Klausimas. Dėl atsisakymo leisti nuteistajam priimti krikšto sakramentą kalinimo įstaigoje įrengtoje koplyčioje

Apžvelgiamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-ajame kalėjime nebuvo leista priimti krikšto sakramentą koplyčioje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad įkalinimo įstaigos teritorijoje buvo įrengta koplyčia ir pareiškėjas buvo išreiškęs valią joje priimti krikšto sakramentą, dalyvaujant jo žmonai, kuri atlieka bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjime, ir krikštatėviams, iš kurių vienas yra taip pat atliekantis laisvės atėmimo bausmę ir nuteistas iki gyvos galvos. Vis dėlto likus trims dienoms iki numatytos ceremonijos įstaigos administracija nusprendė perkelti jos vietą – krikštas buvo perkeltas iš koplyčios į nuteistųjų pasimatymų patalpas. Pareiškėjas numatytą dieną priėmė krikšto sakramentą nuteistųjų pasimatymų patalpose, dalyvaujant žmonai ir krikštatėviams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, krikšto sakramento priėmimas ir šios ceremonijos atlikimas sakralioje ir tam pritaikytoje vietoje (koplyčioje) yra integrali laisvės išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, atliekant apeigas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar jo laikantis, dalis. Pareiga pagrįsti religijos laisvės apribojimų būtinumą ir proporcingumą tenka atsakovo atstovui, tačiau jis nagrinėtu atveju pakankamų ir objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų dėl taikytų apribojimų nepateikė. Atsakovo atstovo paaiškinimai ir pateikti įrodymai bei deklaruojama diskrecijos teisė nepatvirtina, kad koplyčia buvo mažiau saugi, nei nuteistųjų pasimatytų kambarys, ir šiuo atveju toks apribojimas buvo būtinas. Atsakovo atstovas byloje nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad koplyčioje nebūtų užtikrinta veiksminga nuteistųjų priežiūra, dalyvaujančių asmenų saugumas bei nebūtų laikomasi saugumo ir valdymo reikalavimų, nepagrįstai išviešinta saugoma infrastruktūra, jog egzistavo pagrįsta ir objektyviai pagrindžiama rizika, kad asmenys pabėgs, bus įnešti nuteistiesiems nenumatyti daiktai ir užpulta įstaiga bei neįmanoma užtikrinti įstaigoje esančio turto apsaugos, įėjimo (transporto priemonių įvažiavimo) į įstaigą ir išėjimo (transporto priemonių išvažiavimo) iš jos tvarkos. Atsakovo atstovo argumentai šiuo aspektu nebuvo konkretizuoti, nesusieti su konkrečiais faktais, iš esmės buvo deklaratyvaus pobūdžio.

LVAT pažymėjo, kad vien aplinkybės, jog pareiškėjas yra linkęs užpulti, be jokių papildomų duomenų apie saugumą koplyčioje ir pan. nėra pakankamos konstatuoti, kad ribojimas šiuo atveju buvo būtinas ir proporcingas. Byloje nebuvo duomenų, kad įrengiant koplyčią įkalinimo įstaigos teritorijoje nebuvo laikytasi saugumo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pastebėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjui būtų apribota teisė lankytis koplyčioje, nustatytos specialios priežiūros sąlygos ar elgesio taisyklės. Be to, atsakovo atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad į koplyčios teritoriją įleidžiamos moksleivių, savanorių ekskursijos, vyksta nuteistųjų asmenų šeimų šventė, todėl nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad šiuo atveju bus išviešinta saugoma infrastruktūra, kuri paprastai nėra viešinama. Atsakovo atstovas taip pat pažeidė pareigą pateikti pareiškėjui administracinį sprendimą VAĮ nustatyta tvarka, o tokie veiksmai nesuderinami su gero viešojo administravimo principo tinkamu įgyvendinimu.

Nurodytų aplinkybių visuma, LVAT vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo atstovas, vykdydamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų išgyvenimų, taigi atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti, ir tokie veiksmai tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą, todėl egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti viešosios atsakomybės sąlygų visumą CK 6.271 straipsnio kontekste.

Tačiau LVAT atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui padarytą neturtinę žalą prilygino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai ir jų intensyvumo lygis negali būti prilyginami kankinimui, nežmoniškam ar žeminančiam jo orumą minėto straipsnio kontekste. Šiuo aspektu pažymėta, kad nepaisant to, jog pareiškėjo ceremonijos vieta buvo perkelta, tačiau įstaiga užtikrino krikštatėvių ir žmonos dalyvavimą, be kita ko, pati krikšto ceremonija nebuvo uždrausta, joje dalyvavo ir krikšto sakramentą suteikė dvasininkas. Įvertinusi šias ir kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą 300 Eur suma.

Šiomis aplinkybėmis, pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

2025 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-18-492/2025