3.2. BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ BYLOS PERDAVIMĄ PROKURORUI DĖL KALTINAMOJO AKTO NEATITIKTIES BPK NUSTATYTIEMS REIKALAVIMAMS AR IŠ NAUJO NAGRINĖTI TEISMUI, TAIKYMO LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOJE APŽVALGA
Įvadas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančius reikalavimus baudžiamajam procesui, yra konstatavęs, kad baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos, be kita ko, greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrojoje pastraipoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas proceso greitumo principas reikalauja, kad nusikalstamos veikos tyrimas būtų atliktas ir baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. BPK 234 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti teismo įgaliojimai tam tikrais atvejais perduoti bylą prokurorui, BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, o šio straipsnio 1 dalies 5 punkte – panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Netinkamas šių normų taikymas ir nepagrįstas bylos grąžinimas į ankstesnę proceso stadiją gali lemti kaltinamojo teisės į jo bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Šios apžvalgos tikslas – pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse atskleistą kai kurių BPK normų, reglamentuojančių bylos grąžinimą į ankstesnę proceso stadiją, turinį ir suformuotą šių normų taikymo praktiką. Siekiant šio tikslo, buvo analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2021 m. – 2025 m. I pusmetį baudžiamosiose bylose priimtos nutartys, kadangi BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra buvęs platesnės apimties apibendrinimo dalimi: apibendrinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis, priimtas 2015 m. – 2021 m. I pusmetį, buvo parengta Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalga (Teismų praktika. Nr. 54, 2021, p. 750–838), kurioje yra išvados ir dėl nurodytų BPK normų taikymo. Šioje apžvalgoje naudojamasi ankstesnio apibendrinimo duomenimis, tikslinamos, detalizuojamos ir papildomos ankstesnėje apžvalgoje padarytos išvados. Pažymėtina, kad apibendrintose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo sprendžiama dėl bylos perdavimo prokurorui, kai „yra kitų esminių baudžia-
mojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą“ (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis), bei dėl nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti teismui, jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktis), todėl šioje apžvalgoje šių nuostatų taikymas neaptariamas.
Apžvalgoje taip pat neaptariamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčio (apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas) taikymas. Šios normos taikymo praktika apibendrinta Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą įgyvendinimą, taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje (Teismų praktika. Nr. 62, 2025, p. 883–938). Apžvalgoje neanalizuojamas ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto c papunkčio (apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės) taikymas, nes šios normos taikymo praktika turėtų būti platesnės apimties apibendrinimo – dėl BPK normų, reglamentuojančių priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, taikymo – sudėtinė dalis.
1. Bylos perdavimas prokurorui
1.1. Bylos perdavimo prokurorui sąlygos
Teismo įgaliojimai baudžiamąją bylą, gautą su kaltinamuoju aktu, perduoti (grąžinti) prokurorui nustatyti BPK 234 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 3 dalyje, įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui – BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte. BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, BPK 254 straipsnio 3 dalyje – jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte – išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Palyginus šiose normose nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad iš esmės jis yra tapatus, išskyrus tai, jog BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nenustatyta alternatyvi bylos perdavimo prokurorui sąlyga, esanti BPK 234 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 3 dalyje, – ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Kaip
minėta, apibendrintose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo sprendžiama dėl šios bylos perdavimo prokurorui sąlygos taikymo tinkamumo, todėl apžvalgoje jos taikymas neaptariamas. Pagal aptartą teisinį reguliavimą, byla perduodama prokurorui, jei kaltinamojo akto turinys iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šiam dokumentui keliamų reikalavimų ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodoma, kad, perduodant bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, turi būti įvertinta ir tai, ar nustatytų kaltinamojo akto trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-719/2021, 2K-166-511/2021, 2K-80303/2022, 2K-49-654/2023, 2K-154-697/2023, 2K-72-594/2025). Tinkamas BPK normų, reglamentuojančių bylos perdavimą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, taikymas konstatuotas tik vienoje iš apibendrintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių. Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 7 d. nuosprendžiu M. S. buvo išteisintas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. M. S. buvo kaltinamas tuo, kad sėdėdamas ant laiptų aikštelės rankomis pastūmė sunkiai ant laiptų antros (trečios) pakopos stovintį neblaivų M. P. (nustatytas 2,6 promilės girtumas), dėl to šis krisdamas susižalojo galvą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, išnagrinėjusios bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nutartyje teismas konstatavo, kad, pagal bylos duomenis, prieš nukentėjusįjį M. P. įvykio metu galimai smurtavo ir T. T., tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo veiksmai nebuvo tiriami ir vertinami. Šios aplinkybės yra ypač svarbios, siekiant nustatyti objektyvią tiesą ir priimti byloje teisingą sprendimą, nes nustačius, jog T. T. veiksmai turėjo įtakos M. P. sužalojimui, tai turėtų reikšmės M. S. veiksmų vertinimui, bausmės skyrimui. Kaltinamuoju aktu T. T. neperdavus teismui, teismas neturi galimybės vertinti apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir spręsti dėl T. T. prieš nukentėjusįjį M. P. galimai atliktų smurtinių veiksmų, jų priežastinio ryšio su M. P. kritimu, jo sveikatos sužalojimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nutartimi prokuroro, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinis skundas atmestas. Nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pagal susiformavusią teismų praktiką neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pateikti kitiems asmenims, tikėtina, dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui, tačiau kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingam sprendimui priimti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis aktas
turi esminių trūkumų ir nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudaro kliūtį teisingam sprendimui priimti, ir pagrįstai nusprendė, kad, šioje byloje nustačius, jog abiejų asmenų veiksmai galėjo lemti įvykį ir pasekmių kilimą, bei priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl vieno iš asmenų, būtų užkertamas kelias pakeisti įtarimus (kaltinimus) abiem asmenims. Papildomai ištirtos aplinkybės dėl galbūt T. T. ir (ar) M. S. padarytos nusikalstamos veikos gali pakeisti kaltinamojo akto turinį ir tai reikšminga bylos išnagrinėjimo rezultatui. Ištaisyti nustatytus esminius BPK 219 straipsnio pažeidimus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (taip pat ir pirmosios instancijos teisme), nebuvo jokių galimybių, šie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą, todėl apygardos teismas pagrįstai, pasinaudodamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta galimybe, perdavė bylą prokurorui tikrosioms nusikaltimo padarymo aplinkybėms nustatyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-594/2023). Kitose apibendrintose nutartyse konstatuota, kad nebuvo pagrindo perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-719/2021, 2K166-511/2021, 2K-80-303/2022, 2K-139-719/2022, 2K-242-719/2022, 2K-23-628/2023, 2K-49-654/2023, 2K-154-697/2023, 2K-72-594/2025, 2K-118-976/2025).
1.2. Kaltinamojo akto turinys
Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas išsamus kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-719/2021).
Apibendrintose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dažniausiai buvo sprendžiama dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 punkte įtvirtintiems reikalavimams. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-49-654/2023). Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 3 dalyje, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, bylos perdavimo prokurorui pagrindas yra tuomet, kai kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Byla gali būti perduota prokurorui tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam suvaržoma galimybė suprasti jam pateikiamą kaltinimą ir nuo jo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-489/2022, 2K-7-119-719/2024, 2K-118-976/2025). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė tinkamų argumentų, jog kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų. <...> veikų, kuriomis kaltinamas E. A. G., aprašymuose nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. Pažymėtina, kad, kaip pirmiau minėta, skundžiamoje nutartyje pagrindiniai apeliacinės instancijos teismo argumentai perduodant bylą prokurorui siejami su kaltinimo E. A. G. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį trūkumais. Iš bylos matyti, kad šios veikos aprašyme kaltinamajame akte nurodyta, jog E. A. G., neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis odontologijos praktika, nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. kovo 2 d. neteisėtai teikė gydytojo odontologo implantavimo ir kitas odontologijos paslaugas ne mažiau kaip 64 asmenims, kurie kaltinime yra išvardyti ir iš šios veiklos gavo ne mažiau kaip 26 447,11 Eur pajamų, o pagal pakeistą kaltinimą – ne mažiau kaip 78 asmenims, atitinkamai (išvardyti asmenys ir jų sumokėta suma E. A. G. arba UAB <...>) ir iš šios veiklos gavo ne mažiau kaip 55592,70 Eur pajamų, įskaitant UAB <...> Kauno teritorinės ligonių kasos kompensuotas sumas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši veikla kaltinime tiesiogiai nebuvo įvardyta kaip neteisėta profesinė veikla ir tai laikytina kaltinimo trūkumu, tačiau pagal išdėstytas faktines aplinkybes aiškiai matyti, kad E. A. G. pateiktame kaltinime neteisėtos profesinės veiklos požymiai atskleisti. <...> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-511/2021). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242-719/2022, 2K-154-697/2023, 2K-118-976/2025).
