iš administratorių UAB „Avere“. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta byloje Nr. B2-79-585/2019, atsakovas, kaip bendraieškovės BUAB „FAULANA“ administratorius, išėmė grynuosius pinigus iš bendrovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per 3 kartus – 2015 m. kovo 17 d. – 35 000 Eur, 2015 m. kovo 24 d. – 10 000 Eur ir 2015 m. balandžio 8 d. – 10 000 Eur, viso – 55 000 Eur. Šiuos pinigus pagal paskolos sutartis, sudarytas su P. P., kaip paskolą, teikiamą BUAB „FAULANA“, perdavė P. P.. Šis buvo įsipareigojęs grąžinti paskolą 2015 m. gegužės 5 d. (sumokėdamas 10 000 Eur) ir likusią 45 000 Eur sumą iki 2015 m. gruodžio 31 d. Skolininkui P. P. negrąžinus paskolos, atsakovas A. S., kaip BUAB „FAULANA“ administratorius, 2017 m. vasario 13 d. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti bendrovei iš atsakovo P. P. negrąžintą paskolą ir palūkanas, iš viso 65 083,33 Eur. Ieškinys buvo patenkintas visiškai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3484-258/2017 priimtu 2017 m. liepos 7 d. sprendimu už akių. Priteista suma nėra išieškota, kadangi skolininkas neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, šiuo metu jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. P. P. pareikštas kaltinimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 1-26-497/2020, kuri šiuo metu nėra išnagrinėta ir kurioje P. P. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.
4.3. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartyje iškelti bankroto bylą BUAB „FAULANA“ įpareigojo administratorių per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui sąmatą su lėšų suma, kurią administratorius turės teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Taigi, teismo nutartyje administratoriui buvo nurodyta, kokią sumą jis turės teisę naudoti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Kitokių nutarčių, kuriomis teismas būtų leidęs naudoti bendrovės lėšas, bankroto byloje nebuvo priimta, todėl atsakovo, kaip bankroto administratoriaus naudojimas lėšų nesant kreditorių susirinkimo patvirtintos sąmatos, buvo neteisėtas, kuris sukėlė bankrutavusiai bendrovei nuostolius.
4.4. Atsakovo 55 000 Eur sumos perdavimas P. P., kaip paskolos dalyko, buvo neteisėtu administratoriaus veiksmu, bendrovei neturint galimybės iš paskolą gavusio asmens jos išsiieškoti, nuostolius bendrovei turi atlyginti neteisėtus veiksmus atlikęs atsakovas. Kitoje patikslinto ieškinio dalyje – dėl atsakovo atliktų 15 200 Eur mokėjimų į jo sąskaitą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2019 m. kovo 28 d. ieškovai neprašo šios sumos vertinti bendrovės nuostoliais ir priteisti jų atlyginimą iš atsakovo. Taigi atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis turėjo teisę, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą suteikti paskolą P. P., paskolos sutarčių sudarymas su P. P. pripažintinas neteisėtu veiksmu, dėl šio veiksmo atsiradusius nuostolius kaltas asmuo (atsakovas) turi atlyginti CK 6.256 straipsnio 2 dalies pagrindu.
