3.1. SERVITUTĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOJE APŽVALGA Įvadas Lietuvos teisės sistemoje servitutas, kuris yra daiktinė teisė, ilgą laiką buvo įtvirtintas tik žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (įsigaliojo 1994 m. liepos 1 d.) 11 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija) 12 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (įsigaliojo 1996 m. liepos 1 d.) 18–19 straipsniuose ir kt. Servitutas, neapsiribojant vien žemės teisinių santykių sfera, pirmą kartą paminėtas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (įsigaliojo 1998 m. sausio 1 d.) 7 straipsnyje, nustatant, kad tarp nekilnojamojo turto registre registruojamų daiktinių teisių registruojama ir daiktinė teisė svetimame turte – servitutas. Dabar servitutas kartu su kitomis daiktinėmis teisėmis yra įtvirtintas kodifikuotame teisės akte – Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK). CK ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise, ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise, įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Su servitutu susiję teisiniai santykiai taip pat reglamentuojami Žemės įstatyme ir kituose teisės aktuose. Svarbu servituto nepainioti su kitomis dviem CK įtvirtintomis pagal objektą (nekilnojamieji daiktai), teisės pobūdį ir jos nustatymu siekiamą tikslą (teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu, tokiu būdu užtikrinant savo nekilnojamojo daikto naudojimą pagal paskirtį) panašiomis daiktinėmis teisėmis – užstatymo teise (lot. superficies) ir ilgalaike nuoma (gr. emphyteusis). Nors visų šių daiktinių teisių turėtojas turi teisę naudotis kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu, servituto turėtojas (viešpataujančiojo nekilnojamojo daikto savininkas), skirtingai nei užstatymo teisės (superficies) turėtojas bei nuomininkas ilgalaikės nuomos (emphyteusis) atveju, netampa svetimo nekilnojamojo daikto valdytoju, todėl jam nepereina ir su daikto valdymu susijusios pareigos, nustatant servitutą neturi būti sprendžiama dėl tarnaujančiojo daikto (jo dalies) perdavimo servituto turėtojui (viešpataujančiojo daikto savininkui). Kadangi servituto turinys, o kartu ir tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymai yra mažesnės apimties, nei užstatymo teisės (superficies) bei ilgalaikės nuomos (emphyteusis) atveju, servitutai gali būti nustatomi ir prieš tarnaujančiojo daikto savininko valią. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų nustatytų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 4 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymuose nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą. Todėl šia apžvalga yra siekiama apibendrinti kasacinio teismo praktiką, suformuotą sprendžiant ginčus, kylančius iš servituto teisinių santykių. Apžvalga yra sudaryta iš penkių dalių. Pirmoje dalyje yra aptariami bendrieji su servitutu susiję klausimai – atskleidžiama servituto samprata, požymiai ir turinys, iš servituto kylančios teisės ir pareigos, galinčios kilti prievolės, taip pat servituto atribojimas nuo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Antra dalis skirta servitutų rūšių analizei. Šioje dalyje, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimų apimtį, plačiau aptariamas kelio servitutas, suteikiant teisę važiuoti transporto priemonėmis, statinių servitutai, taip pat kiti servitutai, kaip jie įvardijami CK. Trečioje apžvalgos dalyje pateikti išaiškinimai, susiję su servituto nustatymu, – tai išaiškinimai dėl servituto įregistravimo įstatymo nustatyta tvarka, atskirų servituto nustatymo pagrindų, kelio (tako) vietos krypties nustatymo ypatumų, asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo, taip pat aptariama suformuota kasacinio teismo praktika dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Ketvirta apžvalgos dalis skirta servituto pabaigos pagrindų analizei, išskiriant vieną iš jų – išnykus servituto būtinumui. Paskutinėje – penktoje – apžvalgos dalyje aptariami su servitutų teisinių santykių reguliavimu susiję procesiniai klausimai. Apžvalgoje pateiktas teismų praktikos apibendrinimas yra skirtas informuoti apie formuojamą teismų praktiką aktualiais klausimais. Šioje apžvalgoje pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne apžvelgiamose teismų nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, o ne kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

1. Servituto samprata ir bendrosios nuostatos

1. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu,1 tačiau tai – ribota naudojimosi svetimu daiktu teisė, kuri skiriasi apimtimi. Visais atvejais ši teisė yra mažesnės apimties už savininko teises,2 t. y. servitutu suteikiama tik dalis savininko teisių turinį sudarančių teisių į nekilnojamąjį daiktą, kurios siejamos tik su naudojimusi daiktu, atitinkamai suvaržant nekilnojamojo daikto savininko teisę naudotis tuo daiktu.

2. Servituto nustatymu apribojant vieno asmens nuosavybės teisę naudotis nekilnojamuoju daiktu užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį.3

3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad naudotis daiktu reiškia pritaikyti daikto naudingąsias savybes ir tokiu būdu gauti naudos. Atitinkamai naudojimosi galimybių sumažinimas yra nuosavybės teisių ribojimas. Savininko galimybė naudotis daiktu gali sumažėti nustačius galimybę daiktu ar jo dalimi naudotis ir kitam asmeniui servituto pagrindu (pvz., nustačius kelio servitutą susisiekimui, panaudojus sklypo dalį svetimam pastatui pastatyti, dalyje patalpų įrengus kito asmens įrenginius), apribojus daikto savininko veiksmus (nustačius draudimus, sąlygas vykdyti veiklą ar atlikti tam tikrus veiksmus ir kt.). Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininkas netenka galimybės visa apimtimi naudotis savo daiktu, jo vertingosiomis savybėmis.4

4. Servitutu asmenims negali būti suteikiamos tos teisės, kurias jiems jau suteikia įstatymai. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, konstatavo, jog šią teisę turi tiek vandens savininkas, tiek kiti asmenys, tam nereikalingas specialus leidimas. Todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti servitutą užsiimti leidžiama pagal įstatymą plaukiojimo (laivybos) veikla, nes, nepaisant servituto nustatymo, kuriame būtų įtvirtinta ši speciali teisė, ji yra suteikta asmenims pagal įstatymą, taigi šia teise naudotis turi galimybę asmenys, neatsižvelgiant į tai, ar yra nustatytas servitutas, suteikiantis šią konkrečią teisę. Servituto nustatymas dubliuotų tokią teisę, kylančią iš įstatymo, kuriai įgyvendinti servitutas nėra reikalingas. Servitutas yra teisinė priemonė specialioms teisėms, kurios nėra iš anksto nustatytos įstatymuose, nustatyti.5 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239403/2024 42 punktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-415695/2018 36 punktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018 56 punktas.

5. Kaip ir būdinga daiktinėms teisėms, servitutas „seka paskui daiktą“. CK 4.111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka. Todėl akivaizdu, kad servituto paskirtis nėra teisių naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu suteikimas konkrečiam asmeniui. Servituto turinį sudarančiomis teisėmis gali naudotis tie asmenys, kurių naudojimasis tomis teisėmis užtikrina viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.6 Taigi, savininkui viešpataujantįjį daiktą perdavus naudoti kitam asmeniui (pavyzdžiui, išnuomojus), pastarasis įgyja teisę naudotis ir nustatytu servitutu.7

6. CK 4.128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad servitutas gali būti nustatomas tik nekilnojamajam daiktui. Kadangi servituto nustatymą suponuoja toks nekilnojamųjų daiktų faktinis santykis, kuriam esant nėra galimybės užtikrinti tinkamą nekilnojamojo daikto (viešpataujančiojo daikto) naudojimą nesinaudojant kitu svetimu, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu, nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), nesant kurio nors (tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto požymius atitinkančio) nekilnojamojo daikto servitutas negali būti nustatomas.8 Tačiau nustatant servitutą nėra būtina, jog viešpataujantysis daiktas būtų ant tarnaujančiojo daikto, nes servituto nustatymas yra galimas ir kai daiktai yra šalia vienas kito.9

7. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl servituto pabaigos pagrindų, išskyrė dar vieną servituto požymį, nurodydamas, kad, sprendžiant pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus servituto pasibaigimo pagrindus (nenustatytas servituto pasibaigimas suėjus terminui) bei atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, terminuotas servitutas apskritai negali būti nustatomas.10 Taigi, servitutas gali būti tik neterminuotas.

8. Kitas servituto požymis yra jo nedalumas. Pagal CK 4.115 straipsnio nuostatas, padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai. Toks teisinis reguliavimas užtikrina viešpataujančiojo daikto savininko interesus ir suteikia teisiniams santykiams stabilumo. Tačiau ši teisės norma negali būti aiškinama ir taikoma paneigiant servituto teisinių santykių esmę, pažeidžiant tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros principą ar teisingumo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128403/2023 26 punktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 37 punktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128403/2023 27 punktas. Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70916/2020; 2021 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021; 2024 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-701/2024. 10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-403/2023 35 punktas. sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Dėl to, kaip ir nustatant servitutą, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į konkrečios situacijos specifiką.11

9. Servitutas išlieka ir padalijus viešpataujantįjį daiktą – nustatytą servitutą išsaugo visos viešpataujančiojo daikto dalys, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai viešpataujančiojo daikto daliai (CK 4.116 straipsnio 1 dalis). Viešpataujančiojo daikto padalijimu negali būti labiau suvaržytas tarnaujantysis daiktas (kelio servituto atveju visi padalyto viešpataujančiojo daikto savininkai turi naudotis tuo pačiu keliu, kuriam nustatytas servitutas) (CK 4.116 straipsnio 2 dalis).

10. CK 4.127 straipsnyje nurodyti servituto nustatymo apribojimai: nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas (1 dalis). Hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik visų kreditorių sutikimu, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymu, administraciniu aktu arba teismo sprendimu (2 dalis).

11. Vienoje iš kasacinio teismo nagrinėtų bylų buvo nustatyta, jog ieškovo žemės ūkio paskirties sklypą nuo ežero skiria atsakovo žemės sklypas, ieškovas ir jo šeimos nariai naudojasi atsakovo sklype esančiu taku. Atsakovo žemės sklypui administraciniu aktu jau buvo nustatytas servitutas, kuriuo leista neapibrėžtam asmenų ratui prieiti ir privažiuoti prie ežero pakrantės ir ja naudotis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad ieškovo padėtis iš esmės skyrėsi nuo padėties ir poreikio visų kitų asmenų, kurie gali poilsiui patekti prie ežero, naudodamiesi administraciniu aktu nustatytu servitutu. Kasacinis teismas išaiškino, jog įstatyme nėra nustatyta, kad žemės sklypui gali būti nustatytas tik vienas servitutas, todėl, esant žemės servitutui, skirtam viešajam poreikiui tenkinti, teismas gali spręsti savininkų ginčą dėl kitokio tik su konkrečių asmenų teisių įgyvendinimu susijusio žemės servituto nustatymo (CK 4.126 straipsnis). Kasacinis teismas padarė išvadą, jog atsakovo sklypui nustatytas servitutas ieškovo poreikiui tinkamai naudotis viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti atitinka CK 4.126 straipsnio 1 dalyje ir 4.128 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, servituto turinys atitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principus.12

1.1. Servituto turinys

12. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kita ko, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra13 ir proporcingumas14. Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, 11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2010. 12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007. 13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-103611/2021 13 punktas. 14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 35 punktas. kurį reglamentuoja CK 4.112 straipsnis.15 Taigi, ar laikytasi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų balanso, ar nepažeistos tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, gali būti sprendžiama pagal servituto turinį įvertinant, kiek servitutu nustatytos teisės atitinkamai suvaržo nuosavybę.16

13. CK 4.112 straipsnyje nustatyta, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (1 dalis). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (2 dalis). Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (3 dalis).

14. Servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai.17

15. Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl servitutų nustatymo teismo sprendimu CK 4.112 straipsnis iš esmės aiškinamas kartu su CK 4.113 straipsniu, nustatančiu servituto teisių įgyvendinimą. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus,18 t. y. servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą.19

16. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius.20 Plėtodamas šį aiškinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad daikto naudojimas pagal paskirtį sietinas ne tik su faktiniu daikto pritaikomumu (galimybe gauti naudą, kurią paprastai galima gauti pasinaudojus daikto savybėmis), bet ir daiktui nustatytu teisiniu režimu, kuris, be kita ko, apima ir teisės aktais nustatytą daikto paskirtį, naudojimo būdą.21 Spręsdami dėl konkrečių ieškovams prašomų suteikti teisių, teismai faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turi įvertinti pagal įstatyme nurodytus kriterijus: ar šios teisės yra susijusios su 15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009. 16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260687/2019 16 punktas. 17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-113943/2023 19 punktas. 18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018 38 punktas. 19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 36 punktas. 20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-103611/2021 14 punktas. 21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 38 punktas. naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus ir konkretus jų poreikis.22

17. Štai vienoje byloje buvo nustatyta, kad viešpataujančiojo daikto savininkui nustatytu kelio servitutu buvo suteikta teisė važiuoti atsakovo žemės sklypu (konkrečia jo vieta) ne bet kokiomis (įvairiomis) transporto priemonėmis, bet tik žemės ūkio veiklai naudojama technika, o žemės ūkio darbų sezoninis pobūdis lėmė ir naudojimosi kelio servitutu suteikiamomis teisėmis sezoniškumą bei intensyvumą. Pakeitus viešpataujančiojo žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą ir nustačius naudojimo būdą – naudingųjų iškasenų teritorijos, teisę žemės sklypą naudoti pagal naujai nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vežti sunkvežimiais smėlį ir važiuoti kita smėlio karjerui eksploatuoti naudojama technika) šio žemės sklypo savininkas ketino įgyvendinti pasinaudodamas nustatytu kelio servitutu, kuriuo jam suteikta teisė važiuoti tik žemės ūkio veiklai naudojama technika. Kasacinis teismas konstatavo, jog teismo leidimas be atsakovo (tarnaujančiojo daikto savininko) sutikimo jo žemės sklype nustatyto servituto kelio vietoje įrengti smėlį vežančioms transporto priemonėms tinkamą važiuoti kelią ieškovui (viešpataujančiojo daikto savininkui) reikalingas siekiant įgyvendinti teisę, kuri jam nebuvo suteikta nustatant kelio servitutą, t. y. įgyvendinti teisę, kurios jis neturi. Todėl kasacinis teismas padarė išvadą, jog, patenkinus ieškinį, buvo pakeistas ieškovui kaip servituto turėtojui nustatyto kelio servituto turinys, nors reikalavimas pakeisti servituto turinį byloje nebuvo pareikštas ir bylą nagrinėję teismai jo nesprendė.23

18. Minėta, kad servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto paskirtis ir jo naudojimo pagal paskirtį poreikiai, kurie dėl viešpataujančiojo daikto fizinių savybių, paskirties pasikeitimo ar kitokių objektyvių priežasčių gali keistis. Atsiradus aplinkybių, dėl kurių keičiasi servituto suteiktų teisių pobūdis, viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkai (valdytojai) gali susitarti dėl servituto turinio pakeitimo, o nepasiekę susitarimo, kiekvienas jų turi teisę kreiptis į teismą dėl servituto turinio atitikties objektyviai susidariusiems tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų (valdytojų) servituto teisiniams santykiams, t. y. dėl servituto turinio pakeitimo (CK 4.112 straipsnio 5 dalis).24

19. Nustačius servitutą, bet nenurodžius konkrečių teisių ar jas nurodžius neaiškiai, gali kilti jo turinio aiškinimo sunkumų. Ši spraga gali būti užpildoma keliais būdais: pirma, servituto turinys, t. y. konkrečios naudojimosi teisės, gali būti nustatomas pagal servitutų turinį reglamentuojančius teisės aktus, papildomos teisės gali būti nustatomos servitutą nustatančiame akte (CK 4.118–4.120 straipsniai, 4.124 straipsnio 1, 2 dalys); antra, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis); trečia, kilus abejonių dėl 22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018 39 punktas. 23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 52, 53 punktai. 24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2009. servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis).25

1.2. Servituto turėtojo (viešpataujančiojo daikto savininko) ir tarnaujančiojo daikto savininko teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas

20. Kadangi, kaip jau ir minėta, servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininkų teisių (CK 4.113 straipsnio 1, 2 dalys).

21. CK 4.113 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, nustatant servitutą, gali būti nustatyta prievolė statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, kurie yra būtini servituto teisėms įgyvendinti. Tai apima ir, pavyzdžiui, daiktų pašalinimą iš žemės sklypo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, byloje dėl servituto nustatymo paaiškėjus aplinkybei, jog nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko teises mažiausiai suvaržantį servitutą trukdo atitvaras, kuris gali būti pašalintas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir kurio pašalinimas tarnaujančiojo daikto savininkui būtų priimtinas dėl to, kad taip būtų užtikrinta galimybė nustatyti jo teises mažiausiai suvaržantį servitutą, teismas turėtų spręsti dėl įpareigojimo pašalinti tokį atitvarą. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pašalinti atitvarą gali būti įpareigotas ir tarnaujančiojo daikto savininkas (pvz., kai su atitvaro pašalinimu susijusius veiksmus gali atlikti tik tarnaujančiojo daikto savininkas), tačiau visais atvejais atitvaras turi būti šalinamas viešpataujančiojo daikto savininko sąskaita.26

22. CK 4.114 straipsnyje įtvirtinta servituto turėtojo pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą. Pagal šio straipsnio nuostatas, jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.27

23. Kasacinis teismas, vertindamas ginčą, kilusį dėl atsakovo (viešpataujančiojo daikto savininko) atliktų betoninės aikštelės remonto darbų, kurių metu atsakovas prie sau priklausančio pastato išbetonavo tiek sau nuosavybės teise priklausančią, tiek ieškovams (tarnaujančiojo daikto savininkams) priklausančią aikštelės dalį, kurioje nustatytas kelio servitutas, konstatavo, kad servituto turėtojo pareigos re25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018 41 punktas. 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302701/2022 53 punktas. 27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-214823/2023 69 punktas. montuoti tarnaujantįjį daiktą vykdymo nesuderinimas su šio daikto savininku, nekonstatavus dėl to kilusių konkrečių nuosavybės teisės suvaržymų, negali būti pakankamas pagrindas taikyti ultima ratio (paskutinė priemonė) – įpareigoti nugriauti suremontuotą aikštelės dalį. Tokios priemonės taikymas prieštarautų ne tik proporcingumo, bet ir protingumo principui, nes, atkūrus aikštelės ankstesnę būklę, buvusią iki jos remonto, servituto turėtojas, būdamas įstatymo įpareigotas remontuoti tarnaujantįjį daiktą, privalėtų vėl atlikti analogiškus darbus.28

24. Aptariant atvejus, kai tiek viešpataujančiojo, tiek tarnaujančiojo daikto savininkams tenka bendra pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, aktuali byla, kurioje buvo sprendžiama dėl administraciniu aktu nustatyto servituto kelio, kuris buvo nustatytas vietoj teritorijų planavimo procese į žemės sklypo ribas patekusio vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelio ir yra skirtas susisiekimui tarp gyvenviečių užtikrinti, t. y. savivaldybių viešajai funkcijai įgyvendinti. Kasacinis teismas nurodė, kad dėl šios priežasties savivaldybė taip pat laikytina servituto turėtoja CK 4.114 straipsnio prasme, todėl ji turėtų proporcingai prisidėti prie tarnaujančiojo daikto priežiūros ir išlaikymo. Tačiau ieškovė (gyvenamųjų namų savininkų bendrija) jokių reikalavimų, susijusių su atlyginimu už tarnaujančiojo daikto išlaikymą, nagrinėjamoje byloje nepareiškė, todėl su tuo susijusios aplinkybės nepateko į nagrinėjamos bylos ribas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendimo šioje byloje priėmimas neatima iš ieškovės teisės pareikšti savivaldybei reikalavimus dėl tarnaujančiojo daikto išlaikymo.29

1.3. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir servitutas

25. Į servitutą savo turiniu yra panašios specialiosios žemės naudojimo sąlygos tiek, kiek jomis yra suvaržomos žemės savininko teisės. Todėl svarbu šiuos institutus atriboti. Kasacinio teismo praktikoje šis klausimas analizuotas teisių gynimo būdų, kai žemės savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo jo žemės sklypui, aspektu.

26. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos – Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme (toliau – ir SŽNSĮ) nustatyti įstatyme nurodytose teritorijose taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo, vykdomos konkrečios veiklos, statinių, nekilnojamojo kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, valstybės saugumo ir viešojo intereso poreikių (SŽNSĮ 2 straipsnio 41 dalis). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas suponuoja, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininko teisę sudarančių teisių ir tam tikrais atvejais ir kitų asmenų teisių ribojimai (suvaržymai), skirti apsaugoti bendrajam gėriui, nu28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-701/2019 41 punktas. 29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-214823/2023 70 punktas. statyti specialiu įstatymu (SŽNSĮ). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintas šių sąlygų nustatymo reguliavimas iš esmės grindžiamas principu, kad įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta tik esant į tą teritoriją patenkančio žemės sklypo savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimui ir atitinkamai atlyginant už specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtus teisių ribojimus. Būtent sutikimo pagrindu žemės savininkui atsiranda Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu nustatyti nuosavybės teisės turinio suvaržymai.

27. SŽNSĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti atvejai, kai įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta be žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimo. Tačiau šie atvejai yra išimtiniai, jie yra išsamiai apibrėžti įstatymu ir taikomi tik tada, kai įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą. Taigi, darytina išvada, kad jeigu specialiąsias žemės naudojimo sąlygas siekiama nustatyti privataus (o ne viešojo) intereso tikslais, žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas dėl šių sąlygų nustatymo yra būtinas.

28. Štai vienoje iš kasacinio teismo nagrinėtų bylų buvo nustatyta, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra greta atsakovams priklausančių žemės sklypų. Tam, kad ieškovas galėtų įsirengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus, jis privalo gauti atsakovų rašytinius sutikimus dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų jų žemės sklypo daliai taikymo, nes tam tikras projektuojamų tinklų apsaugos zonos plotas patenka ir į atsakovams priklausančio sklypo ribas. Atsakovai sutikimus išduoti atsisakė, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus šiuos sutikimus išduoti. Pirmosios instancijos teismas ginčą tarp šalių sprendė ir ieškinį tenkino taikydamas servitutą reglamentuojančias teisės normas pagal analogiją. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė ir nurodė, kad ieškovas pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą – ieškovas savo teises turėtų ginti reikšdamas reikalavimą dėl servituto nustatymo, servitutą reglamentuojančiomis teisės normomis remdamasis pagal analogiją.

29. Kasacinis teismas išaiškino, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nesuteikia teismui pagrindo teismo sprendimu riboti žemės savininko teises įpareigojant žemės savininką duoti sutikimą. Nei CK, nei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas neįtvirtina atsakovų pareigos sudaryti sandorį ar susitarimą dėl specialiųjų sąlygų nustatymo ieškovo naudai. Atsakovai, neduodami sutikimo, naudojasi savo subjektinėmis teisėmis ir teisės normų bei ieškovo teisių nepažeidžia. Taip pat Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas neįtvirtina pagrindo teismo sprendimu nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Nors specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininkui taikomi nuosavybės teisės turinio ribojimai (suvaržymai), šie ribojimai nėra daiktinės teisės pagal CK nustatytą daiktinės teisės apibrėžtį. CK nustatytas daiktinių teisių sąrašas yra išsamus; specialiosios žemės naudojimo sąlygos įstatymu nėra įtvirtintos kaip daiktinės teisės. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra bendrojo gėrio apsaugai skirti žemės savininko teisių ribojimai (suvaržymai) ir šiuo atveju asmuo, siekdamas patenkinti savo privatų interesą – nusitiesti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus, šių ribojimų turi laikytis.

30. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ieškovo su atsakovais ginčui dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išspręsti kaip teisinį pagrindą pagal analogiją taikyti servitutui nustatytą teisinį reguliavimą. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, jei į įstatyme nurodytą teritoriją (teritoriją, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos) patenka kitas žemės sklypas ir šio sklypo savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtų ribojimų nustatymo, o įstatyme nurodytos teritorijos nustatymas nepatenka į atvejų, kai žemės savininko sutikimas nereikalingas, sąrašą, suinteresuotas asmuo (žemės sklypo savininkas) savo tinkamo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teises gali įgyvendinti kreipdamasis į teismą, kad jo naudai teismo sprendimu būtų nustatytas servitutas svetimam daiktui (tarnaujančiajam daiktui), remiantis servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika30. 30 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1391075/2022.