Apibendrintose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse taip pat buvo sprendžiama dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 5 punkte įtvirtintiems reikalavimams. BPK 219 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), nustatantis atsakomybę už padarytą veiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, atvejai, kai kaltinamajame akte nurodyta veika gali būti kvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nei nurodytas kaltinamajame akte, nereiškia, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-719/2021, 2K-80-303/2022, 2K-23-628/2023).
Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-628/2023 J. B. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, jog, atlikdamas ūkio darbus javų pjovimo kombainu, neužtikrino, kad pašaliniai asmenys nepatektų prie veikiančių kombaino mechanizmų, dėl to kombaino javų pjau-
namosios sraigtas įtraukė į agregatą nukentėjusįjį M. Z. ir jį sunkiai sužalojo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, išnagrinėjusios bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, 2022 m. kovo 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nutartyje teismas nurodė, kad iš J. B. pateikto kaltinimo neaišku, kokiu konkrečiai veikimu ir (ar) neveikimu jis pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu; kyla pagrįstų abejonių, ar jo veiksmai neturėtų būti vertinami kaip specialių teisės aktų reikalavimų nesilaikymas; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai ištirtos įvykio aplinkybės (neatliktas parodymų patikrinimas vietoje, nesiaiškinta dėl paties kombaino (ne)veikimo, byloje nėra kombaino naudojimosi instrukcijos ir tuo pagrindu įvardytų J. B. veiksmų galbūt pažeidžiant kombaino saugaus naudojimosi reikalavimus, duomenų apie kombaino agregatų veikimo principus, t. y. nenustatyta jo agregatų veikimo sąsaja su savaeigės mašinos vidaus degimo variklio veikimu, nėra duomenų, ar išvis kombainas atitiko jam keliamus techninius reikalavimus). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tikrosios, objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstos, nusikaltimo padarymo aplinkybės nagrinėjamu atveju gali būti nustatytos tik grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui. Pats tikslinti šias aplinkybes teismas neturi įstatyme nustatytų galimybių, nes, nustačius jas ir galbūt kilus būtinumui kvalifikuoti J. B. veiką pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ar pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, būtų sunkinama jo teisinė padėtis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad kaltinamuoju aktu J. B. buvo kaltinamas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Kaltinamajame akte buvo aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, atitinkančios šios veikos požymius, t. y. aiškiai nurodyti veiksmai, kuriais J. B. kaltinamas padaręs BK 137 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, pasekmės, kurios kilo dėl šių jo veiksmų, nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta; toks aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 137 straipsnio 1 dalies, dispoziciją; priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus, atitinkantis jam įstatymo, taip pat ir BPK 219 straipsnio 5 punkto, keliamus reikalavimus bei nepažeidžiantis kaltinamojo teisių į gynybą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors skundžiamoje nutartyje ir nurodyta, jog byla perduotina prokurorui dėl BPK 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų pažeidimo, iš paties procesinio sprendimo turinio vis dėlto galima daryti išvadą, kad pagrindinė bylos perdavimo prokurorui priežastis susijusi su J. B. veiksmų kvalifikavimu <...>, ir priminė kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, pagal kurią skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo
ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva.