4.5. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad dėl ieškovų kaltės kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų dydžio iki šiol nėra patvirtintas, nėra reikšmingos šiai bylai. Tai, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl teisės naudoti administravimo išlaidoms tam tikrą sumą nebuvo patvirtintas, reiškia, kad atsakovas neturėjo teisės tokių lėšų naudoti, šioje byloje nevertinama, kokia dalis iš lėšų, suteiktų kaip paskola, administratoriui galėjo būti paskirta kaip atlyginimas už administravimą. Net ir pripažinus, kad atsakovas nėra gavęs iš bendrovės atlyginimo už pavedimo sutarties vykdymą, nors turi tokią teisę, šis faktas nėra aplinkybe, dėl kurios atsakovas turėtų būti atleistas tam tikroje dalyje nuo nuostolių, padarytų jo veiksmais, atlyginimo bendrovei. Administratorius neturėjo teisės gauti iš bendrovės piniginių lėšų avansu ir neturėjo jokio teisinio pagrindo, nesant bendrovės kreditorių susirinkimo, priimto nutarimo, išsimokėti sau atlyginimo, todėl aplinkybė, kad ilgą laiką kreditoriai nepatvirtino administravimo išlaidų sąmatos, nėra reikšminga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovas A. S. prašė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1642-275/2020 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų M. R. ir A. R. ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratorius neturėjo teisės suteikti paskolos P. P. iš bankrutavusios bendrovės lėšų, yra nepagrįsta. Apeliantas pažymėjo, kad BUAB „FAULANA“ iškėlus bankroto bylą, ji vykdė ūkinę-komercinę veiklą. BUAB „FAULANA“ bankroto byloje paskirti administratoriai kreditoriams pastoviai teikė ataskaitas apie įmonės vykdomą ūkinę-komercinę veiklą ir kreditoriai ataskaitoms pritarė. Be to, patys pripažįsta ir savo patikslintame ieškinyje nurodo, kad atsakovui panaudojant grynuosius pinigus buvo apmokėtos ir į apskaitą įtrauktos bendrovės išlaidos pagal trečiųjų asmenų išrašytas PVM sąskaitas-faktūras bendrai 15 509,99 Eur sumai.
5.2. Paskolų suteikimas kitiems asmenis su komercinėmis palūkanomis taip pat yra priskirtina prie įmonės ūkinės-komercinės veiklos, nes tokias ūkines-komercines operacijas juridiniams asmenims nedraudžia atlikti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl paskolų suteikimas P. P. buvo ne atsakovo neteisėtas veiksmas, tačiau normali ūkinė-komercinė veikla, kurią vykdė ir iki apelianto veikęs bankroto administratorius. Tai, kad vėliau P. P. buvo nuteistas už kitas nusikalstamas veikas ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl ko pasidarė negalimas paskolų grąžinimas ar jų išieškojimas, yra objektyvi priežastis bei vėliau atsiradęs rizikos veiksnys, nulėmęs paskolų nesugrąžinimą. Tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir jų nesiaiškino ir tik formaliai skolą pripažino įmonės nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovo kaltės.
5.3. CK 6.256 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Taigi CK straipsnis numato kaltos sutarties sutartinę, o ne deliktinę atsakomybę. Tačiau visiškai neaišku, kodėl teismas pripažindamas atsakovo neteisėtus veiksmus kaip bendrovei padarytus nuostolius, taikė nurodytą CK straipsnį. Tokiu atveju teismas privalėjo nurodyti konkrečią sutartį ir konkretų sutarties pažeidimą. Kadangi iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokių įsipareigojimų neįvykdė atsakovas pagal sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
5.4. Apelianto teigimu, šioje civilinėje byloje nebuvo surinkta įrodymų ir nebuvo nustatyta visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, konkrečiai atsakovo veiksmuose nėra kaltės ir neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi tik formaliai konstatavo, paskolų suteikimas P. P. yra neteisėtas atsakovo veiksmas.
5.5. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas į bylą be pagrindo įtraukė trečiąjį asmenį uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę (toliau – UADBB) „Colemont draudimo brokeris“, kadangi atsakovas, būdamas BUAB „FAULANA“ administratoriumi, savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs kitoje draudimo bendrovėje. Taigi, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareigų ir teisių trečiojo asmens, kuris į bylą neįtrauktas. Trečiasis asmuo neginčijo to, kad esant draudiminiam įvykiui, jie privalo atlyginti žalą. Tačiau nei į bankroto administratorių, nei į draudimo bendrovę ieškovai nesikreipė dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka.
