Klausimas. Dėl pažeidžiamo asmens užverbavimo kitokio išnaudojimo tikslais; neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo; duomenų, gautų Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnio tvarka, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas
Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje organizuota grupe veikusių trijų nuteistųjų atliktais veiksmais nukentėjusysis, pasinaudojant jo pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotinių bei psichotropinių medžiagų, buvo užverbuotas ir sutiko už 30 000 Eur atlygį, jo tėvų kapavietės sutvarkymą ir paminklo pastatymą, nuolatinį materialinį išlaikymą įkalinimo įstaigoje būti išnaudojamas kitais tikslais – vietoj vieno iš nuteistųjų prisiimti kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu pastarojo gyvenamojoje vietoje rastų narkotinių medžiagų (kokaino), t. y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, ir be kaltės atlikti laisvės atėmimo bausmę. Nuteistųjų gynėjai kasaciniuose skunduose ginčijo žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jų ginamųjų nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Kasatorių teigimu, byloje nustatyta faktinė situacija iš viso negalėjo būti laikoma prekyba žmonėmis.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad, nustačius visus būtinus prekybos žmonėmis požymius, pažeidžiamo asmens užverbavimas kitokio išnaudojimo tikslais – o būtent kad šis prisiimtų kaltę už kito žmogaus padarytą labai sunkų nusikaltimą, už kurį gresia nuo dešimt metų laisvės atėmimo bausmė, – gali būti kvalifikuotas pagal BK 147 straipsnį kaip prekyba žmonėmis. BK 147 straipsnyje įtvirtintas žmogaus išnaudojimo formų sąrašas nėra baigtinis. Tiek jau visuotinai žinomos ir tiesiogiai nustatytos BK 147 straipsnyje, tiek naujos naudojimosi žmogumi formos, tiesiogiai neišvardytos baudžiamajame įstatyme, o apibrėžtos kaip „prekyba žmonėmis kitais išnaudojimo tikslais“, gali būti pripažįstamos prekyba žmonėmis, kai yra aiškinamos ne atsietai, bet kartu su kitais BK 147 straipsnyje įtvirtintais ir teismų praktikoje atskleistais prekybos žmonėmis požymiais, kurie pagrindžia šio tarptautinio pobūdžio nusikaltimo pavojingumą. Kaltininko veika gali būti kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis tik nustačius, jog jo žinojimas arba siekis, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kokia (jau žinoma teismų praktikoje arba nauja) išnaudojimo forma, yra įgyvendintas, padarant bent vieną iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų (sandorių), atliktų bent vienu iš joje nurodytų alternatyvių būdų, ir taip pažeidžiant asmens laisvę ir įgyjant galimybę jį kontroliuoti. Kaip prekyba žmonėmis kitais išnaudojimo tikslais gali būti kvalifikuotos ir naujos išnaudojimo formos, pavyzdžiui, išnaudojimas surogatinei motinystei, neteisėtam įvaikinimui ir kitos tiek, kiek jos atitinka prekybos žmonėmis sudėties elementus. Konstatavus, kad kitas išnaudojimo tikslas gali būti ir žmogaus išnaudojimas tam, kad jis prisiimtų kaltę už kito asmens padarytą nusikaltimą, būtina nustatyti visus būtinuosius prekybos žmonėmis požymius.
Kasacinis teismas konstatavo, kad aptariamu atveju teismai tinkamai kvalifikavo vieną iš alternatyvių prekybos žmonėmis veikų – verbavimą, pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis dėl sunkios materialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotinių bei psichotropinių medžiagų buvo pažeidžiamas, kad apie tai nuteistiesiems buvo žinoma ir jie tuo pasinaudojo. Byloje nustatytos nukentėjusiojo pažeidžiamumą apibūdinančios aplinkybės neabejotinai suvaržė nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudarė nuteistiesiems galimybę manipuliuoti juo. Dėl sunkios materialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotinių bei psichotropinių medžiagų pažeidžiamo nukentėjusiojo valios palenkimą, jo laisvės priimti savarankišką sprendimą dėl jo išnaudojimo suvaržymą lėmė nuteistųjų įtikinėjimas kartu su piktavališkai pateiktu kompleksišku pasiūlymu, t. y. ne tik išlaikyti įkalinimo įstaigoje, bet ir sumokėti nemažą pinigų sumą, sutvarkyti tėvų kapavietę ir pastatyti paminklą. Šis pasiūlymas leido nuteistiesiems faktiškai kontroliuoti nukentėjusįjį, nes apribojo nukentėjusiojo laisvę pasirinkti jam priimtiną elgesio variantą. Tai, kad nukentėjusysis vėliau taip pat nebuvo laisvas rinktis savo elgesio variantą, buvo nuolat kontroliuojamas, patvirtina aplinkybė, jog nors nukentėjusysis, įkalbėtas nuteistųjų, sutiko su pasiūlymu, tačiau jam pažadėti pinigai iš karto nebuvo sumokėti, jie buvo mokami dalimis. Atliekant procesinius veiksmus su nukentėjusiuoju dalyvavo nuteistųjų parinktas gynėjas, kuris faktiškai atstovavo vieno nuteistojo interesams ir kontroliavo nukentėjusiojo veiksmus, kad šis laikytųsi susitarimo. Nukentėjusiojo kontrolės tikslais nuteistųjų pasamdyta gynėja nuolat lankėsi pas nukentėjusįjį ir įkalinimo įstaigoje, duodavo nurodymus, kaip šis turi elgtis, kad neišaiškėtų tiesa – jo susitarimas dėl kaltės prisiėmimo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai nuteistųjų veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.