1.3. Kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą
Būtina bylos perdavimo prokurorui sąlyga – kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą. Teisingai išnagrinėti bylą teisme netrukdo tai, jog kaltinamieji byloje turi dar ir kitą procesinį statusą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118976/2025 išaiškinta: <...> vieno kaltinamojo akto surašymas dviem kaltinamiesiems, kaltinant juos abu vieno įvykio metu padarius pavojingus veiksmus, o jų metu – žalą vienas kitam, netrukdo bylą perduoti nagrinėti teisiamajam posėdžiui ir nesudaro kliūčių ją nagrinėti teisme pagal bendrąsias bylos nagrinėjimo nuostatas (BPK XIX skyrius), taip pat neprieštarauja BPK nustatytoms bylų išskyrimo ir (ar) sujungimo taisyklėms. Tokioje byloje teismas įpareigojamas išspręsti kiekvieno iš bendrai eismo įvykį sukėlusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimus viename nuosprendyje. Pagal BPK 234 straipsnio 4 dalį, byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Taigi, bylų išskyrimas neturi trukdyti išsamiai išnagrinėti bylą ir nustatyti tiesą. Teismų praktikoje nurodoma, kad išskiriant vieno įvykio aplinkybes į atskiras bylas nustatomos siauresnės nagrinėjimo teisme ribos, o tai gali trukdyti konflikto priežasčių, padarytų nusikalstamų veiksmų iniciatyvai ir jų dinamikai išsamiai atskleisti, be to, atskirose bylose nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas dėl siauresnių nagrinėjimo ribų gali lemti prieštaringas išvadas dėl reikšmingų bylos faktų nustatymo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222-697/2015). Tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas gali tapti sudėtingas ir apsunkintas tais atvejais, kai dėl vieno ir to paties įvykio jos nustatomos skirtinguose procesuose, todėl negali susidaryti tokia procesinė situacija, kai atskiruose teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos priešingos viena kitai to paties įvykio aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-495/2023). <...> nagrinėjamoje byloje vieno eismo įvykio, kuriame dalyvavo Y. V. ir H. S. vairuojamos transporto priemonės ir kurio metu buvo sužaloti žmonės, aplinkybių išskyrimas į atskiras baudžiamąsias bylas, kuriose kaltinimai Y. V. ir H. S. taip pat būtų pateikti atskirai, trukdytų išsamiai išnagrinėti bylą, ne pagreitintų, kaip nustatyta BPK 234 straipsnio 4 dalyje, o apsunkintų tikrųjų bylos aplinkybių nustatymą. Priešingai, bylos nagrinėjimas pagal vieną kaltinamąjį aktą sudarys galimybes teismui nustatyti tiesą byloje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai savaime nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui: <...> atkreiptinas dėmesys, kad BPK 324 straipsnio 6 dalis suteikia apeliacinės instancijos teismui galimybę atlikti įrodymų tyrimą, atlikti bet kokį šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose nurodytą proceso veiksmą (BPK 287 straipsnis). Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai pasunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos
veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismų praktikoje susiformavusi ir nuolat pabrėžiama nuostata, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai). Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-719/2021).
Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-976/2025 akcentuota, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikomas tik apeliacine tvarka nagrinėjant bylas, kurios pirmosios instancijos teisme išnagrinėtos priimant nuosprendį: BPK 326 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima atitinkamą nutartį, o tarp šių nėra sprendimo perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. <...> bylą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria Y. V. nutrauktas baudžiamasis procesas. Teismas, nagrinėdamas bylą pagal <...> apeliacinius skundus, turėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 5 dalimi ir priimti vieną iš šioje normoje išvardintų nutarčių, tarp kurių <...> nėra bylos perdavimo prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą, o apeliacinių skundų argumentai dėl baudžiamojo proceso nutraukimo Y. V. teisėtumo ir pagrįstumo liko neišnagrinėti. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas pritaikomas nepagrįstai, jeigu apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad nuteistojo veika turi būti kvalifikuota pagal lengvesnę nusikalstamą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą: <...> apeliacinės instancijos teismui priimant BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą būtina, be kita ko, argumentuotai pagrįsti, kodėl nustatytų pažeidimų negalima ištaisyti teisme. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo iš esmės neįvykdė, vien formaliai konstatuodamas kaltinamojo akto surašymo pažeidimus. Pavyzdžiui, nustatęs, kad viena iš V. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų galėtų būti vertinama ne kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis), o kaip nusikaltimas finansų sistemai pagal BK 221 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas), apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl šio veikos kvalifikavimo pažeidimo negalima pašalinti nagrinėjant bylą teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-303/2022). BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas nepagrįstai pritaikomas ir tuo atveju, kai byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir, apeliacinės instancijos teismo nuomone, reikia sunkinti nuteistojo teisinę padėtį:
Formaliai konstatuodamas pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepateikė jokių argumentų, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme. Kaip galima suprasti iš skundžiamos nutarties, vienintelis motyvas yra tai, kad teismas padarė išvadą, jog byloje reikia sunkinti T. L. teisinę padėtį, o to neleidžia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-719/2021). BPK 332 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendis yra naikinamas, taip pat šio kodekso 234 straipsnio 2 dalyje nustatytas pažeidimas, kurį turi pašalinti prokuroras. Taigi, priimdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas turėtų nurodyti, kurie konkrečiai kaltinamojo akto turinio elementai neišdėstyti ar išdėstyti netinkamai, pateikti motyvus, kodėl ir kaip nustatyti BPK 219 straipsnio pažeidimai trukdo nagrinėti bylą teisme, taip pat kad nustatytų pažeidimų negalima ištaisyti teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-719/2021, 2K-80-303/2022).