6. Atsiliepime į atsakovo A. S. apeliacinį skundą ieškovai M. R. ir A. R. prašo apelianto skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 31 straipsnyje yra numatyta, kad „likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą“, tačiau ši teisės norma, priešingai nei teigia A. S., neįtvirtina bankroto administratoriaus diskrecijos teisės disponuoti bankrutavusiai įmonei priklausančiomis lėšomis savo nuožiūra, kadangi bankrutavusiai įmonei priklausančių lėšų naudojimas yra giežtai reglamentuotas ĮBĮ nuostatų bei privalo atitikti ĮBĮ keliamus tikslus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad BUAB „FAULANA“ likvidavimo stadijoje A. S. gautos lėšos (44 690,01 Eur), kurios teismo sprendimu buvo priteistos iš A. S., nebuvo panaudotos BUAB „FAULANA“ kreditorių reikalavimų tenkinimui ir / ar administravimo išlaidoms padengti, todėl nepaneigus šių aplinkybių, tolesnis šių A. S. gautų lėšų panaudojimas ne BUAB „FAULANA“ bankroto procedūrų vykdymui negali pateisinti ar sukurti teisinio pagrindo, atleidžiančio A. S. nuo pareigos grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas.
6.2. Nors bylos nagrinėjimo metu A. S. siekė įrodyti, kad jo gautos lėšos buvo panaudotos paskolos sutarties, sudarytos tarp BUAB „FAULANA“ ir P. P., įvykdymui, t. y. pinigų (paskolos dalyko) perdavimui P. P., tačiau net nevertinant šių aplinkybių (t. y. paties fakto, ar pinigai buvo perduoti nuo BUAB „FAULANA“ ar nuo A. S.), paskolos sutarties sudarymas su P. P. negali paneigti A. S. pareigos grąžinti tai, ką jis gavo, pažeidžiant ĮBĮ įtvirtintas teisės normas. A. S. neįrodė, kad egzistavo koks nors teisinis pagrindas gauti iš BUAB „FAULANA“ pinigines lėšas.
6.3. BUAB „FAULANA“ kreditoriai (kreditorių susirinkimas) neprieštaravo tam, kad BUAB „FAULANA“ tęstų tą ūkinę – komercinę veiklą, kurią ji vykdė iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nekilnojamojo turto nuomą, tačiau nei BUAB „FAULANA“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas, nei kreditorių susirinkimas, nei atskiri kreditoriai nebuvo davę sutikimo vykdyti finansinę veiklą, reglamentuojamą Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymu – paskolų už palūkanas teikimą fiziniams ar juridiniams asmenims. BUAB „FAULANA“ negalėjo teikti jokių paskolų fiziniams ar juridiniams asmenims, t. y. užsiimti Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatyme numatyta veikla, todėl tokia A. S. „veikla“ pripažintina neteisėta ir nesudarančia teisinio pagrindo pagrįsti A. S. „veiklos“ teisėtumą.
6.4. Į bylą pateikti įrodymai paneigia A. S. apeliaciniame skunde nurodomą faktinių aplinkybių vertinimą, kuriuo A. S. grindžia savo gynybinę poziciją dėl to, jog paskolos sutarčių pasirašymas su P. P. ir / ar priimtas teismo sprendimas už akių sukūrė teisinį pagrindą pateisinti neva tai vykdytą ūkinę-komercinę veiklą bei A. S. grynais pinigais iš BUAB „FAULANA“ banko sąskaitos paimtų 55 000 Eur panaudojimą. A. S. savo procesiniuose dokumentuose nuolatos keitė savo gynybinę poziciją dėl šių lėšų panaudojimo, t. y. vienuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad jo grynais pinigais paimta suma buvo panaudota administravimo išlaidoms padengti, kituose – jog tai buvo atlyginimo avanso suma, o apeliaciniame skunde – jog tai buvo ūkinės komercinės veiklos vykdymas, todėl teismas pagrįstai nesirėmė A. S. paaiškinimais, o sprendimą priėmė remdamasis byloje esančiais įrodymais.