BK 167 straipsnio 1 dalies taikymas — Dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo
Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas išteisino, o apeliacinės instancijos teismas nuteisė asmenis už neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą (BK 167 straipsnio 1 dalis). Nuteistųjų gynėjai ginčijo tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir kasaciniuose skunduose teigė, jog byloje nebuvo nustatyta, kad buvo surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ir kad tokia informacija buvo surinkta neteisėtu būdu.
Kasacinis teismas išaiškino, kad nors BK 167 straipsnio 1 dalyje nėra kriminalizuoti konkretūs neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo būdai, tačiau, atsižvelgiant į nusikalstamai veikai būdingą pavojingumą, paprastai tokiais turėtų būti pripažįstami savavališkai vykdomi informacijos rinkimo būdai, kurie dėl savo intensyvaus privatumą varžančio pobūdžio gali būti naudojami tik specialiai įgaliotų subjektų pagal įstatymą ir teismo išduotą leidimą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad aptariamu atveju, spręsdamas klausimą dėl BK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo kaltinamųjų veiksmuose, bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą tinkamai taikė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, ar rinkta informacija laikytina BK 167 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyku, jos ryšio su konkretaus asmens privačiu gyvenimu, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog informacijos rinkimo (jos gavimo) būdas buvo neteisėtas baudžiamuoju teisiniu aspektu. Byloje nustatyta, kad realiai vienas nuteistasis kito nuteistojo prašymu informaciją rinko tik apie, kaip jie manė, pareigūno vairuojamą automobilį – konkrečiai apie automobilio, kurio markė informaciją rinkusiam nuteistajam jau buvo žinoma, valstybinius numerius. Informaciją rinkęs nuteistasis savo mobiliojo ryšio telefonu nufotografavo viešoje vietoje tarp kitų automobilių stovintį automobilį. Jokia kita informacija, susijusi su, nuteistųjų manymu, pareigūno, kaip automobilio savininko, privačiu gyvenimu (kartu ir tikrojo automobilio savininko privačiu gyvenimu), surinkus neva pareigūno automobilį identifikuojančius duomenis (informaciją apie automobilio valstybinius numerius), nebuvo renkama. Taigi kasacinis teismas konstatavo, kad šiuo atveju, renkant informaciją apie, nuteistųjų manymu, pareigūno vairuojamą automobilį, nebuvo atskleisti svarbūs pastarojo (taip pat ir tikrojo automobilio savininko) privataus gyvenimo aspektai; taip pat informacijai apie paminėtą automobilį rinkti nebuvo panaudoti intensyviai asmens privatumą varžantys būdai. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad kita kaltinime nurodyta informacija apie pareigūno amžių, ūgį, išvaizdą, šeimą ir artimuosius, gyvenamosios vietos adresą iš viso nebuvo renkama, taip pat nebuvo prašoma ją surinkti.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį panaikino ir dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl šių asmenų išteisinimo.
BPK 20 straipsnio, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnio nuostatų laikymasis — Dėl duomenų, gautų Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnio tvarka, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas
Kasaciniame skunde kasatorius teigė, kad byloje atliktas kriminalinės žvalgybos veiksmas – slaptas patekimas į patalpas – buvo neteisėtas, o jo metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kasatoriaus teigimu, teismo nutartyje šio veiksmo ribos buvo apibrėžtos pernelyg abstrakčiai, nedetalizuojant, kokius konkrečius veiksmus pareigūnai turėjo teisę atlikti, todėl buvo peržengtos sankcionuoto veiksmo ribos. Be to, kasaciniame skunde nurodyta, kad slaptas patekimas į garažą ir jo rezultatai buvo netinkamai užfiksuoti, todėl buvo apsunkintas tokiu būdu gautų duomenų patikrinimas BPK nustatytais proceso veiksmais.