2. Baudžiamosios bylos perdavimas iš naujo nagrinėti teismui
2.1. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo sąlygos
Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalgoje padaryta išvada, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis gali būti taikomas esant šių sąlygų visumai: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą ir 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (16.4 punktas; Teismų praktika. Nr. 54, 2021, p. 836).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pabrėžiama, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtinta norma gali būti taikoma tais atvejais, kai yra nustatytos visos trys minėtos sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-976/2020, 2K-10-719/2021, 2K-210-511/2021, 2K-198-648/2021, 2K-80303/2022, 2K-273-654/2023, 2K-70-1073/2025). Šios sąlygos paprastai nustatomos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo, išteisintojo, asmens, kuriam byla nutraukta, jo gynėjo ar atstovo apeliacinį skundą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020 specialiai pabrėžta: <...> baudžiamojo proceso teisės principai non reformatio in peius (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) išlieka svarbiausiais apeliacijos, t. y. teisės skųsti teis-
mo sprendimą realizavimo procesinės formos, principais. Asmens, prieš kurį vykdomas baudžiamasis procesas, teisė skųsti teismo sprendimus yra reali ir efektyvi būtent dėl šių principų. Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278788/2018). Todėl aptariama norma gali būti taikoma tik tada, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtintų sąlygų visuma nustatyta ir tinkamas šios normos taikymas konstatuotas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-511/2021.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Ž. Ž. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad sunkiai sužalojo savo tėvą. Apeliacinį skundą padavė tik nuteistojo gynėjas ir prašė skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis mirė. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir visapusiškai ištirti visas bylos aplinkybes, pašalinti kilusius prieštaravimus dėl nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto, nustatyti ryšį tarp nukentėjusiajam padarytų sužalojimų bei veiksnių, lėmusių jam diagnozuotų ligų išsivystymą ir mirties priežastis, atliko įrodymų tyrimą, paskyrė komisinę teismo psichiatrinę, teismo medicinos ekspertizę, teismo posėdyje apklausė tyrimus atlikusius ekspertus ir specialistus. Šių veiksmais gautais duomenimis buvo nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ir įvykio metu padaryti kūno sužalojimai. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama nuteistojo gynėjo, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kasacinį skundą, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė visų trijų aplinkybių, kurioms esant gali būti taikomos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtintos nuostatos, buvimą.
Iš naujo išnagrinėjus bylą, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu Ž. Ž. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kitais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas buvo panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytu pagrindu, buvo konstatuota, kad ši norma pritaikyta nepagrįstai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-648/2021, 2K-122-489/2022, 2K-170-495/2023, 2K-273-654/2023, 2K-257-495/2024, 2K-70-1073/2025).
2.2. Veikos faktinės aplinkybės
Pirmoji BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo sąlyga – ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų. Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis), turi būti remiamasi BPK 255, 256 straipsnių aiškinime suformuluotomis taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-976/2020, 2K-70-1073/2025). BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos, 256 straipsnyje – kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme taisyklės. Šiuose straipsniuose vartojamos sąvokos „nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės“ ir „iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės“.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2014, 2K-265-693/2015).
Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymima, kad tokia situacija susiklosto tuomet, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-693/2015). Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020, 2K-215-976/2020). Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą, išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, turi būti padaroma ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą; įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles; prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-942/2020, 2K-48-511/2020, 2K-126-511/2019, 2K-139-689/2018, 2K-59-677/2017, 2K-61-895/2017, 2K-389-511/2016, 2K-83-895/2016). Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343719/2018, 2K-272-895/2018, 2K-220-689/2018, 2K-139-689/2018, 2K-5-507/2017, 2K-107-507/2016). Šių taisyklių laikymasis ypatingą reikšmę įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-942/2020, 2K-241303/2018, 2K-309-895/2017, 2K-113-303/2015) (Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalga. Teismų praktika, Nr. 54, 2021, p. 784).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis, taikant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, buvo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ir bylos perduotos nagrinėti teisme, jeigu apeliacinės instancijos teismas neatlieka įrodymų tyrimo ir nenustato iš esmės skirtingų veikos faktinių aplinkybių, nei nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. R. B. buvo kaltinamas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį tuo, kad gyvenamojo namo kambaryje, kuriame gyveno jo žmona, įrengė elektros ilgintuvą su jame esančia klausymosi įranga, automobilyje, kuriuo naudojasi žmona, – GPS sekimo įrenginį, skirtą objekto buvimo vietai nustatyti ir sekti, ir, skambindamas į gyvenamojo namo kambaryje įrengtą klausymosi įrangos SIM kortelę ir automobilyje įrengto GPS sekimo įrenginio SIM kortelę, neteisėtai rinko informaciją apie privatų žmonos gyvenimą. Utenos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu R. B. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma nuosprendį panaikinti ir R. B. nuteisti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas R. B. veiksmus vertino tik kaltinamajame akte nurodytos, BK 167 straipsnio („Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas“) 1 dalyje nustatytos, nusikalstamos veikos kontekste, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad kaltinamajame akte R. B. suformuluotame kaltinime yra nurodyti ir visi BK 295 straipsniu („Neteisėtas specialios technikos įrengimas ar panaudojimas informacijai rinkti“) uždraustos nusikalstamos veikos požymiai, bet šis galimai R. B. padarytas nusikaltimas jam neinkriminuotas, todėl nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, įrodymų tyrimo neatliko, jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančių faktinių aplinkybių, kurios reikštų prisidedančius tos pačios nusikalstamos veikos epizodus ar iš esmės pasikeitusią nusikalstamų veikų apimtį, ar kitokį nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ar pan., byloje nenustatė, todėl nebuvo BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio sąlygų visumos ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti šią normą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-1073/2025). Tokį patį sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priima ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą, tačiau iš esmės skirtingų veikos faktinių aplinkybių, nei nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nenustato, nepaisydamas to, padaręs išvadą, kad nuteistojo veika turi būti kvalifikuota pagal sunkesnę nusikalstamą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą, naikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-654/2023).
Iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis nėra apeliacinio proceso metu pakeista asmens, kuriam byla nutraukta, gynybos pozicija, kai visišką kaltės pripažinimą pakeitė apelianto prašymas jį išteisinti, dar kartą patikrinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, fizines konkretaus asmens, neblaivaus vairavusio didesnio pavojaus šaltinį, galimybes įpūsti į alkotesterį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-489/2022).
2.3. Asmens teisinės padėties pabloginimas
Antroji BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo sąlyga – tai, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad asmens teisinės padėties pabloginimo sąvoka negali būti aiškinama pernelyg plačiai, BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiui taikyti reikšmingas ne bet koks, o esminis padėties pabloginimas, kuris gali būti nustatomas tik atsižvelgiant į teismo sprendimo visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-303/2022, 2K-122-489/2022).