6.5. A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, privalėjo būti įtrauktas BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje, kuris buvo apdraudęs A. S. profesinę civilinę atsakomybę ginčo laikotarpiu (2015 metais), o to nepadarius pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, esant absoliutiems sprendimo negaliojimo pagrindams. Ieškovai su tokia apelianto pozicija nesutinka. Ieškovų teigimu, šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės taikymo A. S. profesinę civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su tuo, ar A. S. veiksmai yra vertintini kaip draudiminis įvykis, todėl šis teismo sprendimas nesukels nei vienam draudikui, apdraudusiam A. S. profesinę civilinę atsakomybę, pareigos išmokėti draudimo išmoką. Kita vertus, nėra aišku, kodėl apeliantas iki šiol neatskleidė, kad jo profesinė veikla ginčo laikotarpiu buvo apdrausta kitoje draudimo bendrovėje. Tikėtina, kad apeliantas siekia vilkinti bylos nagrinėjimą.
7. Atsiliepime į atsakovo A. S. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „FAULANA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, prašo apelianto skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ĮBĮ 31 straipsnyje įtvirtintos bankroto administratoriaus teisės ir pareigos, likviduojant bankrutavusią bendrovę, todėl bankroto administratoriaus teisių ribos yra vertinamos bankroto administratoriaus pareigų kontekste. BUAB „FAULANA“ manymu, pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime, padarė teisingą išvadą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsakovas neturėjo teisės sudaryti paskolos sutarčių su P. P., todėl privalo atlyginti bendrovei dėl jo veiksmų atsiradusią žalą. Negalima sutikti su apelianto prašymu perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar atsakovo atlikti veiksmai gali būti laikomi draudiminiu įvykiu. Todėl BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje dalyvavimas ar nedalyvavimas šioje civilinėje byloje negali nei pagerinti, nei pabloginti apelianto padėties. Teismo sprendimo priėmimas šioje byloje nei sukūrė, nei panaikino BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje teises ar pareigas. BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje pagal savo procedūras privalės vertinti ar gali atsakovo veiksmus laikyti draudiminiu įvykiu, todėl šio juridinio asmens nedalyvavimas nagrinėjamoje civilinėje byloje negali būti kliūtis tokią bylą išnagrinėti iš esmės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl lėšų grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujo įrodymo pridėjimo prie bylos
10. Kartu su apeliaciniu skundu A. S. pateikė į bylą naujus įrodymus – draudimo liudijimus, įrodančius, kad ginčo įvykio metu bankroto administratorius savo profesinę civilinę atsakomybę buvo apdraudęs BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
12. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, teikdamas šiuos įrodymus, nenurodė jokių aplinkybių dėl ko prašomi prijungti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šie įrodymai būtų nepagrįstai neprijungti pirmosios instancijos teismo. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė dėl į bylą įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų (draudimo bendrovės), apeliantui buvo žinoma nuo ieškinio kopijos gavimo dienos, todėl tik apeliaciniame procese iškėlus klausimą dėl netinkamai į bylą įtraukto trečiojo asmens, keltinos abejonės dėl to, ar apeliantas tinkamai naudojasi jam suteiktomis civilinio proceso teisėmis. Be to, apeliacinės instancijos teisme yra draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia apelianto pateiktų įrodymų nepriimti ir nevertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje įtraukimo į bylą ir absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
14. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Šioje draudimo bendrovėje apeliantas buvo apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę, kai ginčo laikotarpiu buvo BUAB „FAULANA“ bankroto administratoriumi.
15. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodyta, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; kt.). Tai savo ruožtu reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; kt.). Spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialiosios teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-391/2009; kt.).
16. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, dėl atsakovo nurodomo asmens – BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje, materialinių teisių ir pareigų joks procesinis sprendimas nėra priimtas. Vien aplinkybė, kad atsakovo nurodomoje draudimo bendrovėje yra apdrausta jo, kaip bankroto administratoriaus, civilinė atsakomybė, automatiškai nepatvirtina, jog yra nuspęsta dėl šio asmens materialinių teisių ir pareigų. Todėl šiuo atveju apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas privalo įvertinti jo padarytą veiklą (išsiimant pinigus iš likviduojamos bendrovės sąskaitos) kaip draudiminį ar nedraudiminį įvykį, kadangi šis klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, šią aplinkybę, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, atstovas nurodė tik pateikęs apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, kas kelia abejonių, ar pats atsakovas išties vertino egzistuojant pagrindui nurodomą bendrovę įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą, juo labiau, kad draudimo išmokos išmokėjimo / neišmokėjimo aspektai yra savarankiški atsakovo ir jo civilinę atsakomybę apdraudusios įmonės tarpusavio klausimai, kylantys iš atitinkamo tarpusavyje sudaryto susitarimo.
17. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą, nenusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, dėl ko apelianto nurodytas absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas šiuo atveju neegzistuoja. Be to, nenustatyta, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta apelianto nurodomo neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas jam sukėlė, juo labiau, kaip minėta, atsakovo ir jo civilinę atsakomybę apdraudusio asmens tarpusavio santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodė, kad BUAB „FAULANA“ iškėlus bankroto bylą, ji vykdė ūkinę-komercinę veiklą, todėl išsigryninęs pinigus iš bendrovės sąskaitos apeliantas vykdė įprastą bendrovės ūkinę-komercinę veiklą, kuriai, beje, pritarė ir įmonės kreditoriai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.256 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad asmuo neįvykdęs ar netinkami įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Teismas nenurodė ginčo sprendime kokią sutartį apeliantas pažeidė, o taip pat teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.
19. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismas BUAB „FAULANA“ bankroto byloje 2011 m. kovo 31 d. nutartyje iškelti bankroto bylą įpareigojo administratorių per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui sąmatą su lėšų suma, kurią administratorius turės teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatą patvirtino tik 2018 metais. Todėl teismas padarė atitinkamas išvadas, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje bankroto administratoriui buvo aiškiai nurodyta, kokią sumą jis gali naudoti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Kadangi ginčijamo įvykio metu nebuvo priimta kitų nutarčių, kuriomis teismas leistų naudoti bendrovės lėšas, apeliantas neturėjo teisės išsigryninti ginčo sprendime nurodytų sumų, kurias kaip paskolos sutarčių dalyką perdavė P. P..
20. Pažymėtina ir tai, kad ginčo byloje dėl to, kad BUAB „FAULANA“ kreditorių susirinkimas leido vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, nėra. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centras pateiktais BUAB „FAULANA“ dokumentais nesutinka, kad paskolos suteikimas fiziniam asmeniui yra įprastas bendrovės komercinės veiklos vykdymas. Sutiktina su apelianto argumentais, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia juridiniam asmeniui suteikti paskolą fiziniam asmeniui, nustatant palūkanas už naudojimąsi piniginėmis lėšomis. Tačiau BUAB „FAULANA“ buvo bankrutuojantis juridinis asmuo, todėl klausimas dėl paskolų P. P. suteikimo privalėjo būti teikiamas svarstyti kreditorių susirinkimui. Susipažinus su viešai prieinama informacija apie BUAB „FAULANA“ nustatyta, kad jos veiklos sritys yra tarpininkavimas ir nekilnojamasis turtas. Į bankrutavusios bendrovės vykdytą ūkinę-komercinę veiklą įeina nekilnojamojo turto tarpininkų atliekama nekilnojamojo turto paslaugų veikla: tarpininkavimas perkant, parduodant ir nuomojant nekilnojamąjį turtą už atlygį ar pagal sutartį; konsultacijos ir vertinimo paslaugos, susijusios su nekilnojamojo turto pirkimu, pardavimu ir nuoma, už atlygį ar pagal sutartį; nekilnojamojo turto sąlyginio deponavimo agentų veikla. Pažymėtina, kad bendrovė yra ne finansines paslaugas teikiantis juridinis asmuo, todėl paskolų fiziniams ir juridiniams asmenims teikimas už atlygį negali būti priskirtas įprastai BUAB „FAULANA“ ūkinei-komercinei veiklai.
