Klausimas. Dėl sąlygų, kuriomis LGBT bendruomenės nariai gali pasinaudoti tarptautine apsauga

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2025 m. vasario 26 d. Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Išplėstinė teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. 1. Pareiškėja V. V. (V. V.) (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 23S220888 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. 2.

Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais: 2.1. Pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad negali gyventi (duomenys neskelbtini), kadangi šioje šalyje neįmanoma viešai reikšti savo nuomonės, taip pat dėl to, jog yra netradicinės seksualinės orientacijos ir kartu su savo partnere E. M. (duomenys neskelbtini) gyveno kaip šeima. 2.2. Atsakovas Sprendime pats pripažino, jog (duomenys neskelbtini) vyksta su LGBT susijusių asmenų persekiojimas, ir pagal (duomenys neskelbtini) taikomus įstatymus, grėsmė patirti persekiojimą už LGBT propagandą arba ekstremizmą gresia tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms ar jų dalyviams ir kūrėjams, viešai teigiamai apie LGBT atsiliepiantiems asmenims. Atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad nurodyta grėsmė kyla tik tuomet, kuomet atitinkami veiksmai yra atliekami viešai, kadangi vien grėsmės egzistavimo galimybė, kurią pripažįsta atsakovas, yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjai kyla grėsmė ateityje būti persekiojamai savo kilmės valstybėje dėl priklausymo LGBT bendruomenei. Pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę, jai teks slėpti savo homoseksualumą, kad išvengtų persekiojimo.

2.3. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos turimų socialinių paskyrų populiarumas yra žemas, tačiau tai savaime nepaneigia grėsmės pareiškėjai patirti persekiojimą, kadangi atsakovas Sprendime pripažino, jog neigiamos tendencijos žmogaus teisių srityje (duomenys neskelbtini) tęsiasi. Vien savo pozicijos viešas išsakymas socialiniame tinkle gali kelti grėsmę pareiškėjos teisėms ir laisvėms. 2.4. (duomenys neskelbtini) pripažino LGBT judėjimą ekstremistiniu, todėl dabar LGBT asmenims, t. y. pareiškėjai, bus taikomas (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)). 2.5. Atsakovo išvada, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjai papildomą apsaugą, yra nepagrįsta, nes pareiškėjos pateikti duomenys ir išdėstyti argumentai patvirtina, jog pareiškėjai kyla reali grėsmė kilmės valstybėje. Pareiškėjos pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad LGBT bendruomenės narių individualus persekiojimas (duomenys neskelbtini) yra realus, o tokio persekiojimo priežastys yra nenuspėjamos (nuotraukos Instagram socialiniame tinkle, vaivorykštės spalvų auskarų dėvėjimas).

LGBT bendruomenės nariai (duomenys neskelbtini), net ir aktyviai nereikšdami savo pažiūrų, gali būti įskundžiami kitų asmenų. 2.6. Migracijos departamentas Sprendime darė nepagrįstą prielaidą, kad po (duomenys neskelbtini) sprendimo persekiojimas bus nukreiptas tik prieš LGBT organizacijas, jų darbuotojus ir aktyvistus, bet tai nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) LGBT atstovams bus taikoma atsakomybė už privačias savo gyvenimo apraiškas. Jau yra ne vienas pavyzdys, liudijantis, kad tokio persekiojimo sulaukia jokios aktyvios LGBT veiklos nevykdę asmenys. 3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, nurodė tokius argumentus: 3.1. Vertinant riziką pareiškėjai nukentėti kilmės valstybėje, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta su LGBT susijusių asmenų persekiojimas, tačiau ne visi su LGBT susiję asmenys susiduria su persekiojimu ir grėsmė ne visiems yra vienoda. Pagal (duomenys neskelbtini) taikomus įstatymus, grėsmė patirti persekiojimą už „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“ gresia tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms, jų dalyviams ir kūrėjams, viešai teigiamai apie LGBT atsiliepiantiems asmenims, tačiau tam reikalinga išorinė veikla.

Vien už priklausymo LGBT bendruomenei faktą atsakomybė (duomenys neskelbtini) nėra numatyta bei taikoma. Nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika pareiškėjai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien jos priklausymo LGBT bendruomenei faktu. Nagrinėjamu atveju laikoma nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja priklauso LGBT bendruomenei ir šiuo metu turi partnerę, tačiau nenustatyta pareiškėjos išorinės veikla, kurią tikėtinas persekiojimo subjektas ((duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos) galėtų traktuoti kaip „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“, ir pareiškėjai pritaikyti teisinę atsakomybę. 3.2. Tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, nurodančių, jog pareiškėjos socialinės medijos yra patekusios į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos akiratį bei kad teisėsauga bandytų imtis veiksmų dėl jose skelbiamo turinio. Pati pareiškėja nenurodė, kad trumpalaikės žinutės galėjo tapti žinomos (duomenys neskelbtini) valdžios institucijoms.