Pagal teismų praktiką, esminiu nuteistojo padėties pabloginimu laikomas nuteistojo veikos perkvalifikavimas iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-62-483/2017), iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Esminiu nuteistojo padėties pabloginimu savaime nėra laikomas nuteistojo veikos perkvalifikavimas iš BK 300 straipsnio 1 dalies į šio straipsnio 3 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-303/2022).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, negali naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir perduoti bylos iš naujo nagrinėti teismui vien todėl, kad nuteistojo veiką reikia kvalifikuoti pagal sunkesnę nusikalstamą veiką įtvirtinantį įstatymą, pavyzdžiui, kvalifikuoti veiką ne kaip pasikėsinimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, o kaip baigtą didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198648/2021), kvalifikuoti veiką ne kaip tęstinę, o kaip pavienes nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-495/2023). Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-198-648/2021 konstatuota: Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad M. L. B. apgaule įgyto turto dalis (10 000 Eur) neatitinka didelės vertės turto požymio, jos veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą apgaule įgyti didelės vertės (20 000 Eur) svetimą turtą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad sukčiavimas, apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą, kvalifikuojamas kaip baigtas nusikaltimas, kaltininkui apgaule įgijus net ir ne visą, o tik dalį suplanuoto apgaule įgyti turto, jeigu šios dalies vertė viršija 250 MGL sumą, ir kad M. L. B. veikos padarymo metu 10 000 Eur dydžio pinigų suma viršijo 250 MGL sumą, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminę faktinių aplinkybių nustatymo klaidą, galėjusią lemti veikos griežtesnį kvalifikavimą (kaip baigto kvalifikuoto sukčiavimo), kartu ir nuteistosios teisinės padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančių aplinkybių byloje nenustatė, todėl, nesant vienos iš trijų privalomų sąlygų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiui taikyti, neturėjo teisinio pagrindo taikyti šią normą. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias pačias faktines aplinkybes, kad M. L. B., neteisėtai pasinaudodama L. A. vardu AB „Swedbank“ banko išduota tapatybės patvirtinimo priemone (identifikavimo kodų kortele ir slaptažodžiais), suklastodama tikrus dokumentus, pateikusi paraišką dėl 20 000 Eur kredito įgijimo, iš AB „Swedbank“ banko apgaule įgijo 10 000 Eur. <...> apeliacinės instancijos teismo nustatyta klaida laikytina netinkamu materialiosios teisės normų taikymu (netinkamu nusikalstamos veikos kvalifikavimu), o ne pagrindu konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatytos iš esmės skirtingos, nei pirmosios instancijos teisme nustatytos, faktinės aplinkybės. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, tokio pobūdžio klaidos, atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį ir vadovaujantis proceso koncentruotumo principu, paprastai taisomos pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį
aktą, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindu perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau, realizuodamas šiuos baudžiamojo proceso įstatymo suteiktus įgaliojimus, apeliacinės instancijos teismas bet kuriuo atveju privalo vadovautis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, draudžiančia pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, jeigu dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų. Baudžiamojo proceso teisės principas non reformatio in peius (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) išlieka svarbiausias apeliacijos principas, dėl kurio teisė skųsti teismų sprendimus yra reali ir efektyvi, todėl skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018). Nagrinėjamu atveju būtinybė nepažeisti principo non reformatio in peius reikalavimų nusveria poreikį tinkamai, pagal griežtesnę atsakomybę nustatantį BK straipsnį, kvalifikuoti vieną iš M. L. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Darant tokią išvadą, atsižvelgtina ir į tai, kad su pirmosios instancijos teismo atliktu M. L. B. veiksmų teisiniu įvertinimu sutiko kiti proceso dalyviai – prokuroras ir civilinė ieškovė AB „Swedbank“, neskundę teismo nuosprendžio apeliacine tvarka, bei nukentėjusioji L. A. ir jos atstovas <...>.
2.4. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimas
Trečioji BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo sąlyga – inkriminavus apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos apibrėžtos BPK 320 straipsnio 3, 5 dalyse: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti; tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems; jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai (jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas), pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindai ir motyvai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-942/2018, 2K-281-942/2018, 2K-60-942/2019, 2K-213-942/2019, 2K-248-648/2020, 2K-42-942/2020; Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalga. Teismų praktika, Nr. 54, 2021, p. 756). BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio nuostata „ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos“ reiškia, kad apeliaciniame skunde
nebuvo prašoma inkriminuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, galinčių lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos neperžengiamos, jeigu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, padaro išvadą, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, tačiau nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal švelnesnę atsakomybę nustatantį baudžiamąjį įstatymą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas negali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytu pagrindu, o, taikydamas BPK 255, 256 straipsniuose nustatytas taisykles, turi pakeisti nuosprendyje nurodytos veikos kvalifikavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-495/2024).
