Viešas Lietuvos partizanų genocido neigimas ir šiurkštus menkinimas (BK 170² str.)

Klausimas

Dėl pasisakymų, kuriais viešai neigtas ir šiurkščiai menkintas Lietuvos partizanų genocidas

Suformuluota taisyklė

Kasacinis teismas nurodė, kad BK 170² straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už viešą pritarimą genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Baudžiamoji atsakomybė už šias veikas kyla tik tuo atveju, kai tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Vertindama nuteistojo pasisakymą pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išdėstytas taisykles ir kriterijus, teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistasis, viešoje erdvėje pristatomas kaip politikas ir visuomenės veikėjas, pasisakymo metu prisistatydamas kaip žurnalistas, kalbėdamas per tiesioginę transliaciją viešai neigė ir šiurkščiai menkino Lietuvos partizanų genocidą, pagrįsdamas savo teiginius akivaizdžiai iškraipomais istoriniais duomenimis. Nuteistasis pristatė partizanus kaip veikusius pirmiausia dėl abejotinų ar neigiamų, su Lietuvos laisvės gynimu nesusijusių, motyvų, pristatė juos kaip iš esmės neturėjusius bendro tikslo ir suklaidintus JAV propagandos, o ne veikusius siekiant atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę po Sovietų Sąjungos okupacijos. Kartu nuteistasis pabrėžė, kad Lietuva patyrė žalą („žaizdas“) būtent dėl partizanų veiksmų, o ne dėl sovietinės okupacijos metu taikytų represijų, vykdytų genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui. Pasisakydamas nuteistasis nurodė konkretų partizanų nužudytų civilių gyventojų – aukų skaičių (25 000), kuris, kaip nustatyta byloje, tinkamai nepagrįstas tyrimų duomenimis, o pasipriešinimo (rezistencinio) judėjimo sunaikinimas paminėtas abstrakčiai, visiškai nekonkretizuojant sovietinių represijų aukų skaičiaus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad politikas ir žurnalistas, turintis didelę auditoriją ir skleidžiantis jai savo žinias, turi naudoti tik tikslius ir patikimus duomenis. Nuteistajam iškreipus istorinius faktus, Lietuvos tautai reikšminga grupė – Lietuvos partizanai pristatyti neigiamai, užgauliai ir įžeidžiamai, kaip valstybės gynimo siekiu nesivadovavę, o Lietuvos gyventojus žudę asmenys. Toks partizanų priskyrimas nusikaltėliams iš esmės atitinka okupacinės valdžios ir jai pavaldžių jėgos struktūrų naudotą partizanų kaip banditų vertinimą. Taip buvo šiurkščiai sumenkinta rezistencinė kova, atsakomybę už to laikotarpio Lietuvos civilių gyventojų naikinimą perkeliant partizanams. Tokie pareiškimai sukuria netikrą istorinį naratyvą ir formuoja itin neigiamą požiūrį į Lietuvos partizanus ir Lietuvos tautą – kad ji nesugeba tinkamai pasirinkti užsienio partnerių, apsiginti nuo okupacijos, kaip aiškinama vėliau tame pačiame pasisakyme, iki šiol yra vairuojama iš JAV „nacistinės chuntos“ ir t. t. Laisvės kovų ir okupacijos aukų aspektas svarbus ne tik lietuvių tautos identiteto prasme, bet ir aktualių saugumo iššūkių kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo pasisakymas transliuotas 2022 m. spalio 25 d., minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos, t. y. pagrindinio įstatymo, įtvirtinančio piliečių laisves ir teises, priėmimo 30-metį. Todėl teisėjų kolegija padarė bendrą išvadą, kad, įvertinus pasisakančio asmens statusą visuomenėje, pasisakymus, kuriuose buvo akivaizdžiai iškraipomi istoriniai faktai, vienus nutylint, kitus nepagrįstai hiperbolizuojant ir suteikiant jiems kitokį turinį, pasirinktą pasisakymui laiką, nuteistasis teise į saviraiškos laisvę pasinaudojo akivaizdžiai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinėms vertybėms priešingais tikslais.