3.1. BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ PROCESO DALYVIŲ TEISĖS Į NEPRIKLAUSOMĄ IR NEŠALIŠKĄ TEISMĄ ĮGYVENDINIMĄ, TAIKYMO LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, kituose tarptautiniuose dokumentuose, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio, reglamentuojančio asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu, 5 dalyje. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismais sąlyga. Baudžiamojo proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo priemonės yra BPK III skyriaus ketvirtajame skirsnyje (BPK 57–61 straipsniai) įtvirtintas nušalinimo institutas bei apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktis).

Apžvalgos tikslas – pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse atskleistą BPK normų, reglamentuojančių proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą įgyvendinimą, turinį ir suformuotą šių normų taikymo praktiką. Vienos iš proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo priemonių – nušalinimo instituto – paskirtis yra užtikrinti ne tik teismo, bet ir kitų proceso dalyvių – ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, vertėjo, eksperto ir specialisto – nešališkumą, todėl apžvalgoje pateikiami ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aptarti šių proceso dalyvių nešališkumo užtikrinimo aspektai.

Siekiant šio tikslo, buvo analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2015–2024 metais baudžiamosiose bylose priimtos nutartys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra vienodai išplėtota visais baudžiamajai justicijai svarbiais BPK normų, reglamentuojančių proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą įgyvendinimą, aiškinimo aspektais. Tais atvejais, kai normų taikymo praktika nebuvo gausi, buvo analizuojamos ir ankstesniais metais priimtos nutartys. Atskirais atvejais apžvalgoje pateikiama ir faktiškai susiklosčiusi nurodytų normų taikymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme praktika. BPK normų, nustatančių kaltinamojo teisę, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taikymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra

buvęs platesnės apimties apibendrinimo dalimi: apibendrinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis, priimtas 2005–2016 metais, buvo parengta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių įtariamojo ir kaltinamojo teises, taikymo apžvalga (I) (Teismų praktika, Nr. 45, 2016, p. 599–669). Šios apžvalgos sudėtinė dalis yra skyrius „Kaltinamojo teisė, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė pareikšti nušalinimus“.

1. Bendrieji teismo nepriklausomumo ir nešališkumo aspektai

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 2 dalį, ne kartą yra pabrėžęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų; teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų; teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas). BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.“

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomumo principas įpareigoja teisėją būti atsparų neteisėtam poveikiui ir nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nesant tam įstatyme įtvirtinto pagrindo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022). Teisėjas turi būti atsparus bet kokiai išorinei (pavyzdžiui, valdžios institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių) ir vidinei konkrečiame baudžiamajame procese pasireiškiančiai įtakai, neleisti, kad jo organizuojamas bylos nagrinėjimas, priimami procesiniai sprendimai, tarp kurių ir sprendimas (ne)nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jų priėmimo procesas būtų paveikti neteisėto proceso dalyvių ar kitų asmenų spaudimo. Jeigu teisėjas nusišalina nuo bylos nagrinėjimo dėl jam daromo poveikio, pasiekiamas tokiu poveikiu siektas neteisėtas tikslas, o tai pažeidžia teisėjo nepriklausomumo principą, kenkia teismo, kaip teisminės valdžios, autoritetui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atmetami kasatorių argumentai dėl teismo nepriklausomumo principo pažeidimų, pasireiškusių teisėsaugos institucijų vadovų ar politikų pasisakymais masinės informacijos priemonėse: Dėl kasatoriaus argumento, kad teisėsaugos vadovų pasisakymai per spaudos konferenciją suformavo teismų išankstinį nusistatymą prieš A. P. ir taip neigiamai paveikė baudžiamojo proceso teisingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas ne tik draudžia kištis į teisėjų ir teismų veiklą, bet ir įpareigoja teisėjus, nagrinėjančius bylas, nepasiduoti valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių, visuomenės bei atskirų asmenų įtakai. Taigi vieši valstybės pareigūnų pareiškimai, net ir pažeidžiantys kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, savai-

me negali būti traktuojami kaip realios įtakos teismui atvejis ir pagrindas konstatuoti atitinkamo baudžiamojo proceso neteisingumą. <...> Tai atitinka ir EŽTT praktikos nuostatą, kad kai baudžiamojo kaltinimo klausimą sprendžia profesionalūs teisėjai, kurių profesinis mokymas ir patirtis leidžia jiems nepaisyti jokios išorinės įtakos, yra mažai tikėtina, kad nepalankus vykstančio baudžiamojo proceso viešinimas padarytų realų poveikį proceso teisingumui (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2015 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Abdulla Ali prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 30971/12, 88 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Tai, ar valstybės pareigūnai, komentuojantys baudžiamąją bylą, pasisakė pažeisdami nekaltumo prezumpciją, yra atskiras klausimas pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, jo esmė – šių pareigūnų elgesys, o ne paties nacionalinio teismo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą, nešališkumas (ten pat, 90 punktas; šiuo aspektu žr. ir, pvz., minėtus sprendimus bylose Butkevičius prieš Lietuvą ir Mamaladze prieš Gruziją) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023). <...> Iš kasatoriaus nurodomų Seimo nario A. P. spaudoje pateikiamų žodžių matyti, kad politikas pateikia savo nuomonę dėl poreikio aiškintis V. S. veiklą, nes šio vadovaujama įmonė laimėjo konkursą teikti paslaugas nacionalinio saugumo objektui, tačiau jokių nuostatų dėl V. S. veiklos vertinimo, šios ar kitų bylų baigties nebuvo pasakyta. Dėl to darytina išvada, kad kasatoriaus nurodomi politiko pasisakymai negali būti vertinami kaip spaudimas bylą nagrinėjusiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai priimti tam tikrą sprendimą šioje byloje ir kad susiklosčiusi situacija byloje pašaliniam stebėtojui sudaro regimybę, jog byla apeliacine tvarka nėra išnagrinėta nešališkai. <...> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-30-788/2017). Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyviams, o kartu ir visuomenei turi būti suteikiama pakankamai garantijų, kad bylą nagrinėjantis teisėjas nėra suinteresuotas bylos baigtimi, neturi išankstinės nuomonės apie kurį nors proceso dalyvį ar nusistatymo prieš jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-648/2024).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, aiškinama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124648/2015, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020, 2K-30-689/2021, 2K-7-76-719/2021, 2K-215-697/2023, 2K-7-119-719/2024).

EŽTT jurisprudencijoje teismo šališkumo buvimas nustatomas taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį testus: <...> Pagal Teismo nusistovėjusią praktiką, šališkumo buvimas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu nustatomas taikant subjektyvųjį testą, kai atsižvelgiama į tam tikro teisėjo asmeninį įsitikinimą ir elgesį, tai yra ar teisėjas buvo iš anksto nusistatęs ar tendencingas tam tikroje byloje; taip pat taikant objektyvųjį testą, tai yra vertinant, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis turėjo pakankamai saugiklių tam, kad bet kokios teisėtos abejonės jo nešališkumu būtų pašalintos <...>. Subjektyviuoju aspektu Teismo jurisprudencija įtvirtina principą, jog daroma prielaida, kad teismas yra be išankstinio nusistatymo ar nešališkas. Daroma prielaida, kad asmeniškai teisėjas yra nešališkas, kol neįrodyta priešingai. <...>

Objektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, atskirai nuo teisėjo elgesio, ar yra aiškių faktų, kurie gali sukelti abejonių jo ar jos nešališkumu. Tai reiškia, kad sprendžiant, ar tam tikroje byloje yra teisėta priežastis nuogąstauti, kad tam tikras teisėjas ar kolegija, nagrinėjanti bylą, stokoja nešališkumo, šiuo požiūriu susijusio asmens nuomonė yra svarbi, bet ne lemianti. Lemiama yra tai, ar nuogąstavimai gali būti objektyviai pateisinami <...> (EŽTT 2018 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Dainelienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23532/2014).

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, remiantis EŽTT jurisprudencija ir ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aptarti kriterijai ir aplinkybės, į kuriuos atsižvelgiama vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektu: Vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju aspektu, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, paragrafas 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, paragrafas 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, paragrafas 94). Vertinant teismo (teisėjo) nešališkumą objektyviuoju aspektu, reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo atveju didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos, arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Tačiau <...> nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio nuomonės. Subjektyvi proceso dalyvio nuomonė ar nepasitikėjimas nėra ir negali būti laikomas objektyviai pagrįsta abejone. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019). Teismų praktikoje teismas pripažįstamas šališku, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ar nors vienas teisėjų kolegijos narys negali dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61/2010, 2K-150-689/2019, 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020).

Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog teismo nešališkumo principas pažeidžiamas ir tais atvejais, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-

385-507/2016, 2K-181-648/2019, 2K-7-62-495/2024). Išankstinę teisėjo nuomonę dėl bylos baigties paprastai rodo teisėjo išankstinis pasisakymas negalutiniame teismo sprendime dėl įtarimų pagrįstumo ar faktinių bylos aplinkybių vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, 2K-121-976/2021).

2. Nušalinimo teisė

BPK 57 straipsnyje „Nušalinimo teisė“ nustatyta: „Nušalinimą gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, gynėjas, prokuroras, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai“ (1 dalis); „Nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui“ (2 dalis). BPK 57 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių, turinčių teisę pareikšti nušalinimą, sąrašas nėra baigtinis. Pareikšti nušalinimą gali ir procese dalyvaujantys kituose BPK straipsniuose įvardyti asmenys, kurie suinteresuoti proceso rezultatais ar kurių teisės ar teisėti interesai atliekamais proceso veiksmais ar priimamais sprendimais yra varžomi, kaip antai: - asmuo, kuriam taikytos procesinės prievartos priemonės (BPK 63 straipsnio 1 dalis), - skundą, pareiškimą ar pranešimą padavęs asmuo (BPK 168 straipsnis), - asmuo, kuriam byla nutraukta, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą (BPK 312 straipsnio 1 dalis, 367 straipsnio 1 dalis), - asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama (kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės), jo gynėjas, atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai (BPK 367 straipsnio 1 dalis, 404 straipsnis), - užstato davėjas ir jo atstovas (BPK 133 straipsnis, 312 straipsnio 4 dalis, 367 straipsnio 1 dalis), - asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, ir jo atstovas (BPK 312 straipsnio 4 dalis, 367 straipsnio 1 dalis). BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso dalyvių, kuriems gali būti pareiškiamas nušalinimas, sąrašas yra išsamus. Kitiems atskiruose BPK straipsniuose nurodytiems procese dalyvaujantiems asmenims, kaip antai ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui (BPK 168 straipsnio 2 dalis), teismo pirmininkui, pirmininko pavaduotojui ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui (BPK 231 straipsnio 1 dalis, 323 straipsnio 1 dalis, 372 straipsnio 1 dalis, 453 straipsnio 1 dalis ir kt.), išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovui (BPK 405 straipsnio 4 dalis) ir kt., nušalinimas BPK nustatyta tvarka nereiškiamas ir nesprendžiamas. Dėl šių asmenų dalyvavimo procese sprendžiama Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje ir (arba) BPK 229 straipsnyje nustatyta tvarka.

3. Nušalinimo pagrindas

Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisėjo, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, vertėjo, eksperto ir specialisto nušalinimo pagrindai nurodyti BPK 58 straipsnyje. Šie asmenys negali dalyvauti procese, jeigu jie toje byloje dalyvauja arba yra dalyvavę bet kokiu kitu procesiniu statusu arba yra byloje dalyvaujančių asmenų šeimos nariai ar giminaičiai (BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), jie patys arba jų šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi (BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punktas), proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šių asmenų nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas): BPK 58 straipsnio, reglamentuojančio nušalinimo ir kartu teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo pagrindus, 1 ir 2 dalyse pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-648/2024). BPK 58 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant tiek teisėjas, tiek bet kuris kitas nusišalinimo pareigą turintis subjektas privalo nusišalinti, o išdėstyti nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai yra siejami su kito procesinio statuso turėjimu, su šeiminiais ar giminystės ryšiais, suinteresuotumu bylos baigtimi (1 dalies 1–3 punktai). Tačiau minėtų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis: BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo, įskaitant teisėją, negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio asmens nešališkumu. Taigi BPK nepateikiamas baigtinis nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašas, tačiau teisėjas privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jo nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyvis. <...> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-648/2024).

3.1. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte (jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis) įtvirtintas draudimas asmeniui dalyvauti procese yra formalus, šioje normoje nurodyti asmenys negali dalyvauti procese ir tam įstatymas nekelia jokių papildomų sąlygų. Jau tai, kad tarp tokių proceso dalyvių yra šeimos narių ar giminaičių ryšiai, daro jų dalyvavimą procese šališką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-654/2024).

EŽTT byloje Dainelienė prieš Lietuvą nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl to, kad teisėjo, sprendusio kasacinio skundo priėmimo klausimą, artimas giminaitis toje byloje buvo prokuroras: Teismo nuomone, tai, kad toks artimas giminaitis kaip teisėjo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą galutinėje instancijoje, sūnus buvo prokuroras pareiškėjos byloje,

sukompromitavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nešališkumą ir sukėlė abejonių. <...> pateiktų argumentų pakanka, kad Teismas padarytų išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos sudėtis neužtikrino jos nešališkumo ir neatitiko Konvencijos standarto objektyviuoju aspektu (EŽTT 2018 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Dainelienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23532/2014). Šeimos nariai yra kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai (BPK 38 straipsnis). BPK 58 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „giminaičiai“ yra platesnė nei nurodyta BPK 15 straipsnyje „Artimieji giminaičiai“: tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai (BK 248 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis su byloje dalyvaujančiais asmenimis yra susijęs giminystės ar svainystės ryšiais. Tais atvejais, kai nušalinimas gali būti reiškiamas keliems BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams, pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles sprendžiama, kuris iš jų negali dalyvauti procese. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-654/2024 išaiškintas BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas tuo atveju, kai specialistas yra byloje dalyvaujančio prokuroro giminaitis: BPK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procese nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. Pagal šią nuostatą, nušalinti galima tiek prokurorą, tiek specialistą. Nušalinimo pagrindai yra nustatyti BPK 58 straipsnyje. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis. Antra minėtos nuostatos sąlyga įtvirtina, kad asmuo negali dalyvauti procese, jeigu jis yra įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis. Ši nuostata suformuluota taip, kad ji neleidžia procese dalyvauti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytam asmeniui, kuris yra prokuroro šeimos narys ar giminaitis, tačiau joje nėra nurodyta, kad procese negali dalyvauti specialisto šeimos narys ar giminaitis. Taigi, įstatymas nenustato pagrindų tokioje situacijoje nušalinti prokurorą, todėl prokuroras teisingai nebuvo nušalintas, tačiau įstatymas įtvirtina draudimą tokioje situacijoje procese dalyvauti specialistui.

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-654/2024 BPK 57 ir 58 straipsnių taikymo aspektu spręsta situacija, kai to paties subjekto – Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) – darbuotojai byloje dalyvavo ir kaip specialistai, ir kaip civiliniai ieškovai, o civilinis ieškinys buvo grindžiamas VMI darbuotojų atliktais skaičiavimais:

Kasatorių argumentai dėl specialistų, dirbančių juridiniame asmenyje, šališkumo ir to paties juridinio asmens buvimo byloje civiliniu ieškovu negalimumo nėra pagrįsti. Absoliučioje daugumoje bylų, kuriose yra padaryta žala, žalą apskaičiuoja ir įrodinėja pats žalą patyręs asmuo, tik dažniausiai tokiems skaičiavimams nereikia taikyti sudėtingesnių tyrimų. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės institucija, atsakinga už šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, jokios kitos valstybės įstaigos arba institucijos negali atlikti mokesčių administratoriaus funkcijų, išskyrus šiame įstatyme arba atitinkamo mokesčio įstatyme tiesiogiai nustatytus atvejus. VMI uždaviniai yra įgyvendinti mokesčių įstatymus ir užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti (MAĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o viena iš mokesčių administratoriaus pareigų yra ginti teisėtus valstybės interesus (MAĮ 32 straipsnio 4 punktas). Pagal MAĮ 18 straipsnį, valstybinę mokesčių inspekciją sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, kuri yra centrinis mokesčių administratorius, ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra vietos mokesčių administratoriai. Tik centriniam mokesčių administratoriui suteikta funkcija atstovauti valstybės interesams teismuose ir kitose institucijose (MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 11 punktas), ir tik vietiniam mokesčių administratoriui suteikta funkcija pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas teikti specialisto išvadas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu (MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Iš šių MAĮ nuostatų matyti, kad VMI yra vienintelė mokesčių administravimo srityje veikianti valstybės institucija, kurią įstatymas įpareigoja atstovauti valstybei su mokesčių mokėjimu susijusiais klausimais. Toks VMI statusas lemia, kad ji turi tinkamas galimybes atlikti savo funkcijas – tiek kvalifikuotus šios srities specialistus, tiek tinkamą teisinę bazę, leidžiančią nustatyti nesumokėtus mokesčius net ir tais atvejais, kai buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išsaugoti, o byloje yra neoficiali buhalterija. VMI funkcijų atlikimo išskirtinę reikšmę parodo tai, kad byloje pasitelktas Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas negalėjo nustatyti nesumokėtų mokesčių, nes neturi metodikos, kaip juos skaičiuoti tokiais atvejais, kai nėra bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Tačiau negali būti tokios situacijos, kad padaryta žala negalėtų būti apskaičiuota dėl formalių priežasčių ir jos atlyginimas negalėtų būti priteistas iš ją padariusio asmens. Įstatymas įtvirtina, kad viena iš VMI veiklos formų – specialisto išvadų teikimas baudžiamosiose bylose, kai reikia nustatyti valstybei nesumokėtus mokesčius. Tokiais atvejais specialisto išvada yra žalos apskaičiavimo forma, kuria pasinaudoja civilinis ieškovas jam padarytai žalai apskaičiuoti. Kita vertus, valstybė jos atstovavimo teisme, taip pat ir dėl nesumokėtų mokesčių priteisimo, funkciją ir specialisto išvadų dėl nesumokėtų mokesčių pateikimo funkciją atskyrė tarp nors organizacine prasme ir pavaldžių, tačiau struktūriškai skirtingų padalinių. Tokiu atveju, nesant įrodymų dėl VMI darbuotojų šališkumo ar jiems daryto poveikio, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti BPK 57 ir 58 straipsnių pažeidimų.

3.2. BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas

Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte (jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas) įtvirtintą teisinį reguliavimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ir specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis yra dalyvavęs toje byloje, be kita ko, kaip liudytojas.

Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Jeigu bylą nagrinėjantys teisėjai yra apklausti kaip liudytojai dėl teisėjo pareigų jų nagrinėjamoje byloje vykdymo, t. y. jie apklausti kitoje baudžiamojoje byloje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu ir nėra duomenų, kad jų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jie galėtų atitikti liudytojui keliamus reikalavimus, teisėjai neturi nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nėra pagrindo teisėjui nusišalinti ar jį nušalinti ir tuo atveju, kai jis yra apklaustas kitoje baudžiamojoje byloje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus (kaip specialusis liudytojas): Pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose nurodoma specialiojo liudytojo sąvoka baudžiamojo proceso įstatyme nevartojama. Praktikoje taip įvardijamas asmuo, kuris BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prokuroro nutarimu apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos liudytojo teisės suteikiamos tik konkrečiai tokio asmens apklausai, nurodytas asmuo tolesniame ikiteisminio tyrimo procese neturi kokio nors specifinio ir juo labiau ilgalaikio statuso. Šis asmuo yra liudytojas ir turi liudytojo, o ne specialiojo liudytojo teisinį statusą <...>. Aptartas reglamentavimas ir kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad asmens apklausa BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka yra konkrečiai apklausai keliamas reikalavimas, dėl kurio asmuo jokio specialaus statuso byloje neįgyja. Neįgijus specialaus statuso, nėra teisinio pagrindo jo naikinti ir tuo labiau juo argumentuoti galimą asmens, nagrinėjamu atveju teisėjo, šališkumą kitoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinių skundų teiginiai dėl teisėjo, apklausto BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, šališkumo bei išankstinio nusistatymo priimti nuteistiesiems nepalankų sprendimą, siekiant palankaus ikiteisminio tyrimo įstaigos požiūrio į jį patį arba specialiojo liudytojo statuso panaikinimo, argumentuojami teisiškai nepagrįstu ir neteisingu BPK 80 straipsnio 1 punkte bei 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto asmens apklausos teisinio reguliavimo aiškinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).