Kasacinis teismas nurodė, kad valstybės institucijos ir pareigūnai bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai nustatyti įstatymuose. Jeigu duomenų gavimo tvarka pažeidžiama, būtina vertinti, ar tokie pažeidimai turėjo įtakos surinktų duomenų patikimumui ir ar dėl jų nebuvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių negalima pašalinti kitais BPK nustatytais veiksmais, taip pat duomenys, gauti iš esmės pažeidžiant kaltinamojo teises, negali būti pripažįstami įrodymais.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad slaptos informacijos rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į asmens privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos neteisėtu teisės į privatumą ribojimu, jeigu jos yra nustatytos įstatymu, būtinos demokratinėje visuomenėje, nepažeidžia pačios šios teisės esmės ir yra proporcingos siekiamam tikslui. Taikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) nustatytas priemones, būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp siekio atskleisti nusikalstamas veikas ir asmens privataus gyvenimo apsaugos, kiekvienu atveju įvertinant tokių priemonių faktinį pagrindą, būtinumą ir proporcingumą. Kartu pažymėta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumui itin svarbi jų atlikimo tvarka, o slaptų veiksmų metu surinkti duomenys turi būti tokie, kad juos būtų galima patikrinti baudžiamajame procese BPK nustatytomis priemonėmis.
Apžvelgiamoje byloje buvo nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos metu, tikrinant informaciją apie galimą nuteistojo ryšį su narkotinių medžiagų platinimu, Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo leista slapta patekti į jo naudojamą garažą, atlikti jo apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, taip pat panaudoti vaizdo ir garso fiksavimo priemones specialia tvarka. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vykdant šią nutartį buvo rastas ir slapta paimtas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, o pats veiksmas buvo atliktas neperžengiant teismo sankcionuotų ribų.
Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl šio kriminalinės žvalgybos veiksmo teisėtumo ir jo metu surinktų duomenų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams, būtina nustatyti KŽĮ 11 straipsnyje įtvirtinto slapto patekimo į patalpas veiksmo turinį, paskirtį ir leistinas jo atlikimo ribas. Būtent šių aplinkybių vertinimas lemia, ar valstybės institucijos veikė neviršydamos įstatymo suteiktų įgaliojimų ir ar šiais veiksmais gauti duomenys gali būti pripažinti leistinais įrodymais.
Aiškindamas KŽĮ 11 straipsnio turinį, kasacinis teismas nurodė, kad šioje normoje įtvirtintas slaptas patekimas į būstą, tarnybines ar kitas patalpas, uždaras teritorijas ar transporto priemones yra kriminalinės žvalgybos veiksmas, kuriuo sudaromos sąlygos rinkti nusikalstamoms veikoms atskleisti reikšmingą informaciją. Šis veiksmas gali apimti patalpų apžiūrą, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių ar kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, jų apžiūrą ar pažymėjimą, tačiau jo realizavimas turi atitikti tiek teismo nutarties turinį, tiek teisės aktų reikalavimus. Vertindama šiuos aspektus, plenarinė sesija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinė dalis buvo pakankamai aiški, joje buvo nurodyta galimybė slapta patekus į patalpą paimti rastus daiktus ir kitus objektus. Dėl to pareigūnai, paimdami garaže rastas narkotines medžiagas, neperžengė teismo sankcionuoto veiksmo ribų.
Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad vien tinkamas kriminalinės žvalgybos veiksmo sankcionavimas savaime nelemia jo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais. Tokie duomenys gali būti panaudoti baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu jų surinkimo eiga ir rezultatai yra tinkamai užfiksuoti, sudarant realią galimybę teismui ir proceso šalims patikrinti, kada, kaip, iš kokios vietos ir kokie konkretūs objektai buvo rasti bei paimti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, kad, atliekant KŽĮ 11 straipsnyje nurodytus veiksmus, veiksmo atlikimo metu arba tuojau pat jį pabaigus turi būti surašomas protokolas, atitinkantis BPK 179 straipsnio reikalavimus. Protokolas turi būti informatyvus, jame turi būti aiškiai užfiksuota veiksmo eiga, rezultatai ir panaudotos techninės priemonės, o jo priedai turi sudaryti galimybę patikimai susieti užfiksuotus vaizdus ar kitus duomenis su konkrečiomis veiksmo atlikimo aplinkybėmis.
