Klausimas. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo užsienio piliečiui

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis kasaciniame skunde nurodė, kad jam paskirta arešto bausmė yra per griežta, neatitinka nuteistojo asmenybės, skiriant ją nebuvo įvertintos humanitarinės aplinkybės (karo padėtis Ukrainoje), BK 41 ir 54 straipsnių nuostatos dėl bausmės individualizavimo ir proporcingumo. Taip pat teismai nepagrįstai atsisakė taikyti paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą, nes nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra integruotas į Suomijos visuomenę ir gali būti kontroliuojamas atitinkamų institucijų.

Kasacinis teismas išaiškino, kad situacija, kai asmuo dėl karo veiksmų ar kitų humanitarinių katastrofų yra praradęs nuolatinę gyvenamąją vietą, neturi nuolatinio darbo, negali būti priežastis taikyti sunkesnes baudžiamąsias sankcijas, pasiremiant tuo, kad paskirtos švelnesnės bausmės vykdymas gali būti apsunkintas. Toks argumentas prieštarauja BK nuostatoms dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir apskritai BK paskirčiai, humanitarinės teisės principams ir normoms, saugančioms civilinius gyventojus bei kitus asmenis, nukentėjusius nuo karo konflikto ar jo paveiktus. Teisėjų kolegija nurodė, kad žemesnės instancijos teismų motyvas, jog užsienyje gyvenančiam ar užsienio pilietybę turinčiam asmeniui nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, yra neteisingas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis yra užsienio pilietis ar gyvena kitoje užsienio valstybėje, bausmės skyrimo kontekste nėra negatyvi, nesudaro pagrindo bloginti asmens teisinės padėties. Bausmė turi būti parenkama pagal BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, tarp kurių nėra minima pilietybės, gyvenamosios vietos sąlyga, šios aplinkybės nėra ir BK 75 straipsnio nuostatose. Taigi kasacinis teismas nusprendė, kad šiuo atveju teismai, spęsdami nuteistajam paskirtos bausmės klausimą, nesilaikė bendrųjų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimo pagrindų, nuostatų ir netinkamai taikė BK 55 ir 75 straipsnių nuostatas, ignoravo BPK 342 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį dėl tam tikrų rūšių bausmių ar kitų priemonių gali perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą, tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ir jos vykdymo atidėjimo padarytas klaidas ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.