3.3. BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas

BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Suinteresuotumas yra vienokio ar kitokio intereso turėjimas. Suinteresuotas bylos baigtimi yra asmuo, kuris dėl asmeninių ryšių su proceso dalyviu (draugystės, kaimynystės, pažinties ir pan.) nori, kad bylos baigtis tam proceso dalyviui būtų palanki arba nepalanki.

3.4. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymas

Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte (proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisėjo, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, vertėjo, eksperto, specialisto nešališkumu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, formuluojama taisyklė, kad sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, jog konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-179303/2020, 2K-44-489/2024). Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024 konstatuota, kad: <...> vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui kilusios (jo keliamos) abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo stokos nesudaro besąlygiško pagrindo nušalinti teisėją (teismą) nuo bylos nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028; 2016 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021, 2K-44-489/2024, 2K-83-719/2024). Priešingu atveju, perdavus bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui, būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka

priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį pasirinko vienas ar kitas byloje dalyvaujantis asmuo. Kitaip tariant, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti nušalinimo institutu, juo pasinaudoti ne pagal jo paskirtį. Toks bylos nagrinėjimas pagal procese dalyvaujančių asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo (teisėjo) nešališkumo ir nepriklausomumo, nesiderintų su teisinėje valstybėje galiojančiais teisingumo, bylų skirstymo ir nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, skaidrumo, šalių lygiateisiškumo principais.

3.4.1. Teisėjo elgesys organizuojant procesą ir proceso metu

Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai proceso dalyviai teisėjo šališkumą argumentuoja teisėjo elgesiu organizuojant teismo procesą arba elgesiu proceso metu, teismas turi kruopščiai patikrinti nurodomas aplinkybes ir spręsti, ar jos yra objektyviai pagrįstos: Kasaciniame skunde nurodyta situacija nereiškia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nei subjektyviojo, nei objektyviojo šališkumo. Palyginus apeliacinės instancijos teisme vykusį procesą su kasacinio skundo argumentais matyti, kad advokatas kaip faktus nurodo aplinkybes, kurios vyko visai kitaip, teikia niekuo nepagrįstus argumentus ir daro akivaizdžiai neteisingas išvadas. 2021 m. gruodžio 2 d. posėdyje darydama pertrauką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pertrauką daro dėl to, jog advokato prašymas yra didelės apimties, jis teisme buvo gautas likus kelioms minutėms iki posėdžio pradžios, teisėjų kolegijos nariams reikėjo išsamiai susipažinti su prašymu ir jame išdėstytais argumentais. Toks teismo paaiškinimas ir nereiškia, jog advokato prašymas nebus patenkintas, ir rodo tinkamą teisėjų kolegijos elgesį procese, teisingą požiūrį į proceso dalyvių procesines teises ir prašymų reikšmę, siekį kokybiškai įsigilinti į prašymo argumentus, užtikrinti teisingą procesą bei siekį teisingai išspręsti bylą. Priėmusi sprendimą daryti pertrauką teisėjų kolegija paaiškino proceso dalyviams, kad nepaisant to, koks sprendimas dėl prašymo bus priimtas, proceso dalyviai turi būti pasiruošę baigiamosioms kalboms. Toks teismo posėdžio pirmininko pasakymas atitinka proceso principus ir yra labai priimtinas, nes rodo rūpestį dėl proceso operatyvumo. Pagal BPK 2421 straipsnio 1 dalį, teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 6 dalimi, ši nuostata galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Greitai bylas nagrinėti teismą įpareigoja ir BPK 1 straipsnis, kuriame nurodyta baudžiamojo proceso paskirtis. Be to, apeliaciniame procese gali būti netiriami įrodymai ir byla gali būti išnagrinėta jau pirmame posėdyje, todėl jau ateidami į pirmąjį apeliacinės instancijos teismo posėdį proceso dalyviai turi būti pasiruošę baigiamosioms kalboms. Pasitaiko atvejų, kai apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą proceso dalyviai prašo padaryti pertrauką, kad būtų pasiruošta baigiamosioms kalboms, tai gali nepagrįstai užvilkinti procesą. Proceso eigos planavimas rodo tinkamą vadovavimą procesui. Kaip matyti iš 2021 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio protokolo, 6 lapų advokato prašymas tiek teismo, tiek kitų proceso dalyvių buvo gautas prieš pat teismo posėdį ir pertrauka buvo daroma teisėjų kolegijai siekiant susipažinti su prašymo argumentais bei teisingai

jį išspręsti. Labai tikėtina, kad, advokatui pasirūpinus pateikti teismui prašymą anksčiau, teisėjų kolegija iki posėdžio pradžios būtų su juo susipažinusi ir, išklausiusi kitų proceso dalyvių nuomones, tame pat posėdyje būtų jį išsprendusi, o žinant, kad prašymas buvo netenkintas, būtų pradėjusi klausyti baigiamųjų kalbų. Visiškai priešingas faktinei situacijai kasacinio skundo argumentas, kad teismas numatė, jog apeliantui ir jo gynėjui nebus suteikta teisė teikti prašymą apklausti ekspertą. Kaip matyti iš 2022 m. vasario 8 d. protokolo ir teismo posėdžio garso įrašo, po to, kai teisėjų kolegijos pirmininkas paskelbė nutartį, jis paklausė proceso dalyvių, ar jie turi prašymų. Asmeniškai buvo paklaustas ir advokatas S. Š., šis pasakė, kad prašymų neturi. Taigi, advokatui buvo suteikta teisė pareikšti prašymus. Teisiniuose procesuose naudojamuose dokumentuose neturėtų būti iškraipomi faktai ir remiantis jais teikiami motyvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-654/2023).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teismas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2017, 2K-324-788/2017, 2K-96489/2018, 2K-101-303/2020, 2K-100-387/2023): <...> įrodymų tyrimo metu, taip pat spręsdamas kitus procesinius ir organizacinius klausimus teismas (teisėjai) turėtų elgtis neutraliai, privalo vengti bet kokio elgesio (be kita ko, ir formuluodami klausimus proceso dalyviams, išsakydami pastabas ir pan.), kuris galėtų būti pagrįstai traktuojamas kaip rodantis išankstinę teisėjų poziciją dėl įrodymų vertinimo, bylos baigties ir kt. <...>. Tai, ar proceso dalyvio abejonės teisėjo nešališkumu, grindžiamos jo elgesiu teismo posėdžio metu tiriant įrodymus ir sprendžiant kitus klausimus, yra pagrįstos, vertinama atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį (pavyzdžiui, jo pasisakymų, klausimų ar pastabų turinį) ir elgesio procesinį kontekstą, tikslą, proceso dalyvių reakciją, kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022).

Nurodytų reikalavimų nevykdantis teismas pripažįstamas šališku: Nagrinėjant bylą gauta duomenų, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija (toliau – Komisija), pagal pareiškėjos V. V. teikimą įvertinusi Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjo V. A. elgesį nagrinėjant V. V. baudžiamąją bylą, 2017 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 18 P-2 iškėlė teisėjui drausmės bylą ir perdavė ją nagrinėti Teisėjų garbės teismui. Komisija padarė išvadą, kad teisėjo V. A. elgesys nagrinėjant bylą nebuvo nepriekaištingas. Komisija nustatė, kad teisėjas teismo posėdžio metu su kaltinamuoju kalbėjo itin pakeltu tonu, moralizavo ir replikavo, buvo nekantrus, rodė susierzinimą dėl kaltinamojo nežinojimo ir proceso reikalavimų nesupratimo, netenkino kaltinamojo prašymų, neaiškiai ir nekorektiškai motyvuodavo priimtą sprendimą, emocingai replikuodavo. Teisėjų garbės teismas 2017 m. liepos 3 d. Nr. 21P-3 sprendime Komisijos nustatytas faktines drausmės bylos aplinkybes pripažino esant įrodytomis ir konstata-

vo, kad teisėjas, pats turėdamas būti mandagaus ir pavyzdingo elgesio etalonas kitiems proceso dalyviams, nebuvo pakankamai kantrus, mandagus, oficialus ir korektiškas su proceso dalyviais, vesdamas teismo posėdį bei užtikrindamas teismo posėdžio tvarką. Teisėjų garbės teismas pažymėjo, kad teisėjo V. A. elgesys, nepriklausomai nuo teismo posėdžio eigos, buvo nesuderinamas su teisėjui keliamais etikos reikalavimais. Tokiu teisėjo elgesiu buvo parodyta nepagarba proceso dalyvių teisėms, teisėjo viešai išsakytos frazės bei pastabos proceso dalyviams galėjo pažeisti tų asmenų, kuriems šios frazės buvo adresuojamos, t. y. proceso dalyvių, orumą. Teisėjų garbės teismas nusprendė, kad nustatytu elgesiu teisėjas V. A. pažeidė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintus pagarbos žmogui, teisingumo ir nešališkumo, pavyzdingumo principus. <...> Teisėjų garbės teismui pripažinus, kad Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas V. A., nagrinėdamas nuteistojo V. V. baudžiamąją bylą, be kita ko, pažeidė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintą teisingumo ir nešališkumo principą, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjant V. V. baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, pažeisti BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Šie BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas minėtų BPK pažeidimų neištaisė, todėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikinami ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-788/2017). <...> [teismo posėdžio] garso įrašas patvirtina, kad kasatorius pagrįstai nurodo vieno iš teisėjų galimą šališkumą, nes teisėjas A. J. išsakė išankstinę nuostatą, kad pornografinio turinio dalykų gaminimo ir laikymo aplinkybės nėra reikšmingos, ir šiuo klausimu pradėjo diskusiją su baigiamąją kalbą sakančiu kaltinamojo gynėju advokatu, akivaizdžiai pastarąjį sutrikdydamas. Baigiamąją kalbą gali nutraukti tik teisiamojo posėdžio pirmininkas ir tik tuo atveju, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla. BPK nenustato jokių klausimų ir atsakymų baigiamųjų kalbų metu. Šios bylos kontekste toks teisėjo elgesys proceso metu vertinamas kaip pakankamas kilti abejonėms dėl teisėjo nešališkumo. Be to, teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesas nebuvo organizuojamas tinkamai, nes teisėjų kolegija nebuvo pakankamai susipažinusi su bylos medžiaga, rodė akivaizdų skubotumą (teisėjas pranešėjas skubėdamas klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, neteisingai interpretavo, už ką nuteistas kasatorius, posėdžio metu buvo replikuojama ir baigiamąją kalbą sakančiam prokurorui, duodant užuominą kalbėti trumpiau). Pažymėtina, kad baigiamojoje kalboje advokatas dėstė argumentus, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, t. y. dėstė aplinkybes, tiesiogiai susijusias su apeliacijos dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narys, nutraukdamas pasisakymą, iš anksto išreiškė savo nusistatymą dėl kai kurių apeliaciniame skunde keliamų klausimų vertinimo. Tokia proceso eiga negalima, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo užtikrinta kasatoriaus teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, ši teisė

įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tai yra esminis pažeidimas, kuris sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188-387/2022).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad ne bet koks teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs proceso dalyviams neigiamų emocijų, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-489/2018). Toks teisėjo elgesys vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai laikantis bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į visumą kitų bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-387/2023): Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. L. gynėjas, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškė nušalinimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkei teisėjai J. K., nes ji nemotyvuotai nutraukė nuteistojo gynėjo dėstytą argumentaciją, kuria jis siekė pagrįsti įrodymų tyrimo atlikimo būtinybę byloje, taip pat teisėjai D. K. dėl jos išsakytos pastabos apie nuteistojo gynėjo kalbėjimo trukmę sprendžiant tokį klausimą. Šie nušalinimai teismo posėdyje išspręsti įstatymo nustatyta tvarka, laikantis BPK 59 straipsnyje nurodytų taisyklių, apeliacinės instancijos teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartyje išdėstyti motyvai, kodėl teisėjoms pareikšti nušalinimai atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Iš 2017 m. birželio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. L. gynėjas, prašydamas atlikti įrodymų tyrimą byloje, dėstė detalius argumentus dėl nukentėjusiosios ir mažametės liudytojos byloje duotų parodymų prieštaringumo ir pateikė jų vertinimą. Teisėjų kolegijos pirmininkė J. K. paprašė, kad nuteistojo gynėjas konkretizuotų, kokius proceso veiksmus pageidaujama atlikti įrodymų tyrimo metu, nes apeliacinės instancijos teismui žinomos gynybos nurodomos aplinkybės dėl įrodymų vertinimo. Toks prašymas šios instancijos teismo pagrįstai nepripažintas rodančiu teisėjų kolegijos pirmininkės J. K. šališkumą objektyviąja ar subjektyviąja prasme, nes ji vykdė BPK 241 straipsnio 1–2 dalyse nustatytą pareigą vadovauti bylos nagrinėjimui teisme, be kita ko, siekdama užtikrinti, kad baudžiamasis procesas vyktų koncentruotai. Teisėjos D. K. išsakyta pastaba, vertinanti V. L. gynėjo siekį visada bylose išsamiai pasisakyti įrodymų tyrimo reikalingumo klausimu, dėl savo turinio, lakoniškumo ir tolesnio neplėtojimo taip pat nepakankama šios teisėjos išankstiniam nusistatymui dėl bylos baigties patvirtinti. Tokios išvados nepaneigia ir V. L. kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teisėja D. K. yra apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė, turinti teisę duoti nurodymus kitoms teisėjų kolegijos narėms administracinėje veikloje. Pažymėtina, kad apygardos teismo skyriaus pirmininkas yra teisėjas (BPK 39 straipsnis), kolegialiai nagrinėjamose baudžiamosiose bylose jis neturi kokių nors išskirtinių įgaliojimų. Pažymėtina ir tai, kad teisėjai, vykdydami teisingumą,

yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis), o administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo (Teismų įstatymo 103 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-489/2018).

Kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2015 atmesti nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, anot kasatoriaus, pasireiškusio bylą nagrinėjusio teisėjo susierzinimu pateikiant klausimus kaltinamajam, nepasitenkinimo rodymu, išankstinio nusistatymo dėl kaltės demonstravimu atmetant jo ir gynėjo skundus dėl baudų už neatvykimą į teisiamąjį posėdį paskyrimo: <...> Bylos duomenys nepatvirtina, kad bylą nagrinėjęs Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjas R. Ž., vesdamas teismo posėdį, demonstravo išankstinį nusistatymą dėl J. R. kaltės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminis bylos nagrinėjimas vyko laikantis rungtyniškumo principo – teisėjas užtikrino, kad tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys turėtų lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui; visi nuteistojo bei jo gynėjo prašymai ir keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teisėjas apklausdamas kaltinamąjį J. R. BPK 272 ir 275 straipsniuose nustatytų reikalavimų nepažeidė, kaltinamajam pateikti klausimai buvo susiję su byla, jie nebuvo menamojo pobūdžio. Negali būti pripažinta išankstinės pozicijos dėl J. R. kaltumo demonstravimu ir aplinkybė, kad teisėjas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmetė kaltinamojo ir jo gynėjo skundus dėl 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria jiems abiem paskyrė baudas už neatvykimą į teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties. Kaip matyti iš šių nutarčių turinio, jose nėra pasisakymų apie J. R. kaltės įrodytumą, teisėjas nusprendė atvesdinti kaltinamąjį į kitą teisiamąjį posėdį ir skirti jam bei jo gynėjui baudas, nes nutarė, kad į teismo posėdį jie neatvyko be svarbių priežasčių ir taip elgdamiesi vilkina bylą ir trukdo ją nagrinėti. Teisėjo pastangos užtikrinti kaltinamojo ir jo gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nelaikytinos šališkumu. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teisėjo R. Ž. priimti sprendimai nėra pagrindas pripažinti, jog bylą nagrinėjo šališkas teismas ir nuteistojo J. R. teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista. Iš 2021 m. gegužės 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojo T. Š. apklausos metu teisėjas nuolat turėjo tikslinti nuteistųjų ir jų gynėjų liudytojui užduodamus klausimus bei paties liudytojo atsakymus, taip pat reiškė pastabas proceso dalyviams dėl liudytojui pateikiamų nekorektiškų ar menamų klausimų. Šiame bendrame kontekste kasatoriaus nurodomas apklausos epizodas, kai teisėjas jau ne pirmą kartą kitiems proceso dalyviams patikslino liudytojo atsakymą, šiam dėl to neprieštaraujant, nelaikytinas išankstinės nuteistajai nepalankios nuomonės išreiškimu, sudarančiu pagrindą abejoti teisėjo nešališkumu. Priešingai nei teigia kasatorius, tikslindamas liudytojo atsakymą teisėjas nepateikė bylos faktinių aplinkybių vertinimo. Taip pat pažymėtina, kad dėl šio epizodo bylą nagrinėjusiam teisėjui nei nuteistoji, nei jos gynėjas nušalinimo nepareiškė, teisėjo šališkumo klausimas iškeltas tik apeliaciniame skunde, t. y. tik po to, kai šis teisėjas priėmė nuteistajai nepalankų procesinį sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178-387/2022).