Išvados
1. Netinkamas BPK normų, kuriose įtvirtinti teismo įgaliojimai perduoti bylą prokurorui ar, panaikinus nuosprendį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, taikymas ir nepagrįstas bylos grąžinimas į ankstesnę proceso stadiją gali lemti kaltinamojo teisės į jo bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą (žr. Apžvalgos 887 psl.). 2. Byla perduodama prokurorui, jei kaltinamojo akto turinys iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šiam dokumentui keliamų reikalavimų ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Perduodant bylą prokurorui, turi būti įvertinta ir tai, ar nustatytų kaltinamojo akto trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (žr. Apžvalgos 887 psl.). 3. BPK 219 straipsnyje išdėstyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui. Nusikalstama veika kaltinamajame akte turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini veikos teisiniam vertinimui taikant baudžiamąjį įstatymą (žr. Apžvalgos 888 psl.). 4. BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam suvaržoma galimybė suprasti jam pateikiamą kaltinimą ir nuo jo gintis. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (žr. Apžvalgos 889 psl.). 5. Atvejai, kai kaltinamajame akte nurodyta veika gali būti kvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nei nurodytas kaltinamajame akte, savaime nereiškia, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (žr. Apžvalgos 889 psl.).
6. Teisingai išnagrinėti bylą teisme netrukdo tai, jog kaltinamasis dėl to paties įvykio byloje turi dar ir kitą procesinį statusą, pavyzdžiui, yra ir civilinis ieškovas (žr. Apžvalgos 891 psl.). 7. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai savaime nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (žr. Apžvalgos 891 psl.). 7.1. Apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams tik panaikinęs nuosprendį (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (žr. Apžvalgos 892 psl.). 7.2. Nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui nepagrįstai, jeigu apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad nuteistojo veika turi būti kvalifikuota pagal lengvesnę nusikalstamą veiką įtvirtinantį baudžiamąjį įstatymą, arba kai byla nagrinėjama pagal nuteistojo, jo gynėjo ar atstovo apeliacinį skundą ir, apeliacinės instancijos teismo nuomone, reikia sunkinti nuteistojo teisinę padėtį (išskyrus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodytus atvejus) (žr. Apžvalgos 892 psl.). 7.3. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria panaikinamas nuosprendis ir byla perduodama prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, turi būti nurodyta, kurie konkrečiai kaltinamojo akto turinio elementai neišdėstyti ar išdėstyti netinkamai, pateikti motyvus, kodėl ir kaip nustatyti BPK 219 straipsnio pažeidimai trukdo nagrinėti bylą teisme, taip pat kad nustatytų pažeidimų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (žr. Apžvalgos 893 psl.). 8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis) esant šių sąlygų visumai: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą ir 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Toks sprendimas gali būti priimamas tik tada, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje (žžr. Apžvalgos 893 psl.). 9. Sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, turi būti remiamasi taisyklėmis, suformuluotomis aiškinant BPK 255, 256 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą (žr. Apžvalgos 895 psl.). 9.1. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (žr. Apžvalgos 895 psl.). 9.2. BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“ atitinka situacija, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji
sukėlė kitokių padarinių ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte (pavyzdžiui, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan.), ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo galėtų būti kitokia (žr. Apžvalgos 895 psl.). 9.3. Išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, turi būti padaroma ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis pritaikomas nepagrįstai, jeigu apeliacinės instancijos teismas neatlieka įrodymų tyrimo ir nenustato iš esmės skirtingų veikos faktinių aplinkybių, nei nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, arba nors ir atlieka įrodymų tyrimą, tačiau iš esmės skirtingų veikos faktinių aplinkybių, nei nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nenustato (žr. Apžvalgos 895 psl.). 10. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiui taikyti reikšmingą esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan. (žr. Apžvalgos 897 psl.). 11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, negali naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir perduoti bylos iš naujo nagrinėti teismui vien dėl to, kad nuteistojo veiką reikia kvalifikuoti pagal sunkesnę nusikalstamą veiką įtvirtinantį įstatymą (žr. Apžvalgos 898 psl.). 12. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio nuostata „ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos“ reiškia, kad apeliaciniame skunde nebuvo prašoma inkriminuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, galinčių lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą (žr. Apžvalgos 899–900 psl.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2025 m. lapkričio 27 d. pasitarime pritarta skelbti biuletenyje „Teismų praktika“