Pareiškėja turi galimybę matyti, kokie asmenys yra peržiūrėję kiekvieną iš jos paskelbtų trumpalaikių žinučių, todėl, jai nepateikus įrodymų, kad jos žinutes matė asmenys, dėl kurių pareiškėjai gali kilti grėsmė, ši grėsmė laikytina išimtinai hipotetine. Įvertinus pareiškėjos socialiniuose tinkluose skelbiamą pastovų, o ne trumpalaikį, turinį, konstatuotina, kad šis turinys yra išimtinai asmeninis, ir nepasireiškia politinio tipo pareiškimais. Pareiškėjos paskyrų populiarumas ir susidomėjimo lygis yra žemas, sulaukia įprastoms privačių asmenų paskyroms būdingo dėmesio ir populiarumo kiekio (pareiškėjos Instagram paskyra turi (duomenys neskelbtini) sekėjus ir sulaukia nuo keliolikos iki keliasdešimties „patiktukų“; pareiškėjos Facebook paskyra turi (duomenys neskelbtini) draugus ir nuo kelių iki keliolikos „patiktukų“), šių paskyrų aktyvumas yra paremtas interakcija su jau esamais pareiškėjos draugais ir sekėjais, o ne turinio sklaida naujoms potencialių žiūrovų grupėms. 3.3. Pareiškėjos įžvelgiama grėsmė vertintina kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą.

Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, todėl ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. 5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. birželio 7 d. prašyme suteikti prieglobstį pareiškėja nurodė, jog prašo suteikti jai pabėgėlės statusą ir prieglobstį Lietuvoje (Europos Sąjungoje), kadangi baiminasi, jog (duomenys neskelbtini) su ja ir su jos artimaisiais (šeimos nariais) gali būti susidorota be teismo. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 1 d. apklausoje pažymėjo, kad kiekvienais metais situacija tampa vis blogesnė, LGBT atstovams jaučiama vis daugiau neapykantos, taip pat nurodė, kad išvyko iš šalies, nes jai baisu būti valstybėje, kuri vykdo stiprias represijas ir taiko baudžiamąją ir administracinę atsakomybę žmonėms, kurie nesutinka su (duomenys neskelbtini) valstybės vykdoma politika, ir nors pareiškėjai sankcijos ir represijos nebuvo taikomos, jos yra visiškai įmanomos ateityje, nes (duomenys neskelbtini) yra straipsniai, numatantys atitinkamą atsakomybę. 6.

Vadovaudamasis UTPĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių, 87 straipsnio 1–3 dalių, 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 22, 99, punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitiktis tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams, o nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamentas Sprendime išsamiai išanalizavo ne tik pareiškėjos pateiktą, bet ir viešai prieinamą informaciją, pateikė išsamius ir motyvuotus argumentus, kad pareiškėjos individualioje situacijoje, jos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. 7.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę atveju ji patirtų persekiojimą dėl jos nurodytų motyvų, nes, atsižvelgiant į pareiškėjos paaiškinimus ir bylos medžiagą, pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėja nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jos persekiojimo tikimybę (duomenys neskelbtini), o tai yra būtina sąlyga, norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pagal (duomenys neskelbtini) administracinių teisės pažeidimų kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį atsakomybė piliečiams numatyta už ekstremistinių organizacijų atributų ir simbolių demonstravimą. (duomenys neskelbtini) yra uždraustas LGBT bendruomenės atributas – vaivorykštės vėliava, tačiau pareiškėja nepateikė nuotraukų ar vaizdo įrašų, kuriuose ji demonstruotų LGBT bendruomenės atributiką, ar kad šią atributiką demonstruotų savo socialiniuose tinkluose, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad ji būtų bausta už tokios atributikos demonstravimą.