<...> BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus kasatorius sieja su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisėjo A. B. pasakyta fraze ir ją cituoja: „tai jūs manėte, kad pasisavinote pinigėlius ir viskas tuo pasibaigs“. Vėliau nuteistasis kasacinės instancijos teismui pateikė prašymą „Dėl papildomos informacijos apie garso įrašą“, kur šią frazę patikslino, nurodydamas, kad teisėjas A. B. posėdžio metu pasakė: „Jūs pasiimate pinigėlius, įkeitėt turtą, perleidot kitam, pinigėliai jums, atsakomybė jiems.“ Šiame prašyme nuteistasis nurodo, kad, išgirdęs tokią teisėjo repliką, ją suprato kaip tiesioginį kaltinimą, nebegalėjo susikoncentruoti ir išnaudoti savo gynybos pozicijų. Tokius argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, iš apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad dar ir prašyme patikslinta frazė nėra visiškai tiksli. Iš tiesų ji yra tokia: „Jūs pasiėmėte pinigėlius, įkeitėt turtą, pasižadėjote vykdyti visas sąlygas, perleidot kitam, pinigėliai jums, atsakomybė jiems.“ Išklausius garso įrašą, galima daryti išvadą, kad teisėjo ištarta frazė buvo ne konstatuojamojo pobūdžio, o pasakyta siekiant patikslinti iki tol (nuo maždaug 2 min. iki 7.15 min., kai buvo ištarta aptariama frazė) nuteistojo duotus parodymus. Taigi bendrame nuteistojo apklausos kontekste analizuojamas teisėjo klausimas turi kitą prasmę. Kaip matyti iš garso įrašo, posėdžio metu nuteistasis G. R. buvo apklausiamas apie UAB „D“ perleidimą A. J., teisėjas šiuos parodymus tikslino ir norėjo juos detalizuoti užduodamas klausimus. Prieš teisėjui pasakant aptariamą frazę, nuteistasis parodė apie tai, kad jeigu bendrovės turtas įkeistas bankui, kaip ir buvo šiuo atveju (bankui buvo įkeistas miškavežis su priekaba, hidraulinis manipuliatorius), jo manymu, perleidus bendrovę, visa atsakomybė, susijusi tiek su bendrovės turto įkeitimu, tiek su skolomis, tenka naujajam vadovui. Po šių parodymų teisėjas ir pasakė analizuojamą frazę, akivaizdu, norėdamas išsiaiškinti nuteistojo poziciją ir sukonkretinti jo parodymus. Po šios frazės ir toliau nuteistajam buvo suteikta teisė tikslinti savo parodymus, iš įrašo matyti, kad jis kalbėjo keletą minučių nepertraukiamai, dėstė savo poziciją. <...> Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu pirmiau paminėtos teismo posėdyje pasakytos teisėjo frazės. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas savo sprendimą grindė ne subjektyvia nuomone ar prielaidomis, o ištirtų byloje esančių įrodymų visuma. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, be to, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąjį, liudytoją A. J., siekdamas išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Visos bylos aplinkybės, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, nutartis pagrįsta įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes. <...> Konstatuotina, kad šiuo atveju konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-489/2016).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas proceso dalyvių nurodytą galimai teisėjų etikos reikalavimų neatitinkantį pirmosios instancijos teismo teisėjo elgesį atskirų proceso veiksmų metu, turi įgaliojimus iš naujo atlikti tuos proceso veiksmus ir, įvertinęs viso proceso pirmosios instancijos teisme teisingumą, nepripažinti šio teismo šališku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-303/2020): Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka, kad kasatoriaus nurodomas pirmosios instancijos teismo teisėjo elgesys išties kelia pagrįstų abejonių dėl jo elgesio procese atitikties etikos reikalavimams, tačiau šios konkrečios bylos aplinkybėmis toks elgesys vis dėlto negali būti vertinamas kaip rodantis teisėjo šališkumą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad tam tikri teisėjo etikos požiūriu netinkami pasisakymai 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdyje apklausiant liudytoją J. V. („tikim mes tuo vokiečiu, jie ten tvarką turi“; „gerai, advokate, ne apie tai aš noriu paklausti, jei sako vokietis, kad jis nebendradarbiavo, aš tikiu, kad jis nebendradarbiavo“), taip pat liudytojo apklausos būdas, vertinant tai konkrečioje proceso situacijoje (svarbaus liudytojo apklausa, byloje esant prieštaravimų tarp jo parodymų ir kitų byloje surinktų duomenų, ir ne tik tarp liudytojo G. K. parodymų, bet ir rašytinių įrodymų), nereiškia teisėjo išankstinės nuostatos dėl esminių byloje sprendžiamų klausimų išreiškimo (pavyzdžiui, komentuojami teisėjo teiginiai neleidžia daryti išvados, jog šis būtų išsakęs savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties) ar neleistino spaudimo liudytojui. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad liudytojo G. K. parodymai, dėl kurių pasisakė teisėjas liudytojo J. V. apklausos metu, sprendžiant iš teismų sprendimų turinio, nebuvo vienintelis, kaip teigia kasatorius, ar juolab lemiamas nuteistojo kaltės įrodymas. Sutiktina su kasatoriaus skundo argumentu, kad teisėjo elgesys 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu taip pat nebuvo korektiškas. Pavyzdžiui, reiškiant nušalinimą teisėjui pertraukė kaltinamojo gynėją, įsivėlęs į diskusiją pasakė nerišlią frazę, kurią gynyba subjektyviai įvertino kaip grasinimą („O dėl tos aplinkybės, kad netenkinau jūsų prašymų, kaip sakant, su mielu noru padaryčiau jum... bet einu rašyti savo verdikto“). Kita vertus, šio posėdžio ir ankstesnės proceso eigos analizė leidžia daryti išvadą, kad toks teisėjo elgesys buvo susijęs su netinkama, pernelyg emocinga jo reakcija į gynybos reiškiamą, teisėjo nuomone, akivaizdžiai nepagrįstą nušalinimą jam, iš esmės siejamą su jo priimtais procesiniais sprendimais, be kita ko, ir kartotiniu, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstų klausimų, susijusių su civiliniu ieškiniu, kėlimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjas posėdžio metu (išklausęs gynėjo) prieš darydamas pareiškimą apie pareikštą nušalinimą dėl savo nesuvaldytų emocijų nutraukiant gynėją proceso dalyvių atsiprašė (garso įrašo 7 min.), tiek žodžiu, tiek ir nutartyje dėl nušalinimo nurodė, kad jo priimami procesiniai sprendimai, nors ir neatitinka gynybos pozicijos, nėra šališki. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija kasaciniame skunde nurodytos teisėjo pasakytos pavienės ir neaiškaus konteksto frazės vertinti kaip „grasinimo“, taip pat ir teismo šališkumo aspektu, neturi pagrindo. Nepaisant tam tikrų teisėjo etikos elgesio trūkumų, pirmosios instancijos teismo kaip nešališko vertinimą sustiprina apeliacinės instancijos teismo, taip pat ir kasacinėje nutartyje padarytos išvados dėl abejonių nekeliančio viso proceso teisingumo. Reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme, kurio nešališkumo kasatorius neginčija ir

kuris turi visą kompetenciją nagrinėti bylą tiek fakto, tiek teisės aspektais, buvo atliktas dalies įrodymų tyrimas, t. y., tenkinant gynybos prašymą ir šalinant jai kilusias abejones, buvo apklausti liudytojai G. K. ir B. K. bei pakartotinai liudytojas J. V.; apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo B. J. Č. kaltės buvo analogiškos pirmosios instancijos teismo išvadoms, o apeliacinio skundo argumentai, jog galutiniam proceso rezultatui esminę įtaką turėjo pirmosios instancijos teismo šališkumas, motyvuotai paneigti. Esant teismų instancinei sistemai, kuri suteikia galimybę tam tikrais atvejais ištaisyti pirmosios instancijos teismo proceso trūkumus, be kita ko, ir pašalinti bet kokias abejones dėl žemesnės instancijos teismo eventualaus šališkumo nagrinėjant bylą, tokia galimybė šiuo konkrečiu atveju įgyvendinta.

3.4.2. Nepalankios nuomonės apie proceso dalyvį pareiškimas

Aplinkybe, keliančia pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu, kasacinės instancijos teismas pripažino bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nutartyje, kuria patenkintas nuteistojo prašymas perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui ir šiam klausimui spręsti byla perduota Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, išdėstytą nepalankią nuomonę apie pareiškėją. Nutartyje kolegija nurodė, kad nuteistojo prašyme ne tik nurodomi apelianto motyvai, kuriais jis remiasi prašydamas bylą perduoti kitam apygardos teismui, tačiau tiek kolegijos narių, tiek ir kitų Kauno apygardos teismo teisėjų atžvilgiu išsako įžeidžiančius ir netgi, kolegijos nuomone, teisėjus šmeižiančius ir nusikalstamomis veikomis kaltinančius pasisakymus, kurie ateityje galėtų būti atskirai teisiškai įvertinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad tokie nutarties teiginiai rodo bylą nagrinėjančių teisėjų pareikštą nepalankią nuomonę apie apeliantą, keliančią pagrįstų abejonių teismo nešališkumu toliau nagrinėjant bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-511/2021).

Kasacinės instancijos teismas pripažįsta šališku teismą, baigiamajame akte kvestionuojantį ankstesnius teismų sprendimus, nesančius teismo nagrinėjimo dalyku, išreiškiantį išankstinį nusistatymą dėl paduoto skundo išsprendimo rezultato: Nors baudžiamojo proceso įstatymo nurodyta tvarka prokuroro praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas buvo atnaujintas, skundas priimtas, tačiau kasacine tvarka skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartyje žymi dalis motyvų (išdėstytų minėtos nutarties 21–23 lapuose) skiriama būtent prokuroro paduoto apeliacinio skundo termino atnaujinimo proceso, t. y. teismo priimtų nutarčių, susijusių su prokuroro apeliacinio skundo priėmimu, teisėtumo kvestionavimui ir kitokiai kritikai. Tačiau nei BPK nuostatos dėl apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribų, nei apeliacinių skundų argumentai neįgaliojo bylą nagrinėjančio apeliacine tvarka teismo nagrinėti šiuos galutinai išspręstus klausimus, kurie niekaip nesusiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. <...> ši kritika Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartyje išdėstyta pavartojant tokias formuluotes ir pasakymus, kurie akivaizdžiai demonstruoja šio teismo įsitikinimą, kad prokuroro skundas priimtas neteisėtai, apeliacine tvarka neturėtų būti nagrinėjamas, surašytas

paskubomis, perrašius baigiamąją kalbą. Taigi, nutartyje išreiškiamas išankstinis nusistatymas dėl prokuroro apeliacinio skundo išsprendimo rezultato. Ši kritika Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartyje išdėstyta pavartojant tokias formuluotes ir pasakymus, kurie akivaizdžiai demonstruoja šio teismo įsitikinimą, kad prokuroro skundas priimtas neteisėtai, apeliacine tvarka neturėtų būti nagrinėjamas, surašytas paskubomis, perrašius baigiamąją kalbą. Taigi, nutartyje išreiškiamas išankstinis nusistatymas dėl prokuroro apeliacinio skundo išsprendimo rezultato. <...> kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje išdėstytos ir itin griežtos vertinamojo pobūdžio apeliacinės instancijos teismo pastabos dėl prokurorės pareikštų prašymų apeliacinės instancijos teisme, jos susipažinimo su byla, kitų prokuratūros darbo trūkumų, įskaitant teismų ir prokuroro veiksmus, susijusius su termino paduoti apeliacinį skundą praleidimu bei atnaujinimu, kurie, minėta, apskritai nepateko į apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad: „Jokių objektyvių priežasčių, išskyrus subjektyvias – prokuroro neveikimą, kolegija neįžvelgia, tarnybinio patikrinimo inicijavimas, „nusistovėjusi“ ydinga tvarka, blogas darbo organizavimas ar neatsakingumas negali būti priskirtinas objektyvioms priežastims, sutrukdžiusioms laiku paduoti apeliacinį skundą“; „dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo bei vėlesnių teismų neteisėtų ir nepagrįstų proceso sprendimų jokio nusikaltimo nepadariusio asmens atžvilgiu ilgiau nei tris metus buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, J. K. buvo pripažintas įtariamuoju, jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, vėliau, neužtikrinus J. K. teisės į sąžiningą procesą, surašius kaltinamąjį aktą, jis įgijo kaltinamojo procesinį statusą ir buvo teisiamas, net ir paduodant apeliacinį skundą, prokuratūra nesugebėjo nepažeisti Baudžiamojo proceso įstatymo, kas rodo prokurorų tendencingą požiūrį į šią bylą, nesugebėjimą tinkamai atlikti Konstitucijos ir įstatymų priskirtų jiems funkcijų“. <...> kasacine tvarka skundžiamos nutarties argumentavimas pabrėžtinai kvestionuojant prokuroro apeliacinio skundo priėmimo aplinkybes, moralizuojant netinkamo prokuratūros darbo tema ne tik peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir sudarė pagrindą manyti, jog apeliacinės instancijos teismas kitokio sprendimo nei atmesti prokuroro skundą negalėjo priimti, nes pats prokuroro skundo atsiradimas šiame teisme, vadovaujantis teisėjų kolegijos pozicija, laikytinas neteisėtu. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prasilenkia tiek su BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse esančių normų reikalavimais išdėstyti būtent šiose teisės normose nurodytas išvadas ir motyvus dėl paduoto apeliacinio skundo, tiek su objektyvaus teismo nešališkumo kriterijais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-489/2017). Teisėjo šališkumą gali rodyti teisėjo išankstinės nuostatos, išdėstytos, pavyzdžiui, procesiniuose dokumentuose, žiniasklaidos priemonėse ar išreikštos kitais būdais. Tokiu atveju sprendžiant, ar bylą nagrinėjęs teismas buvo nešališkas, būtina vertinti ne tik atskiras teisėjo pasakytas frazes, bet visą pasisakymo tekstą, jo kontekstą bei nagrinėjamos bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K7-39-1073/2022).

3.4.3. Teisėjo ar jo šeimos narių ryšiai su proceso dalyviais

Kitokios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių teisėjo ar kitų BK 57 straipsnio 2 dalyje išvardytų asmenų nešališkumu, gali būti susijusios su bylą nagrinėjančio teisėjo ir vienos iš proceso šalių arba su šalimi susijusio asmens (asmenų) (pavyzdžiui, jų šeimos narių) esančiais ar buvusiais kolegiškais, profesiniais ryšiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-45-303/2018, 2K-179-303/2020). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 45-303/2018 konstatuota, kad:

<...> vien tokių ryšių fakto savaime nepakanka padaryti išvadai, kad abejonės dėl teisėjo nešališkumo yra objektyviai pagrįstos. Kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti nuspręsta, ar svarstomi santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą. <...> vertinant tai, gali būti reikšmingos, be kita ko, tokios aplinkybės, kaip konkrečios atitinkamų asmenų pareigos; jų profesinio tarpusavio ryšio pobūdis; hierarchinių ar kitokio pavaldumo ryšių buvimas; darbo kartu trukmė; kitų (ypač analogiškas funkcijas vykdančių) kolegų skaičius toje darbovietėje; darbovietės organizacinė struktūra (įskaitant teritorinių padalinių buvimą) ir atitinkamų asmenų pozicija šioje struktūroje; tai, ar tarp jų užsimezgė ir asmeniniai ryšiai, tokių ryšių pobūdis; proceso, kuriame ginčijamas teisėjo nešališkumas, reikšmė asmeniui, dėl ryšių su kuriuo kvestionuojamas jo nešališkumas; to asmens procesinis statusas ir kt. <...> Tačiau tai byloje turi būti objektyviai nustatyta.

Vien aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau ėjo valstybės tarnyboje tam tikras pareigas, kurios, be kita ko, negali nulemti įstatymų leidėjo apsisprendimo, nereiškia objektyviai pagrįstos abejonės dėl baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-39-1073/2022). Reikšminga aplinkybė vertinant teisėjo nešališkumą yra paties teisėjo pripažintos ir atitinkamoje byloje aktualios aplinkybės, pagrindžiančios abejones jo nešališkumu dėl konkretaus asmens. Bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumas nustatytas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-689/2021:

Tiek teisėjos D. J. nutartyje dėl nusišalinimo, tiek nuteistojo E. B. gynėjo pareiškime dėl teisėjos nušalinimo nurodyti realūs faktai, galintys kelti abejonių dėl šios teisėjos nešališkumo: asmeninė pažintis su nuteistuoju, darbas vienoje įstaigoje, draugiški ir bičiuliški santykiai, epizodinis bendravimas ir palaikomi ryšiai. <...> Teisėjų sprendimuose nepatvirtinti teisėjos D. J. nusišalinimo ir atmesti nuteistojo E. B. gynėjo pareiškimą dėl šios teisėjos nušalinimo teisingai nurodoma, kad teisėja ir nuteistasis kolegomis darbe buvo prieš 20 metų, kartu dirbo santykinai neilgą ketverių metų laikotarpį, apie artimą savo socialinį santykį su nuteistuoju teisėja nėra nurodžiusi savo viešoje viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje deklaracijoje, teisėja su nuteistuoju bendraujanti tik epizodiškai, jų nesieja artima draugystė. Tačiau nurodyti argumentai nepaneigia nuteistojo E. B. gynėjo pareiškime dėl teisėjo nušalinimo išdėstytų teiginių, kad dėl teisėjos ir nuteistojo pažinties ir palaikomų ryšių teisėjai gali būti žinomos subjektyvaus ir objektyvaus pobūdžio aplinkybės, svarbios vertinant byloje surinktus įrodymus, ir tokių aplinkybių žinojimas bei subjektyvus jų interpretavimas gali vienaip ar kitaip veikti teisėjos priimamus sprendimus. Taigi darytina išvada, kad, nepatvirtinant teisėjos D. J. nusišalinimo ir atmetant nuteistojo E. B. gynėjo pareiš-

kimą dėl šios teisėjos nušalinimo, nebuvo užtikrinta BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuteistojo teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, teisėjo šališkumo nelemia jo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodytas įprastinis civilinis sandoris su juridiniu asmeniu – proceso dalyviu, – rinkoje teikiančiu šias paslaugas neapibrėžtam skaičiui vartotojų: Nagrinėjamoje byloje kasatorių abejonės teisėjos R. P., dalyvavusios nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nešališkumu grindžiamos viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodyta aplinkybe, kad jos sutuoktinis yra sudaręs automobilio finansinės nuomos (lizingo) sutartį su AB SEB banko lizingu. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas yra AB SEB bankas, kuris yra perėmęs pirmiau minėtos bendrovės prievoles. Kasatorių teigimu, tokia pačios teisėjos išviešinta (nurodžius viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje) aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti objektyvųjį teisėjos šališkumą. <...> teisėja savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje deklaravo ne savo sutuoktinio ryšį su civiliniu ieškovu, kuris lemtų interesų konfliktą, o šeimos sandorį, t. y. transporto priemonės pirkimą išsimokėtinai iš tokias paslaugas teikiančios bendrovės. Taigi įprastinio civilinio vartojimo sandorio sudarymas su juridiniu asmeniu, rinkoje teikiančiu šias paslaugas neapibrėžtam skaičiui vartotojų, nereiškia tokio ryšio su juridiniu asmeniu, kuris suteiktų pagrindą kilti pagrįstoms abejonėms teisėjos nešališkumu. Tai, kad teisėja deklaravo savo ir savo sutuoktinio sudarytus sandorius su juridiniu asmeniu, priešingai nei teigia kasatoriai, neįpareigoja teisėjos, nesant nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų šališkumo pagrindų, nusišalinti nuo bet kokios bylos, kurioje bet kokiu statusu dalyvautų tas juridinis asmuo arba to juridinio asmens dalyviai, vadovai, darbuotojai etc. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė pagrindo abejoti baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjų kolegijos) nešališkumu: - dėl teisėjo ankstesnio darbo prokuratūroje: Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėja ir byloje valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. kartu dirbo Utenos rajono apylinkės prokuratūroje, o teisėja, tuo metu dirbdama Utenos prokuratūroje, ėjo vadovaujamas pareigas, t. y. buvo vyriausiojo prokuroro pavaduotoja, nesant jokių kitų duomenų apie buvusius ir iki šiol išlikusius artimus asmeninius ryšius tarp jų, negali būti nušalinimo pagrindas. Nuo teisėjos ankstesnio darbo prokuratūroje iki šios bylos nagrinėjimo teisme buvo praėjęs aštuonerių metų laikotarpis. Tai yra objektyviai pakankamai ilgas laikas „atšalti“ tiek tarnybiniams ryšiams su buvusia institucija, tiek ir asmeniniams ryšiams su buvusiais kolegomis. Neišlaikiusi reikšmingų asmeninių ryšių su buvusios darbovietės kolegomis, kuriuos privalu būtų deklaruoti proceso metu, teisėja, praėjus tokiam ilgam laikui nuo darbo Utenos prokuratūroje, neprivalėjo šios aplinkybės deklaruoti proceso dalyviams, nes, vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, byloje nėra jokių faktų, kurie patvirtintų abejones dėl teisėjos neformalaus bendravimo ar kitokių artimų asmeninių ryšių su procese dalyvavusia prokurore. Objektyviuoju aspektu proceso dalyviams nekilo abejonių dėl teismo šališkumo, nes jie nušalinimo apylinkės teismo teisėjai nustatyta tvarka nepareiškė. Skunde išdėstyti pavyzdžiai bei išvados, kuriose pasiremta Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio

Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, pagal šios bylos aplinkybes, remiantis skundo argumentais, yra neaktualūs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-697/2022); <...> Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas pareiškė nušalinimą vienam kolegijos teisėjų A. V., motyvuodamas tuo, kad šis teisėjas negali būti objektyvus nagrinėjamoje byloje, nes, būdamas generalinis prokuroras, organizavo ir kontroliavo B. G. B. S. baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą, koordinavo ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus. Vadovaudamosi BPK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nedalyvaujant kolegijos pirmininkui A. V., teisėjos S. B. ir J. Č. 2014 m. vasario 3 d. nutartimi advokato M. P. pareikštą nušalinimą atmetė, motyvuodamos tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad A. V., eidamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas, atliko kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus nagrinėjamoje byloje, nagrinėjo ikiteisminio tyrimo proceso dalyvių skundus ar kontroliavo ikiteisminį tyrimą; vien A. V. einamos pareigos nėra pagrindas teisėją nušalinti. Patikrinus bylos duomenis konstatuotina, kad nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog teisėjas A. V., priimdamas skundžiamą nutartį nagrinėjamoje byloje, buvo šališkas, nes šioje byloje nenustatyta BK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir privalėjęs nusišalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-2014); - dėl to, kad nukentėjusysis dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju: <...> byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nešališkumo. Tai, kad nukentėjusysis dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, turi teisinių žinių ir buvo aktyvus teisminio bylos nagrinėjimo metu, nėra teismo šališkumo įrodymas. Teismo posėdžių protokoluose užfiksuota informacija rodo, kad jam nebuvo teikiamas išskirtinis teismo dėmesys ar tam tikras prioritetas, procesas vyko laikantis rungtyniškumo reikalavimo. Tai, kad buvo patenkintas nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, taip pat nerodo teismo šališkumo. Šiuo atveju nukentėjusysis pasinaudojo jam BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka suteikta procesine teise ir tai neturi būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti teismų šališkumą. Konstatuotina, kad byla, laikantis BPK įtvirtintų teismingumo taisyklių, buvo pagrįstai perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis), o paduoti apeliaciniai skundai išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo (BPK 311 straipsnio 3 dalis). Bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo paskirta mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegija. Tokia teisėjų kolegijos sudėtis ir jos parinkimas atitinka BPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į kolegijos sudėtį įėjo net dvi Civilinių bylų skyriaus teisėjos ir viena Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, kuri Lietuvos apeliaciniame teisme pradėjo dirbti neseniai. Taigi buvo stengiamasi pašalinti bet kokias abejones dėl teismo nešališkumo ir maksimaliai užtikrinti apeliaciniame skunde keliamų klausimų išnagrinėjimo kokybę (dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybių atribojimo, civilinio ieškinio pagrįstumo ir kt.). Kasatoriaus teiginiai dėl nukentėjusiojo įtakos paskirtai teisėjų kolegijai pagrįsti ne faktais, bet prielaidomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2015); - dėl to, kad nukentėjusysis dirba teismo veiklos teritoriją kontroliuojančios VMI Operatyvios kontrolės skyriaus vedėju:

Kasatoriaus nurodomos nukentėjusiojo einamos pareigos nelaikytinos pagrindu suabejoti teismo nešališkumu. Nors nukentėjusiojo tarnybinės veiklos teritorija ir yra Šiaulių apskrityje, tačiau tai nedaro įtakos teismo darbui, nėra aišku, kaip nukentėjusysis galėtų daryti įtaką teismui ar konkrečiam teisėjui. Kartu pažymėtina, kad valstybinių institucijų, valstybinių įmonių ir kitų viešojo administravimo funkcijas atliekančių subjektų yra visų teismų veiklos teritorijose, todėl vienos iš valstybinių institucijų tarnautojo bylos nagrinėjimas teisme, kurio veiklos teritorijoje yra ir konkretaus asmens gyvenamoji ir darbo vietos, nėra išskirtinė situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-458/2020); - dėl apylinkės teismo teisėjos tariamų profesinių ryšių su sprendimus civilinėse bylose priėmusia kito apylinkės teismo teisėja (vieno iš nuteistųjų motina), nes teisėjų darbas to paties apygardos teismo teritorijai priklausančiuose, tačiau skirtinguose miestuose esančiuose apylinkės teismuose savaime netraktuotinas kaip aplinkybė, leidžianti pagrįstai abejoti vieno iš tokių teisėjų nešališkumu su kitu teisėju susijusioje byloje, nesant kitų konkrečių tokias abejones keliančių faktų: Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie Skuodo rajono apylinkės teismo teisėjos S. V. artimai kolegiškus (profesinius) ir (ar) dėl to tarp jų susidariusius asmeninius ryšius su Kretingos rajono ar Klaipėdos miesto apylinkių teismuose dirbančiomis teisėjomis (R. K. ar (ir) G. V.), kurie galėtų būti traktuojami kaip objektyvus pagrindas abejoti teisėjos S. V. nešališkumu nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodytos bendro pobūdžio aplinkybės, kaip šių teisėjų gimimo vieta, jų darbas Žemaitijos regione, to paties apygardos teismo teritorijoje; tai, kad teisėja S. V. prieš dešimtį metų, t. y. 2004 m. spalio – 2006 m. vasario laikotarpiu, dirbo teisėjo padėjėja Klaipėdos apygardos teisme, nagrinėjančiame, be kita ko, skundus dėl Klaipėdos apygardai priklausančių apylinkės teismų sprendimų, savaime nerodo jokių tiesioginių, o juolab artimų, teisėjos S. V. profesinių ar asmeninių ryšių su kitomis dviem teisėjomis (netgi nepatvirtina, kad ši apskritai jas tiesiogiai pažįsta) ir nesuteikia pagrindo abejoti šios teisėjos nešališkumu nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-303/2018); - dėl teisėjo žmonos profesinių ryšių su išvadas byloje teikusiais specialistais, nes byloje nebuvo objektyvių duomenų apie teisėjo žmonos ir specialistų, teikusių byloje išvadas, artimai kolegiškus (profesinius) ir (ar) dėl to tarp jų, taip pat ir teisėjo, susidariusius tam tikrus asmeninius ryšius, kurie galėtų būti traktuojami kaip objektyvus pagrindas abejoti tiek teisėjo, tiek ir visos teisėjų kolegijos nešališkumu, nesant kitų konkrečių tokias abejones keliančių faktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-303/2020); - dėl teisėjos sutuoktinio ryšių su užsienio juridiniais asmenimis, kuriuose jis ėjo vadovo pareigas ir su kuriais buvo (yra) susijęs nukentėjusysis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-976/2021).

3.4.4. Dirbtinai sukurtos aplinkybės, keliančios abejonių teisėjo nešališkumu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje itin kritiškai vertinamos situacijos, kai abejonių teisėjo nešališkumu bandoma sukelti dirbtinai sukurtomis aplinkybėmis: <...> sprendžiant teismo nušalinimo klausimą BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais, kiekvienu atveju turi būti motyvuotai nurodytos realios ir objektyviai esan-

čios, o ne dirbtinai sukurtos aplinkybės. Kitu atveju tokios aplinkybės, kuriomis realiai siekiama ne užtikrinti nušalinimo institutu saugomų proceso dalyvių teises, o daryti poveikį teismui (teisėjui), trukdyti vykdyti teisingumą ir vilkinti baudžiamąjį procesą, negali būti pripažintos pagrįstomis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Priešingas tokių aplinkybių vertinimas būtų nesuderinamas su baudžiamajam procesui, kurio sudėtinė dalis yra bylos nagrinėjimas teisme, keliamais nešališkumo, teisingumo ir sąžiningumo reikalavimais, kartu sudarytų sąlygas procese dalyvaujantiems asmenims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, siekiant baudžiamojo proceso paskirčiai prieštaraujančių tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024). Tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išnagrinėjęs situaciją, kai bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo apklausta kaip liudytoja kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis buvo nuteistas, be kita ko, pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, surinkęs informaciją apie privatų teisėjos gyvenimą (asmens kodą, gimimo datą ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresą), neturėdamas jos sutikimo, ir pasinaudojęs šiais duomenimis, suklastojo tikrą dokumentą bei šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo – paskyrė teisėją juridinio asmens valdybos nare. Šia nutartimi buvo pakoreguota teismų praktika, suformuota kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-654/2023, kurioje buvo nagrinėtos iš esmės tapačios aplinkybės ir nuspręsta, kad pagrįsta buvo abejonė, kilusi dėl bylą nagrinėjančio teismo nešališkumo, kai bylą nagrinėjantis teisėjas, nors jis to ir nežinojo, buvo įtrauktas į kitoje byloje nustatytus kaltinamojo veiksmus, susijusius su to paties juridinio asmens veikla, nes, net ir neturėdamas tiesioginio, subjektyvaus suinteresuotumo šioje byloje, pirmosios instancijos teismo teisėjas privalėjo numatyti, kad, žvelgiant iš šalies, gali kilti grėsmė, jog bylą nagrinėjantis teismas bus šališkas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, koreguodama tokią praktiką, akcentavo, kad nušalinimo instituto dirbtinai, be kita ko, neteisėtais veiksmais, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, sukurtų aplinkybių pagrindu taikymas nėra suderinamas su teisinėje valstybėje galiojančiais nešališkumo ir nepriklausomumo, teisingumo, sąžiningumo ir lygiateisiškumo principais.

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-1214/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismo nešališkumo aspektu vertino situaciją, kai bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo teisėjai, dėl kurių viešo užgaulaus pažeminimo kasatorius yra pripažintas įtariamuoju atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose: <...> ši byla ir joje susiklosčiusi teisinė situacija yra iš esmės nulemta paties kasatoriaus ilgą laiką besitęsiančio, sąmoningo elgesio. Kasatorius neigiamai, galimai užgauliai, apibūdina bet kuriuos Lietuvos teisėjus, kurie nagrinėja ar ateityje gali nagrinėti jo prašymus, skundus ar bylas, o po to, kai dėl tokio jo elgesio yra pradedami ikiteisminiai tyrimai pagal BK 232 straipsnį dėl teisėjų pažeminimo, kasatorius šiuo pagrindu reiškia nušalinimus jo bylas nagrinėjantiems teisėjams (tai konstatuota ir minėtoje 2023 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje). Iš tokio kasatoriaus elgesio darytina išvada, kad, įvairioms Lietuvos valstybės institucijoms adresuotuose raštuose neigiamai apibūdindamas teisėjus ir (ar) juos galimai įžeidinėdamas, jis siekia ne įgyvendinti savo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, bet sąmoningai siekia, kad jo byla būtų perduota nagrinėti kitam teisėjui ar teismui ir taip būtų sudarytos sąlygos tei-

singumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį pasirinko kasatorius. Pripažinus teismą (teisėją) šališku dėl paties kasatoriaus dirbtinai sukurtų priežasčių, ateityje gali būti sukurta tokia teisinė ir faktinė situacija, kai joks Lietuvos teisėjas ar teismas negalės (negalėtų) nagrinėti kasatoriaus bylos dėl menamo teismo (teisėjo) šališkumo. Dėl to tokie kasatoriaus veiksmai, atsižvelgiant į jo sąmoningą, viešai deklaruojamą siekį neigiamai vertinti ar net žeminti teisėjus (teismus), tarp jų ir tuos, kurie nagrinėja jo bylas, vertintini kaip piktnaudžiavimas teise ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teisėjai būtų buvę šališki. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas K. K. bylą, buvo šališkas.

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo aspektu įvertino teisėjo, kaip liudytojo, apklausą dėl teisėjo pareigų vykdymo jo nagrinėjamoje byloje:

Teisėjo, kaip liudytojo, apklausa dėl teisėjo pareigų jo nagrinėjamoje byloje vykdymo neišvengiamai kelia klausimų dėl teismo nešališkumo, ypač dėl objektyviojo nešališkumo aspekto. Taip pat tokios situacijos, kai bylą nagrinėjantis teisėjas apklausiamas kaip liudytojas, ypač nesant tam pakankamo pagrindo, gali sudaryti prielaidas pažeisti ir konstitucinį teismų nepriklausomumo principą, bandant daryti neleistiną įtaką bylą nagrinėjančiam teisėjui (teismui) arba „dirbtinai“ – formaliais pagrindais sukuriant situaciją, dėl kurios teisėjas ar teismas turėtų nusišalinti ar būti nušalintas nuo tam tikros bylos nagrinėjimo. Kartu pažymėtina, kad galimybė atsisakyti duoti parodymus kaip liudytojui ar kitokia papildoma apsauga nuo tokių apklausų BPK, išskyrus draudimą apklausti teisėją apie pasitarimų kambario paslaptį (BPK 80 straipsnio 2 punktas), teisėjui nenustatyta.

3.5. Aplinkybės, dėl kurių teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos

Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos, jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas (1 punktas); jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje (2 punktas); jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tos pačios bylos apeliacine tvarka ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tos bylos pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis (3 punktas); jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės instancijos teisme, negali nagrinėti tos bylos kasacine tvarka (4 punktas); jeigu jis priėmė sprendimą kasacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacine tvarka (5 punktas); jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme, negali iš naujo nagrinėti tos bylos pirmosios instancijos teisme (6 punktas): BPK 58 straipsnio 2 dalyje išvardytos tik teisėjams taikomos aplinkybės, kada teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos. Šios aplinkybės yra siejamos su pirmesniu jo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, gynėjo da-

lyvavimu procese (2 dalies 1 punktas), ikiteisminio tyrimo teisėjo ar aukštesniojo teismo funkcijų atlikimu (2 dalies 2 punktas), pakartotiniu bylos nagrinėjimu iš esmės (2 dalies 3–6 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-648/2024).

Nustačius, kad bylą išnagrinėjo teisėjas, kuris toje pačioje byloje nagrinėjo įtariamojo skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, konstatuojama, kad buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai ir suvaržyta nuteistojo teisė į nešališką teismą, t. y. padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-693/2017). Teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jeigu jis sprendė dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintų informacijos rinkimo veiksmų sankcionavimo ar jų atlikimo terminų pratęsimo: Nors KŽĮ nustatytų neviešo pobūdžio priemonių sankcionavimas kaip teisėjo negalėjimo dalyvauti baudžiamajame procese pagrindas BPK 58 straipsnyje nėra įtvirtintas, tačiau nekyla abejonių, kad, užtikrinant asmens teisę į nešališką teismą, taip pat negalimas teisėjo dalyvavimas procese, jeigu jis sprendė klausimus dėl kriminalinės žvalgybos priemonių, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, sankcionavimo (jų terminų tęsimo), nes kiekvienu atveju, spręsdamas šiuos klausimus, teisėjas pirmiausia turi įvertinti faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindą – turimą informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-689/2020).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad, aiškinant BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto draudimo apimtį, yra aktuali EŽTT praktika dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, pagal šią praktiką tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese, be kita ko, ikiteisminio tyrimo stadijoje, yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo trūkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų sprendimų pobūdis (EŽTT Didžiosios kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs procesinio pobūdžio sprendimų, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemų nekyla (EŽTT 1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90; 2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, 2K-143-628/2021, 2K-7-1-788/2024, 2K-7-60-648/2024).

Aiškindamas BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas nagrinėti tą pačią bylą, kurioje teisėjas nagrinėjo proceso dalyvių skundus, pirmiausia suprantamas kaip reikalavimas, kad teisėjas anksčiau (nagrinėdamas skundus) nebūtų priėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl asmens kaltumo, bylos duomenų (įrodymų) vertinimo, išreiškęs poziciją dėl bylos baigties. Šiuo atveju yra svarbus priim-

tų ankstesnių sprendimų pobūdis, jų turinys. Nešališkumo reikalavimo pažeidimas šiuo pagrindu konstatuojamas remiantis iš esmės ne formaliais kriterijais, o teisėjo procesinių sprendimų, priimtų nagrinėjant proceso dalyvių skundus, esme, pobūdžiu bei sąsajomis (ar jų nebuvimu) su nagrinėjamoje byloje spręstinais asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitais bylos baigčiai svarbiais klausimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-222/2017, 2K-132-511/2019, 2K-143-628/2021, 2K-228-976/2021). Garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, nepriėmęs procesinių sprendimų, kuriuose išreiškiama kaltinamųjų teisinei padėčiai reikšminga pozicija. Ir atvirkščiai, vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-788/2024, 2K-7-60-648/2024). Vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatuoja BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo ir bylą nagrinėjusio teismo (teisėjo) šališkumo tuo atveju, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ikiteisminio tyrimo metu atskirtoje baudžiamojoje byloje nagrinėjo kito įtariamojo skundą dėl kardomosios priemonės ir nutartyje nevertino su nuteistuoju nagrinėjamoje byloje siejamų įtarimų pagrįstumo bei kartu tyrimo metu surinktų duomenų tokiems įtarimams pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-648/2024) arba nagrinėjo įtariamojo, kuris atskirtoje byloje neturi jokio procesinio statuso, skundą dėl kardomosios priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K7-1-788/2024), arba ikiteisminio tyrimo metu palikęs nenagrinėtą proceso dalyvio skundą, o vėliau tą pačią bylą nagrinėjęs iš esmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-511/2019, 2K-143/628/2021), arba ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjo įtariamojo gynėjo skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis – specialisto išvada, teisėtumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015). Antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015 nurodyta: <...> Iš bylos aplinkybių matyti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjo įtariamojo gynėjo skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis – specialisto išvada, teisėtumo. Jokie kiti klausimai, priimant sprendimą dėl gynėjo skundo, svarstyti nebuvo, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje pasisakyta tik dėl BPK 177 straipsnio, 181 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrįstumo, teisėjas nevertino ikiteisminio tyrimo duomenų, nepasisakė dėl įtarimo pagrįstumo ar bylos faktinių aplinkybių, nes tai rodytų išankstinę teisėjo nuomonę dėl atskirų proceso dalyvių ar bylos baigties. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teisėjo šališkumą, jo asmeninį tendencingumą, išankstinės nuomonės turėjimą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju aspektu nėra jokio pagrindo.

Kasacinės instancijos teismas, įvertinęs procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – paskyrimo ir terminų pratęsimo procedūros teisinį reguliavimą bei bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad, bylai esant teismo žinioje, joje priimtas procesinis sprendimas dėl BPK 141 straipsnyje nurodytos procesinės

prievartos priemonės taikymo, įskaitant ir termino pratęsimo klausimą, nesudaro nušalinimo pagrindo, nustatyto BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, taip pat nesuteikia pagrindo spręsti, kad išnagrinėję šį klausimą teisėjai tapo šališki (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117-976/2020, 2K-121-976/2021): Įvertinus <...> baudžiamojo proceso eigos, kai asmeniui psichika sutrinka po nusikalstamos veikos padarymo, jau nagrinėjant bylą teisme, reguliavimą, darytina išvada, kad tokiu atveju psichikos sutrikimas siejamas ne su nepakaltinamumu (nustatomu nusikalstamos veikos padarymo momentui), o su kaltinamojo, kuriam psichika sutriko jau baudžiamojo proceso metu, negebėjimu laikinai (iki pasveiks) veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Būtent dėl to toks priverčiamųjų medicinos priemonių procesas, siekiant nustatyti, ar asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichikos sveikata ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, negali būti laikomas baudžiamosios bylos nagrinėjimu iš esmės. Kaip jau minėta, jei gydytojų komisija pripažįsta asmenį pasveikusiu, priverčiamosios medicinos priemonės taikymas yra naikinamas, tokiu būdu išnyksta kliūtis nagrinėti bylą iš esmės ir spręsti klausimą dėl asmens pripažinimo kaltu ir baudžiamosios atsakomybės jam taikymo. BPK 405 straipsnio tvarka priimama nutartis panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę, atnaujinti procesą ir perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti ar į teismą atsižvelgiant į tai, kurioje stadijoje asmeniui sutriko psichika. Taigi, baudžiamasis procesas, kuris dėl procesinės kliūties (asmens psichikos sutrikimo baudžiamojo proceso metu ir dėl jam taikytų priverčiamųjų medicinos priemonių) buvo sustabdytas, laikomas vienu procesu, kuriame pagrįstai dalyvauja (gali dalyvauti) tas pats teismas (teisėjas). Tai, kad teismas (teisėjas) priėmė nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, o išnykus jos taikymo pagrindams (gydytojų komisijai asmenį pripažinus pasveikusiu), toliau nagrinėja bylą iš esmės ir priima procesinį sprendimą byloje, negali būti savaime laikoma objektyviuoju šališkumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2020). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, aplinkybe, keliančia abejonių teisėjo nešališkumu, negali būti tas faktas, kad teisėjas antrą kartą sprendė analogiškais pagrindais pareikštą prašymą dėl kolegijos nario galimo šališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022), kad tas pats teisėjas nagrinėja skirtingas to paties kaltinamojo bylas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-67-511/2017, 2K-271-976/2020, 2K-69-648/2021, 2K-238-697/2024), kad teisėjas nagrinėjo kitų asmenų, nuteistų už analogiškų veiksmų atlikimą, bylas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2021), kad teisėjas nagrinėjo su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika susijusią bylą (ikiteisminio tyrimo metu atskirtą bylą, kurioje kaltinimai dėl piktnaudžiavimo tarnyba buvo pateikti valstybės tarnautojui, susijusiam su nuteistojo įvežamų prekių muitinės procedūra) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228-976/2021).