Vertindama bylos duomenis, plenarinė sesija nustatė, kad apžvelgiamoje byloje slapto patekimo į garažą metu atlikto veiksmo fiksavimas neatitiko šių reikalavimų. Byloje nebuvo nei pakankamai aiškaus ir informatyvaus kriminalinės žvalgybos veiksmo atlikimo protokolo, nei išsamios vaizdinės informacijos apie patekimą į garažą, jo vidaus būklę, rastų paketų buvimo vietą, jų supakavimo, testavimo ir paėmimo aplinkybes. Nebuvo tinkamai užfiksuota ir tai, kaip paimti daiktai buvo sudėti į pakuotes, kokie objektai liko garaže, taip pat nebuvo pakankamai duomenų, leidžiančių pašalinti abejones dėl veiksmo atlikimo laiko ir medžiagų radimo bei paėmimo aplinkybių. Kasacinis teismas konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai šių gynybos argumentų tinkamai nepatikrino, išsamiai neįvertino protokolų atitikties BPK 179 straipsnio reikalavimams ir neaptarė, kokiais BPK nustatytais veiksmais minėtų duomenų patikimumas buvo patikrintas ir patvirtintas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, plenarinė sesija padarė išvadą, kad nors KŽĮ 11 straipsnyje nurodytas veiksmas nagrinėjamoje byloje buvo sankcionuotas teisėtai ir jo atlikimo ribos nebuvo peržengtos, tačiau jo eigos ir rezultatų fiksavimas buvo nepakankamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepakankamai patikrino byloje esančius įrodymus jų leistinumo aspektu, neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir taip iš esmės pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančius reikalavimus išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Kartu šioje byloje buvo pareikšta keturių teisėjų atskiroji nuomonė, jog šiuo atveju KŽĮ 11 straipsnyje įtvirtintas slaptas patekimas į patalpas nėra skirtas tam, kad būtų pakeistos BPK nustatytos įrodymų rinkimo priemonės, tokios kaip krata ar poėmis, o jo tikslas – surinkti būtiną informaciją, reikalingą ikiteisminiam tyrimui pradėti. Atskirąją nuomonę pareiškusių teisėjų vertinimu, KŽĮ 11 straipsnis leidžia paimti tik medžiagų pavyzdžius tyrimui, tačiau nesuteikia teisės negrąžinamai paimti visų rastų objektų, todėl nagrinėjamu atveju pareigūnų veiksmai, paimant narkotines medžiagas, peržengė šio veiksmo ribas ir faktiškai prilygo kratai, atliktai nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, dėl to tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-489/2026 BPK 28 straipsnio 1 dalies, BPK 251 straipsnio nuostatų laikymasis Dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju ir nukentėjusiojo nedalyvavimo procese reikšmės Kasaciniuose skunduose nuteistųjų gynėjai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu asmuo, buvęs prekybos žmonėmis auka, nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes jis byloje nebuvo apklaustas kaip prekybos žmonėmis auka, nenurodė, jog buvo išnaudotas tam, kad prisiimtų kaltę už kito asmens padarytą labai sunkų nusikaltimą, atliktų bausmę, taip pat neišreiškė pozicijos dėl jam padarytos žalos. Kasatoriai taip pat teigė, kad buvo pažeistos BPK 251 straipsnio nuostatos, nes byloje nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių nukentėjusiajam surasti ir apklausti, todėl buvo pažeistos kaltinamųjų teisės.
