Autorystės pasisavinimas (BK 191 straipsnis)

Suformuluota taisyklė

Tai, jog tekstas, kuris yra ginčo objektas, buvo nepublikuotas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė vertinant, ar jis yra autorių teisės objektas ir BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas. Bendraautoriai, siekdami viešai publikuoti bendrą kūrinį, dirba kartu, todėl pasikeitimas tam tikrais tarpiniais, taigi, nepublikuotais, nevisiškai sutvarkytais pagal mokslo publikacijai keliamus formaliuosius reikalavimus kūrinio variantais, kurie gali būti vadinami žaliava ar kitais bendraautorių pasirinktais pavadinimais, yra būtina šio proceso dalis. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata: tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas. Originalumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Kadangi originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas klausimui spręsti reikšmingus įrodymus. Originalaus teksto rengėjas negali būti laikomas asmeniu, suteikusiu materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį, o yra autorius (bendraautoris). Autorių teisės ir jų teisiniai gynybos mechanizmai visų pirma yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Autorystės pasisavinimas, nurodytas BK 191 straipsnio 1 dalyje, už kurį nustatyta baudžiamoji atsakomybė, nenustačius jokių papildomų tokio civilinio delikto pavojingumo požymių, lemia tai, kad teismai, spręsdami dėl veikos baudžiamumo, turi vertinti ne tik formalią veikos atitiktį BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams, bet ir veikos pavojingumą