2. Servitutų rūšys

31. Pagal objektą servitutai skirstomi į žemės ir statinių servitutus. Žemės servitutai yra dažniausiai pasitaikančių servitutų grupė. Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje žemės servitutai apibrėžiami kaip teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Statinių servituto samprata pateikiama CK 4.122 straipsnyje. Statinių servitutu suteikiama teisė atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

32. Žemės servitutams priskiriami: kelio servitutai, suteikiantys teisę: (a) naudotis pėsčiųjų taku (CK 4.118 straipsnis), (b) važiuoti transporto priemonėmis (CK 4.119 straipsnis), (c) varyti gyvulius (CK 4.120 straipsnis); servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis; kiti žemės servitutai (CK 4.123 straipsnis).

33. Kaip ir minėta, servitutas yra viena iš daiktinių teisių. Su servitutu susijusius santykius reguliuojančios normos yra daiktinės teisės, kuri yra civilinės teisės pošakis, instituto normos, t. y. privatinės teisės normos. Dėl šios priežasties būtent privatinės teisės normos (CK 4.119 straipsnio 2 dalis), bet ne Lietuvos Respublikos kelių įstatyme esančios viešosios teisės normos nustato ir kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis, kelio plotį. Servituto, inter alia (be kita ko), kelio servituto pakeitimą, panaikinimą taip pat reglamentuoja privatinės (CK 4.112 straipsnio 5 dalis, 4.130–4.137 straipsniai), bet ne viešosios teisės normos. Tik kai pagal galiojantį teisinį reguliavimą servitutas išimtiniais atvejais privačios nuosavybės teise priklausančiam tarnaujančiajam daiktui nustatomas administraciniu aktu, jis baigiasi CK nustatytais pagrindais institucijai, priėmusiai sprendimą nustatyti servitutą, priėmus sprendimą tokį servitutą panaikinti. Tik tokiais atvejais turėtų būti taikomos su servitutų nustatymu ir jų panaikinimu susijusios viešosios teisės normos.31

34. Kelio servituto turinį reglamentuoja CK 4.117 straipsnis, kuriame nustatyta, kad kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Kelio servitutu suteikiama teisė naudotis kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi, esančia konkrečioje sklypo vietoje, susisiekimo tikslais. Tokia žemės sklypo vieta (servituto kelias) gali turėti kelio elementų Kelių įstatymo prasme, 31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140403/2021 28 punktas. bet gali jų ir neturėti. Svarbu, kad tokia žemės sklypo vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus.32

35. Kelio servitutams atriboti skirtas reglamentavimas įtvirtintas CK 4.118 straipsnyje „Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku“, CK 4.119 straipsnyje „Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis“ ir CK 4.120 straipsnyje „Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus“.33 Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo praktikoje iš esmės plačiau pasisakyta tik dėl kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis, ir kitų servitutų, kaip jie įvardyti CK 4.123 straipsnyje, toliau apžvelgiami būtent su jais susiję kasacinio teismo išaiškinimai.

2.1. Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis

36. CK 4.119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku.

37. Ši teisės norma negali būti aiškinama kaip apibrėžianti kiekvienu konkrečiu atveju nustatyto kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis, turinį. Pagal šią normą, aiškinant ją kartu su CK 4.118 ir 4.120 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kelio servitutu, suteikiančiu teisę važiuoti transporto priemonėmis, suteikiama teisė važiuoti ne tik variklio neturinčiomis dviratėmis transporto priemonėmis, kaip tai nustatyta CK 4.118 straipsnio, reglamentuojančio kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, 1 dalyje, bet ir visomis kitomis transporto priemonėmis. Kadangi, pagal CK 4.119 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, kelio servitutu, suteikiančiu teisę važiuoti transporto priemonėmis, suteikiama teisė ne tik važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, bet ir naudotis kaip pėsčiųjų taku, o kelio servitutu, suteikiančiu teisę naudotis pėsčiųjų taku, suteikiama ir teisė vesti už pasaito galvijus, vadinasi, žemės sklype esant nustatytam kelio servitutui, suteikiančiam teisę važiuoti transporto priemonėmis, ta žemės sklypo vieta, kurioje nustatyta teisė naudotis tokiu servitutu suteikiamomis teisėmis, bendriausia prasme servituto turėtojas turi teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti kaip pėsčiasis ir vesti už pasaito galvijus.34

38. Štai vienoje byloje ieškovui (viešpataujančiojo daikto savininkui) buvo nustatytas didžiausios apimties servitutas, jam ir jo nurodytiems asmenims suteikiantis teisę važiuoti, eiti ir varyti gyvulius. Atsakovė (tarnaujančiojo daikto savininkė) ginčijo ieškovo (ir pas jį atvykstančių svečių) poreikį varyti gyvulius. Kasacinis teismas išaiškino, kad tiek atsakovė, tiek ir ieškovas užsiima kaimo turizmo vei32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 48 punktas. 33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 32 punktas. 34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 32 punktas. kla, atsakovė kartu yra ir ūkininkė. Ieškovo turimas žemės sklypas, į kurį patekti nustatomas servitutas, yra žemės ūkio paskirties žemė, šiame sklype esančios atitinkamos sąlygos (jame yra didelė dalis pievų, šiek tiek miško ir tik nedidelė sklypo dalis skirta rekreacijai), taip pat jo vieta (kaimo vietovė) sudarė pagrindą teismams nustatyti būtent tokio turinio servitutą. Šiuo atveju nustačius kelio servitutą pėstiesiems ir transporto priemonėms, servituto nustatymas gyvuliams varyti nekeičia servituto ribų – nesikeičia kelio plotas, ilgis, kiti požymiai, galintys nulemti ar labiau varžyti atsakovės teises.35

2.2. Statinių servitutai

39. Nors kasacinis teismas nėra suformulavęs CK 4.122 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklės, tačiau dėl statinių servituto yra sprendęs jo nustatymo, konkrečiai – dėl servituto į pastatuose esančias, kitam savininkui nuosavybės teise priklausančias patalpas, aspektu.

40. Vienoje iš bylų kasacinis teismas sprendė dėl įėjimo (išėjimo) į palėpę servituto nustatymo, suteikiant teisę atsakovei į palėpę patekti ieškovo naudojamoje patalpoje esančiais laiptais. Kasacinis teismas, visų pirma, nurodė, kad teismai, spręsdami dėl servituto nustatymo, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju, kai šalis sieja bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, nustatyti servitutą (teisę naudotis kitam asmeniui priklausančiu daiktu) apskritai yra įmanoma. Antra, kasacinis teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė yra garbaus amžiaus ir galbūt nėra finansiškai pajėgi pati įrengti kito įėjimo, savaime nereiškia, kad vien dėl šių priežasčių turi būti galbūt nepagrįstai ribojama ieškovo nuosavybės teisė ir galimybė naudotis jo naudojama patalpa. Teismai, padarę išvadą, jog įrengti naujus laiptus atsakovei yra per brangu, iš viso nesprendė, kokia būtų tokių laiptų įrengimo kaina, tik apsiribojo teiginiu, kad šalys nepateikė laiptų įrengimo skaičiavimų. Teismai taip pat nesprendė ir nepasisakė dėl objektyvių atsakovės galimybių įrengti laiptus jos naudojamoje namo dalyje ir dėl jos turtinės padėties, nors ieškovas yra pasirengęs padėti ir iš dalies finansuoti naujų laiptų įrengimą (siūlomos taikos sutarties sąlygos).36

41. Kitoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu nustatyto servituto ribų. Atsakovė teigė, kad dalyje ginčo patalpų servitutas nėra reikalingas: viena iš patalpų yra koridorius, kuriuo ieškovė laisvai naudojasi, kitose patalpose nėra atsakovei priklausančių inžinerinių tinklų arba esantys įrenginiai priklauso abiem šalims. Kasacinis teismas išaiškino, kad nagrinėtu atveju įstatyme nustatyta, jog elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuo35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608701/2015. 36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624690/2015. se, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai. Taigi, įstatyme yra apibrėžta šio konkretaus servituto apimtis ir jame nėra nurodyta, kad patalpomis, kurioms nustatomas servitutas, gali naudotis išimtinai asmuo, kurio naudai jis nustatomas. Tai, kad patalpomis gali naudotis ieškovė, nereiškia, kad šiomis ieškovei priklausančiomis patalpomis, nenustačius servituto, gali naudotis ir atsakovė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nustačius, kad kitos ginčo patalpos yra faktiškai nenaudojamos, bet kokią veiklą jose vykdyti yra pavojinga ir neįmanoma būtent dėl atsakovės įrenginių šalia esančiose patalpose, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatymu nustatytas servitutas apima ir tas patalpas, kuriose faktiškai nėra atsakovės įrenginių (likusias ginčo patalpas).37

2.3. Kiti servitutai

42. CK 4.123 straipsnyje nustatyta, kad gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat kiti servitutai. Šio servituto tikslas – požeminių ir antžeminių komunikacijų tiesimas – leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė servituto panaudojimo galimybę ir situacijoms, kai konkretus viešpataujantysis daiktas dar nėra sukurtas, o pati komunikacija, kurią siekiama sukurti, gali tapti viešpataujančiuoju daiktu. Tokiu atveju vertinant servituto nustatymo poreikį (ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį) turi būti vertinamas tikėtinas viešpataujančiojo daikto (siekiamos sukurti komunikacijos) sukūrimas ir panaudojimas pagal teritorijų planavimo ir kituose dokumentuose nustatytas sąlygas.38 37 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-103611/2021. 38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014.

3. Servituto nustatymas

43. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

44. Aiškindamas servituto nustatymo momentą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančio servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.39

45. Servitutas riboja tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę, todėl duomenų apie tokį suvaržymą įregistravimas, be kita ko, yra susijęs su to daikto savininko arba teisėto naudotojo, taip pat asmenų, kurie ketina įsigyti šį daiktą ar įgyti teisę juo naudotis, nuosavybės teisių apsauga. Taigi, CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją.40 Nesant įrašytų duomenų apie nustatytą servitutą tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto registro įraše, nėra vieno iš dviejų būtinųjų servituto atsiradimo juridinių faktų,41 todėl toks servitutas negali būti laikomas galiojančiu, o viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisės ir pareigos atsiras tik prievolinės prigimties susitarimo, neturinčio galios tretiesiems asmenims, pagrindu.

46. Štai vienoje byloje spręsdamas dėl servituto pabaigos kasacinis teismas konstatavo, jog tam, kad servitutas pasibaigtų, pirmiausia jis turi atsirasti, nagrinėto ginčo atveju ginčo servitutai nepradėjo galioti, o iš jų kylančios teisės ir pareigos neatsirado, nes jie neįregistruoti įstatymo nustatyta tvarka, todėl servitutų pabaigos klausimas apskritai nespręstinas.42

47. Servituto teisinė registracija, kaip viena iš būtinųjų sąlygų atsirasti šiai daiktinei teisei, sietina su atitinkamų duomenų įrašymu būtent tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto registro įraše.43 Ši sąlyga buvo nustatyta ir iki CK ketvirtosios knygos normų, susijusių su servitutu, įsigaliojimo, t. y. iki 2003 m. liepos 1 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), o būtent Žemės įstatymo 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemės servitutai, išskyrus nustatytus įstatymų, įregistruojami Nekilnojamojo turto registre. Be to, tuo metu galiojusios Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278, 10 punkte buvo nustatyta, kad „žemės servitutai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų nustatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu (arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo rašytinės sutarties 39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010. 40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011. 41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 53, 54 punktai. 42 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011. 43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 51 punktas. dėl žemės servitutų sudarymo) registruojami Valstybinio žemės kadastro duomenų registre nurodant: žemės sklypą, kuriame nustatyta (suteikta) teisė naudotis servitutu, šio žemės sklypo savininką ir valstybinės žemės naudotoją, žemės servituto vietą, rūšį, galiojimo laiką ir sąlygas, asmenis bei žemės sklypus, kuriems suteikta žemės servituto teisė“.44