Jeigu teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas byloje yra atlikęs procesinių prievartos priemonių sankcionavimo veiksmus, jis gali spręsti teisėjo nusišalinimo patvirtinimo klausimą:

<...> pagal BPK 59 straipsnio 3 dalį, jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats; pagal šio straipsnio 4 dalį, teisėjo nusišalinimą turi patvirtinti teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, to teismo Baudžia-

mųjų bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas. Jeigu jis teisėjo nusišalinimo nepatvirtina, nepagrįstą nusišalinimą pareiškęs teisėjas privalo nagrinėti bylą iš esmės. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad toks teisėjas, spręsdamas dėl nusišalinimo tvirtinimo, jokių klausimų, kurie, tikėtina, galėtų pažeisti kaltininko teisę į gynybą, kitas procesines teises ar nekaltumo prezumpcijos principą, nesprendžia, o vykdo labiau procesinę administravimo funkciją. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisėjas L. Z. buvo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, taigi jis tiek turėjo teisę spręsti dėl teisėjo Z. K. nusišalinimo, tiek tai padarė laikydamasis BPK ir teismo veiklos administravimo taisyklių. Taigi aptarti L. Z. veiksmai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jis padarė esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą ir sudarė prielaidas teigti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Svarbu priminti, kad vien tai, jog bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-788/2024). Teisėjas L. Z. šioje byloje iš esmės bylos nenagrinėjo, taigi baudžiamojo proceso nuostatų prasme, spręsdamas pirmosios instancijos teismo teisėjo nusišalinimo tvirtinimo klausimą, jis vykdė procesinę administravimo funkciją, todėl kvestionuoti jo veiksmų atitiktį BPK 58 straipsnio nuostatoms nėra pagrindo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-1073/2024).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šališku pripažįstamas teismas, kuris, nors ir nenagrinėjo bylos iš esmės, tačiau ankstesnio bylos proceso metu priimtame sprendime, pavyzdžiui, nutartyje, kuria byla perduodama prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis), nutartyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo (BPK 401 straipsnis), vertina bylos faktines aplinkybes, konstatuoja įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios yra nustatomos tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pasisako dėl kaltinimo pagrįstumo, teisiškai vertina asmenų, kurie nėra kaltinami toje byloje, veiksmus: Bylą nagrinėjančiam teismui yra suteikta galimybė grąžinti bylą prokurorui BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais: jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, taip pat jeigu yra prokuroro prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, neišsprendus J. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimo, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, todėl grąžino bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. BPK 58 straipsnyje nėra nustatyto draudimo, prokurorui įvykdžius teismo nurodymus ir perdavus bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėti tos pačios sudėties teismui, nes tai nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas BPK 58 straipsnio prasme. Tai, kad teismas, kuris priėmė nutartį perduoti bylą prokurorui, o prokurorui įvykdžius nurodymus ir perdavus bylą teismui su kaltinamuoju aktu, toliau nagrinėja bylą iš esmės ir priima teismo baigiamąjį aktą, savaime negali būti laikoma pagrindu pripažinti teismą šališku objektyviuoju aspektu. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar nutartyje perduoti bylą prokurorui nebuvo išdėstytos frazės, keliančios pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo.

<...> teismas nutartyje perduoti bylą prokurorui turi vengti bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų (duomenų) vertinimo, pateikto kaltinimo teisinio vertinimo ir išvadų dėl kaltinamojo, taip pat ir kitų asmenų, kurie nėra kaltinami nagrinėjamoje byloje, kaltumo, taip siekdamas nepakenkti teisingam bylos nagrinėjimui vėlesniame procese. Priešingai, konkrečios bylos aplinkybėmis tai gali būti vertinama kaip išankstinis asmens, teisiamo vėlesniame procese, kaltumo klausimo sprendimas, ir tai gali sukelti objektyviai pagrįstų abejonių, kad atitinkamas teismas (teisėjas), vėliau nagrinėdamas baudžiamąją bylą, jau turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartyje pavartota frazė: „Vien iš šių liudytojos parodymų matyti, kad iš kaltinamajam A. J. inkriminuoto 4,510 litro naminės degtinės 2,0 litrus realizavo J. S., padėdama A. J. daryti nusikalstamą veiką kaip padėjėja“, sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, o jam padėjo J. S. Akivaizdu, kad iš esmės buvo konstatuotos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios yra nustatomos priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. buvo atliktas bylos faktinių aplinkybių vertinimas ir pasisakyta dėl kaltinimo A. J. pagrįstumo, taip pat ir atliktas liudytojos, kuri nebuvo kaltinama byloje, veiksmų teisinis vertinimas. Tokių teiginių vartojimas 2022 m. gegužės 4 d. nutartyje gali būti suprantamas kaip teismo išankstinė nuomonė dėl bylos baigties ir tokie teiginiai nesuderinami su nekaltumo prezumpcijos principu. <...> Taigi nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą objektyviuoju aspektu <...> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-648/2024). <...> Priimdamas nutartį dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą, ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis). Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje) arba kad jam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pažymėtina, kad kaltės klausimas priverčiamosios medicinos priemonės proceso metu nesprendžiamas ir negali būti sprendžiamas. Iš 2017 m. birželio 16 d. nutarties skirti N. T. priverčiamąją medicinos priemonę turinio matyti, kad joje, motyvuojant priverčiamosios medicinos priemonės N. T. skyrimą, yra vartojamos tokios frazės kaip „T. kaltę patvirtina byloje ištirti įrodymai“, „byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad N. T. 2014 m. spalio 4 d. apie 16.07 val., P. B. išvažiuojant iš jam priklausančio sklypo, <...> tyčiniais veiksmais sviedė betono gabalą į P. B. automobilį ir pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, jas įlenkė ir subraižė, t. y. sugadino nukentėjusiojo turtą“. Tokių frazių vartojimas minėtoje nutartyje gali būti suprantamas kaip bylos sprendimas iš esmės, nes spręstas ne tik BPK 401 straipsnio

2 dalies 1 punkte nurodytas klausimas, t. y. ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, bet ir ar asmuo kaltas dėl jos padarymo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytus reikalavimus – išspręsti, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, – būtina aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kad minėta nutartimi buvo sprendžiama dėl laikino bylos nagrinėjimo stabdymo (BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o ne priimamas galutinis sprendimas, išnagrinėjus bylą iš esmės (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 6 punktai). 2017 m. birželio 16 d. nutartyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo N. T. atliktas faktinis veikos aplinkybių vertinimas, peržengiantis „įtarimo būklės“ aprašymą, yra būdingas baigiamajam teismo sprendimui dėl asmens kaltės. Spręstina, kad nutartyje buvo konstatuoti ne tik veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas N. T., objektyvieji požymiai, bet ir teismo pozicija dėl įrodymų vertinimo, kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Toks vertinimas, priimant ne galutinį teismo sprendimą, o sprendimą bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, neatitinka ir nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2020). BPK 58 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai neįtvirtintas draudimas teisėjui dalyvauti procese tuo atveju, kai jis anksčiau nagrinėjo už tas pačias nusikalstamas veikas nuteistų kitų asmenų bylą, t. y. kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių dėl atskirų bendrininkų bylos buvo išskirtos ir teisme nagrinėjamos atskirai. Tačiau tuo atveju, kai pirmojoje byloje, darant išvadas dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių įrodytumo ir veikų teisinio kvalifikavimo, faktiškai pasisakoma ir dėl asmens, kuris nebuvo teisiamas šioje byloje, atliktų veiksmų, pripažįstama, kad jie yra įrodyti byloje surinktais įrodymais, objektyviai kyla pagrįstas manymas, kad teisėjas turi išankstinę nuomonę dėl šio asmens kaltumo nusikaltimo padarymu dar prieš jo bylos nagrinėjimą. Nagrinėdamas tokią situaciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-648/2024 pažymėjo: Europos Žmogaus Teisių Teismo paminėtu aspektu formuojamoje praktikoje laikomasi bendro principo, kad vien tik fakto, jog teisėjas jau nagrinėjo bendrai kaltinamo asmens bylą, savaime nepakanka sukelti abejonei šio teisėjo nešališkumu (EŽTT 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas byloje Schwarzenberger prieš Vokietiją, peticijos Nr. 75737/01; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 32271/04, ir kt.). Aplinkybės, jog teisėjas yra nagrinėjęs kaltinamojo bendrininko (asmens, kaltinamo dėl tos pačios nusikalstamos veikos) baudžiamąją bylą, savaime nepakanka sukelti abejonei dėl šio teisėjo nešališkumo vėliau nagrinėjamoje byloje (EŽTT 2021 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Meng prieš Vokietiją, peticijos Nr. 1128/17). Paminėtoje byloje Meng prieš Vokietiją EŽTT pažymėjo, kad problema dėl teisėjo nešališkumo, be kita ko, kyla tuo atveju, kai ankstesniame sprendime (nuosprendyje) jau išdėstytas detalus asmens, kurio baudžiamojoje byloje vėliau ginčijamas teisėjo nešališkumas, vaidmens kelių asmenų bendrai padarytoje nusikalstamoje veikoje vertinimas, būtent kai tame sprendime išdėstytas konkretus jo dalyvavimo veikoje kvalifikavimas, ar šis sprendimas traktuotinas kaip nustatęs, kad toks asmuo atitinka visus požymius, būti-

nus siekiant pripažinti jį padariusiu nusikalstamą veiką. Konkrečios bylos aplinkybėmis tai gali būti vertinama kaip išankstinis asmens, teisiamo vėlesniame procese, kaltumo klausimo sprendimas, taigi gali sukelti objektyviai pagrįstų abejonių, kad atitinkamas teismas (teisėjas) jau vėliau teisiamo asmens baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžioje turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. EŽTT šioje byloje, apibendrindamas savo praktiką, nurodė, kad objektyviai pagrįstos abejonės teisėjo nešališkumu paprastai nustatomos tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, be faktinių aplinkybių, susijusių su vėliau kitoje byloje teisiamu asmeniu, išdėstymo, pateikė ir tokio asmens veikų teisinį vertinimą (suprantant jį plačiąja prasme). EŽTT savo praktikoje taip pat nurodė, kad sudėtingame baudžiamajame procese dėl kelių asmenų, kurie negali būti teisiami kartu, baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo nuorodos į kitų (t. y. neturinčių kaltinamųjų statuso nagrinėjamoje byloje) asmenų, kurie galbūt bus teisiami vėliau, dalyvavimą gali būti būtinos, siekiant įvertinti kaltinamųjų nagrinėjamoje byloje kaltumą; baudžiamieji teismai yra įpareigoti nustatyti bylos aplinkybes, reikšmingas vertinant kaltinamojo teisinę atsakomybę, taip tiksliai ir preciziškai, kiek įmanoma, ir negali pateikinėti nustatytų faktų kaip tiesiog prielaidų ar įtarimų. Šios nuostatos taikytinos ir trečiųjų šalių (ne kaltinamųjų nagrinėjamoje byloje) dalyvavimui, nors jeigu tokios faktinės aplinkybės turi būti nurodomos, teismas turėtų vengti pateikti daugiau informacijos, nei būtina kaltinamųjų jo nagrinėjamoje byloje teisinei atsakomybei vertinti (EŽTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Karaman prieš Vokietiją, peticijos Nr. 17103/10; 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Mucha prieš Slovakiją, peticijos Nr. 63703/19). Byloje Mucha prieš Slovakiją EŽTT priminė, kad net jeigu įstatyme aiškiai nustatyta, jog iš baudžiamosios bylos, kurios procese asmuo kaip kaltinamasis nedalyvavo, negali būti daromos išvados dėl jo kaltumo, teismų sprendimai turi būti dėstomi taip, kad būtų išvengta bet kokių potencialių išankstinių sprendimų (nuomonių) dėl trečiojo (baudžiamojoje byloje nedalyvaujančio) asmens kaltumo, siekiant nepakenkti tokiam asmeniui pateiktų kaltinimų teisingam nagrinėjimui atskirame procese. Taigi, svarstant, ar buvo pažeista nuteistojo R. L. teisė į nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), kai jo bylos nagrinėjime apeliacine tvarka dalyvavo du teisėjai, anksčiau nagrinėję kito bendrininko S. G. bylą dėl tų pačių nusikaltimų padarymo, esminę reikšmę įgyja pastarojo nuteistojo byloje apeliacinės instancijos teismo 2022 m. gegužės 4 d. priimto nuosprendžio turinys. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtu nuosprendžiu, daro išvadą, kad nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas neišvengė teiginių (formuluočių), kuriais realiai buvo pasisakyta apie R. L. (nors ir tiesiogiai neįvardijant jo vardu, pavarde) atliktus veiksmus ir jų teisinį vertinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų kolegijai neabejotinai buvo žinoma asmens, nagrinėtoje byloje įvardyto kaip asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, (R. L.) tapatybė. <...> <...> išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi S. G. baudžiamąją bylą, padarydama išvadas dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių įrodytumo ir veikų teisinio kvalifikavimo, faktiškai iš dalies pasisakė ir dėl asmens (R. L.), kuris nebuvo teisiamas nagrinėtoje byloje, kaltumo. S. G. priimto nuosprendžio teiginiai (formuluotės) apie R. L. atliktus veiksmus, pripažinimą, kad jie yra įrodyti byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažinti

išdėstytais taip, kad būtų išvengta bet kokio potencialaus (ne tik tikėtino, numanomo) išankstinio sprendimo dėl jo kaltumo, ir kartu objektyviai kelia pagrįstą manymą, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinę nuomonę dėl R. L. kaltumo prieš jo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. <...> <...> išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neužtikrino R. L. teisės į nešališką teismą, taip padarė esminį BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.6. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nešališkumo vertinimo kriterijai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodoma, kad prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-303/2017, 2K-17-303/2018, 2K-3-489/2018). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Vien tik proceso dalyvio manymas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar kad jo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-489/2022, 2K-75-511/2022, 2K-83-719/2024).

Kasacinės instancijos teismo nutartyse vertinant prokuroro nešališkumą, atsižvelgiama į EŽTT jurisprudencijoje nurodytus prokuroro vaidmens baudžiamajame procese ypatumus: <...> viena vertus, prokuroras yra viena iš baudžiamojo proceso šalių, kita vertus, jo procesinė veikla turi esminę įtaką šio proceso teisingumui; be kita ko, ikiteisminės tyrimo stadijos, kuriai vadovauja prokuroras, metu surinkti įrodymai lemia baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pagrindą (pavyzdžiui, su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2001 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Priebke prieš Italiją, peticijos Nr. 48799/99; 2001 m. birželio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Craxi III prieš Italiją, peticijos Nr. 63226/00; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Kontalexis prieš Graikiją, peticijos Nr. 59000/08, par. 56–59; 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Clements prieš Graikiją, peticijos Nr. 76629/14, par. 36–38; 2017 m. liepos 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Galea ir Pavia prieš Maltą, peticijų Nr. 77209/16 ir 77225/16, par. 45; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernández Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01, par. 108–114; 2016 m.

sausio 12 d. sprendimas byloje Borg prieš Maltą, peticijos Nr. 37537/13, par. 81–82, 86) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017). To paties prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017).

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88-489/2023 kritiškai vertinta situacija, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nereagavo tiek į kaltinamųjų ir jų gynėjų teiginius, tiek į informaciją apie tai, kad vyksta ir kitas baudžiamasis procesas dėl korupcinio pobūdžio veikos, kurią galimai atliko nagrinėjamos bylos tyrimą organizavęs ir kontroliavęs prokuroras, šių aplinkybių ir faktų nelaikė reikšmingais nagrinėjamai bylai ir savo priimtuose sprendimuose jų nevertino: Susidariusi situacija reikalauja atsakyti į klausimą, ar organizuodamas ikiteisminį tyrimą prokuroras ir jo kontroliuojamas tyrėjas veikė sąžiningai, ar abiejų nuteistųjų kaltumą pagrindžiantys bylos duomenys buvo renkami ir fiksuojami nešališkų pareigūnų. Taigi bylą nagrinėjantis teismas, esant tiek proceso dalyvių pareiškimams dėl galimo prokuroro šališkumo, tiek kitoms aplinkybėms, keliančioms abejonių dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo objektyvumo ir skaidrumo, vertindamas proceso sąžiningumą nagrinėjamoje byloje, privalo šias aplinkybes išsiaiškinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės pripažįstama, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas užtikrinti jos proceso teisingumą, privalo vertinti ne tik įsiteisėjusiu baigiamuoju procesiniu aktu nustatytus, bet ir kitus jam žinomus konkrečius duomenis apie, be kita ko, galimą pareigūnų piktnaudžiavimą ikiteisminio tyrimo metu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-507/2015, 2K-268-697/2016, 2K-80-696/2016, 2K-65-976/2017).

Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėdamas bylą antrą kartą apeliacine tvarka teismas tinkamai patikrino nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl proceso šioje baudžiamojoje byloje galimo šališkumo, neobjektyvumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2024).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluoti kriterijai, taikomi nustatant teisėjo nušalinimo pagrindą, tam tikra apimtimi taikomi ir nustatant ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo pagrindą: <...> kasatoriui abejonių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjos) L. Ž. nešališkumo iš esmės kelia tai, kad ji ir liudytojai – policijos pareigūnai J. O. ir M. B. – dirba tame pačiame teritoriniame policijos komisariate. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde keliamas nušalinimo pagrindas L. Ž. įtariamajam R. P. buvo žinomas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau jis nušalinimo teise, nustatyta BPK 60 straipsnyje, ikiteisminio tyrimo metu nesinaudojo, nušalinimo šiai ikiteisminio tyrimo pareigūnei (tyrėjai) nereiškė. Kita vertus, kasatoriaus skunde nurodoma aplinkybė, t. y. tai, kad L. Ž. ir liudytojai J. O. bei M. B. dirba tame pačiame teritoriniame policijos komisariate, nesant kitų šios pareigūnės šališkumo požymių, pagrindo kvestionuoti jos nešališkumą savaime nesuteikia, juolab kad minimi asmenys dirba skirtinguose šio komisariato skyriuose (vyriausieji patruliai J. O. ir M. B. – Viešosios policijos skyriuje; tyrėja L. Ž. – Kriminalinės policijos skyriuje). Nešališkumo principo

pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017), taip pat turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl proceso subjektų, o šiuo konkrečiu atveju – ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjos), nešališkumo. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai, – be kita ko, ir teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti šališkumą pagrindžiantys duomenys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-697/2016). Teisėjų kolegijos nuomone, ši pozicija taikytina ir vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūno nešališkumą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjos) L. Ž. šališkumą, taip pat abejoti nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso, kaip visumos, teisingumu nėra jokio pagrindo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-303/2018).

3.7. Vertėjo, eksperto ir specialisto nešališkumo vertinimas

Pagal BPK 58 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, vertėjas, ekspertas ir specialistas negali dalyvauti procese ne tik BPK 58 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, bet ir tais atvejais, kai paaiškėja jų nekompetentingumas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasatoriaus teiginius, kad byloje nebuvo užtikrintas adekvatus, teisingas ir kvalifikuotas vertimas, konstatavo: EŽTT praktikoje yra konstatuota, kad Konvencijos 6 straipsnis, kaip visuma, garantuoja kaltinamojo teisę veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte kaltinamajam, kuris nemoka teismo procese vartojamos kalbos, garantuojama teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba apima visus dokumentus ar pasisakymus baudžiamajame procese, kuriuos kaltinamajam būtina suprasti arba perteikti proceso kalba siekiant pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktą, nereikalaujama rašytinio visų įrodymų ir kitų proceso dokumentų vertimo. Teikiama vertėjo pagalba turi būti tokia, kad suteiktų kaltinamajam galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją (pvz., Kamasinski v. Austria, no. 9783/82, judgment of 19 December 1989, § 74; Ucak v. the United Kingdom, no. 44234/98, decision of 24 January 2002). Siekiant užtikrinti, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte garantuojama teisė būtų reali ir veiksminga, kompetentingų institucijų pareiga neapsiriboja vertėjo paskyrimu; tuo atveju, jeigu joms pranešta apie tam tikras aplinkybes, ši pareiga gali apimti tam tikros apimties kontrolę, ar vertimas yra tinkamas (ten pat). EŽTT praktikoje nenustatyta konkrečių formalių reikalavimų vertėjo kvalifikacijai; reikalaujama vertimo kokybė iš esmės turi atitikti pirmiau nurodytą teisės į vertėjo pagalbą procesinę paskirtį (žr., be kita ko, 2010 m. sausio 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Diallo prieš Švediją, peticijos Nr. 13205/07). BPK 34 straipsnyje nustatyta, kad vertėjas yra vertimui reikiamas kalbas mokantis arba nebylio ar kurčiojo ženklus suprantantis asmuo, ikiteisminio tyrimo parei-

gūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo pakviestas dalyvauti procese šio kodekso nustatyta tvarka. Nekompetentingo vertėjo pakeitimo klausimas sprendžiamas reiškiant jam nušalinimą (BPK 58 straipsnio 3 dalis). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme <...> nenustatyta konkrečių formalių reikalavimų vertėjo kvalifikacijai. Sistemiškai aiškinant BPK nuostatas, atsižvelgiant ir į pirmiau nurodytas EŽTT praktikos bei Direktyvos nuostatas, darytina išvada, kad vertėjo kvalifikacija ir vertimo kokybė turi būti tokia, kad lietuvių kalbos nemokantis asmuo galėtų veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir būtų užtikrinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516/2014). Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų laikytasi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452-788/2016). Sprendžiant dėl eksperto nušalinimo dėl kompetentingumo, turi būti vertinami ekspertizės akte nurodyti eksperto asmens duomenys – išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, eksperto darbo stažas (BPK 88 straipsnio 2 dalis), taip pat duomenys, gauti jo apklausos metu. Deklaratyvūs teiginiai apie objektyvumo trūkumą nėra pagrindas nušalinti ekspertą dėl jo nekompetentingumo: Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad turto vertintojas A. U. pažeidė Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekse įtvirtintą nepriklausomumo ir objektyvumo principą, nes byloje davė dvi skirtingas išvadas skirtingiems užsakovams, dėl to, pasak prokuroro, jis negalėjo objektyviai atlikti ekspertizės. Tokie deklaratyvūs teiginiai nėra pagrindas konstatuoti, kad turto vertintojo A. U. atlikto tyrimo išvados yra neobjektyvios ar kad jis buvo šališkas. BPK 58 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra nustatyti pagrindai, kada ekspertas ar specialistas negali dalyvauti procese dėl galimo šališkumo ir nekompetentingumo. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nei gavus ekspertizės aktą, nei apklausiant A. U. prokuroras nekėlė klausimo dėl jo šališkumo ar nekompetentingumo. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl turto vertintojo A. U. kompetentingumo ir jo pateiktos išvados objektyvumo. Pažymėtina ir tai, kad eksperto ar specialisto pirmesnis dalyvavimas procese būnant ekspertu ar specialistu nėra pagrindas juos nušalinti (BPK 58 straipsnio 4 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-648/2016).

4. Nušalinimas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu

Nušalinimo teisme procedūra reglamentuota BPK 59 straipsnyje, nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu procedūra – BPK 60 straipsnyje. Pagal BPK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, esant BPK 58 straipsnyje nustatytiems pagrindams, teisėjas privalo pats nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso dalyviams yra žinoma apie minėtame straipsnyje nurodyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso dalyviai naudojasi teise reikšti nušalinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015). Šia taisykle turi vadovautis ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ir specialistas). BPK nenustatyta pareiga teisėjui pranešti proceso dalyviams apie aplinkybes, galinčias sukelti abejonių dėl jo nešališkumo (pavyzdžiui, apie jo kaip liudytojo ap-

klausą), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritaria susiformavusiai praktikai, kai teisėjas, įvertinęs tokias aplinkybes ir nenustatęs pagrindo nusišalinti, informuoja apie jas proceso dalyvius:

<...> pagal teismų praktiką, nešališkumo klausimais teisėjui keliami aukšti reikalavimai įpareigoja patį teisėją imtis priemonių, kad būtų šalinamos bet kokios prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl nešališkumo, taip pat ir pranešti apie jo nagrinėjamoje byloje daromą neleistiną poveikį. Jeigu tokio pranešimo nėra, turėtų būti preziumuojama, kad poveikis nedaromas, nebent būtų tam prieštaraujančių duomenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022). <...> teisėja N. G. proceso dalyviams pati paviešino aplinkybes apie tiek jos pačios, tiek byloje valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro paskyrimą su vienu iš kaltinamųjų susijusios bendrovės valdybos nariais. Kartu ji proceso dalyvius informavo, kad tai buvo padaryta be teisėjos sutikimo ir jai nežinant, informavo apie jos bei prokuroro atliktus veiksmus, siekiant išspręsti susidariusią situaciją, suteikė bylos dalyviams galimybę pareikšti nuomonę, ar šie turi abejonių dėl bylą nagrinėjančio teismo nešališkumo. Tokiais veiksmais teisėja ne tik įvykdė savo pareigą pranešti apie aplinkybes, kurios gali būti svarbios proceso dalyvių apsisprendimui dėl nušalinimo, bet ir ėmėsi būtinų priemonių procesui byloje organizuoti taip, kad proceso dalyviams, taip pat ir objektyviam stebėtojui iš šalies negalėtų susidaryti įspūdis, jog teismas galėtų būti tendencingas, suinteresuotas vienokia ar kitokia bylos baigtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024). <...> apeliacine žodinio proceso tvarka pradėjus nagrinėti šią baudžiamąją bylą, 2023 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkė J. J., vadovaudamasi nešališkumo principo reikalavimais, informavo proceso dalyvius, jog šios teisėjų kolegijos du nariai yra nagrinėję kitą baudžiamąją bylą Nr. 1A28-597/2023, kuri taip pat buvo atskirta iš pagrindinio ikiteisminio tyrimo Nr. 04-700007-18, kad šie galėtų pareikšti nuomones dėl to, ar jiems nekyla abejonių dėl teismo nešališkumo. Bylos medžiaga patvirtina, kad niekam iš proceso dalyvių nekilo pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo ir niekas nušalinimų nepareiškė, o ir patys teisėjai nemanė, kad yra pagrindas nusišalinti. <...> tokiais apeliacinės instancijos teismo veiksmais buvo tinkamai įgyvendinta teisėjų pareiga pranešti apie aplinkybes, kurios gali būti svarbios proceso dalyvių apsisprendimui dėl nušalinimo. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių procesui nagrinėjamoje byloje organizuoti taip, kad proceso dalyviams negalėtų susidaryti įspūdis, jog teismas galėtų būti tendencingas, vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi ir pan. Ši situacija atitiko ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pagal kurią objektyviojo nešališkumo reikalavimas reiškia, kad teisingumas ne tik buvo vykdomas, bet ir buvo matoma, kad jis vykdomas (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, 73–78 punktai; 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Denisov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 76639/11, 61 ir 63 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-719/2024). <…> nors įstatymas tiesiogiai to ir nereikalauja, tačiau naujai sudaryta teisėjų kolegija turėtų informuoti bylos dalyvius apie jos nario pasikeitimo priežastį, taip būtų

pateikta papildoma garantija, jog bylą išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-511/2022).

Byloje nustatyta, kad nuteistųjų ir jų gynėjo pareikštą nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjai BPK 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 2021 m. kovo 18 d. nutartimi išsprendė pati bylą nagrinėjusi teisėja, motyvuotai atmesdama pareikštą nušalinimą. BPK suteikia teisę proceso dalyviams apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, be kitų klausimų, apeliaciniame skunde keliant ir teismo nešališkumo stokos klausimą (312 straipsnio 1 dalis). BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nuteistieji šioje byloje turėjo galimybę ir pasinaudojo teise į apeliacinį procesą, taip pat teisės į nešališką teismą užtikrinimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą fakto ir teisės klausimais apeliacine tvarka, priimtame nuosprendyje išnagrinėjo ir nuteistųjų skundus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, įvertino teisėjo nušalinimo pagrindus, kurie buvo reiškiami pirmosios instancijos teisme, ir nuteistųjų skundus dėl šio teismo šališkumo motyvuotai atmetė. Taip apeliacinės instancijos teisme buvo veiksmingai užtikrinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą. Be to, nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodytais aspektais teisės į nešališką teismą užtikrinimo klausimas patikrintas ir kasaciniame teisme. Dėl to darytina išvada, kad byloje nepažeista teisė į nešališką teismą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022). Tais atvejais, kai proceso dalyvis nurodo pagrįstų abejonių dėl visų tam tikrame teisme dirbančių teisėjų nešališkumo, BPK 229 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžiama dėl baudžiamosios bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui arba kitiems teismo rūmams: Kasatoriaus teigimu, tai, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavęs, kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikęs ir apeliacinį skundą pasirašęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras A. M. yra Kauno apygardos teismo (t. y. apeliacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje) pirmininko N. M. brolis, lėmė apeliacinės instancijos teismo šališkumą. <...> Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. R. prašymą perduoti bylą kitam apygardos teismui atmetė, remdamasis tuo, kad prašyme nebuvo nurodyta svarbių priežasčių, dėl kurių Kauno apygardos teismas negalėtų nešališkai išnagrinėti bylos. Teismas nutartyje, įvertinęs tai, kad teismo pirmininkas neturi įgaliojimų ir galimybės lemti teisėjų priimamų procesinių sprendimų, ir remdamasis analogiško klausimo sprendimo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2014), pagrįstai pripažino, kad ši situacija nelaikytina tokia, dėl kurios byla turėtų būti perduota kitam apygardos teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjų, nagrinėjusių bylą, kolegija buvo sudaryta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, taigi teismo pirmininkas neatliko jokių, netgi formalių, veiksmų šioje byloje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių argumentų konstatuoti teismo šališkumą dėl kasaciniame skunde nurodytos priežasties nėra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

5. Šališkas teismas kaip nuosprendžio panaikinimo pagrindas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktis)

BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčiu apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjusiam bylą dėl apskųsto nuosprendžio, suteikti įgaliojimai priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, gali padaryti tik tuo atveju, kai nustato, jog egzistavo BPK 58 straipsnyje nurodytas nušalinimo pagrindas.

Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktyje nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindas ne visuomet nustatomas tinkamai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Baudžiamajame ir baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų pareigų vykdymas negali būti vertinamas kaip šališkumo ar palankumo demonstravimas ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-689/2019). Teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49-696/2015, 2K-74-303/2015, 2K-251-1073/2018, 2K-53-511/2024):

<...> jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčio pagrindu perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumas grindžiamas vien apkaltinamojo nuosprendžio surašymo trūkumais ir netinkama jo motyvacija. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos ne įrodyta pripažintos V. S. nusikalstamos veikos aplinkybės, kaip to reikalaujama baudžiamojo proceso įstatyme, o kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo tendencingumą ir nusistatymą prieš kaltinamąjį patvirtina ir tai, kad, atlikęs įrodymų vertinimą, teismas paneigė visas esmines V. S. pateiktame kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, priežastis ir motyvus <...>, tačiau, nepaisydamas to, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tokio sprendimo tinkamai neargumentuodamas, remdamasis tik selektyviai ir tendencingai parinktais liudytojų parodymais bei byloje užfiksuotais jų tarpusavio pokalbiais. <...> nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatyti BPK pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus iš esmės nagrinėti bylą, to-

dėl tokie pažeidimai ir jų sukelti padariniai gali būti ištaisyti šiam teismui pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 328 straipsnyje nustatytais pagrindais) arba priimant naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta jokių kitų argumentų dėl kaltinamojo teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, nustatytos BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir BPK 58 straipsnyje, pažeidimo. Pažymėtina, kad ir proceso dalyviai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nereiškė abejonių dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-387/2022). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad, patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį bei formą, darytina išvada, jog teismas nesilaikė BPK 303–307 straipsniuose įtvirtintų nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, surašydamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame D. K. išteisintas pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, atlikto įrodymų vertinimo negalima laikyti tinkamu ir pagrįstu teisiniais argumentais, nes nuosprendis nėra aiškus, išsamus, įtikinamas ir nekeliantis abejonių dėl jame padarytų išvadų teisingumo. Į tai atsižvelgdamas, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad nustatyti nuosprendžio surašymo trūkumai bei kiti nuosprendyje išdėstyti teiginiai sudaro pagrindą laikyti, jog nuosprendis priimtas esant galimiems objektyvaus šališkumo pagrindams. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo motyvacija nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, t. y. nenustatytas nei galimas teisėjo (teisėjų kolegijos) asmeninis šališkumas ar tendencingumas, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumai, leidžiantys manyti, kad vienai proceso šaliai rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-648/2019). Šališku nepripažįstamas teismas, atmetęs nepagrįstą prašymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-489/2021, 2K-91-976/2023, 2K-256-976/2024), atsisakęs tenkinti prašymą sujungti baudžiamąsias bylas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-1073/2024), atsisakęs perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-942/2022), apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nuteistojo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ar jį atnaujinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, 2K-163-303/2023, 2K-82-654/2023, 2K-238-697/2024):

EŽTT praktikoje <...> pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo

ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2023).

Kasatorius teismų šališkumą įžvelgia vien dėl nuteistajai nepalankių teismų išvadų, padarytų sprendžiant jo pareikštus prašymus ir nušalinimus bei vertinant įrodymus. Proceso dalyvių prašymų netenkinimas, kai yra duomenų, kad tokie teismo veiksmai yra tendencingas nusistatymas suvaržant rungimosi principą, galėtų būti vertinamas kaip šališkumas. Darant išvadas dėl teismo šališkumo ar nešališkumo lemiamą reikšmę turi teismo motyvų, argumentų, kuriais atmetamas prašymas, vertinimas. Proceso dalyvių pateikiami prašymai turi būti motyvuoti, turi būti nurodoma, kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai (BPK 270 straipsnis). Vertindamas ir spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms teisme išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353-699/2018). Vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad visi nuteistosios gynėjo pareikšti prašymai dėl įrodymų rinkimo ir tyrimo buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti. Taip pat motyvuotai išspręsti visi pareiškimai abiejų instancijų teismuose dėl nušalinimų teisėjams, ekspertams ar prokurorui. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė gynėjo skunde išdėstytus teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Taigi nėra pagrindo konstatuoti nei galimo teisėjo (teisėjų kolegijos) asmeninio šališkumo ar tendencingumo, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumų, leidžiančių manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Darytina išvada, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkais, todėl kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo atmetami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-689/2019). <...> įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018, 2K-9-976/2022 ir kt.). Dėl to prašymo atlikti tam tikrų įrodymų tyrimą atmetimas pats savaime nereiškia, kad priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o kartu yra šališkas. Vertindamas ir spręsdamas tokius prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, nuteistajam ir jo gynėjui pateikus prašymą paskirti

teismo fonoskopinę ekspertizę, šį pašymą apsvarstė ir atmetė motyvuodamas tuo, kad jis grindžiamas prielaida, jog baudžiamasis procesas nebuvo sąžiningas; tokio gynybos manymo nepatvirtina bylos duomenys, tarp jų ir gauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka liudytojų parodymai. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka byloje surinktų įrodymų turinį ir susiklosčiusią byloje teisinę situaciją. Esant tokioms aplinkybėms, atsisakymas skirti nuteistojo ir jo gynėjo prašomą teismo fonoskopinę ekspertizę taip pat negali būti vertinamas kaip rodantis apeliacinės instancijos teismo šališkumą pagal objektyvųjį kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-303/2022).

Kasacinės instancijos teismas atmeta kasatorių argumentus dėl teismo šališkumo, grindžiamus konkrečių proceso veiksmų atlikimu: kardomųjų priemonių ir laikino nuosavybės teisės apribojimo lėšoms taikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-942/2022), kito nuteistojo prašymo pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą – į švelnesnes kardomąsias priemones tenkinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-976/2017), klausimų kaltinamajam uždavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-654/2022), ekspertizės skyrimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-303/2022), kaltinamojo pašalinimu iš teismo posėdžių salės už daugkartinius teismo posėdžio tvarkos pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-495/2024), pavedimu prokurorui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-628/2018). Šališku nelaikomas teismas, savo iniciatyva pakeitęs kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-511/2022, 2K-74-594/2024):

Kasatoriai pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia ir ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą nagrinėjęs teisėjas parodė išankstinį nusistatymą, kai proceso dalyvius perspėjo apie galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Šie teiginiai nepagrįsti. BPK 256 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Pranešimas apie tokios galimybės buvimą dar nereiškia, kad išnagrinėjus bylą kaltinamasis bus pripažintas kaltu. Šios nuostatos taikymas reiškia veikos perkvalifikavimo galimybę, užtikrinant kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas, ir gintis nuo pateikto kaltinimo, o ne išankstinį teismo nusistatymą dėl bylos baigties. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pranešdama apie kaltinimo keitimo galimybę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja būtų kaip nors išreiškusi nuomonę ir dėl bylos baigties. Be to, pažymėtina, kad teismas laikėsi BPK 256 straipsnyje nustatytos kaltinimo keitimo tvarkos, nepažeidė kaltinamojo teisės į teisingą procesą, į gynybą ir rungimosi principo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-511/2022). Šališku taip pat nelaikomas teismas, surašęs baigiamąjį aktą greitai po bylos išnagrinėjimo:

<...> teismo šališkumo pagal objektyvųjį kriterijų nepagrindžia ir operatyvus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymas baigus nagrinėti bylą teismo posėdyje. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjų darbo laikas nėra reglamentuotas, įstatymais jiems nėra draudžiama organizuoti darbo laiką savo nuožiūra, todėl

tai, kad po bylos išnagrinėjimo buvo savaitgalis, nereiškia, kad nuosprendis buvo rašomas tik po jo ėjusiomis darbo dienomis ir kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija negalėjo parengti nuosprendžio projekto ir jo suderinti tarpusavyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-303/2022). Teismo šališkumo nereiškia asmeniui nepalankių sprendimų priėmimas: apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-942/2022), griežtos bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124-511/2021, 2K-63-511/2021), skirtingi sprendimai dėl baudžiamosios atsakomybės atskiriems kaltinamiesiems taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-697/2023).

Vien tai, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka kasatoriaus lūkesčių ar teismų padarytos išvados netenkina gynybos, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-976/2023, 2K-53-511/2024). Kasacinės instancijos teismas atmeta kasacinių skundų argumentus dėl teismo šališkumo, grindžiamus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, padarytais vertinant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-489/2023). Vien tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis, nėra nei BPK pažeidimas, nei teismo šališkumą rodantis faktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2021). Proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia ir nerodo teismo šališkumo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-14-1073/2020). Padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, neturintys įtakos baigiamojo teismo akto teisėtumui ir pagrįstumui, nepripažįstami aplinkybe, keliančia abejonių teismo nešališkumu. Kasacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo reikalavimas, kai teismas, argumentuodamas savo sprendimą, pasinaudojo viešai prieinama informacija ir apskaičiavo atstumą tarp aptariamų objektų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57387/2023), kai atlikdamas įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas nepašalino liudytojų iš teismo posėdžių salės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11697/2023), kai teismas atliko duomenų rinkimo veiksmą pabaigęs įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-788/2024), surengė baudžiamojo proceso įstatyme nenurodytą „tvarkomąjį“ teismo posėdį ir jo metu per itin trumpą terminą – keturių mėnesių laikotarpiu – paskyrė papildomus penkiolika teismo posėdžių, savo iniciatyva ėmėsi priemonių, kad būtų atšaukti kituose teismuose jau suplanuoti posėdžiai, kuriuose turėjo dalyvauti šios baudžiamosios bylos proceso dalyviai (gynėjai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).

6. Advokato arba advokato padėjėjo nušalinimas

BPK 61 straipsnyje nustatyta: advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio at-

sakovo atstovas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams, arba jeigu anksčiau dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ekspertas, specialistas, vertėjas ar liudytojas, taip pat jeigu tiriant arba nagrinėjant bylą dalyvauja pareigūnas, su kuriuo tas advokatas arba advokato padėjėjas turi giminystės ryšių (1 dalis); dėl advokato arba advokato padėjėjo nušalinimo teisme nusprendžia nagrinėjantis bylą teismas BPK 59 straipsnyje nustatyta tvarka, o dėl nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu – ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 60 straipsnyje nustatyta tvarka (2 dalis). BPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėjas, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu – bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją; tokiu atveju BPK 50 straipsnyje nustatyta tvarka kviečiamas ar paskiriamas kitas gynėjas (BPK 49 straipsnio 1 dalis).