Bendra esama teisinė padėtis pareiškėjos kilmės valstybėje nepatvirtina, kad pareiškėja kilmės valstybėje bus persekiojama. 8. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja neatitiko UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso. 9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės, suponuojančios, jog pareiškėjai turėtų būti suteikta papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį, nes tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, be to, pareiškėjos gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini) miestas) nėra arti sienos su (duomenys neskelbtini), čia nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

Be to, pareiškėja prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, susijusiomis su ginkluotu konfliktu. 10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Departamento Sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl jį naikinti bei įpareigoti Departamentą pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo nebuvo pagrindo. III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Departamento Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

12. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais: 12.1. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausmė, nustatyta teisės nuostatose, kuriose nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, savaime gali būti persekiojimo veiksmas, kuris turi būti vertinamas pagal visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, įskaitant kilmės šalies įstatymus, taisykles ir jų taikymo būdą. 12.2. Departamentas Sprendime nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad jai bus taikomas (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kadangi neturėjo galimybės įvertinti, ar (duomenys neskelbtini) po (duomenys neskelbtini) priimto sprendimo, kuris iš esmės pakeitė (duomenys neskelbtini) gyvenančių LGBT bendruomenės narių teisinę padėtį, LGBT atstovams bus taikoma atsakomybė už privačias gyvenimo apraiškas. (duomenys neskelbtini), po minėto sprendimo priėmimo, fiksuotas ne vienas eilinių asmenų, kurie nevykdė jokios aktyvios LGBT veiklos, teisinis persekiojimas už ekstremistinės organizacijos (LGBT) simbolių demonstravimą ir pan. 12.3.

Vertinant intensyviai besikeičiančią teisinę situaciją po (duomenys neskelbtini) sprendimo, kuris yra susijęs su prasidėjusiu homoseksualių asmenų persekiojimu, negali būti apsiribojama vien tik „teisininko nuomone“, kokį poveikį turės minėtas (duomenys neskelbtini) sprendimas, bet turi būti atliktas išsamus vertinimas, susijęs su kilmės šalimi, su kilmės šalies įstatymais ir jų taikymo būdu. 12.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, nes pareiškėja nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jos persekiojimo tikimybę (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo pirmųjų apklausų nurodė, kad gyvendama (duomenys neskelbtini) ji buvo privesta slėpti savo homoseksualumą, ji negalėjo apie tai papasakoti ne tik savo šeimos nariams, bet ir draugams, gyveno nuolatinėje baimėje, nes aiškiai suprato aplinkinių nuostatas ir požiūrį į netradicinės seksualinės orientacijos asmenis.

Gyvenimą su kita moterimi pareiškėja buvo priversta slėpti, todėl priėmė sprendimą bėgti iš (duomenys neskelbtini). Pastaruoju metu (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos imasi represinių veiksmų prieš eilinius LGBT narius, todėl pareiškėja bus priversta gyventi nuolatinėje baimėje ir vengti bet kokių veiksmų ar elgesio, kurie galėtų suteikti pagrindo aplinkiniams nuspėti jos homoseksualumą, nors pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, kompetentingos institucijos, vertindamos prašymą suteikti pabėgėlio statusą, negali pagrįstai tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas slepia homoseksualinę orientaciją kilmės šalyje arba susilaiko išreikšdamas šią seksualinę orientaciją, kad išvengtų persekiojimo. 12.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškėja nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jos persekiojimo tikimybę, neįvertino besikeičiančios teisinės padėties (duomenys neskelbtini), kuri reiškią ne ką kitą, kaip homoseksualių asmenų gyvenimą nuolatinėje baimėje ir slepiant savo seksualinę orientaciją.

Grįžimas į (duomenys neskelbtini) ir bendras gyvenimas kartu su gyvenimo drauge reikštų, kad išvengti persekiojimo veiksmų ji gali tik tuomet, jeigu ji kruopščiai slėps savo seksualinę orientaciją. 12.6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja nepateikė nuotraukų ar vaizdo įrašų, kuriuose ji demonstruotų LGBT bendruomenės atributiką, ar kad šią atributiką demonstruotų savo socialiniuose tinkluose, kas reiškia, kad ji neįrodė galimo persekiojimo. Pareiškėjos, kaip homoseksualaus asmens, gyvenimas kartu su kita moterimi, buvimas kartu viešoje vietoje laikantis už rankų ir pan., atsižvelgiant į pasikeitusią teisinę padėtį po (duomenys neskelbtini) sprendimo, gali tapti pagrindu pripažinti, kad asmuo propaguoja LGBT asmenų teises. Nors minėtas sprendimas tiesiogiai nedraudžia LGBT asmenims gyventi privataus gyvenimo, vis dėlto taip yra tik tol, kol jis netampa viešas. 12.7. Pareiškėjai turi būti suteikiamas pabėgėlio statusas, kadangi grįžus į kilmės šalį jos homoseksualumas kels realią persekiojimo riziką, o tai, kad ji gali vengti rizikos susilaikydama išreikšti savo seksualinę orientaciją labiau nei heteroseksualus asmuo, šiuo atveju nėra svarbu. 13.

Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 13.1. (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos teikimą pripažino „LGBT judėjimą“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jos veiklą (duomenys neskelbtini). Tai jau trečias atvejis (duomenys neskelbtini), kai ekstremistine yra pripažįstama ne konkreti organizacija, o tik formaliai apibrėžtas „judėjimas“. Teisininkų vertinimu, šis nutarimas nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) LGBT atstovams bus taikoma atsakomybė už privačias savo gyvenimo apraiškas, tačiau tikėtina, kad šis įstatymas bus nukreiptas prieš LGBT organizacijas, jų darbuotojus ir aktyvistus. Pagal priimtą teismo nutarimą, grėsmė gali kilti tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms, jų dalyviams ir kūrėjams, tačiau tam bus reikalinga jų išorinė veikla. Nagrinėjamu atveju laikoma nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja priklauso LGBT bendruomenei ir šiuo metu turi partnerę, tačiau nenustatyta jokios pareiškėjos išorinės veiklos, kurią tikėtinas persekiojimo subjektas ((duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos) galėtų traktuoti kaip „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“, ir, atitinkamai, pareiškėjai pritaikyti teisinę atsakomybę.

Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad jai kyla grėsmė, vien dėl tokio teisės akto egzistavimo, yra nepagrįsti. 13.2. Pareiškėjos apeliaciniame skunde vardijamos kitų asmenų situacijos nėra reikšmingos nagrinėjamai bylai, nes nėra susijusios su pačia pareiškėja. Vertinant riziką pareiškėjai nukentėti kilmės valstybėje, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta su LGBT susijusių asmenų persekiojimas, tačiau ne visi su LGBT susiję asmenys susiduria su persekiojimu, ir grėsmė ne visiems yra vienoda. Pagal (duomenys neskelbtini) taikomus įstatymus, grėsmė patirti persekiojimą už „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“ gresia tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms, jų dalyviams ir kūrėjams, taip pat viešai teigiamai apie LGBT atsiliepiantiems asmenims, tačiau tam yra reikalinga išorinė veikla. Vien už priklausymo LGBT bendruomenei faktą atsakomybė (duomenys neskelbtini) nėra numatyta bei taikoma. Nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika pareiškėjai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien jos priklausymo LGBT bendruomenei faktu. 13.3.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, jog administracine arba baudžiamąja tvarka LGBT atstovai (duomenys neskelbtini) būtų baudžiami vien už savo orientacijos faktą arba šio fakto atskleidimą kitiems asmenims privačiame gyvenime, taigi nenustatyta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėja patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus, neslėpdama savo seksualinės orientacijos nuo aplinkos. 13.4. Rizika pareiškėjai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien jos priklausymo LGBT bendruomenei faktu. Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, kad nečečėniškos kilmės, didmiesčiuose gyvenantys LGBT atstovai (duomenys neskelbtini) nėra persekiojami vien dėl savo orientacijos, taip pat į tai, kad pabėgėlių teisėje taikytinas „pagrįstos tikimybės“ įrodinėjimo standartas, kuris reiškia, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe, nagrinėjamu atveju pareiškėjos įžvelgiama grėsmė vertintina kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“.

IV. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą, paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą. 15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai kilmės šalyje dėl jos seksualinės orientacijos, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas padarė neteisingas išvadas individualiai vertindamas informaciją apie faktinę bei teisinę padėtį pareiškėjos kilmės šalyje. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) prezidentas (duomenys neskelbtini) pasirašė pataisas, pagal kurias „netradicinių lytinių santykių propaganda“ ir informacijos apie „lyties keitimą ir pedofiliją“ skleidimas per žiniasklaidą, internetą, reklamą, literatūrą ir kiną buvo visiškai uždraustas visų amžiaus grupių žmonėms.

Naujuoju įstatymu taip pat draudžiama prekiauti prekėmis, kuriose yra pirmiau minėtos „draudžiamos informacijos“, o ryšių, informacinių technologijų ir žiniasklaidos priežiūros komisijai suteikiama teisė stebėti ir blokuoti „draudžiamą informaciją“ skleidžiančius subjektus. Taip pat įstatyme fiziniams asmenims numatytos didesnės administracinės baudos už „LGBT propagandą“ (iki 6 tūkst. eurų) ir (arba) „LGBT grupės narių demonstravimą ir informacijos, skatinančios lyties keitimą, skleidimą paaugliams“. Šios baudos gali būti žymiai didesnės juridiniams asmenims (maždaug 75 tūkst. eurų). (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos teikimą pripažino „LGBT judėjimą“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jo veiklą (duomenys neskelbtini). Tai jau trečias atvejis (duomenys neskelbtini), kai ekstremistine yra pripažįstama ne konkreti organizacija, o tik formaliai apibrėžtas „judėjimas“. Teisininkų vertinimu, šis nutarimas nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) LGBT atstovams bus taikoma atsakomybė už privačias savo gyvenimo apraiškas, tačiau tikėtina, kad šis įstatymas bus nukreiptas prieš LGBT organizacijas, jų darbuotojus ir aktyvistus.

Pagal priimtą teismo nutarimą, grėsmė gali kilti tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms, jų dalyviams ir kūrėjams, tačiau tam bus reikalinga jų išorinė veikla. Tikėtina, jog po šio (duomenys neskelbtini) sprendimo, asmenys galės būti teisiami už ekstremizmą, reglamentuojamą (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Šio straipsnio skirtingos dalys už skirtingo pobūdžio ekstremistinę veiklą numato bausmes nuo 300 tūkst. rublių baudos iki 10 metų laisvės atėmimo. 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad byloje nenustatyta, jog anksčiau nurodyta teisininkų išdėstyta pozicija nepasitvirtintų ir valdžios institucijų veiksmai būtų nukreipti prieš asmenis, privačiame gyvenime pasirinkusius homoseksualinę orientaciją, tačiau nesančius LGBT organizacijų dalyviais, aktyvistais ar darbuotojais. Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, byloje nenustatyta, kad ji patektų tarp nurodytų asmenų, kuriems tiesiogiai kiltų persekiojimo pavojus dėl dalyvavimo LGBT organizacinėje veikloje.

Rizika pareiškėjai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien jos priklausymo LGBT bendruomenei faktu. V. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-39-1188/2024 atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. 19. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi prašymą dėl proceso atnaujinimo tuo pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 pateikti argumentai ir priimtas procesinis sprendimas prieštarauja iki šios nutarties priėmimo suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai – 2024 m. balandžio 10 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-1361-552/2024, kurios faktinės aplinkybės iš esmės identiškos.

Išanalizavęs nagrinėjamos bylos ir pareiškėjos nurodytos administracinės bylos Nr. eA-1361-552/2024 faktines aplinkybes (abejose bylose pareiškėjos priklauso LGBT bendruomenei, pasisako prieš karą (duomenys neskelbtini)), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad atsakovas, išnagrinėjęs iš esmės tapačiomis aplinkybėmis grįstus užsieniečių prieglobsčio prašymus, priėmė sprendimus nesuteikti užsienietėms prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas panašias faktines aplinkybes, aiškindamas tų pačių teisės normų taikymo klausimus, administracinėse bylose priėmė skirtingus sprendimus, nors abejose bylose yra aktualūs tie patys ginčo santykius reguliuojantys teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1361-552/2024 buvo priimtas anksčiau nei 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo atsižvelgti į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: VI. Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų 20. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 23S220888, kuriuo pareiškėjai V. V. atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas. 21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą. Administracinė byla nagrinėjama iš naujo, joje atnaujinus procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skundžiami teismo sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. Vadovaudamasis šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytomis taisyklėmis, teismas atnaujintą bylą nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (ABTĮ 164 str. 3 d.). 22.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771- 520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015). 23. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eP-39-1188/2024, procesas šioje byloje iš esmės buvo atnaujintas visa apimtimi. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. spalio 23 d. nutartyje konstatavus, kad nagrinėjant administracinę bylą eA-1464- 415/2024, turėjo būti atsižvelgta į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje Nr. eA-1361-552/2024. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, šioje byloje tikrindama skundžiamo Departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, privalo įvertinti visas su šio Sprendimo priėmimu susijusias bylos faktines aplinkybes. Paisant paminėtų bylos ribas apibrėžiančių proceso atnaujinimo pagrindų ir juos pagrindžiančių aplinkybių, nagrinėjamu atveju iš esmės kyla klausimas dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai kilmės šalyje dėl to, kad ji yra homoseksuali, vertinimo. 24.