48. Dabar Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog administraciniu aktu nustatytus servitutus Nekilnojamojo turto registre registruoja viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas ar patikėtinis. Ši nuostata įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 21 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors prieš šiai teisės normai įsigaliojant Žemės įstatyme dar nebuvo aiškiai reglamentuota, kas turi pareigą įregistruoti administraciniu aktu nustatytus servitutus Nekilnojamojo turto registre, ši teisės spraga nesudaro pagrindo pripažinti, kad tuo metu pareigą įregistruoti servitutą turėjo tarnaujančiojo daikto savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad vėliau, įsigaliojus minėtai įstatymo nuostatai, pareiga įregistruoti administraciniu aktu nustatytą servitutą įtvirtinta būtent viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkui, darytina išvada, kad pastarajam tenka ir neigiamos pasekmės, susijusios su tuo, kad toks servitutas nebuvo tinkamai įregistruotas, t. y. duomenys apie nustatytą servitutą nebuvo įrašyti tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto registro įraše. Priešingas aiškinimas neatitiktų protingumo kriterijaus ir pernelyg išplėstų civilinėje teisėje taikomą rūpestingumo bei apdairumo standartą, nes tai reikštų, kad asmeniui, kuris ketina įsigyti arba išsinuomoti žemės sklypą, siekiant išsiaiškinti šiam daiktui taikomus teisinius apribojimus, nepakaktų patikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenų apie tą žemės sklypą.45

49. Servituto, kaip daiktinės teisės, registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Faktinis servituto egzistavimas reiškia tai, kad naudojimasis tarnaujančiuoju daiktu yra realus ir įmanomas arba yra pašalintos kliūtys juo naudotis. Jeigu naudojimasis svetimu daiktu yra numatytas ateityje ir yra susijęs su tam tikrų sąlygų įvykdymu (pvz., statinių pertvarkymu ar nugriovimu, remontu, žemės sklypo pertvarkymu, kelio įrengimu ir pan.), tai servitutas tampa realus ir gali būti teisiškai įregistruotas tik po to, kai šios sąlygos įvykdomos. Jeigu sąlygos neįvykdytos, tai servitutas nėra atsiradęs ir tokio būsimo servituto teisinė registracija negalima.46

50. Pažymėtina, kad servitutas prieš savininko valią gali būti nustatomas tik teismo sprendimu, administraciniu aktu ar įstatymu, todėl galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą pagal paskirtį, kaip vienas iš servituto nustatymo kriterijų, nėra aktuali tuo atveju, kai servitutas nustatomas sutartimi. Sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis, ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; pagal CK 6.156 straipsnio 2 dalį, draudžiama versti kitą asme44 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 48 punktas. 45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 56 punktas. 46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012. nį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savarankiškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.47 Taigi, sutartimi dėl servituto nustatymo šalys gali susitarti dėl servituto turėtojo teisių apimties, servituto (ne) atlygintinumo, sutartimi servitutas gali būti nustatomas net ir tokiu atveju, kai viešpataujančiojo daikto savininkui tai padės patogiau naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu.

3.1. Asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo ir servitutu įgyjamų teisių įgyvendinimo

51. CK 4.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Taigi, servituto nustatymo bylose, be kita ko, turi būti patikrinta, ar subjektas, reiškiantis ieškinį dėl servituto nustatymo, yra daikto savininkas ar valdytojas, kuris apskritai turi teisę kreiptis dėl servituto nustatymo.48

52. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tai gali būti daroma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis).49

53. Daikto valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes. Visų pirma, valdymas suprantamas kaip faktinė būsena (daikto turėjimas), jis nėra kildinamas iš savo ar kito asmens teisės į daiktą. Antra, valdymas gali būti savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnis, 4.68 straipsnio 1 dalis). Trečia, valdymas, kuris kildinamas iš nuosavybės teisės (sudėtinė nuosavybės teisės (savininko teisių) turinio dalis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis)) arba ribotosios (išvestinės) daiktinės teisės į svetimą daiktą (pvz., uzufrukto, emfiteuzės, superficijaus), ir valdymas, kuris atsiranda prievolių teisės (pvz., nuomos, panaudos sutarčių) pagrindu.50

54. Valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė įtvirtintas CK 4.22–4.36 straipsniuose. Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį, daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto 47 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011. 48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 36 punktas. 49 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-88916/2022 47 punktas. 50 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 28 punktas. turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Tokie daikto valdytojai (pvz., uzufrukto, patikėjimo teisės turėtojai ar valdymo teisę įgiję prievolių teisės pagrindu – nuomininkai, saugotojai ir pan.) savo valdymo negali laikyti savarankiška daiktine teise. Valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, kaip ir nuosavybės teisė, yra absoliutaus pobūdžio, t. y. daikto valdytojas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo valdymo teisės (CK 4.20 straipsnis).51

55. Aiškindamas CK 4.22 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad Lietuvos teisėje valdymo samprata turi dvi prasmes: pirma, valdymas be teisinio titulo (savarankiška daiktinė teisė); antra, titulinis valdymas – išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė).52

56. Taigi, daikto valdymą be teisinio titulo (kaip savarankišką daiktinę teisę), visų pirma, reikia atskirti nuo titulinio valdymo, atsirandančio iš kitų daiktinių teisių arba iš prievolinių teisinių santykių. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai nuomininkas, panaudos gavėjas, saugotojas ar kitas titulinis valdytojas (patikėjimo teisės, uzufrukto turėtojas ir kt.) žino ir pripažįsta, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo (CK 4.22 straipsnio 2 dalis).53 Šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą.54

57. Kita vertus, išvestinę daikto valdymo teisę turintys (tituliniai) daikto valdytojai iš esmės skiriasi pagal savo teisinį statusą. Iš prievolinių teisinių santykių atsirandančio daikto valdymo kaip išvestinės teisės atsiradimas bei pasibaigimas siejamas su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu. Valdymas, kaip išvestinė iš prievolinių santykių kilusi teisė, yra ne absoliutaus, o santykinio pobūdžio – jis sieja tik prievolinio santykio šalis (lot. inter partes).55

58. Atsižvelgiant į nurodytą daiktinės teisės prigimtį ir specifinius objektus (daiktus), kurie yra pagrindiniai civilinių teisių objektai, CK 4.126 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto valdytojas, aiškintina kaip suteikianti teisę kreiptis dėl servituto nustatymo tik daikto valdytojams, turintiems savarankišką daikto valdymo teisę ar išvestinę iš daiktinių santykių kilusią teisę, bet ne įgijusiems valdymą prievolinių teisinių santykių pagrindu. Pagal CK 4.126 straipsnio 2 dalį, kreiptis dėl servituto nustatymo turi teisę ir turto patikėtinis, kuris yra, be kita ko, ir patikėto turto valdyto51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 29 punktas. 52 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-240701/2022 53 punktas. 53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 31 punktas. 54 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011. 55 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 32, 33 punktai. jas, jeigu patikėjimo teisė, kuri turi daiktinei teisei būdingų požymių, nustatyta visuomeninei naudai, t. y. kai patikėjimo teisės objektas yra valstybei arba savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas (CK 4.106 straipsnis, 4.109 straipsnio 1 dalis). Taigi, tik daikto savininkas ar valdytojas, turintis savarankišką ar išvestinę daiktinę teisę, taip pat valstybės ar savivaldybės turto patikėtinis gali reikalauti servituto nustatymo.56

59. Štai apžvelgiamoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovė (verslo subjektas) nėra valstybinio žemės sklypo savininkė, o dalį šio sklypo nuomojasi valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas padarė išvadą, jog ieškovės valdymo teisė yra išvestinė, kilusi iš prievolinių teisinių santykių (valstybinės žemės nuomos), t. y. ieškovė nėra žemės sklypo valdytoja daiktinės teisės prasme.57

60. Tačiau iš prievolinių teisinių santykių atsiradusi daikto valdymo teisė neriboja asmens teisės ginti savo teisę naudotis nustatytu servitutu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad servitutas nustatomas siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą, darytina išvada, kad, savininkui šį daiktą perdavus naudoti kitam asmeniui (išnuomojus), pastarasis įgyja teisę naudotis ir nustatytu servitutu. Jeigu kiti asmenys savo veiksmais ar neveikimu pažeidžia nuomininko teisę naudotis išsinuomotu daiktu, nuomininkas turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginti šią teisę teismine tvarka.58

61. Kitoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas kuria projektus ir juos įgyvendindamas stato įvairius objektus, į kuriuos įgytą nuosavybės teisę vėliau parduoda kitiems asmenims. Vykdydamas veiklą (kurdamas būsimus nuosavybės teisės objektus statybos būdu), ieškovas stato daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriems tinkamai naudoti pagal paskirtį reikalingi inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos. Statybos proceso metu kurdamas daiktus, iki statinių užbaigimo, pripažinimo tinkamais naudotis ir perleidimo tretiesiems asmenims ieškovas yra jų valdytojas. Ginčas kilo dėl ieškovo vykdomo pagal detaliojo plano sprendinius ir projektavimo sąlygų sąvadą parengto daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis projekto, kuriame nustatyta ieškovo pareiga nutiesti magistralinius inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas per atsakovams (fiziniams asmenims) nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį. Siekdamas įgyvendinti projektą, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti servitutą, kuris suteiktų teisę neterminuotai ir neatlygintinai naudotis atsakovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi – tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams bei naudotojams naudotis žemės sklypo dalimi, kad galėtų remontuoti, prižiūrėti ir kitaip eksploatuoti inžinerinius tinklus 56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 34, 35 punktai. 57 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023. 58 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2131120/2023 37 punktas. ir susisiekimo komunikacijas, naudotis jais pagal paskirtį, bet kuriuo paros metu visais metų laikais eiti ir važiuoti transporto priemonėmis nurodytoje žemės sklypo dalyje nutiestomis susisiekimo komunikacijomis. Kasacinis teismas, visų pirma, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo ir viešpataujančiojo daikto identifikavimo, viena vertus, svarbu atsižvelgti į ieškovo, kaip projektų plėtotojo, veiklos pobūdį, kita vertus, reikia įvertinti prašomo nustatyti servituto ypatumus. Antra, atkreipė dėmesį į CK 4.123 straipsnio normą, suteikiančią teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, prižiūrėti jas bei jomis naudotis. Šio servituto tikslas – požeminių ir antžeminių komunikacijų tiesimas – leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė servituto panaudojimo galimybę ir susidarius situacijoms, kai konkretus viešpataujantysis daiktas dar nėra sukurtas, o pati komunikacija, kurią siekiama sukurti, gali tapti viešpataujančiuoju daiktu. Tokiu atveju vertinant servituto nustatymo poreikį (ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį) turi būti vertinamas tikėtinas viešpataujančiojo daikto (siekiamos sukurti komunikacijos) sukūrimas ir panaudojimas pagal teritorijų planavimo ir kituose dokumentuose nustatytas sąlygas. Trečia, pažymėjo, kad CK 4.126 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, turi būti aiškinama sistemiškai su CK 4.123 straipsniu taip, jog dėl servituto, suteikiančio teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, gali kreiptis ir siekiamų sukurti komunikacijų (būsimo daikto) savininkas ar valdytojas. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad projekte suplanuoti statiniai jau pastatyti, atsakovų žemės sklypo dalis reikalinga tik juos aptarnaujančiai infrastruktūrai (inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms) sukurti, žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra neįvyko, konstatavo, jog ieškovas (projekto vykdytojas) turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas atsakovų žemės sklypo dalies servitutas, suteikiantis teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis (CK 4.123 straipsnis).59

3.2. Atskiri servituto nustatymo pagrindai

3.2.1. Servituto nustatymas teismo sprendimu

62. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi teismo sprendimu nustatomo servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – sudarymas galimybės normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą (viešpataujantįjį), kartu suvaržant kito nekilnojamojo daikto (tarnaujančiojo) savininko teises naudoti šį daiktą (jo dalį).60 Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, 59 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. 60 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239403/2024 43 punktas. teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.61 Taigi, nesant bent vienos šių būtinųjų sąlygų, servitutas teismo sprendimu negali būti nustatomas.

63. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.62

64. Būtinumas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą gali būti suprantamas kaip sudarymas galimybių naudotis visu daiktu ar jo dalimi. Jeigu į dalį žemės sklypo ar jame esantį pastatą arba kitą nekilnojamąjį daiktą nėra galimybių patekti, atlikti jo remonto ar priežiūros darbus, nepasinaudojant gretimo sklypo dalimi kaip tarnaujančiuoju daiktu, tai gali būti pagrindas nustatyti servitutą. Servituto būtinumas tokiu atveju yra tol, kol nėra galimybės patekti į visą sklypą ar juo visu naudotis.63

65. Taigi, CK 4.111 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jų bei kitų normų pagrindu formuojama teismų praktika leidžia daryti esminę išvadą – nuosavybė neturi būti nepagrįstai varžoma, o objektyvusis pagrindas priverstinai nustatyti servitutą yra tas, kad be jo neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

66. Siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar servituto nustatymas neapriboja asmens teisės į privatų gyvenimą. Tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingas ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti pasirenkamas toks sprendimas, kuriuo teisės į privatumą ribojimo būtų išvengiama arba toks ribojimas būtų mažiausias.64

67. Štai vienoje iš bylų, spręsdamas dėl kelio ir statinio servitutų nustatymo, kasacinis teismas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino, ar ginčo teritorijoje yra priimti teritorijų planavimo sprendiniai, galintys turėti reikšmės servituto nustatymui. Pavyzdžiui, nevertinta, ar ginčo teritorijoje yra suplanuotas 61 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011. 62 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181695/2021 52 punktas. 63 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 28 punktas. 64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011. įvažiavimas į ginčo sklypą ir pan. Byloje nebuvo nagrinėta, ar nebūtų galima nustatyti servituto pagal atsakovės siūlomą variantą (tik ištaisius trūkumą, dėl kurio jis buvo teismų atmestas, nes planas neatvaizduoja tikslios situacijos (nėra pavaizduotos labiausiai išsikišusios statinio konstrukcijos), šiaurinėje, pietinėje ir vakarinėje pusėse nustatytas 1 metro atstumas nuo pastato sienos yra pernelyg mažas ir neužtikrins statinio tinkamo eksploatavimo), ar toje vietoje, kurioje servitutą siūlė nustatyti atsakovė, nebūtų galimas įvažiavimo įrengimas, ar nebūtų galima sklype įrengti du įvažiavimus ir pan. Taip pat byloje teismų nenagrinėta ir nevertinta, kokio dydžio servitutas (servitutai) yra būtinas pagal ieškovui nuosavybės teise priklausančio pastato paskirtį. Šiuo atveju būtent ieškovui, o ne atsakovei kilo pareiga įrodyti, kad jo prašomi nustatyti servitutai atitinka kuo mažesnių tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimų kriterijų. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai, iš dalies tenkindami ieškovo reikalavimus dėl servitutų nustatymo, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nenurodė pakankamai ir įtikinamų argumentų, kuriais remiantis būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, kad nustatyti servitutai yra būtini, optimalūs, atitinka proporcingumo principą, nevaržo atsakovės teisių daugiau, nei būtina ieškovui nuosavybės teisėms į pastatą įgyvendinti.65

68. Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad viešpataujančiuoju daiktu gali būti pripažintos patalpos daugiaaukščiame pastate, kuriame kitos patalpos nuosavybės teise priklauso ir kitiems savininkams, o tarnaujančiuoju daiktu gali būti gretimas žemės sklypas nei tas žemės sklypas, kuriame yra viešpataujantysis daiktas (patalpos kitame žemės sklype esančiame pastate). Apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą – prekybos paskirties patalpas – savaime nereiškia, kad visada turi būti galimybė prie tokios paskirties patalpų privažiuoti vienos ar kitos rūšies motorinėmis transporto priemonėmis. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė jai pristatytas prekes iki patalpų gabena šaligatviu karučiu, tai sukelia didelius nepatogumus, papildomų išlaidų, laiko sąnaudų ir apriboja ieškovės galimybę pagal tiesioginę paskirtį naudotis nuomojamu žemės sklypu ir prekybos patalpomis, nepagrindžia būtinumo privažiuoti prie ieškovei priklausančių patalpų per atsakovams priklausantį žemės sklypą, taip ribojant atsakovų nuosavybės teisę. Teisė naudotis svetimu daiktu nėra suteikiama remiantis vien tuo pagrindu, kad servituto prašančiam asmeniui taip būtų naudingiau ar patogiau naudotis savo daiktu. Kasacinis teismas nusprendė, kad byloje iš esmės nėra įrodymų, jog ieškovė privažiavimo iki savo patalpų valstybinės žemės sklype negali užsitikrinti neribodama atsakovų nuosavybės teisės. Ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kad apskritai siekė tą padaryti, t. y. parengė projektą ir (ar) bandė dėl įvažiavimo per valstybinės žemės sklypą susitarti su savininko teises įgyvendinančia Nacionaline žemės tarnyba bei kitais pastato, kuriame yra ieškovės patalpos, patalpų savininkais. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad kelią valstybinės žemės sklype tektų įrengti per pėsčiųjų taką bei miesto žaliąsias zonas, savaime 65 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302701/2022 54 punktas. nepatvirtina, kad gatvės įrengimas valstybinės žemės sklype nėra galimas. Tuo remdamasis kasacinis teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog yra išnaudojusi visas objektyvias ir įmanomas galimybes pagal paskirtį naudotis savo nuosavybe, neribodama kitų savininkų nuosavybės teisių.66

69. Kitoje byloje ieškovai kasaciniame skunde teigė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė, jog vien aplinkybė, kad ieškovų įsigytas statinys yra pastatytas ant sklypo ribos, laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, jog jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas; ieškovų teigimu, perimetrinio užstatymo faktas vienareikšmiškai pagrindžia servituto būtinumą, yra savarankiškas ir objektyvus pagrindas, patvirtinantis, jog ieškovai neturi jokių kitų galimybių patekti prie savo pastatų šiaurinių sienų nesinaudodami atsakovų žemės sklypu. Kasacinis teismas konstatavo, kad perimetrinio užstatymo faktas vertintinas kaip savaime nepagrindžiantis žemės servituto nustatymo pastatui aptarnauti (eksploatuoti) būtinumo ir tokio užstatymo atveju ieškovui, reikalaujančiam nustatyti žemės servitutą pastatui aptarnauti (eksploatuoti), tenka pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų.67

70. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė byloje, kurioje ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę pašalinti atsakovei nuosavybės teise priklausančią tujų gyvatvorę ir metalinę tvorą su betoniniu pamatu, esančias ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o atsakovė priešieškiniu prašė teismo nustatyti servitutą ieškovės žemės sklypui, taip užtikrinant atsakovei priklausančių antraeilių daiktų (tvoros su betoniniu pamatu ir tujų gyvatvorės) naudojimą pagal paskirtį. Kasacinis teismas konstatavo, kad antraeiliams daiktams, kurie, būdami kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, praranda sąsajumą su pagrindiniu daiktu ir kurie, kaip neturintys savarankiškos funkcinės paskirties, negali tapti pagrindiniais daiktais (pvz., tvora, gyvatvorė), servitutas negali būti nustatomas, kadangi nėra vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi). Tokie antraeiliai daiktai (tvora, gyvatvorė), kaip savarankiškos funkcinės paskirties, nesusietos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, neturintys nuosavybės teisės objektai, paprastai negali būti pripažinti viešpataujančiaisiais daiktais kitam asmeniui priklausančio gretimo žemės sklypo ar jo dalies atžvilgiu.68 66 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-338381/2023 54–56 punktai. 67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105701/2024 55 punktas. 68 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-227381/2024 34 punktas.

3.2.2. Servituto nustatymas įstatymu

71. Kaip ir minėta, vienas iš servituto atsiradimo pagrindų – tai servituto nustatymas įstatymais.

72. Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 1 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus Elektros energetikos įstatymą, ši nuostata buvo perkelta į šio įstatymo 75 straipsnio 3 dalį.

73. Štai vienoje iš bylų, kurioje spręsta dėl elektros energetikos objektų ir įrenginių, kasacinis teismas nusprendė, kad gelžbetoninis stulpas, kaip ir bet koks kitas energetikos statinys, yra skirtas viešajam interesui – elektros energijos tiekėjo vykdomai veiklai – užtikrinti bei ypatingoms visuomenės reikmėms tenkinti, todėl ieškovės nuosavybės teisių apribojimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu: nuosavybės teisė apribota remiantis įstatymu, ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, nebuvo pažeistas proporcingumo principas, nes nuosavybės teisės apribojimas atitiko siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus, o servitutas ieškovės žemės sklypo daliai jau yra nustatytas remiantis Elektros energetikos įstatymu, Energetikos įstatymu, kurie riboja naudojimąsi žemės sklypu.69

3.2.3. Servituto nustatymas administraciniu aktu

74. Servitutų nustatymo administraciniu aktu, skirtingai nei jų nustatymo sandoriais ar teismo sprendimu, CK detaliau nereglamentuoja. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymas. Administraciniu aktu servitutai nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto viešojo administravimo funkcijas vykdančiame Nacionalinės žemės tarnybos padalinyje vadovaujamas pareigas einančio valstybės tarnautojo sprendimu (Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).

75. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.), administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, numatomi parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;

3) valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, 69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010. kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojams bendrai naudoti skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, jais naudotis ir juos aptarnauti;

5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą; 6) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme nustatytais atvejais servitutai reikalingi stambiems projektams arba valstybei svarbiems projektams įgyvendinti; 7) valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti inžinerinius tinklus ar kelius ir takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti; 8) valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, jeigu šiuos valstybinės žemės sklypus išnuomojant, perduodant neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti, o savivaldybių ir privačios žemės sklypus perleidžiant iš valstybės į savivaldybės ar privačią nuosavybę bei atkuriant nuosavybės teises, teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto rengimo metu nebuvo suprojektuoti sprendiniai dėl patekimo per šiuos žemės sklypus į kitą žemės sklypą ar statinį arba sprendiniai buvo suprojektuoti, tačiau nebuvo priimti administraciniai aktai, reikalingi šiems sprendiniams įgyvendinti.

76. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog servitutų nustatymas administraciniu aktu negali sutapti su servituto nustatymu įstatymu, todėl teisiškai ydinga šį servitutų nustatymo pagrindą kvalifikuoti taip, kad servituto nustatymas įstatyme įtvirtintais atvejais administraciniu aktu taip pat reiškia servituto nustatymą įstatymu.70

77. Kaip jau ir minėta, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį.71 Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nors tokia kasacinio teismo praktika suformuota civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, ji taikytina ir tais atvejais, kai nagrinėjamas administraciniu aktu nustatyto servituto turinio klausimas, kadangi tiek teismo sprendimu, tiek administraciniu aktu nustatomu servitutu suteikiama teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą ir suvaržomos to daikto savininko teisės prieš jo valią.72 70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011. 71 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019 15 punktas. 72 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181403/2023 41, 42 punktai.