Kasacinis teismas nurodė, kad, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiuoju laikomas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, o toks asmuo nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal baudžiamojo proceso paskirtį ir BPK nuostatas asmens pripažinimas nukentėjusiuoju nėra siejamas vien su paties asmens iniciatyva ar jo aiškiai išreikšta valia būti pripažintam nukentėjusiuoju. Žalą patyręs asmuo gali būti pripažintas nukentėjusiuoju ir valstybės institucijų iniciatyva, nustačius, kad nusikalstama veika jam buvo padaryta žala. Vien tai, kad asmuo pats nepareiškė reikalavimo pripažinti jį nukentėjusiuoju, nereiškia, kad jis tokio statuso negali įgyti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nukentėjusiojo nedalyvavimas baudžiamajame procese ar jo paties nepripažinimas, kad jis nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, savaime nereiškia, jog asmuo realiai nepatyrė žalos. Tokios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant nukentėjusiojo teisių užtikrinimą, tačiau savaime jos nelaikytinos esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris ribotų kaltinamojo teises ar užkirstų kelią teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo pažeista nukentėjusiojo valios laisvė, nes jis buvo užverbuotas prisiimti kaltę už kito asmens padarytą labai sunkų nusikaltimą, taip pat buvo apribota jo fizinė laisvė, kadangi daugiau nei metus jam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, o vėliau – ir intensyvi priežiūra bei kitos švelnesnės kardomosios priemonės. Todėl, nors nukentėjusysis nebuvo apklaustas kaip prekybos žmonėmis auka ir neišreiškė savo pozicijos dėl jam padarytos žalos, byloje surinkti duomenys sudarė pakankamą pagrindą jį pripažinti nukentėjusiuoju ir BPK 28 straipsnio nuostatos šiuo atveju pažeistos nebuvo.
Spręsdamas dėl kasatorių argumentų, susijusių su nukentėjusiojo neatvykimu į teismą ir jo neapklausimu, kasacinis teismas nurodė, kad, pagal BPK 251 straipsnį, taip pat BPK 266 straipsnio 1 dalį, neatvykus nukentėjusiajam ar jo atstovui, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar galima tęsti bylos nagrinėjimą, ar būtina jį atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar be nukentėjusiojo dalyvavimo įmanoma išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir apginti nukentėjusiojo interesus. Šios nuostatos reiškia, kad vien nukentėjusiojo neatvykimas ar jo neapklausimas teisme savaime neužkerta kelio tolesniam bylos nagrinėjimui ir galutinio procesinio sprendimo priėmimui. Esminė sąlyga tokiais atvejais yra ta, kad nukentėjusiojo nedalyvavimas nesudarytų kliūčių išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir nepažeistų proceso šalių teisių.
Pasisakydama dėl teisės apklausti kaltinimo liudytojus ir turėti galimybę jiems užduoti klausimų, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ši teisė yra vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą elementų, tačiau ji nėra absoliuti. Tais atvejais, kai liudytojas ar nukentėjusysis procese nedalyvauja dėl svarbių priežasčių, teismas turi įvertinti, ar buvo imtasi visų pagrįstų priemonių jo dalyvavimui užtikrinti ir ar byloje esančių kitų įrodymų pakanka bylai teisingai išspręsti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nedalyvavo procese dėl to, jog nebuvo žinoma jo buvimo vieta. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo imtasi aktyvių ir realių priemonių nukentėjusiajam surasti: jo paieška buvo paskelbta dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis, buvo tikrinami jo daktiloskopiniai duomenys tarptautinėse duomenų bazėse, gauta informacija apie jo sulaikymus Ispanijoje, buvo kreiptasi į Ispanijos institucijas ir išduotas Europos tyrimo orderis dėl jo apklausos naudojant vaizdo konferenciją ar kitas nuotolinio ryšio priemones. Tačiau šios priemonės nebuvo rezultatyvios, nes nukentėjusiojo buvimo vietos nustatyti nepavyko. Taip pat vėlesni duomenys patvirtino, kad nukentėjusysis buvo sulaikytas Ispanijoje, tačiau jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir jo buvimo vieta vėl tapo nežinoma.
Taigi, teisėjų kolegija nusprendė, kad apžvelgiamoje byloje buvo imtasi visų įmanomų ir pagrįstų priemonių nukentėjusiojo buvimo vietai nustatyti ir jo dalyvavimui procese užtikrinti. Kasatorių argumentai, kad nebuvo išnaudotos visos paieškos galimybės, pripažinti nepagrįstais. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiojo nedalyvavimas bylos nagrinėjime nesutrukdė teismams išsamiai ištirti visų reikšmingų bylos aplinkybių, nes byloje buvo pakankama kitų teisėtais būdais gautų ir teismuose ištirtų įrodymų visuma, kurią nuteistieji turėjo galimybę ginčyti rungtyniško proceso metu. Todėl aplinkybė, kad nuteistieji nė vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės tiesiogiai užduoti klausimų nukentėjusiajam, nagrinėjamu atveju nepaneigė jų teisės į teisingą teismą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmuo, buvęs prekybos žmonėmis auka, nukentėjusiuoju buvo pripažintas teisėtai ir pagrįstai, byloje buvo imtasi pakankamų priemonių jo dalyvavimui procese užtikrinti, o jo nedalyvavimas nesutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos.