Klausimas. Dėl pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos ir trečiosios valstybės, nepriklausančios
Europos Sąjungai, sieną Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), t. y. už sukurstymą kartu su kitais kaltinamaisiais padaryti pinigų (17 000 svarų sterlingų – grynųjų pinigų sumos, viršijančios 150 MGL dydį, bet neviršijančios 400 MGL dydžio) kontrabandą iš Jungtinės Karalystės į Prancūzijos Respubliką. Nuteistasis kasaciniame skunde, nesutikdamas su jam priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 199 straipsnį, nes veikos pagal šį straipsnį kvalifikavimui būtinas pinigų gabenimas per Lietuvos Respublikos ir trečiosios valstybės, nepriklausančios Europos Sąjungai, sieną.
Kasacinis teismas nurodė, kad, Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. įstojus į Europos Sąjungą, pasikeitė muitų sistemos teisinis reguliavimas ir neliko pareigos pateikti muitinės kontrolei prekes, gabenamas per vidines Europos Sąjungos valstybių sienas. Taigi kontrabandos, nustatytos BK 199 straipsnyje, dalykas (išskyrus kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus) gali būti tik iš trečiųjų (ne Europos Sąjungos) šalių įvežamos ar į jas išvežamos prekės. Teisėjų kolegija išaiškino, kad grynieji pinigai, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, gali būti BK 199 straipsnyje įtvirtinto kontrabandos nusikaltimo dalyku tik tuo atveju, kai asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka jų nedeklaravęs, juos įveža per sieną į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių ar išveža per Lietuvos Respublikos sieną į trečiąsias šalis. Tuo atveju, kai grynieji pinigai (vienkartinė suma, viršijanti 10 000 Eur, ar ją atitinkanti suma užsienio valiuta) gabenami Europos Sąjungos viduje, kertant vidines Europos Sąjungos valstybių sienas, savarankiška pareiga juos deklaruoti nekyla. Pareiga deklaruoti nurodyto dydžio grynųjų pinigų sumą atsiranda tik muitinei pareikalavus. Aptariamu atveju grynieji pinigai, kurių bendra vertė 104 635,11 Eur (tarp jų nuteistajam perduoti 17 000 svarų sterlingų), didžiąją dalį jų paslėpus automobilyje, gabenamuose krepšiuose su siuntomis, buvo atgabenti į Europos Sąjungą iš trečiosios šalies – iš Jungtinės Karalystės į Prancūzijos Respubliką, nepateikiant muitinės kontrolei ir taip šios kontrolės išvengiant, ir toliau jie buvo gabenami per Europos Sąjungos valstybes į Lietuvos Respubliką, kol Lazdijų r. esančioje degalinėje automobilis kartu su gabenamais grynaisiais pinigais buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nurodyta grynųjų pinigų suma į Lietuvos Respubliką buvo atgabenta iš Lenkijos Respublikos, t. y. iš kitos Europos Sąjungos valstybės, o ne iš trečiosios šalies, padarė išvadą, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotos kontrabandos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nusikalstama veika buvo padaryta užsienyje (Prancūzijos Respublikoje), ir kaltinamiesiems papildomai inkriminavęs BK 5 straipsnį, kaltinamųjų, kurie veikė turėdami skirtingus vaidmenis (organizatoriaus, kurstytojų ir vykdytojo), veiksmuose konstatavo kontrabandos nusikaltimo (BK 199 straipsnio 3 dalis) sudėtį. Kasacinis teismas pažymėjo, kad deklaruotinų daiktų, įskaitant grynuosius pinigus, gabenimas, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant, kontrabandos sudėties požymius atitinka tik tada, kai šie daiktai gabenami būtent per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Ši sudėtis neapima atvejų, kai muitinės kontrolės buvo išvengta kertant kitų valstybių sieną. Dėl to veikos kvalifikavimas pagal BK 199 straipsnį, kai deklaravimo pareiga neįvykdyta įvežant grynuosius pinigus iš Jungtinės Karalystės į Prancūzijos Respubliką, nėra tinkamas. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kaltinamųjų veiksmuose kontrabandos nusikaltimo sudėties požymius, ignoravo, jog BK 199 straipsnio dispozicija reikalauja privalomų pateikti muitinei pinigų iš trečiosios šalies arba į trečiąją šalį gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Be to, abu žemesnės instancijos teismai, nustatinėdami kaltinamųjų veiksmų, gabenant iš trečiosios šalies per kelias Europos Sąjungos valstybes ir galiausiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus deklaruoti grynuosius pinigus, nusikalstamą pobūdį, nevertino jų atitikties BK 199¹ straipsnyje įtvirtinto muitinės apgaulės nusikaltimo sudėties požymiams.
Pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) netinkamai pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą. Kartu teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 5 straipsnį ir 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija), o kiti du nuteistieji, dėl kurių kasacinių skundų nebuvo paduota, – pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) taip pat netinkamai pritaikius jiems baudžiamąjį įstatymą.
Atsižvelgdamas į tai, kad neturi procesinių galimybių išnagrinėti bylą pagal tinkamai suformuluotą kaltinimą, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su asmenų pripažinimu kaltais ir nuteisimu, panaikino ir perdavė ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.