78. Aiškindamas administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinį, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jis neapima asmenų, kurie turi teisę servituto pagrindu naudotis tarnaujančiuoju daiktu atsižvelgiant į servituto turinį. Tokių asmenų nustatymas sietinas ne su servituto turinio, bet su viešpataujančiojo daikto (viešpataujančiųjų daiktų) nustatymu.73

79. Be to, apskritai negalimos situacijos, kad, teisėtai priimtu administraciniu aktu nustačius kelio servitutą, būtų neaiškus jo turinys (servituto turėtojui suteikiamos konkrečios naudojimosi svetimu žemės sklypu susisiekimo tikslais teisės). Tais atvejais, kai administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinys nėra nurodytas pačiame administraciniame akte, jis nustatomas pagal su tokiu administraciniu aktu tiesiogiai susijusius teritorijų planavimo dokumentus, kurie privalo būti parengti.74

80. Nors Žemės įstatymas nuo jo įsigaliojimo pasikeitė ir sąrašas atvejų, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, pailgėjo, dalis atvejų, kai servitutas administraciniu aktu nustatomas privačios žemės sklypams, aktualūs ir iki šiol. Štai kasacinis teismas vienoje iš bylų sprendė, ar administraciniu aktu privačioje žemėje nustatytas servitutas yra teisėtas, t. y. ar tuo metu apskrities viršininkas turėjo teisę tai daryti kuriuo nors iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (dabar – 22 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose) išvardytų pagrindų. Minėtame straipsnyje buvo įtvirtinta, kad privačios žemės sklypams servitutai administraciniu aktu nustatomi dviem atvejais: pirma, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, ir, antra, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus nustatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad antruoju atveju bylos faktinė situacija neatitinka nurodytų teisinių kvalifikuojančių požymių; pirmuoju atveju, kada administracinis aktas dėl servituto gali būti priimamas privačios žemės sklypams, akcentuotinas gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų naudojimo poreikių (viešųjų poreikių) užtikrinimo aspektas. Pagal byloje surinktus įrodymus, administraciniu aktu svetimo nekilnojamojo daikto naudojimo teisė suteikta pastato savininkui, kad būtų užtikrintas šio viešpataujančiojo daikto tinkamas naudojimas. Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad servitutas privačios žemės sklypui administraciniu aktu buvo nustatytas neteisėtai.75

81. Pasisakydamas dėl administraciniu aktu nustatyto kelio servituto, kaip pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo sąlygos ypatumų viešpa73 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128403/2023 50 punktas. 74 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128403/2023 49 punktas. 75 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010. taujančiojo daikto aspektu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kelio servitutų nustatymas administraciniu aktu, kuris priimtas siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, bet ne nustatyti servitutus, o servitutas tokiu administraciniu aktu buvo nustatomas tik kaip pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo sąlyga (viena iš sąlygų), turėjo ypatumų, dėl kurių servitutai tokiu administraciniu aktu galėjo būti nustatomi viešpataujančiaisiais tampantiems žemės sklypams, kurie administraciniame akte galėjo būti konkrečiai nenurodyti arba nurodyti nebaigtiniu sąrašu, jeigu teritorijoms, kuriose tokie sklypai buvo suformuoti ar netgi dar nebuvo, bet pagal teisės aktus galėjo (turėjo) būti suformuoti, dar nebuvo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyti teritorijų planavimo dokumentai. Viešpataujantieji yra tie suformuoti ar pagal teisės aktus dar nesuformuoti žemės sklypai, racionaliam naudojimui tenkinant visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugant žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises, kai reikia pasinaudoti nustatytu kelio servitutu. Toks aiškinimas nepaneigia bendrosios taisyklės, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas yra atlygintinis (tarnaujančiuoju tampančio žemės sklypo savininkui nuostoliai dėl nustatytų servitutų turėjo būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis), kadangi tais atvejais, kai pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimą inicijuoja žemės sklypo savininkas, siekdamas nuosavybės teise turėti žemės sklypą, kuriame pagal teisinį reguliavimą būtų galima įgyvendinti savininko teises, ypač teisę naudoti žemės sklypą, didesniu mastu, bendra žemės sklypo vertė, net ir nustačius tokiam sklypui kaip tarnaujančiajam daiktui servitutus, paprastai išauga, bet ne sumažėja, todėl sklypo savininkas nepatiria nuostolių.76

3.2.4. Servituto nustatymas sandoriais

82. Nustatyti servitutą sandoriu turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis); tokiu atveju yra būtinas ir viešpataujančiuoju dėl servituto nustatymo tampančio daikto savininko sutikimas.77

83. Vienoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutarties sudarymo. Preliminariosios sutarties 5 punkte šalys nurodė: „Pardavėja suteikia teisę pirkėjui teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypo dalimi, reikalinga privažiavimui prie parduodamo sklypo bei naudojimosi juo ir komunikacijos, keliui į jį tiesti. Naudojimosi kaina įeina į turto kainą. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, įsipareigoja nepažeisti kitų savininkų teisių.“ Preliminariosios sutarties pasirašymo dieną prie šios sutarties 5 punkto šalys padarė rankraštinį prierašą, 76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128403/2023 47 punktas ir nutartis, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas. 77 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011. įrašydamos, kad „Servitutas keliui turi užimti ne daugiau 3 m pločio. Jo kaina yra 10 000 Lt.“ Po preliminariosios sutarties sudarymo ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad ši nurodytų privažiuojamojo kelio vietą tam, kad šalys galėtų pagrindinėje sutartyje nurodyti servituto vietą. Negavę atsakymo dėl privažiuojamojo kelio vietos 2014 m. lapkričio 6 d. ieškovai ir atsakovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ją tvirtinusi notarė objektyviai negalėjo į sutartį įtraukti susitarimo dėl teisės į servitutą, kadangi kelias nebuvo suprojektuotas. Šalių susitarimas ir vėliau, nepaisant ieškovų daugkartinių raginimų, atsakovės sąmoningai nebuvo įvykdytas.

84. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai nepagrįstai pripažino susitarimą dėl servituto nustatymo galiojančiu, kadangi teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog preliminariosios sutarties 5 punkte šalys susitarė būtent dėl servituto nustatymo. Minėtu preliminariosios sutarties punktu nebuvo susitarta konkrečiai dėl servituto, o šalys susitarė, kad atsakovė suteikia teisę teisėtu būdu (nustatant servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypo dalimi, reikalinga privažiuoti prie parduodamo sklypo bei naudotis juo ir komunikacijoms, keliui į jį tiesti. Praktikoje galimi įvairūs žemės sklypo suteikimo teisėtai naudotis būdai, t. y. tiek nustatant servitutą, tiek sudarant žemės sklypo nuomos ar panaudos sandorius. Minėtame preliminariosios sutarties punkte servitutas nebuvo apibrėžtas kaip vienintelis galimas teisės naudotis žemės sklypu įgyvendinimo būdas, o priešingai – teisės naudotis žemės sklypu suteikimas apibrėžtas plačiai, nenustatant konkretaus šios teisės įgyvendinimo būdo. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad susitarimo dėl servituto, kaip daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nustatymo, viena iš esminių sąlygų yra servitutą identifikuojančio plano parengimas ir pridėjimas prie susitarimo. Nagrinėjamu atveju toks planas sudarant ginčo preliminariąją sutartį nebuvo parengtas, todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo pripažinti susitarimą dėl servituto galiojančiu teismo sprendimu, kadangi net jei toks susitarimas, įtrauktas į ginčo preliminariąją sutartį, ir būtų laikomas susitarimu dėl servituto, jis neatitiko vienos iš esminių tokio susitarimo sąlygų – plano, identifikuojančio servitutą, buvimo sudėtine tokio susitarimo dalimi. Kasacinis teismas nurodė, kad klausimas dėl servituto nustatymo turėjo būti sprendžiamas pagal CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas.78

3.3. Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas

85. CK 4.121 straipsnyje nustatyta, kad kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ar taku galvijams varyti, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o jei jo nėra, – anksčiau buvusiu keliu (taku), o jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir 78 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-120701/2022. kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus.

86. Šis teisinis reguliavimas suponuoja, kad tarnaujančiojo daikto savininkui suteikiama teisė parinkti servituto kelio vietą ir kryptį, kurie mažiausiai varžytų jo, kaip tarnaujančiojo daikto savininko, teises, tačiau, įgyvendindamas šią teisę, jis privalo laikytis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo pagal prokuroro pareikštą ieškinį viešajam interesui ginti, yra išaiškinęs, kad tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai, kai kyla ginčas dėl servituto kelio vietos ir krypties, yra sudėtinė ir privaloma bylos nagrinėjimo dalyko dalis, tai bei ieškinio ginant viešąjį interesą pobūdis lemia teismo aktyvų vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus – tarnaujančiojo daikto savininko siūlymus dėl servituto kelio vietos ir krypties, kurie būtų pagrindas vertinti, ar jie atitinka labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties principus. Todėl, pavyzdžiui, kaip konstatuota apžvelgiamoje byloje, bylos nagrinėjimo dalyko ribojimas tik apskrities viršininko administracijos iniciatyva parengto servituto nustatymo, kaip jis įvardijamas, projekto vertinimu pažeidžia CK 4.121 straipsnyje įtvirtintą tarnaujančiojo daikto savininko teisę parinkti servituto kelio (tako) vietą ir kryptį laikantis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Kasacinis teismas šioje byloje padarė išvadą, kad apskrities viršininko administracijos iniciatyva parengtas servituto nustatymo projektas būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai dėl servituto kelio vietos bei krypties būtų pripažinti neatitinkančiais labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties principų.79

87. Taigi, nors faktinis naudojimasis keliu gali būti reikšmingas parenkant servitutą iš kelių galimų variantų, bet ši aplinkybė negali būti pagrindas atleisti ieškovą nuo pareigos ieškoti kitų tinkamų viešpataujančiojo daikto naudojimo būdų.80 Štai apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas padarė išvadą, kad teismai, konstatavę kelio servituto būtinumą, jo vietą parinko atsižvelgdami į faktą, kad tuo keliu ieškovai naudojosi, iki atsakovai įsigijo sklypus, t. y. be teisinio pagrindo sureikšmino vien faktinį naudojimąsi keliu, o pripažinę atsakovų siūlymą įrengti kelią kitoje vietoje neracionaliu ir neekonomišku dėl vietos reljefo ypatumų, žemės sluoksnio parametrų, netyrė, kokių sąnaudų reikia keliui įrengti, neįvertino, jog, neterminuotai naudojant kelią transporto priemonėmis važiuoti, atsiras kelio priežiūros išlaidų, dėl kurių neišspręsta CK 4.114 straipsnio tvarka.

3.4. Dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimas

88. CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savi79 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008. 80 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014. ninko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

89. Nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami, todėl servituto nustatymas yra pagrindas tarnaujančiojo daikto savininkui reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius (CK 4.129 straipsnis). Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai.81 Teisėtais veiksmais padarytos žalos ar nuostolių atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė atsakomybė. Jų atlyginimas vykdomas tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos įstatyme, bet ne civilinės atsakomybės sąlygomis. Sprendžiant dėl servitutu padarytų nuostolių atlyginimo turi būti nustatyti tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su savininko nuosavybės teisių suvaržymu, nors jo nuosavybė nėra paimama.82

90. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą).83

91. Su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai – tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais,84 taip pat daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti (sąnaudos)85. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, o jos dydis nustatomas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį.86

92. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, protingos žemėnaudos principais,87 remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, nustatyta teismų praktika88. Teismai turėtų atsižvelgti, be kita ko, į tai89: a) kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; b) koks servituto turinys; 81 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-103611/2021 28 punktas. 82 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015. 83 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 18 punktas. 84 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015. 85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-415695/2018 37 punktas. 86 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015. 87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012. 88 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015. 89 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-369/2009; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktą; 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 36 punktą; 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K3-415-695/2018 40 punktą; 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020 35, 43 punktus. c) kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; d) ar tarnaujančiojo daikto savininkui tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo, ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; e) kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; f) ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; g) servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas; h) aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi; i) tarnaujančiojo daikto savininkui išliekančias pareigas; j) žemės sklypo nuomos rinkos kainą; k) teisės aktuose reglamentuojamą nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodiką.

93. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog kelio servituto atveju nuostoliai dėl servituto nustatymo apima ne tik kompensaciją už prarastą žemės sklypo vertę, bet ir išlaidas, patirtas įrengiant kelią, ir išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl kelio, kuris turi atitikti teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, įrengimo išlaidų dydžio, turi būti atsižvelgiama ne į dėl bet kokio kelio tiesimo patirtas išlaidas, o į teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus šiam konkrečiam keliui.90

94. Štai vienoje byloje ieškovas (verslo subjektas) kreipėsi į teismą su prašymu atsakovams (fiziniams asmenims) nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui nustatyti servitutą, suteikiantį teisę: ieškovui neterminuotai ir neatlygintinai juo naudotis – tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas žemės sklypo dalyje, nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams bei naudotojams naudotis nurodyta žemės sklypo dalimi, kad galėtų remontuoti, prižiūrėti ir kitaip eksploatuoti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, naudotis jais pagal paskirtį, bet kuriuo paros metu visais metų laikais eiti ir važiuoti transporto priemonėmis nurodytoje žemės sklypo dalyje nutiestomis susisiekimo komunikacijomis. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog ginčo servitutas nėra neatlygintinis, tačiau nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, servituto atlygintinumo klausimą paliko neišspręstą. Vien atlygintinio servituto nustatymas, nenurodžius CK 4.129 straipsnyje nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos tarnaujančiojo daikto savininkui, neužtikrina šio ir viešpataujančiojo daikto savininko teisių pusiausvyros. Grąžindamas šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas nurodė, jog šiuo atveju yra aktualu nustatyti, kokia apimtimi bus suvaržomas atsakovų turtas, t. y. atsižvelgti į tai, kokiai sklypo daliai nustatomas 90 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549695/2015. servitutas, įvertinti, kad jis neterminuotas, jo turinys platus, suvaržo atsakovų nuosavybės teisę naudotis sklypo dalimi pagal paskirtį. Individualizuojant kompensacijos dėl nustatyto servituto dydį atsižvelgtina į tai, kad nustatytas servitutas lemia atsakovų žemės sklypo suvaržymus, artimus tiems, kuriuos atsakovai patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams, todėl nustatant kompensacijos dydį vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų galėtų būti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydis. Kompensacijos dydžiui aktuali ir ta aplinkybė, kad statiniai (inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos) atsakovų žemės sklypo dalyje statomi ir įvairūs ginčai dėl jų tęsiasi jau kelerius metus, visą šį laiką atsakovų teisė laisvai naudotis sklypu buvo suvaržyta, ieškovas sklypo dalį naudojo be teisinio pagrindo, neturėdamas atsakovų sutikimo, nesudaręs nuomos, panaudos ar kitokios sutarties, todėl už tokį naudojimą atsakovams turi būti deramai kompensuojama.91

95. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, taip užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas.92 Tai gali turėti reikšmės sprendžiant ir dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, jog verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu.93

96. Kadangi, kaip jau ir minėta, servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai yra nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai yra nustatytas administraciniu aktu.94 Apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas, spręsdamas dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus eksploatuojančios įmonės pareigos mokėti kompensaciją už servitutą, nustatytą tarnaujančiajam daiktui – žemės sklypui, įvertinęs 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo teiginiui, jog geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektams prižiūrėti nustatomas servitutas neatlygintinis; tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti nustatyti atlygintinį servitutą ir tais atvejais, kai žemės sklypui dėl tų pačių viešpataujančiųjų daiktų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra taikomi specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų apribojimai. 91 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. 92 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014. 93 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013. 94 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 17 punktas.

97. Byloje, kurioje kasacinis teismas sprendė dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo ir servituto nustatymą bei kompensacijas už jį reglamentuojančių teisės normų santykio, kai atsakovei (Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos) patikėjimo teise valdomame valstybiniame žemės sklype buvo nustatytas servitutas, suteikiantis ieškovei (AB ,,Energijos skirstymo operatorius“) teisę tiesti (nutiesti elektros požeminę kabelinę liniją ir įrengti elektros įrenginius), aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantįjį daiktą) pagal parengtą žemės sklypo planą, kasacinis teismas, įvertinęs Elektros energetikos įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas, padarė išvadą, jog tiek pagal nustatytą teisinį reguliavimą, tiek vadovaujantis civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principais, suponuojančiais servituto atlygintinumo prezumpciją, įstatymų nustatyta tvarka turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai ne tik tarnaujančiojo daikto savininkui, bet ir teisėtam jo valdytojui.95

98. Spręsdamas dėl servituto atlyginimo dydžio, kitoje byloje kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad servitutas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų pagrindu. Kasacinis teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami servituto atlyginimo dydį, būtent ir neįvertino ginčo santykių specifikos. Juridiniai asmenys, turintys nuosavybės teise ūkinės komercinės paskirties pastatų žemėje, į kurią iki 1999 m. birželio 2 d. atkurtos nuosavybės teisės, naudojasi žemės sklypu, reikalingu šių pastatų eksploatacijai, servituto teise ir už naudojimąsi servitutu turėtų mokėti žemės savininkui kompensaciją, o kai nuosavybės teisės atkurtos po 1999 m. birželio 2 d., jeigu šalys nesusitaria kitaip, tokių pastatų savininkai žemės savininkui privalo mokėti žemės nuomos mokestį, kurį būtų turėję mokėti valstybei už naudojimąsi tuo žemės sklypu, jeigu nuosavybės teisės nebūtų atkurtos. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (šio įstatymo redakcijas, galiojusias iki ir nuo 1999 m. birželio 2 d.) paskirtį, nusprendė, kad kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Ši taisyklė taikytina ir tuo atveju, kai žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis žemės sklypo savininkas, nes žemės sklypo pirkėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas, ir šiuo atveju nebus pažeistas teisėtų lūkesčių principas.96

99. Pasisakydamas dėl nuosavybės teisės ribojimo servitutu ir nuosavybės išpirkimo santykio, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kompensa95 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021 39 punktas. 96 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-469/2015. cija nepaskirta ar neteisingai nustatytas jos dydis, nėra pagrindas pripažinti, jog savininko teisės yra visiškai apribotos ir daiktas turėtų būti išperkamas. Daikto išpirkimas yra atskiras savininko teisių apsaugos atvejis. Pagrindą išpirkti daiktą gali sudaryti aplinkybės, kad daikto savininko teisės ir galimybės naudotis daiktu iš esmės suvaržomos paneigiant nuosavybės teisės esmę, todėl iš savininko daiktas gali būt išpirktas kompensuojant jam daikto vertę, o ne atlyginant dėl tokio suvaržymo nuostolius. Kiekvienu konkrečiu atveju pagal nustatytus servitutu ribojimus ir bylos aplinkybes teismas vertina, ar savininko teisės buvo suvaržytos iš esmės, ar buvo pagrindas daiktą iš savininko išpirkti, o ne nustatyti servitutą.97 97 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-415695/2018 38 punktas.

4. Servituto pabaiga

100. Servituto pabaigos pagrindus lemia jo ypatumai. Siekiant, be kita ko, apsaugoti servituto turėtojo teises, servituto pabaigos pagrindai įstatyme nurodyti numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, t. y. servitutas gali pasibaigti tik įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.130 straipsnio 2 dalis).

101. CK 4.130 straipsnyje nustatyti servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytus atvejus (CK 4.130 straipsnio 3 dalis).

102. Štai ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.

103. Tiesa, kasacinio teismo praktikoje iki šiol pasitaikė vos keletas bylų, kuriose būtų keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto pabaigos pagrindus ir momentą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Todėl toliau aptariami tik šie atvejai.

104. Pirmasis CK nustatytas servituto pabaigos pagrindas – jo atsisakymas (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4.131 straipsnis). Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto, tačiau tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai (CK 4.131 straipsnio 1 dalis). Be to, kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik kai kurių iš jų (CK 4.131 straipsnio 2 dalis). Servituto atsisakymas turi būti įgyvendintas įstatymo nustatyta tvarka: turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas raštu; apie servituto atsisakymą viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, taip pat viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius (CK 4.131 straipsnio 4, 5 dalys).

105. Taigi, įstatymas neriboja viešpataujančiojo daikto savininko teisės atsisakyti tik dalies servituto (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau ši viešpataujančiojo daikto savininko teisė priklauso nuo tarnaujančiojo daikto, kuriam nustatytas servitutas, rūšies, ar jį (jo plotą) galima skaidyti, nesukeliant neigiamų padarinių tarnaujančiojo daikto savininkui. Kadangi servitutas nustatomas viešpataujančiojo daikto savininko naudai, tai servituto pabaiga paprastai atitinka ir tarnaujančiojo daikto savininko interesus, tačiau tam tikrais atvejais servituto atsisakymas gali būti jam nenaudingas.98

106. Pavyzdžiui, tokiu atveju, kai sumažinamas servitutui naudojamo žemės sklypo plotas, tarnaujančiojo daikto savininko teisės neturi būti suvaržytos labiau 98 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-108248/2020 40 punktas. negu prieš tai, t. y. toks servitutas (mažesniam žemės sklypo plotui) neturėtų būti jam nepalankesnis nei didesnės apimties servitutas. Tam tikrais atvejais gali susidaryti tokia situacija, kad tarnaujančiojo daikto savininkui naudingiau yra didesnis servitutas (didesniam žemės sklypo plotui), gaunant už tai atitinkamą kompensaciją, nei turėti laisvą nuo servituto daikto dalį, kuri negali būti naudojama pagal paskirtį ir už tai nekompensuojama. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar tarnaujančiojo daikto savininkas, atlaisvinus dalį daikto nuo servituto, galės juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį, turėti iš jo naudos.99 Todėl apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas, konstatavęs, kad ieškovė nepagrindė mažesnio žemės sklypo (žemės sklypų) ploto servituto galimybės labiau nesuvaržant atsakovo, kaip tarnaujančiojo daikto savininko, teisių, nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo plačiau pasisakyti dėl minėtos viešpataujančiojo daikto savininko teisės (atsisakyti tik dalies servituto).

107. Servituto pabaigos, tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, sąlygos yra detalizuojamos CK 4.132 straipsnyje – servitutas šiuo pagrindu baigiasi tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku (1 dalis). Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, likusiajai daliai servitutas lieka galioti (2 dalis). Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas baigiasi tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgyja viešpataujantįjį daiktą (3 dalis).

108. Štai kasacinio teismo teisėjų kolegija, vienoje iš bylų vertindama ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos ieškinio reikalavimą dėl servituto panaikinimo CK 4.132 pagrindu, teisiškai nepagrįstu laikė ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad nors viešpataujantieji daiktai (kurie, ieškovės teigimu, yra tik šios gyvenvietės gyventojų žemės sklypai) ieškovei nepriklauso, vertinant faktą, kad pati ieškovė priklauso viešpataujančiųjų daiktų savininkams, t. y. yra jų įsteigta ir valdoma tam, kad tenkintų viešpataujančiųjų daiktų savininkų interesus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, tvarkymu ir valdymu, žemės sklypas priklauso viešpataujančiųjų daiktų savininkams, tik yra įsigytas ne jų bendrojon dalinėn nuosavybėn, o per jų įsteigtą ieškovę. Kasacinis teismas nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovė įsteigta šios gyvenvietės žemės sklypų ir juose esančių gyvenamųjų namų savininkų teisėms įgyvendinti, nepaneigia savarankiško ieškovės teisinio subjektiškumo. Dėl šios priežasties, net ir sutikus su ieškovės argumentais, kad viešpataujančiaisiais daiktais, nustatant kelio servitutą, buvo ieškinyje nurodyti gyvenvietės žemės sklypai, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti kelio servituto pasibaigimą pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nurodyti žemės sklypai ieškovei nuosavybės teise nepriklauso.100 99 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-108248/2020 38 punktas. 100 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-214823/2023 73, 74 punktai.

109. Servitutas taip pat gali pasibaigti suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis (CK 4.136 straipsnio 1 dalis). Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servituto suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas (CK 4.136 straipsnio 2 dalis).

110. Pasisakydamas dėl šio servituto pabaigos pagrindo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.136 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas, kuriuo nustatyta, kad laikas, kai nebuvo naudojamasi servituto suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas, nėra savitikslis. Jis skirtas tam, kad būtų užtikrinama servituto turėtojų galimybė naudoti normaliomis sąnaudomis viešpataujančiuosius daiktus.101

111. Svarbu skirti šį materialinio pobūdžio terminą nuo ieškinio senaties termino. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta tik teisė į pažeistos teisės gynybą pareiškiant ieškinį, o pati teisė ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos išlieka (CK 1.126 straipsnio 1 dalis, 1.133 straipsnis, 6.241 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu pasibaigus naikinamiesiems materialinio teisinio pobūdžio terminams pasibaigia pati subjektinė teisė arba pareiga (pavyzdžiui, CK 4.136 straipsnio 1 dalyje ir 4.157 straipsnio 1 dalyje nustatoma servituto ir uzufrukto pabaiga suėjus senaties terminui, t. y. vartojama senaties termino sąvoka, tačiau pagal teisinius padarinius galima atskirti, kad šie terminai yra naikinamieji, nes jiems pasibaigus išnyksta pati subjektinė teisė, o ne teisė į priverstinį jos įgyvendinimą).

