Klausimas. Dėl nukentėjusio asmens kaltės vertinimo reiškiant reikalavimą atlyginti tyčiniu nusikaltimu padarytą žalą
Kasaciniame skunde atsakovas, visų pirma, nurodė, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kadangi ieškovė savo neteisėtais veiksmais pati prisidėjo prie žalos atsiradimo. Atsakovo teigimu, tokiu atveju taikytinas ex injuria jus non oritur principas, pagal kurį iš neteisės teisė nekyla. Ieškovės aplaidus elgesys, pasak atsakovo, buvo būtinoji žalos atsiradimo sąlyga, todėl paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas sudaro pagrindą mažinti žalos atlyginimą arba visiškai atmesti reikalavimą jį priteisti.
Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija nurodė, kad civilinė deliktinė atsakomybė kyla nustačius visas CK 6.246–6.250 straipsniuose nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis). Ji gali būti taikoma kartu su baudžiamąja, administracine ar tarnybine atsakomybe, jeigu padaryta žala kitam asmeniui.
Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad civilinėje teisėje veiksmų neteisėtumas suprantamas labai plačiai – atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Baudžiamojoje teisėje veiksmų neteisėtumas suprantamas siauriau – baudžiamoji atsakomybė kyla tik už konkrečių baudžiamajame įstatyme nustatytų veiksmų atlikimą arba neatlikimą. Tai reiškia, kad atlikus veiksmus, už kuriuos yra baudžiama pagal baudžiamąjį įstatymą, civilinės atsakomybės taikymo prasme taip pat yra nustatomi neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad kaltė civilinėje teisėje pasireiškia tyčia arba neatsargumu, tačiau, priešingai nuo baudžiamojoje teisėje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, civilinėje teisėje taikoma skolininko kaltės prezumpcija. Nors civilinė teisė detaliai neapibrėžia kaltės formų, jų esmė tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėje sutampa – nustatomas asmens santykis ir suvokimas apie atliekamus neteisėtus veiksmus, todėl baudžiamojoje byloje nustatyta tyčia lemia ir tyčios pripažinimą civilinės atsakomybės kontekste.
Apžvelgiamoje byloje atsakovai įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje yra pripažinti kaltais ir nuteisti už tris atskiras nusikalstamas veikas, nuosprendyje nustatyti tiek atsakovų neteisėti veiksmai, tiek jų kaltės forma – tyčia.
Šiame kontekste kasacinis teismas pažymėjo, kad kaltės formos yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, teismui sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas taikyti mišrios kaltės institutą, įtvirtintą CK 6.282 straipsnyje, ir atitinkamai šiuo pagrindu mažinti žalą padariusio asmens atsakomybės dydį. Tais atvejais, kai žalą padaręs asmuo veikė nusikalstama tyčia, o nukentėjęs asmuo neturėjo ketinimo sukelti žalą, CK 6.282 straipsnio nuostatos netaikytinos, t. y. tyčinį nusikaltimą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis neturėtų būti mažinama motyvuojant nukentėjusio asmens kalte. Toks aiškinimas atspindi įstatymo leidėjo valią, kuri nesuteikia teismui diskrecijos mažinti priteisiamo žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiant į sunkią žalą padariusio asmens finansinę padėtį, tais atvejais, kai žala padaroma tyčia.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai, motyvuodami atsakomybės proporcijos lygiomis dalimis (kiekvienai šaliai po 50 proc.) taikymą tuo, kad dėl kilusios žalos yra tiek ieškovės, tiek atsakovų kaltės, neįvertino aplinkybės, jog žala kilo dėl atsakovų tyčinių nusikalstamų veikų, o ieškovės elgesys, nors ir aplaidus, nebuvo tyčinis, todėl CK 6.282 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta netinkamai. Vis dėlto, kadangi kasacinį skundą pateikė tik atsakovas, o ieškovė sprendimo neskundė, kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 3 dalimi, paliko apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, siekdamas nepabloginti skundą pateikusio asmens padėties.
Dėl turtinės žalos sampratos tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo sumoka pridėtinės vertės mokestį Antra, atsakovas kasaciniame skunde teigė, kad teismai nepagrįstai ieškovės patirtą tiesioginį nuostolį skaičiavo į jį įtraukdami ieškovės sumokėtą pridėtinės vertės mokestį. Atsakovas nurodė, kad ieškovė yra PVM mokėtoja, todėl, sumokėjusi už jai suteiktas paslaugas, ji šį mokestį susigrąžino iš valstybės biudžeto. Atsakovo vertinimu, neatskaičius PVM iš ieškovei priteisto žalos atlyginimo dydžio, buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas.
Kasacinis teismas nurodė, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Visiškas žalos atlyginimas reiškia tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, kad susigrąžintas PVM nelaikytinas turtiniu praradimu ir negali būti priteisiamas kaip žala, nes tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą.
Apžvelgiamoje byloje nebuvo nustatytas faktas, jog ieškovė yra pasinaudojusi teise į PVM atskaitą, t. y. šį mokestį yra susigrąžinusi. Šį faktą pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsikirsdami į ieškinio reikalavimus, turėjo įrodyti atsakovai, tačiau bylai nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė PVM atskaitos teise realiai pasinaudojo.
Atsižvelgdamas į tai, kad PVM atskaitymas yra asmens teisė, o ne pareiga, o byloje nėra nustatyta faktų, patvirtinančių, kad ieškovė šia teise pasinaudojo, kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą.
Dėl solidariai atsakingų asmenų objektyviojo bendrininkavimo atveju atgręžtinių reikalavimų, kai vienas iš bendrininkų žalą padaro tyčiniu nusikaltimu Trečia, kasaciniame skunde atsakovas ginčijo ieškovės regreso teisę, teigdamas, kad pacientams civilinėse bylose atlyginta žala yra išimtinai pačios ieškovės atsakomybė. Atsakovo teigimu, teismai regreso sumas ieškovei priteisė visa apimtimi, neįvertinę dalinės atsakomybės taisyklių, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti tos žalos dalies, kuri atsirado dėl jos pačios aplaidumo tvarkant pacientų asmens duomenis.
Kasacinis teismas nurodė, kad deliktinės atsakomybės atveju įstatyme įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita.
Deliktinės civilinės atsakomybės atveju, kai žala padaroma kelių asmenų veiksmais, skiriamas objektyvusis ir subjektyvusis bendrininkavimas. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, kad bendraskolių prievolės kreditoriui solidarumas nereiškia, kad bendraskolius sieja tarpusavio solidarioji prievolė. Solidarumas sieja tik kreditorių ir skolininką, o kai įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigia, buvusius solidariuosius skolininkus sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Kai vienas bendraskolis veikė tyčia, be kita ko, nusikalstamais veiksmais, ir siekė sukelti žalą, o kitas – tik neatsargiai (nerūpestingai), regresiniuose teisiniuose santykiuose pareiga atlyginti visą žalą tenka tyčia veikusiam asmeniui.
Apžvelgiamoje byloje nustatyta, kad ieškovės nerūpestingumas sudarė sąlygas žalai kilti, tačiau lemiama priežastis buvo atsakovų tyčiniai nusikalstami veiksmai. Dėl to, nors ieškovė išliko solidariai atsakinga pacientams, atsakomybė už žalą tenka tam asmeniui, kuris turėjo tikslą sukelti žalą ir buvo pagrindinis žalos atsiradimą nulėmęs veiksnys.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad vien ieškovės neatsargumo nebūtų pakakę žalai kilti, todėl vidiniuose bendrininkų santykiuose už visą kilusią žalą yra atsakingi būtent tyčinius nusikalstamus veiksmus atlikę atsakovai. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad kasacinį skundą pateikė tik atsakovas, o apeliacinės instancijos teismas regreso sumą padalijo lygiomis dalimis, kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 353 straipsniu, paliko skundžiamą nutartį nepakeistą, neblogindamas skundą pateikusio asmens teisinės padėties.