Papirkimas (BK 227 straipsnis). Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnis)

Suformuluota taisyklė

Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai. Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), papirkimą būtina skirti nuo girto asmens siekio bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje, nerimtai ar vien emociškai pasakytų žodžių, bendro pobūdžio samprotavimų ir pan. Vertinant, ar asmuo, išsakydamas siūlymą duoti kyšį, turėjo realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, svarbu atsižvelgti į situacijos kontekstą, ketinimo realumą gali rodyti ir paskesni kaltininko veiksmai – skambutis Bendrajam pagalbos centrui ir pasakojimas policijos pareigūnams apie kyšio davimą. Be to, šioje byloje asmuo, nuteistas už papirkimą, nepagrįstai nuteistas ir už melagingą pranešimą apie tą patį įvykį (pranešęs apie kitą asmenį kaip priėmusį kyšį).