4.1. Servituto pabaiga išnykus servituto būtinumui

112. Servituto pabaigos dėl pasikeitusių aplinkybių (išnykusio būtinumo) pagrindas plačiau atskleistas CK 4.135 straipsnyje, nustatančiame, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

113. Viešpataujančiojo daikto savininkas negali turėti teisėto lūkesčio, jog nustatytas ir viešame registre įregistruotas servitutas išliks nepriklausomai nuo aplinkybių, susijusių su galimybe naudoti pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis viešpataujantįjį daiktą nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, pasikeitimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad servitutas lemia tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės varžymus, o tokie varžymai negali egzistuoti ilgiau, negu jų reikia tiems tikslams, kuriems užtikrinti buvo nustatytas servitutas, 101 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140403/2021 29 punktas. pasiekti. Servituto nustatymas sietinas su viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu, todėl būtinybės užtikrinti tokį viešpataujančiojo daikto naudojimą per tarnaujantįjį daiktą išnykimas suponuoja galimybę panaikinti nustatytą servitutą. Tolesnis servituto egzistavimas be teisinio pagrindo (nebent būtų savininkų susitarimas) ribotų tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę.102

114. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, jog turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Taigi, reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti vėliau reikės, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus ir įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti.103

115. Servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu

ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip:

1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto.104

116. Štai vienoje byloje buvo nustatyta, kad pėsčiųjų takas, kaip ginčo servituto objektas, buvo reikalingas gamyklai tinkamai eksploatuoti, t. y. kad ginčo servitutas buvo nustatytas, siekiant užtikrinti gamyklos naudojimą pagal paskirtį. Taip pat nustatyta, kad gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pati gamykla (o kartu ir servitutas) nėra eksploatuojama, o patekimas į žemės sklypą, kuriame, be kitų statinių, yra atsakovei priklausanti gamykla, inter alia, pėsčiųjų priėjimas prie šių objektų, gali būti užtikrintas kitais patekimo į aptariamą žemės sklypą 102 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140403/2021 26 punktas. 103 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010. 104 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-214823/2023 77 punktas. būdais, vadinasi, ginčo servitutas nėra būtinas, kad pėstieji galėtų prieiti prie gamyklos. Kasacinis teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme išnyko ginčo servituto būtinybė ir kad tokios būtinybės išnykimas, ieškovei reikalaujant, sudaro pagrindą panaikinti servitutą.105 105 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019 35 punktas.

5. Kai kurie su servitutais susiję procesiniai klausimai

5.1. Įrodinėjimo pareigos, įrodymų tyrimo ir vertinimo specifika, sprendžiant su servitutu susijusius klausimus

117. Servituto nustatymo ar panaikinimo bylose taikomas bendrasis rungimosi civiliniame procese principas, kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų,106 o asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo, pavyzdžiui, išnykus jo būtinumui, – įrodyti esminių aplinkybių pasikeitimą (CPK 12 ir 178 straipsniai)107.

118. Jei ieškinys dėl kelio servituto nustatymo pareikštas viešajam interesui apginti, teismo vaidmuo renkant ir tiriant įrodymus turi būti aktyvus. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai, kai kyla ginčas dėl servituto kelio vietos ir krypties, yra sudėtinė ir privaloma bylos nagrinėjimo dalyko dalis, tai ir ieškinio ginant viešąjį interesą pobūdis lemia teismo aktyvų vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus – tarnaujančiojo daikto savininko siūlymus dėl servituto kelio vietos ir krypties, kurie būtų pagrindas vertinti, ar jie atitinka labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties reikalavimus.108

119. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kaip turi būti vertinama ir aiškinama pirmoji CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, t. y. savininkų nesusitarimo faktas: ji negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme. Pagal įstatymą šalys neturi pareigos įrodyti nesutarimo fakto.109

120. Sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo, kaip antrosios iš servituto nustatymo teismo sprendimu būtinųjų sąlygų, gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais.110 Spręsdamas dėl servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis žemės sklypų dydį, namų ir kitų statinių išdėstymą sklypuose, teismas privalo atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.111 106 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 40 punktas. 107 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019 33 punktas. 108 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3494/2008. 109 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010. 110 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549695/2015. 111 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190916/2017 26 punktas.

121. Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, tai yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorijų planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servitutui nustatyti aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad užtikrina viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti prašomą servitutą tokį, koks buvo siūlymuose.112 Kitu atveju teismas gali nepatvirtinti minėtame siūlyme esančio servituto ir jo dydžio, jeigu minėtų reikalavimų toks siūlymas neatitiko. Teismas tokių reikalavimų nesprendžia iš dalies, nes sprendimas dėl servituto nustatymo priimamas patvirtinant tikslius tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų apribojimus, kurie prireikus atvaizduojami planuose.113

122. Kai viešpataujantieji daiktai yra keli žemės sklype stovintys pastatai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto dėl žemės sklypo naudojimo apimtis turi būti nustatoma servituto konkrečiame žemės sklype planu.114

123. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių turinio ribojimą ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo datą, numerį ar kitus šio dokumento identifikavimo duomenis. Servituto objektais esantys žemės sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai – nekilnojamojo turto kadastro objektai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis). Dėl to planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal 112 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-113943/2023 29 punktas. 113 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181695/2021 40 punktas. 114 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008. jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų.115 Servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas).116 Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, ne tik kaip varžantis tarnaujančiojo daikto savininko teises, bet ir kaip suteikiantis naudojimosi teises viešpataujančiojo daikto savininkui, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį.117

124. CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Šios normos turinys suponuoja tai, kad kelio servituto plotis (išsidėstymas) gali būti nustatomas pagal faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio plotį arba pagal CK nustatytą kelio plotį – 4 metrus. Taigi, prašomo nustatyti servituto schema ar planas yra reikalingas ir turi būti privalomai pateikiamas tada, kai kelio servitutas nustatomas ten, kur kelio iš viso nėra ir jį reikia suformuoti. Pagrindiniai duomenys, reikalingi kelio servitutui nustatyti, yra kelio plotis ir išsidėstymas; šie elementai turi būti nurodyti teismui pateikiamame prašomo nustatyti servituto plane, jei jis būtinas.118 Teismas, organizuodamas tinkamą bylos nagrinėjimo procesą, paprastai teismo parengiamajame posėdyje šalims gali nurodyti, kokios bylos aplinkybės yra įrodinėtinos, kokie įrodymai pateiktini.

125. Sprendžiant, ar yra pagrindas atmesti prašymą nustatyti kelio servitutą vien dėl pateikto kelio servituto plano trūkumų, atsižvelgtina į civilinio proceso tikslus: ginti asmenų, kurių teisės arba įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Pernelyg formalizuojant tiek pateikiamų procesinių dokumentų, tiek jų priedų turinį ir atsisakant iš esmės spręsti šalių ginčą vien dėl neesminių kelio servituto plano trūkumų, kurie gali būti ištaisomi proceso metu, ribojama asmens teisė į teisminę gynybą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas.119 Tokio pobūdžio trūkumai paprastai konstatuojami parengiamojo teismo posėdžio metu. 115 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 35 punktas. 116 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 36, 37 punktai. 117 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181695/2021 33 punktas. 118 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012. 119 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 37 punktas.

126. Visais atvejais servituto turinio nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal konkrečioje byloje surinktus servituto turinį patvirtinančius įrodymus. Nors servituto turinio nustatymas yra būtinas sprendžiant ginčus, kilusius dėl naudojimosi servitutu suteikiamomis teisėmis, servituto turinio pakeitimo ar servituto panaikinimo, servituto turinio išaiškinimas per se (pats savaime) nesukelia ieškovui tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių ir dėl šios priežasties negali būti savarankišku ieškinio dalyku. Aiškinant (nustatant) servituto turinį jis negali būti keičiamas: siekdamas, kad teismas nustatytų kitokį servituto turinį, nei patvirtina byloje surinkti įrodymai, ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl servituto turinio pakeitimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.112 straipsnio 5 dalis).120 Vadinasi, negalimas ieškinys, kuriuo būtų prašoma išaiškinti viešpataujančiojo daikto savininkui servitutu suteikiamų teisių turinį.

127. Pagal bendrąsias teisės normas, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, be kita ko, turi būti išdėstyta teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Rezoliucinė sprendimo dalis turi būti suformuluojama trumpai ir aiškiai, taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų įvykdoma. Teismui neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą CPK 262 straipsnio 1 dalyje (CPK 267 straipsnis).

128. Bylose dėl servituto žemės sklype nustatymo teismas turi teisę ieškinį tenkinti iš dalies ir nustatyti mažesnio ploto bei kitokių ribų, konfigūracijos servitutą, nei grafiškai atvaizduotas ir pažymėtas plane, pagal kurį prašoma nustatyti servitutą, jeigu, įgyvendindamas teismo sprendimui keliamus reikalavimus, be kita ko, reikalavimą, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti suformuluojama trumpai ir aiškiai, taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų įvykdoma, teismas gali sprendime, jo rezoliucinėje dalyje tiksliai ir vienareikšmiškai aiškiai apibrėžti nustatyto servituto ribas, konfigūraciją ir pan., suteikiančius pagrindą tiksliai grafiškai atvaizduoti nustatytą servitutą, apskaičiuoti jo plotą. Jeigu teismas dėl atliekamo pakoregavimo pats negali apskaičiuoti nustatomo servituto ploto ir dėl to sprendime, jo rezoliucinėje dalyje servituto dydį apibrėžia ne plotu, o plane nurodytais taškais, tai neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad teismo nustatyto servituto turinys neatitinka CK 4.112 straipsnio reikalavimų.121

5.2. Nuostolių, atsiradusių dėl nustatyto servituto, ir kompensacijos dydžio nustatymo procesiniai aspektai

129. Atsižvelgiant į bylų dėl servituto nustatymo specifiką darytina išvada, jog viešpataujančiojo daikto savininko (ieškovo) poreikis nustatyti servitutą tarnau120 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-214823/2023 58 punktas. 121 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302701/2022 38 punktas. jančiajame daikte ir šio daikto savininko (atsakovo) teisė gauti atlyginimą už servitutą yra abiejų daiktų savininkų interesai, kurių pusiausvyros yra siekiama tokio pobūdžio byloje.122 Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros.123 Apie šios ieškovo pareigos tinkamą vykdymą teismas paprastai išsiaiškina parengiamajame posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

130. Kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu.124 Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių.125 Vykdydamas tokią pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar toks kompensavimas yra realus ir pan.126

131. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva spręsti dėl nuostolių atlyginimo už nustatytą servitutą, todėl, nesant ieškovo (ar atsakovo) reikalavimo, teismo sprendimas dėl servituto atlygintinumo negali būti laikomas pažeidžiančiu bylos nagrinėjimo ribas.127 Parengiamajame teismo posėdyje teismas paprastai pasiūlo ginčo šalims pateikti patiriamus dėl servituto nustatymo nuostolius patvirtinančius įrodymus.

132. Teismo sprendime, kuriuo nustatomas servitutas, paprastai turi būti pasisakyta dėl prievolės mokėti kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne – yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185 straipsnis). Teismo sprendime turi būti nurodyta, yra servitutas atlygintinas ar ne, o jeigu prievolė mokėti kompensaciją nustatoma, tai pasisakyta dėl kompensacijos rūšies, dydžio ir jos mokėjimo sąlygų.128 Pažymėtina, kad servituto 122 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256611/2022 25 punktas. 123 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011. 124 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-113943/2023 52 punktas. 125 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 33 punktas. 126 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020 34 punktas. 127 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3113-943/2023 54 punktą. 128 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009. pobūdžio (atlygintinis ar neatlygintinis) nustatymas nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu.129

133. Ieškovo pareiga reikšti reikalavimą priteisti iš jo atsakovui kompensaciją už servitutą ir teismo pareiga nustatyti kompensacijos dydį lemia išvadą, kad bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo naudai tarnaujančiajame daikte servitutą yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas reikalavimas – priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą – yra turtinis reikalavimas, išvestinis iš pirmojo. Išvadą, kad bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą yra išvestinis, patvirtina tai, jog šis reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu nustatyti servitutą. Priklausomai nuo to, ar tenkinamas ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype, privalomai turi būti sprendžiama dėl ieškinio reikalavimo priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą, t. y., teismui patenkinus pagrindinį reikalavimą – nustačius servitutą tarnaujančiajame daikte, yra sprendžiama dėl išvestinio reikalavimo (jo dalies) tenkinimo – kompensacijos, kurios dydį turi pareigą nustatyti teismas, priteisimo tarnaujančiojo daikto savininkui. Ir priešingai, atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype, savaime išnyksta pagrindas svarstyti dėl ieškinio reikalavimo priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą ir šis reikalavimas atmetamas.130

134. Kadangi, kaip jau minėta, bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą yra išvestinis, remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, išvestinis, t. y. su pagrindiniu reikalavimu neatsiejamai susijęs, reikalavimas atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.131 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupė Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2025 m. vasario 20 d. pasitarime pritarta skelbti biuletenyje „Teismų praktika“ 129 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. 130 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256611/2022 25, 27 punktai. 131 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009. AB-61-1