21. Apeliantas teisingai nurodo, kad kreditorių susirinkimas ne tik leido BUAB „FAULANA“ vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, tačiau ir patvirtino susirinkimui teikiamas bankroto administratorių ataskaitas dėl ūkinės-komercinės veiklos vykdymo. Su šiais argumentais, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo nesutikti. Tačiau išanalizavus kreditorių susirinkimų protokolus nėra nustatyta, kad bent viename iš jų buvo keliamas klausimas dėl paskolų suteikimo, ar kreditorių susirinkimo metu būtų pritarta paskolų P. P. suteikimui. Kreditorių susirinkimo metu surašytose protokoluose atsispindi BUAB „FAULANA“ įprasta ūkinė komercinė-veikla, susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu ir nuoma, tačiau niekaip ne su paskolų suteikimu už atlygį.
22. ĮBĮ 31 straipsnyje yra numatyta, kad „likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą“, tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, minėta teisės norma, neįtvirtina bankroto administratoriaus diskrecijos teisės disponuoti bankrutavusiai įmonei priklausančiomis lėšomis savo nuožiūra, kadangi bankrutavusiai įmonei priklausančių lėšų naudojimas yra giežtai reglamentuotas ĮBĮ nuostatų bei privalo atitikti ĮBĮ keliamus tikslus.
23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, bylos nagrinėjimo metu, bandė įrodyti, kad jo išsigrynintos lėšos yra priskirtos prie administravimo išlaidų, taip pat teigė, kad tai administratoriaus atlyginimas bei, galiausiai bandė įrodinėti, kad šios lėšos buvo panaudotos bendrovės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti. Taigi, apelianto pozicija dėl gautų lėšų yra nepastovi ir nenuosekli.
24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. neįrodė, jog egzistavo įstatymuose numatytas pagrindas jam gauti iš BUAB „FAULANA“ sąskaitos lėšas.
25. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.256 straipsnio 2 dalimi, kadangi nurodytas straipsnis numato kaltos sutarties šalies sutartinę, o ne deliktinę atsakomybę. Tokiu atveju teismas privalėjo nurodyti konkrečią sutartį, kurią pažeidė apeliantas ir konkretų sutarties pažeidimą. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodė, kad su apeliantu, kaip bankroto administratoriumi, buvo sudaryta pavedimo sutartis. Atsakovas kaip įgaliotinis pagal pavedimo sutartį privalėjo vykdyti jam duotą pavedimą administruoti bendrovę sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus (CK 6.760 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pažeidęs pavedimo sutartį apeliantas turi atlyginti nuostolius CK 6.256 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.
26. Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas nurodytas sąlygas, o nesant bent vienos iš sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas.
27. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo praktikoje nurodė, kad kadangi bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai bei sudaryta pavedimo sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013, 2020 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020).