Aiškindamas advokato nušalinimo pagrindus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymas nereikalauja, jog dviejų ar daugiau įtariamųjų (kaltinamųjų) gynybos interesų prieštaravimai būtų esminiai – draudimas ginti kelis asmenis taikytinas esant bet kokiems ginamųjų pasirinktų gynybos pozicijų neatitikimams. Gynybos interesų prieštaravimas konstatuotinas, pavyzdžiui, tada, jei vienas iš bendrininkų prisipažįsta padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kitas bendrininkas ginčija jam reiškiamo įtarimo pagrįstumą arba vienas kaltinamasis nurodo kitą kaltinamąjį kaip asmenį, padariusį nusikaltimą, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2006, 2K-282/2009, 2K-189/2011, 2K-291-489/2017). Sprendžiant, ar įtariamųjų (kaltinamųjų) gynybos interesai yra prieštaringi, vertinama įtariamųjų (kaltinamųjų) pozicija dėl pareikšto įtarimo (kaltinimo), duodamų parodymų turinys, inkriminuojamų veikų apimtis, gynybos interesų prieštaravimų realumas: <...> Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. P. ir kasatorius A. M. išreiškė pageidavimą, kad jų, kaip įtariamųjų, apklausos metu juos gintų advokatė A. K. Abu tuo metu įtariamieji išreiškė tą pačią poziciją – savo kaltę neigė, parodymus ketino duoti vėliau, susipažinę su baudžiamosios bylos medžiaga. Duodant parodymus pirmosios instancijos teisme tiek A. M., tiek A. P. pozicijos dėl pateikto jiems kaltinimo buvo analogiškos. Apeliacinės instancijos teisme nuteistuosius A. P. ir A. M. gynė ta pati advokatė A. K. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašant įrodyta pripažintas veikos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nurodyta A. M. ir A. P. skirtinga veikos apimtis ir nukentėjusiosios valios palenkimo intensyvumas neduoda pagrindo teigti apie jų gynybos interesų skirtingumą. Viso proceso metu nei A. M., nei A. P. neprieštaravo, kad juos gintų viena gynėja. Taigi kasacinio skundo argumentas dėl teisės į gynybą suvaržymo nepagrįstas. Esant tokiai numatytai teisinei situacijai, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K94/2006, 2K-282/2009), teigtina, kad teisė į gynybą kasatoriui nebuvo suvaržyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2011). BPK 47 straipsnio 1 dalyje <...> nustatytas draudimas ginti kelis asmenis taikytinas tada, kai nustatomi realūs, tam tikrame proceso etape egzistuojantys šių asmenų

gynybos interesų prieštaravimai. Iš bylos duomenų, apeliacinių skundų matyti, kad nuteistųjų M. Ž. ir K. S. gynybos pozicijos nesiskyrė, gynybos interesai nebuvo prieštaringi, abu neigė nukentėjusiajam grasinę ar naudoję prieš jį kitokią psichinę prievartą. Tai, kad K. S. nebuvo nusikaltimo iniciatorius, nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir atsižvelgta skiriant bausmę, todėl kasatoriaus argumentas, kad ši aplinkybė, kurios niekas net neginčijo, turi būti laikoma gynybos interesų prieštaringumu, yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka K. S. jam paskirto gynėjo neatsisakė, nušalinimų jam nereiškė, paskirti kito gynėjo neprašė (BPK 50, 61 straipsniai). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynybos teisės nebuvo pažeistos ar suvaržytos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2009).

Nustatęs, kad vieno ginamojo gynybos interesai prieštarauja kito ginamojo (ginamųjų) gynybos interesams, gynėjas privalo nedelsdamas apie tai pranešti vėliausiai apsiimtam ginti ginamajam. Jeigu gynėjas to nepadaro, BPK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka sprendžiama dėl jo nušalinimo nuo visų ginamųjų gynybos: <...> Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėdamas prokuroro pareiškimą dėl advokato Ž. M. nušalinimo, neabejotinai nustatė, kad tarp įtariamųjų A. B., G. J. ir T. Ž. gynybos pozicijų yra prieštaravimų: A. B., apklaustas kaip įtariamasis, sutiko su pateiktu įtarimu, G. J. nesutiko, T. Ž. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsisakė duoti parodymus. Paprastai nustačius, kad vieno ginamojo gynybos interesai prieštarauja kito ginamojo (ginamųjų) gynybos interesams, gynėjas privalo nedelsdamas apie tai pranešti vėliausiai apsiimtam ginti ginamajam. Advokatas Ž. M. pradėjo ginti T. Ž. anksčiau nei G. J. ir A. B. Šiam advokatui 2005 m. gruodžio 13 d. buvo suteikta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos dalimi, taip pat ir su įtariamųjų duotais parodymais, jis sužinojo šių įtariamųjų gynybos taktiką. Todėl, siekdamas užtikrinti asmenų lygybės prieš įstatymą, rungimosi principų laikymąsi, ikiteisminio tyrimo teisėjas, vadovaudamasis BPK 47 straipsnio 1 dalimi, priėmė pagrįstą sprendimą, kuriuo nušalino advokatą Ž. M. nuo visų trijų įtariamųjų gynybos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2009).

Advokato nušalinimas nereiškia teisės į gynybą neproporcingo ribojimo, nes teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą negali būti absoliuti ir nesuponuoja asmens teisės visais atvejais reikalauti, kad jį gintų tik konkretus jo pageidaujamas advokatas: <...> teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą negali būti absoliuti ir nesuponuoja asmens teisės visais atvejais reikalauti, kad jį gintų tik konkretus jo pageidaujamas advokatas. Tokio požiūrio laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992, ir Mayzit v. Russia, no. 63378/00, judgement of 20 January 2005). Be kita ko, kaltinamojo pageidavimo gali būti nepaisoma, kai yra tinkamas ir pakankamas pagrindas manyti, kad tai būtina teisingumo interesais. Būtent dėl šių interesų apsaugos įstatymuose nustatyti pirmiau nurodyti advokato dalyvavimo byloje apribojimai, kuriais iš esmės siekiama užtikrinti šio dalyvavimo veiksmingumą. Darytina išvada, kad, pagrįstai nušalinus advokatą Ž. M., A. B., kuris turėjo teisę pasirinkti bet kurį kitą advokatą, kurio dalyvavimui byloje nebūtų įstatyme nustatytų kliūčių, teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą nebuvo neproporcingai suvaržyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2009).

Prašymą nušalinti nuo gynybos gali pateikti ir pats advokatas, paskirtas gynėju BPK 51 straipsnyje nustatyta tvarka. Toks prašymas sprendžiamas BPK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka:

Kasaciniuose skunduose taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino advokato D. K. prašymo nušalinti jį. Advokato negalimumas dalyvauti byloje buvo grindžiamas tuo, kad jis anksčiau vadovavo ikiteisminio tyrimo institucijos padaliniui, kurio atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl pareigūnų įžeidimo V. J. buvo įtariamasis. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. nutartyje motyvuotai nurodė, kad advokato D. K. ankstesnės pareigos yra nesusijusios su šia konkrečia byla, teismui nekilo abejonių dėl advokato kompetencijos, nešališkumo, gebėjimo tinkamai atstovauti kaltinamajam. Pagrindai nušalinti advokatą arba advokato padėjėją nustatyti BPK 61 straipsnio 2 dalyje. Taip pat teismui yra galimybė nušalinti gynėją ir paskirti kitą gynėją, jei yra nustatoma, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė advokato nušalinimo pagrindų: gynėjas nevykdė ikiteisminio tyrimo kaip tyrėjas, jis buvo ikiteisminio tyrimo institucijos padalinio vadovas; tyrimas niekaip nesusijęs su nagrinėjama byla, ši aplinkybė išaiškėjo tik gynėjui susipažinus su byla, pats kaltinamasis nurodė, kad gynėju šiuo metu pasitiki. Be to, kaip jau minėta pirmiau, nuteistojo interesams kituose baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapuose atstovavo kiti gynėjai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2023). Spręsdamas kaltinamojo (nuteistojo) prašymą nušalinti advokatą, teismas vertina prašyme nurodytus nušalinimo motyvus, nušalinimo pagrindus, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir dėl prašymo priima motyvuotą sprendimą:

Nuteistasis S. G. 2009 m. spalio 8 d. apeliacinės instancijos teisme vykusių baigiamųjų kalbų metu pareiškė, kad atsisako gynėjos advokatės B. S. paslaugų ir prašo ją nušalinti. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių dėl pareikšto prašymo, nutarė S. G. pareiškimą dėl advokatės B. S. nušalinimo atmesti. Teismas nutartyje nurodė, kad S. G. nepateikė BPK 61 straipsnio 1 dalyje nustatytų advokato nušalinimo pagrindų. Be to, S. G., nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, yra suimtas, kiti nuteistieji, kurių gynybos interesai prieštarauja, turi gynėjus, todėl, remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4, 5, 7 punktais, gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Taip pat teismas nurodė, kad advokatė B. S. S. G. gina ilgą laiką, gynybos kokybės vertinimas nėra teismo funkcija, be to, gynėjos B. S. kalba dar nėra baigta ir klausimai, kurie, nuteistojo manymu, nebuvo paliesti, dar gali būti aptarti. Advokatės nušalinimo pagrindo buvimo nelemia ir susitikimų su ginamuoju skaičius. Teismas neturi duomenų, kad gynėja būtų ignoravusi ginamojo prašymus dėl susitikimų ir gynybos pozicijos derinimo.

Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisės į gynybą principo kylantys reikalavimai yra įtvirtinti atskiruose BPK straipsniuose (BPK 10, 50, 52 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 52 straipsnio 1 dalimi, įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo. Tačiau BPK 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui

nėra privaloma priimti atsisakymą gynėjo, pareikštą nepilnamečio ar asmens, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų pats pasinaudoti savo teise į gynybą negali; taip pat asmens, nemokančio kalbos, kuria vyksta procesas, ar asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis S. G. advokatės B. S. paslaugų nusprendė atsisakyti baigiamųjų kalbų metu, t. y. tuo metu, kai žodis buvo suteiktas advokatei B. S., jos ginamoji kalba nebuvo baigta, taigi kiti proceso dalyviai tuo metu negalėjo reikšti nušalinimų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai nepriėmė S. G. atsisakymo gynėjos B. S. paslaugų. Gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo tarpusavio reikalas ir kasatoriaus subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės pagalbos kokybę nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2011). BPK 61 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas ir advokato nenušalinimas tuo atveju, kai yra įstatyme nustatyti jo nušalinimo pagrindai, arba nepagrįstas ir neteisėtas jo nušalinimas yra įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą pažeidimas. Tokiu pažeidimu suvaržoma įstatymų garantuota kaltinamojo teisė, todėl paprastai tai yra esminis BPK pažeidimas: <...> apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas gynėją – advokatą, kurį sieja giminystės ryšiai su prokuroru, tiriančiu bei nagrinėjančiu bylą teisme, pažeidė BPK 61 straipsnio dalies imperatyvias nuostatas, nustatančias advokato arba advokato padėjėjo nušalinimo pagrindus. Be to, advokatas tinkamai nebuvo susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, todėl formaliai vykdė gynėjo pareigas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai akivaizdžiai pažeidė kasatoriaus teises į gynybą, todėl jie yra esminiai (BPK 382 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis atmesti nuteistojo R. E. apeliacinį skundą ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215/2007). <...> nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta ir į kitus apeliacinių skundų argumentus, tarp jų ir į apeliantės J. A. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jos gynėjo nušalinimu. Dėl to advokato A. J. nušalinimas nuo J. A. gynybos šioje byloje yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja J. A. teisėtų interesų dėl efektyvios gynybos įgyvendinimui. Teismui tenkinus prokurorės prašymą, buvo pažeistas rungtyniškumo principas; tokiu sprendimu teismas parodė aiškų procesinį šališkumą. Todėl nuo advokato A. J. nušalinimo momento visi byloje ištirti faktiniai duomenys nelaikytini įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai lemia, kad šioje baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog J. A. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-495/2024).

Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais pripažįstami BPK nuostatų, garantuojančių teisę į teisingą bylos procesą ir teisę į gynybą, pažeidimai, padaryti apklausiant advokatą kaip liudytoją apie aplinkybes, kurias jis susižinojo atlikdamas gynėjo pareigas: <...> V. V. gynėja advokatė R. M. kitame ikiteisminiame tyrime 2019 m. vasario 27 d. buvo iškviesta į STT Vilniaus valdybą ir apklausta kaip liudytoja apie aplinky-

bes, kurias sužinojo atlikdama gynėjo pareigas. Apklausos metu advokatė R. M. nurodė, kad V. V. yra jos klientas (ginamasis), tą pačią dieną buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 247 straipsnį už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo. Po to ji dar tris kartus papildomai buvo kviečiama kaip liudytoja ir davė parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo atlikdama gynėjo pareigas <...>. <...> apklausų metu atskleista informacija sudaro kasatoriaus kaip kliento ir advokato profesinę paslaptį ir pažeidžia ne tik draudimą apklausti gynėją apie aplinkybes, kurias ji sužinojo vykdydama savo pareigas, bet ir kasatoriaus teisę į gynybą. Gynybos baudžiamajame procese efektyvumas siejamas su advokato ir kliento tarpusavio pasitikėjimu. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad advokatės apklausos vyko tuo metu, kai advokatė atliko gynėjo pareigas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nei bylą nagrinėjančiam teismui, nei jos ginamajam (kasatoriui) apie apklausas nieko nežinant. Taip buvo pažeista ne tik kliento ir jo gynėjos teisė į konfidencialų bendravimą, bet ir teisė į teisingą procesą, kuri apima ir kaltinamojo teisę neprisidėti prie savo paties kaltinimo. <...> kitoje baudžiamojoje byloje kasatoriaus gynėją ikiteisminio tyrimo metu apklausiantiems pareigūnams ir prokurorui buvo žinoma tiek apie tai, kad advokatė R. M. vykdo kasatoriaus V. V. gynėjo pareigas, tiek apie besitęsiantį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Paaiškėjus, kad apklausos dalykas yra aplinkybės, kurias R. M. sužinojo eidama gynėjo pareigas, tai turėjo būti pagrindu tiek gynėjai atsisakyti duoti parodymus apie tokias aplinkybes, tiek ir STT pareigūnui nutraukti atliekamą apklausą. Tačiau, nepaisydami imperatyvių BPK 44 straipsnio 8 dalies, 80 straipsnio 3 punkto bei Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimų, į apklausas advokatę atvykti šaukę ir tas apklausas atlikę pareigūnai apribojo advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą, taip pat suvaržė Konstitucijos garantuojamas asmens teises į gynybą ir tinkamą procesą. Nors advokatė taip pat nevykdė savo pareigų, susijusių su kliento paslapties saugumu, bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje padarytus teisės į teisingą procesą ir teisės į gynybą pažeidimus daugiausia lėmė valstybės institucijų kitame baudžiamajame procese atlikti veiksmai. Pagal pirmiau minėtą EŽTT praktiką, vien aktyvus bandymas apklausti advokatą dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas, gali sudaryti prielaidas gynybos neveiksmingumui arba neefektyvumui procese. Nagrinėjamu atveju tokie veiksmai buvo daromi sistemingai: advokatė buvo šaukiama ir apklausiama kaip liudytoja keturis kartus (tris iš jų dar tebevykdydama gynėjo pareigas ir vykstant apeliaciniam procesui), ji buvo perspėjama dėl baudžiamosios atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą, taip nesudarant galimybių nei advokatės ginamajam, nei baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui sužinoti (būti informuotiems) apie susiklosčiusią situaciją ir nesudarant galimybių užtikrinti nuteistojo V. V. veiksmingą teisinę pagalbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022). Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių BPK 61 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas nepripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, teismo sprendime turi būti išdėstyti tokio sprendimo motyvai: Teismai pagrįstai atmetė K. M. teiginius, kad iš esmės buvo pažeistos jo teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, kai, pratęsiant jo suėmimo terminą, dalyvavo ta pati gynėja, kuri gynė ir R. S., nors jų gynybos pozicijos ir procesiniai interesai

buvo prieštaringi. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo motyvams šiuo klausimu, kad minėtu atveju nebuvo laikomasi BPK 61 straipsnio 1 dalies reikalavimo nedalyvauti procese kaip gynėjui, jei toje pačioje byloje teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Tačiau šis procesinis pažeidimas nesuvaržė nei K. M., nei R. S. gynybos interesų ir neturėjo jokios įtakos sprendžiant jų kaltės klausimą bei skiriant bausmę, nes gynėja S. J. tik epizodiškai dalyvavusi R. S. apklausoje, kurioje jis patvirtino savo ankstesnius parodymus, o pratęsiant suėmimą K. M., paprašė prokuroro prašymo netenkinti. Visos šios aplinkybės rodo, kad tai negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522/2011). <...> nors nuteistųjų A. S. ir G. B. interesų gynimas <...> paskiriant abiem tą patį advokatą nevisiškai atitiko BPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau realiai, įvertinus visą bylos medžiagą ir susidariusią situaciją, esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nėra, nes visi prieštaravimai nuteistųjų parodymuose proceso metu buvo pašalinti, nė vieno iš jų įstatymų garantuotos teisės nebuvo suvaržytos ir tai neturėjo įtakos teisingam sprendimui priimti byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-767/2007).

Išvados

1. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismais sąlyga (žr. Apžvalgos 883 psl.). 2. Teismo nepriklausomumo principas įpareigoja teisėją būti atsparų neteisėtam poveikiui ir nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nesant tam įstatyme įtvirtinto pagrindo (žr. Apžvalgos 884 psl.). 2.1. Teisėjas turi būti atsparus bet kokiai išorinei (pavyzdžiui, valdžios institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių) ir vidinei konkrečiame baudžiamajame procese pasireiškiančiai įtakai, neleisti, kad jo organizuojamas bylos nagrinėjimas, priimami procesiniai sprendimai, tarp kurių ir sprendimas (ne)nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jų priėmimo procesas būtų paveikti neteisėto proceso dalyvių ar kitų asmenų spaudimo (žr. Apžvalgos 884 psl.). 2.2. Jeigu teisėjas nusišalina nuo bylos nagrinėjimo dėl jam daromo poveikio, pasiekiamas tokiu poveikiu siektas neteisėtas tikslas, o tai pažeidžia teisėjo nepriklausomumo principą, kenkia teismo, kaip teisminės valdžios, autoritetui (žr. Apžvalgos 884 psl.). 3. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyviams, o kartu ir visuomenei turi būti suteikiama pakankamai garantijų, kad bylą nagrinėjantis teisėjas nėra suinteresuotas bylos baigtimi, neturi išankstinės nuomonės apie kurį nors proceso dalyvį ar nusistatymo prieš jį (žr. Apžvalgos 885 psl.). 4. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, aiškinama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo šališkumo buvimas nustatomas taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį testus (žr. Apžvalgos 885 psl.). 4.1. Taikant subjektyvųjį testą, atsižvelgiama į teisėjo asmeninį įsitikinimą ir elgesį, tai yra ar teisėjas buvo iš anksto nusistatęs ar tendencingas byloje. Tai atliekant laikomasi

teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. Apžvalgos 885–886 psl.). 4.2. Vertinant teisėjo nešališkumą pagal objektyvųjį testą, reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio subjektyvios nuomonės. Proceso dalyvio nuomonė dėl teisėjo šališkumo turi būti pagrįsta, t. y. turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo nešališkumu (žr. Apžvalgos 886 psl.). 5. Teismas pripažįstamas šališku, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ar nors vienas teisėjų kolegijos narys negali dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių (žr. Apžvalgos 886 psl.). 6. BPK 57 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių, turinčių teisę pareikšti nušalinimą, sąrašas nėra baigtinis. Pareikšti nušalinimą gali ir procese dalyvaujantys kituose BPK straipsniuose įvardyti asmenys, kurie suinteresuoti proceso rezultatais ar kurių teisės ar teisėti interesai atliekamais proceso veiksmais ar priimamais sprendimais yra varžomi (žr. Apžvalgos 887 psl.). 7. BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso dalyvių, kuriems gali būti pareiškiamas nušalinimas, sąrašas yra išsamus. Dėl kitų atskiruose BPK straipsniuose nurodytų asmenų dalyvavimo procese sprendžiama Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje ir (arba) BPK 229 straipsnyje nustatyta tvarka (žr. Apžvalgos 887 psl.). 8. BPK 58 straipsnio 1 dalyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ar specialistas negali dalyvauti procese (žr. Apžvalgos 888 psl.). 8.1. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas besąlyginis draudimas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ar specialistui dalyvauti procese, jeigu jis byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis (žr. Apžvalgos 888 psl.). 8.1.1. BPK 58 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „giminaičiai“ yra platesnė nei nurodyta BPK 15 straipsnyje „Artimieji giminaičiai“ – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai (BK 248 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis su byloje dalyvaujančiais asmenimis yra susijęs giminystės ar svainystės ryšiais (žr. Apžvalgos 889 psl.). 8.1.2. Tais atvejais, kai nušalinimas gali būti reiškiamas keliems BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams, pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles sprendžiama, kuris iš jų negali dalyvauti procese, pavyzdžiui, specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis yra prokuroro, organizuojančio ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujančio, giminaitis, tačiau tai, kad procese dalyvavo specialistas, kuris yra prokuroro giminaitis, nėra pagrindas nušalinti prokurorą, bet yra pagrindas specialisto išvadoje nustatytų duomenų nepripažinti įrodymais (žr. Apžvalgos 889 psl.).

8.1.3. Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteiktų įgaliojimų mokesčių administravimo srityje specifikos skirtingas VMI funkcijas įgyvendinantys darbuotojai toje pačioje byloje gali būti civilinio ieškovo atstovais ir specialistais (žr. Apžvalgos 889 psl.). 8.2. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ir specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis yra apklaustas toje byloje kaip liudytojas (žr. Apžvalgos 891 psl.).

8.2.1. Jeigu bylą nagrinėjantis teisėjas kitoje baudžiamojoje byloje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu yra apklaustas kaip liudytojas apie aplinkybes, susijusias su teisėjo pareigų jo nagrinėjamoje byloje vykdymu, tai savaime nėra pagrindas teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (žr. Apžvalgos 891 psl.).

8.2.2. Savaime nėra pagrindas teisėjui nusišalinti ir tuo atveju, kai jis, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, yra apklaustas kaip liudytojas kitoje baudžiamojoje byloje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu (žr. Apžvalgos 891 psl.). 8.3. Suinteresuotas bylos baigtimi yra asmuo, kuris dėl asmeninių ryšių su proceso dalyviu (draugystės, kaimynystės, pažinties ir pan.) nori, kad bylos baigtis tam proceso dalyviui būtų palanki arba nepalanki (žr. Apžvalgos 892 psl.). 8.4. Vertinant proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, keliančias abejonių teisėjo nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), būtina nustatyti, ar tai yra proceso dalyvio nuomonė, ar realūs faktai (žr. Apžvalgos 892 psl.). 8.4.1. Tais atvejais, kai proceso dalyviai teisėjo šališkumą argumentuoja teisėjo elgesiu organizuojant teismo procesą arba elgesiu proceso metu, teismas turi kruopščiai patikrinti nurodomas aplinkybes ir spręsti, ar jos yra objektyviai pagrįstos (žr. Apžvalgos 893 psl.). 8.4.1.1. Teisėjai privalo būti visiems proceso dalyviams nešališki, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties (pavyzdžiui, formuluodami klausimus, išsakydami pastabas proceso dalyviams). Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Teismo posėdžio metu teisėjai neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu. Nurodytų reikalavimų nevykdantis teismas pripažįstamas šališku (žr. Apžvalgos 894 psl.). 8.4.1.2. Ne bet koks teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų proceso dalyviams, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą. Toks teisėjo elgesys vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai laikantis bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į visumą kitų bylos aplinkybių (žr. Apžvalgos 896 psl.). 8.4.1.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas proceso dalyvių nurodytą galimai teisėjų etikos reikalavimų neatitinkantį pirmosios instancijos teismo teisėjo elgesį atskirų proceso veiksmų metu, turi įgaliojimus iš naujo atlikti tuos proceso

veiksmus ir, įvertinęs viso proceso pirmosios instancijos teisme teisingumą, nepripažinti šio teismo šališku (žr. Apžvalgos 899 psl.). 8.4.2. Teisėjo šališkumą gali rodyti teisėjo išankstinės nuostatos, išdėstytos, pavyzdžiui, procesiniuose dokumentuose, žiniasklaidos priemonėse ar išreikštos kitais būdais (žr. Apžvalgos 901 psl.). 8.4.2.1. Šališku pripažįstamas teismas, nutartyje, kuria išsprendžiamas proceso dalyvio prašymas, pareiškęs nuomonę, kad proceso dalyvis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios nėra priimto teismo nuosprendžio, baigiamajame akte kvestionavęs ankstesnius teismų sprendimus, nesančius teismo nagrinėjimo dalyku, išreiškęs išankstinį nusistatymą dėl paduoto skundo išsprendimo rezultato (žr. Apžvalgos 900 psl.). 8.4.2.2. Sprendžiant, ar viešuose teisėjo pasisakymuose (interviu) spaudoje ar kitose žiniasklaidos priemonėse nebuvo išreikštas išankstinis nusistatymas dėl bylos baigties, būtina vertinti ne tik atskiras teisėjo pasakytas frazes, bet visą pasisakymo tekstą, jo kontekstą ir nagrinėjamos bylos aplinkybes (žr. Apžvalgos 901 psl.). 8.4.3. Kitokios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu, gali būti susijusios su esančiais ar buvusiais kolegiškais, profesiniais ryšiais tarp bylą nagrinėjančio teisėjo ir proceso dalyvio ar su juo susijusių asmenų (pavyzdžiui, šeimos narių). Tokiu atveju turi būti nuspręsta, ar nurodyti ryšiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą. Vertinant šiuos ryšius, gali būti reikšminga, pavyzdžiui, konkrečios atitinkamų asmenų pareigos; jų profesinio tarpusavio ryšio pobūdis; hierarchinių ar kitokio pavaldumo ryšių buvimas; darbo kartu trukmė; kitų (ypač analogiškas funkcijas vykdančių) kolegų skaičius toje darbovietėje; darbovietės organizacinė struktūra (įskaitant teritorinių padalinių buvimą) ir atitinkamų asmenų pozicija šioje struktūroje; tai, ar tarp jų užsimezgė ir asmeniniai ryšiai, tokių ryšių pobūdis; proceso, kuriame ginčijamas teisėjo nešališkumas, reikšmė asmeniui, dėl ryšių su kuriuo kvestionuojamas jo nešališkumas; to asmens procesinis statusas (žr. Apžvalgos 902–905 psl.). 8.4.4. Dirbtinai sukurtos aplinkybės, kuriomis realiai siekiama ne užtikrinti nušalinimo institutu saugomų proceso dalyvių teises, o daryti poveikį teisėjui, trukdyti vykdyti teisingumą, vilkinti baudžiamąjį procesą, nelaikomos keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme (žr. Apžvalgos 905–907 psl.). 9. BPK 58 straipsnio 2 dalyje išvardytos tik teisėjams taikomos aplinkybės, kada teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos. Šios aplinkybės yra siejamos su pirmesniu jo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, gynėjo dalyvavimu procese (2 dalies 1 punktas), ikiteisminio tyrimo teisėjo ar aukštesniojo teismo funkcijų atlikimu (2 dalies 2 punktas), pakartotiniu bylos nagrinėjimu iš esmės (2 dalies 3–6 punktai) (žr. Apžvalgos 907–908 psl.). 9.1. Draudimas nagrinėti tą pačią bylą, kurioje teisėjas nagrinėjo proceso dalyvių skundus, suprantamas kaip reikalavimas, kad teisėjas anksčiau (nagrinėdamas skundus) nebūtų priėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl asmens kaltumo, bylos duomenų (įrodymų) vertinimo, išreiškęs poziciją dėl bylos baigties. Šiuo atveju yra svarbus priimtų ankstesnių sprendimų pobūdis, jų turinys. Nešališkumo reikalavimo pažeidimas šiuo pagrindu konstatuojamas remiantis ne formaliais kriterijais, o teisėjo procesinių

sprendimų, priimtų nagrinėjant proceso dalyvių skundus, esme, pobūdžiu bei sąsajomis (ar jų nebuvimu) su nagrinėjamoje byloje spręstinais asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitais bylos baigčiai svarbiais klausimais. Vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu (žr. Apžvalgos 908–909 psl.). 9.1.1. Nustačius, kad bylą išnagrinėjo teisėjas, kuris toje pačioje byloje nagrinėjo įtariamojo skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, konstatuojama, kad buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai ir suvaržyta nuteistojo teisė į nešališką teismą, t. y. padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (žr. Apžvalgos 908 psl.). 9.1.2. Teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jeigu jis sprendė dėl Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintų informacijos rinkimo veiksmų sankcionavimo ar jų atlikimo terminų pratęsimo (žr. Apžvalgos 908 psl.). 9.1.3. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos nepažeidžiamos tuo atveju, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ikiteisminio tyrimo metu atskirtoje baudžiamojoje byloje nagrinėjo kito įtariamojo skundą dėl kardomosios priemonės ir nutartyje nevertino su kaltinamuoju nagrinėjamoje byloje siejamų įtarimų pagrįstumo ir kartu tyrimo metu surinktų duomenų tokiems įtarimams pagrįsti arba ikiteisminio tyrimo metu palikęs nenagrinėtą proceso dalyvio skundą, o vėliau tą pačią bylą nagrinėjęs iš esmės, arba ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjo įtariamojo gynėjo skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis – specialisto išvada, teisėtumo (žr. Apžvalgos 909 psl.). 9.1.4. Bylai esant teismo žinioje, joje priimtas procesinis sprendimas dėl BPK 141 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – taikymo, įskaitant ir termino pratęsimo klausimą, nesudaro nušalinimo pagrindo, nustatyto BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte (žr. Apžvalgos 909–910 psl.). 9.2. Aplinkybe, keliančia abejonių teisėjo nešališkumu, negali būti tas faktas, kad teisėjas antrą kartą sprendė analogiškais pagrindais pareikštą prašymą dėl kolegijos nario galimo šališkumo, kad tas pats teisėjas nagrinėja skirtingas to paties kaltinamojo bylas, kad teisėjas nagrinėjo kitų asmenų, nuteistų už analogiškų veiksmų atlikimą, bylas, kad teisėjas nagrinėjo su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika susijusią bylą (žr. Apžvalgos 910 psl.). 9.3. Jeigu teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas byloje yra atlikęs procesinių prievartos priemonių sankcionavimo veiksmus, tai netrukdo jam spręsti teisėjo nusišalinimo patvirtinimo klausimo (žr. Apžvalgos 910 psl.).

9.4. Šališku pripažįstamas teismas, kuris nors ir nenagrinėjo bylos iš esmės, tačiau ankstesnio bylos proceso metu priimtame sprendime, pavyzdžiui, nutartyje, kuria byla perduodama prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis), nutartyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo (BPK 401 straipsnis), vertina bylos faktines aplinkybes, konstatuoja įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios yra nustatomos tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pasisako dėl kaltinimo pagrįstumo, teisiškai vertina asmenų, kurie nėra kaltinami toje byloje, veiksmus (žr. Apžvalgos 911 psl.).

9.5. BPK 58 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai neįtvirtintas draudimas teisėjui dalyvauti procese tuo atveju, kai jis anksčiau nagrinėjo už tas pačias nusikalstamas veikas nuteistų kitų asmenų bylą, t. y. kai atskirų bendrininkų bylos buvo išskirtos ir teisme nagrinėjamos atskirai. Tačiau tuo atveju, kai pirmojoje byloje, darant išvadas dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių įrodytumo ir veikų teisinio kvalifikavimo, faktiškai pasisakoma ir dėl asmens, kuris nebuvo teisiamas šioje byloje, atliktų veiksmų, pripažįstama, kad jie yra įrodyti byloje surinktais įrodymais, objektyviai kyla pagrįstas manymas, kad teisėjas turi išankstinę nuomonę dėl šio asmens kaltumo nusikaltimo padarymu dar prieš jo bylos nagrinėjimą (žr. Apžvalgos 913 psl.). 10. Prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas. Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prokuroro funkcijų baudžiamajame procese vykdymas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu nušalinti prokurorą. Vien tik proceso dalyvio manymas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar kad jo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą (žr. Apžvalgos 915 psl.). 11. Teisėjų nešališkumo kriterijai, taikomi nustatant teisėjo nušalinimo pagrindą, tam tikra apimtimi taikomi ir nustatant ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo pagrindą: nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik proceso dalyvio nuomonės; proceso dalyvio nuomonė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno šališkumo turi būti pagrįsta, t. y. turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių jo nešališkumu (žr. Apžvalgos 916–917 psl.). 12. BPK 58 straipsnio 3 dalyje nenustatyta konkrečių formalių reikalavimų vertėjo kvalifikacijai. Vertėjo kvalifikacija ir vertimo kokybė turi būti tokios, kad lietuvių kalbos nemokantis asmuo galėtų veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir būtų užtikrinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (žr. Apžvalgos 917 psl.). 13. Sprendžiant dėl eksperto nušalinimo dėl kompetentingumo, turi būti vertinami ekspertizės akte nurodyti eksperto asmens duomenys – išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, eksperto darbo stažas, taip pat duomenys, gauti jo apklausos metu. Deklaratyvūs teiginiai apie objektyvumo trūkumą nėra pagrindas nušalinti ekspertą dėl jo nekompetentingumo (žr. Apžvalgos 918 psl.). 14. Teisėjas, nustatęs BPK 58 straipsnyje nustatytus pagrindus, privalo pats nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso dalyviams yra žinoma apie šiame straipsnyje nurodyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso dalyviai naudojasi teise reikšti nušalinimus. Šia taisykle turi vadovautis ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ir specialistas) (žr. Apžvalgos 918 psl.). 14.1. Nors BPK nenustatyta tokia pareiga, teisėjas turėtų pranešti proceso dalyviams apie aplinkybes, galinčias sukelti abejonių dėl jo nešališkumo (pavyzdžiui, apie jo kaip liudytojo apklausą), bet, teisėjo vertinimu, nesudarančias pagrindo jam nusišalinti (žr. Apžvalgos 918–919 psl.).

14.2. Tais atvejais, kai proceso dalyvis nurodo pagrįstų abejonių dėl visų tam tikrame teisme dirbančių teisėjų nešališkumo, BPK 229 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžiama dėl baudžiamosios bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui (žr. Apžvalgos 920 psl.). 15. Išvada apie tai, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktis), gali būti padaryta tik tuo atveju, kai nustatoma, kad egzistavo BPK 58 straipsnyje nurodytas nušalinimo pagrindas (žr. Apžvalgos 921 psl.). 15.1. Teismo nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas vien su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (žr. Apžvalgos 921 psl.).

15.2. Baudžiamajame ir baudžiamojo proceso įstatymuose nustatytų pareigų vykdymas negali būti vertinamas kaip šališkumo demonstravimas ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas (žr. Apžvalgos 921 psl.). 15.2.1. Savaime šališku nepripažįstamas teismas, atmetęs nepagrįstą prašymą, atsisakęs tenkinti prašymą sujungti baudžiamąsias bylas, perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nuteistojo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ar jį atnaujinti (žr. Apžvalgos 922 psl.). 15.2.2. Šališku savaime nelaikomas ir teismas, bylos nagrinėjimo metu priėmęs asmeniui nepalankius sprendimus: paskyręs kardomąją priemonę, laikiną nuosavybės teisės apribojimą, patenkinęs kito nuteistojo prašymą pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą – į švelnesnes kardomąsias priemones, uždavęs klausimų kaltinamajam, skyręs ekspertizę, pašalinęs kaltinamąjį iš teismo posėdžių salės už daugkartinius teismo posėdžio tvarkos pažeidimus, pavedęs prokurorui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, savo iniciatyva pakeitęs kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ar jos kvalifikavimą, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, paskyręs griežtą bausmę, priėmęs skirtingus sprendimus dėl baudžiamosios atsakomybės atskiriems kaltinamiesiems taikymo (žr. Apžvalgos 924 psl.). 15.2.3. Vien tai, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka proceso dalyvio lūkesčių ar teismų padarytos išvados netenkina proceso dalyvio, savaime nereiškia teismo šališkumo. Proceso dalyvio pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyvis, savaime nepažeidžia BPK normų ir nerodo teismo šališkumo, jeigu teismo sprendimas teisingas ir motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (žr. Apžvalgos 925 psl.). 16. Advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo atstovas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams (žr. Apžvalgos 925–926 psl.).

16.1. Advokatas nušalinamas esant bet kokiems jo ginamųjų pasirinktų gynybos pozicijų neatitikimams. Gynybos interesų prieštaravimas konstatuotinas, pavyzdžiui, tada, jei vienas įtariamasis (kaltinamasis) prisipažįsta padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kitas ginčija jam reiškiamo įtarimo (kaltinimo) pagrįstumą arba vienas įtariamasis (kaltinamasis) nurodo kitą įtariamąjį (kaltinamąjį) kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką (žr. Apžvalgos 926 psl.). 16.1.1. Sprendžiant, ar įtariamųjų (kaltinamųjų) gynybos interesai yra prieštaringi, vertinama įtariamųjų (kaltinamųjų) pozicija dėl pareikšto įtarimo (kaltinimo), duodamų parodymų turinys, inkriminuojamų veikų apimtis, gynybos interesų prieštaravimų realumas (žr. Apžvalgos 926 psl.). 16.1.2. Nustatęs, kad vieno ginamojo gynybos interesai prieštarauja kito ginamojo (ginamųjų) gynybos interesams, gynėjas privalo nedelsdamas apie tai pranešti vėliausiai apsiimtam ginti ginamajam (ginamiesiems). Jeigu gynėjas to nepadaro, BPK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka sprendžiama dėl jo nušalinimo nuo visų ginamųjų gynybos (žr. Apžvalgos 927 psl.). 16.2. Advokato nušalinimas nereiškia teisės į gynybą neproporcingo ribojimo, nes teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą negali būti absoliuti ir nesuponuoja asmens teisės visais atvejais reikalauti, kad jį gintų tik konkretus jo pageidaujamas advokatas (žr. Apžvalgos 927 psl.). 16.3. Prašymą nušalinti nuo gynybos gali pateikti ir pats advokatas, paskirtas gynėju BPK 51 straipsnyje nustatyta tvarka. Toks prašymas sprendžiamas BPK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (žr. Apžvalgos 928 psl.).

16.4. Spręsdamas prašymą nušalinti advokatą, teismas vertina prašyme nurodytus nušalinimo motyvus, nušalinimo pagrindus, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir dėl prašymo priima motyvuotą sprendimą (žr. Apžvalgos 928 psl.). 16.5. BPK 61 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas ir advokato nenušalinimas tuo atveju, kai yra įstatyme nustatyti jo nušalinimo pagrindai, arba nepagrįstas ir neteisėtas jo nušalinimas yra įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą pažeidimas. Tokiu pažeidimu suvaržoma įstatymų garantuota kaltinamojo teisė, todėl tai yra esminis BPK pažeidimas (žr. Apžvalgos 929 psl.). 16.6. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais pripažįstami BPK nuostatų, garantuojančių teisę į teisingą bylos procesą ir teisę į gynybą, pažeidimai, padaryti apklausiant advokatą kaip liudytoją apie aplinkybes, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas (žr. Apžvalgos 929 psl.). 16.7. Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių BPK 61 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas nepripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, teismo sprendime turi būti išdėstyti tokio sprendimo motyvai (žr. Apžvalgos 930 psl.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2025 m. gegužės 7 d. pasitarime pritarta skelbti biuletenyje „Teismų praktika“