28. Taigi, nagrinėjamu atveju bankroto administratorius turėjo pareigą įvertinti susidariusią situaciją, savo teisę iš įmonės sąskaitos išsigryninti lėšas ir jomis disponuoti, įvertinti, kad paskolos sutarčių su fiziniu asmeniu sudarymas nebuvo svarstytas kreditorių susirinkime bei pasekmes, kilsiančias veikiant savo nuožiūra ir be kreditorių pritarimo disponuojant bendrovės lėšomis. Todėl vertintina, kad apelianto netinkamai atliktos pareigos ir kaltė yra nustatyti. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
29. Be to, skolindamas bendrovei priklausančius pinigus P. P. bankroto administratorius žinojo apie tai, kad nurodytam fiziniam asmeniui buvęs BUAB „FAULANA“ bankroto administratorius R. P. jau suteikė paskolų, kurių bendra suma siekė 154 208,18 Eur. Apie tai, kad apeliantas savo, kaip bankroto administratoriaus funkcijas, vykdė gana aplaidžiai patvirtina ir jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis nurodė, kad perėmęs buhalterinės apskaitos dokumentus iš R. P., apeliantas juos perdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei, jų nežiūrėjo ir netikrino, o paskolas P. P. suteikė net nepaprašęs paskolų grąžinimo užtikrinimo, apsiribojęs tik nuvykimu prie P. P. priklausančio namo, kurio statybos užbaigimui jam buvo reikalingos lėšos. Apie R. P. suteiktas paskolas P. P. BUAB „FAULANA“ kreditorių susirinkimas nebuvo informuotas, jos nebuvo tinkamai deklaruojamos privalomose Valstybinės mokesčių inspekcijos deklaracijose. Savo procesiniuose dokumentuose apeliantas, teigdamas, kad vykdė bankrutavusios bendrovės ūkinę-komercinę veiklą pažymėjo, kad ji buvo vykdoma ir iki jo skyrimo bankroto administratoriumi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai neeliminavo naujai paskirto bankroto administratoriaus pareigos, apdairiai ir rūpestingai, įsitikinti, ar BUAB „FAULANA“ suteikiamos paskolos P. P. yra suderintos ir žinomos kreditorių susirinkimui bei patikrinti, ar paskolų suteikimas nurodytam fiziniam asmeniui, kuris jų negrąžindavo bendrovei dar nuo 2012 metų iš tiesų gali būti priskirtas įmonės įprastai ūkinei-finansinei veiklai. Byloje esančioje Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2017 m. rugpjūčio 23 d. išvadoje Nr. 5-1/69 yra nurodyta, kad bendras nuostolis įmonės kreditoriams, padarytas tiek A. S., tiek ir kitų, su bankrutuojančia įmonę susijusių ir administravusių asmenų, yra 306 348,64 Eur. Šioje išvadoje nurodytų duomenų apeliantas A. S. nepaneigė. Taigi darytina išvada, kad tokie bankroto administratoriaus veiksmai, kai jis be jokio teisinio pagrindo išgrynino lėšas ir neturėdamas tam pagrindo panaudojo jas ne bankrutavusios likviduojamos bendrovės ir jos kreditorių interesams, yra laikytini neteisėtais veiksmais, kurių pagrindu bankroto administratoriui kyla pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą.
30. Įstatyme nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio egzistavimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas nesilaikė įstatymų nustatytų pareigų disponuodamas bankrutavusios įmonės lėšomis, atitinkamai nesilaikė rūpestingo ir atidaus profesionalo standarto, dėl ko, nesant galimybės išieškoti paskolintas lėšas iš P. P., nukentėjo BUAB „FAULANA“ kreditorių interesai gauti kaip galima didesnį reikalavimų atlyginimo dalį. Tuo atveju, jei apeliantas būtų maksimaliai atidus ir rūpestingas, vykdydamas BUAB „FAULANA“ bankroto administratoriaus paslaugas, BUAB „FAULANA“ kreditorių interesai nebūtų nukentėję, o bankrutavusios bendrovės turtas nebūtų dar labiau dėl teikiamų paskolų sumažėjęs. Galiausiai, apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo priteistos sumos, kaip nuostolių bendrovei. Taigi, darytina išvada, kad analizuojamu atveju yra nustatytas priežastinis ryšys tarp bankroto administratoriaus veiksmų ir įmonei padarytos žalos. Tokias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Antanas Rudzinskas
Agnė Tikniūtė
Paminėta tekste:
CK
2-3484-258/2017
1-16-497/2021
CK6 6.256 str. Sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas
CPK
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
e3K-3-237-684/2019
3K-3-159/2007
CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
3K-3-265/2008
CK6 6.760 str. Įgaliotinio pareigos
3K-3-173/2013
CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
CPK 270 str. Sprendimo turinys