Teisėjų kolegija nurodytų proceso atnaujinimo šioje byloje pagrindų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pasisakys dėl aktualaus teisinio reguliavimo ir jo taikymo specifikos asmenims, savo tarptautinės apsaugos prašymus grindžiantiems persekiojimu dėl jų seksualinės orientacijos (priklausymo tam tikrai socialinei grupei), kaip yra šiuo atveju. Bylos faktinės aplinkybės ir su jomis susijęs teisinis reguliavimas 25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad: 25.1. Pareiškėja 2022 m. birželio 7 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė aplinkybėmis, kad yra homoseksuali, gyvena su partnere, o LGBT atstovų situacija (duomenys neskelbtini) kasmet blogėja, jaučiama vis daugiau neapykantos, be to, (duomenys neskelbtini) pripažino LGBT judėjimą ekstremistiniu, todėl dabar LGBT asmenims, įskaitant pareiškėją, bus taikomas baudžiamojo kodekso straipsnis „(duomenys neskelbtini)“; pareiškėjai taip pat baisu būti valstybėje, kuri vykdo stiprias represijas ir taiko baudžiamąją ir administracinę atsakomybę žmonėms, kurie nesutinka su (duomenys neskelbtini) valstybės vykdoma politika, ir nors pareiškėjai sankcijos ir represijos nebuvo taikomos, jos yra visiškai įmanomos ateityje. 25.2.

Departamentas šioje byloje skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį, motyvuodamas tuo, jog ne visi su LGBT susiję asmenys susiduria su persekiojimu ir grėsmė ne visiems yra vienoda. Pagal (duomenys neskelbtini) taikomus įstatymus, grėsmė patirti persekiojimą už „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“ gresia tiek registruotoms organizacijoms, tiek neregistruotiems judėjimams bei iniciatyvoms, jų dalyviams ir kūrėjams, viešai teigiamai apie LGBT atsiliepiantiems asmenims, tačiau tam reikalinga išorinė veikla. Vien už priklausymo LGBT bendruomenei faktą atsakomybė (duomenys neskelbtini) nėra numatyta bei taikoma. Nagrinėjamu atveju rizika pareiškėjai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien jos priklausymo LGBT bendruomenei faktu. Pareiškėja priklauso LGBT bendruomenei ir turi partnerę, tačiau nenustatyta pareiškėjos išorinės veikla, kurią tikėtinas persekiojimo subjektas galėtų traktuoti kaip „LGBT propagandą“ arba „ekstremizmą“, ir pareiškėjai pritaikyti teisinę atsakomybę. 26.

Pagrindiniai pabėgėlio statuso aspektai apibrėžti Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso bei jos 1967 m. Protokole dėl pabėgėlių statuso (toliau abu kartu – ir Ženevos konvencija), ratifikuotuose 1997 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. protokolo dėl pabėgėlių statuso ratifikavimo“ Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyta, kad šioje konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. 27. Europos Sąjungos lygmeniu asmenų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagrindus reglamentuoja 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), pakeitusi nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iš dalies panaikintą 2004 m. balandžio 29 d.

Tarybos direktyvą 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB). 27.1. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad: pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (12 p.); turėtų būti nustatyti pabėgėlio statuso apibrėžimo ir pobūdžio reikalavimai, kad valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų jais vadovautis taikydamos Ženevos konvenciją (23 p.); būtina nustatyti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus (24 p.); viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas (29 p.); taip pat būtina įvesti bendrą persekiojimo priežasties „priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ sąvoką.

Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam (30 p.). 27.2. Direktyvoje 2011/95/ES taip pat nustatyta, kad tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas (2 str. a p.); pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga ir kuriam netaikomas 12 straipsnis (2 str. d p.). Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir, be kita ko, atsižvelgiant į: visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala (4 str. 3 d. a–c p.).

Tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte (9 str. 1 d. a–b p.). Pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo (9 str. 3 d.). Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, be kita ko, atsižvelgia į veiksnius, kad grupė laikoma tam tikra socialine grupe; atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos; seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais; siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę (10 str. 1 d. d p.).

Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (10 str. 2 d.). Didele žala laikoma: mirties bausmė ar egzekucija arba prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (15 str. a–c p.). 28. Prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo teisinius pagrindus nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja UTPĮ, kuriame (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII- 1396 redakcija) nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (87 str. 1 d. 1–3 p.). 29. Nurodytą Ženevos konvencijos, Europos Sąjungos bei nacionalinį reglamentavimą įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, matyti, kad juo pirmiausiai yra siekiama identifikuoti asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos. Todėl tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyta pareiga kiekvieną atvejį įvertinti individualiai, atsižvelgiant į su juo konkrečiai susijusių aplinkybių visumą – situaciją kilmės šalyje prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo metu, tarptautinės apsaugos prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes bei patirtis kilmės šalyje, ir šių duomenų pagrindu daryti išvadas dėl to, ar prieš tarptautinės apsaugos prašytoją kilmės valstybėje (galbūt) buvo vykdomi veiksmai (arba tokių veiksmų nebuvo, nors valstybė turėjo pareigą aktyviai veikti), savo prigimtimi prilygintini persekiojimui arba didelei žalai Direktyvos 2011/95/ES 9 ir 15 straipsnių prasme.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog tam, kad atitinkami kilmės valstybės veiksmai ar jų nebuvimas būtų laikomi tokiais, dėl kurių asmeniui galėtų būti suteikiamas prieglobstis arba papildoma apsauga, tarp tokių veiksmų (neveikimo) ir persekiojimo priežasčių privalo egzistuoti priežastinis ryšys, o patys persekiojimo veiksmai (neveikimas) savo pobūdžiu, dažnumu ar intensyvumu turi būti tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. 30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokiu pažeidimu potencialiai gali būti laikomos situacijos, kai nepaisoma Konvencijos 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje bei 7 straipsnyje įtvirtinto kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio ar baudimo draudimo, draudimo laikyti asmenį vergijoje ar nelaisvėje, taip pat draudimo nuteisti už veikas, kurios jų padarymo momentu pagal vidaus bei tarptautinę teisę nebuvo laikomos nusikaltimais, kadangi nukrypti nuo šių Konvencijoje įtvirtintų teisių expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) draudžia Konvencijos 15 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Bylai aktuali viršnacionalinių ir nacionalinių teismų praktika 31. ESTT jurisprudencijoje, aiškinant pirmiau nurodytas Europos Sąjungos teisės nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių pripažinimo pabėgėliais, inter alia (be kita ko) dėl homoseksualių asmenų priskyrimo tam tikrai socialinei grupei, pažymima, jog: 31.1. Tais atvejais, kai egzistuoja baudžiamosios teisės aktai, specialiai skirti homoseksualiems asmenims, galima konstatuoti, kad šie asmenys turi būti laikomi sudarančiais tam tikrą socialinę grupę (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo X ir kt., C-199/12–C-201/12, ECLI:EU:C:2013:720, 49 p.). Seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti prašytojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą, kai tos pačios seksualinės orientacijos asmenų grupė aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga, kaip tai, be kita ko, patvirtinama ir šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkte (žr., pvz., 2018 m. sausio 25 d. sprendimo F, C-473/16, ECLI:EU:C:2018:36, 30 p.). 31.2.

Tam, jog žmogaus teisių pažeidimas būtų persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi pasiekti tam tikrą sunkumą. Taigi bet kuris homoseksualaus prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimas nebūtinai bus tokio lygio. Vien tai, kad egzistuoja teisės aktai, nustatantys baudžiamąją atsakomybę už homoseksualinius veiksmus, negali būti laikoma faktu, turinčiu prašytojui tokį reikšmingą poveikį, kad būtų pasiektas sunkumo lygis, būtinas, kad šis baudimas būtų laikomas persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/83/EB 9 straipsnio 1 dalį. Jeigu prieglobsčio prašantis asmuo remiasi tuo, kad jo kilmės šalyje yra teisės aktas, kuriuo nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, nacionalinės institucijos, atlikdamos faktų ir aplinkybių vertinimą pagal Direktyvos 2004/83/ EB 4 straipsnį, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir taisykles ir jų taikymo būdą, kaip numatyta Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 3 dalies a punkte.

Iš to matyti, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikiamas pabėgėlio statusas pagal Direktyvos 2004/83/EB 13 straipsnį, jeigu jis įrodė, kad grįžus į kilmės šalį jo homoseksualumas kels realią persekiojimo riziką, kaip tai suprantama pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., jau minėto sprendimo X ir kt. 53, 55, 58 ir 75 p.). 31.3. Nors Direktyvos 2004/83 4 straipsnio nuostatos taikytinos visiems prašymams dėl tarptautinės apsaugos, nesvarbu, kokios persekiojimo priežastys nurodytos siekiant pagrįsti šiuos prašymus, vis dėlto pažymėtina, kad kompetentingos valdžios institucijos privalo taikyti procedūras, nustatytas pareiškimams ir dokumentams ar kitiems įrodymais įvertinti, atsižvelgdamos į kiekvienos prieglobsčio prašymo kategorijos ypatumus. Kalbant apie Direktyvos 2004/83 4 straipsnyje numatytą faktų ir aplinkybių įvertinimą, pažymėtina, kad šis „įvertinimas“ vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialieji reikalavimai suteikti tarptautinę apsaugą, priėmimu.

Pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punktą šis įvertinimas turi būti atliekamas individualiai ir atsižvelgiant į prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį ar ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba jie būtų susiję su smurtu (žr., pvz., Didžiosios kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, ECLI:EU:C:2014:2406, 54, 55 ir 57 p. bei juose nurodytą ESTT praktiką). 31.4. Sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų turi būti priimami tinkamai išnagrinėti. Tik šios institucijos turi atlikti Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje nurodytą faktų ir aplinkybių vertinimą, o jį tikrinti turi teismas. Be to, kaip matyti Direktyvos 2011/95 4 straipsnio, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes (žr., pvz., jau minėto sprendimo F 40–41 p. ir juose nurodytą ESTT praktiką). 32.

EŽTT jurisprudencijoje, vertinant, ar asmenų, kurių prieglobsčio prašymai grindžiami aplinkybėmis, kad jie yra homoseksualūs, grąžinimu į jų kilmės valstybę nebuvo pažeistos Konvencijos nuostatos, be kita ko, užtikrinančios asmens apsaugą nuo kankinimo, orumą žeminančio elgesio ar baudimo, pažymima, jog net ir nustačius, kad kilmės valstybėje yra kriminalizuojami homoseksualūs santykiai ir už juos yra baudžiama, papildomai vertinama, ar konkrečios bylos aplinkybėmis asmens išsiuntimas į tokią kilmės valstybę sukeltų realią netinkamo elgesio riziką, kaip apibrėžta Konvencijos 3 straipsnyje. Šiuo aspektu vertinama informacija apie šalį, susijusi su LGBT asmenų padėtimi, taip pat pareiškėjo parodymų dėl jam tariamai kilusių problemų patikimumas ir, remiantis šių duomenų visuma sprendžiama, ar kilmės valstybės valdžios institucijos vykdė aktyvią baudžiamojo persekiojimo politiką, arba kad buvo kitaip praktiškai įgyvendinami teisės aktai, kuriais sistemingai baudžiama homoseksualinė veikla, arba kad ši kriminalizacija turi tokias pasekmes, kad homoseksualių asmenų socialinė padėtis yra nepateisinama (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo M.

B. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 63890/16) 34 ir 36 p.). EŽTT vertinimu, vien dėl to, jog kilmės šalyje egzistuoja įstatymai, kuriais homoseksualiniai veiksmai laikomi nusikaltimu, asmens išsiuntimas į tą šalį neprieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Svarbiausia, ar yra reali rizika, kad šie įstatymai bus taikomi praktiškai (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo B. ir C. Prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 889/19 ir 43987/16) 59 p. ir jame nurodytą praktiką). 33. Apibendrinant nurodytą ESTT ir EŽTT formuojamą praktiką matyti, kad joje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tai, kad seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti asmens priklausymą tam tikrai socialinei grupei Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkto prasme, taip pat tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės teisės aktuose yra kriminalizuoti homoseksualiniai veiksmai ir už juos nustatytos bausmės, savaime nėra laikoma persekiojimo veiksmais, kaip jie suprantami pagal Ženevos konvencijos bei Direktyvos 2011/95/ES nuostatas.

Baudimas už homoseksualinius veiksmus turi būti ne tik realus, bet ir sistemingas, tokio pobūdžio bei pasiekiantis tokį sunkumo lygį (mastą), dėl kurio galėtų būti laikomas persekiojimu Ženevos konvencijos ir Europos Sąjungos teisinio reguliavimo prasme. Vertinimas, ar tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės veiksmai (neveikimas) priskirtini persekiojimui, turi būti individualizuotas, todėl yra atliekamas dviem etapais – pirma, nustatant reikšmingas faktines aplinkybes, kurios galėtų būti vertinamos kaip prašymą pagrindžiantys įrodymai, ir antra, šias aplinkybes susiejant su asmenine prašytojo padėtimi kilmės valstybėje, t. y. ar ji atitinka materialiuosius reikalavimus suteikti tarptautinę apsaugą. Kitaip tariant, kiekvieno tarptautinės apsaugos prašytojo situacija yra individuali tiek dėl skirtingų faktinių aplinkybių, tiek dėl to, kad net ir tos pačios aplinkybės skirtingiems tarptautinės apsaugos prašytojams, atsižvelgiant į jų asmenines situacijas, gali sukelti visiškai skirtingo pobūdžio pasekmes. 34.

Tokiu aiškinimu iš esmės yra remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, pažymint, jog UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557- 624/2017; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai akcentuojamas individualus konkretaus asmens, savo tarptautinės apsaugos prašymą grindžiančio priklausymo LGBT bendruomenei aplinkybe, situacijos vertinimo poreikis (žr., pvz., 2022 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3323-575/2022; 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1361-552/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1619-520/2024; kt.). Dėl pareiškėjos pateikto tarptautinės apsaugos prašymo vertinimo 35. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėja jai kylančią grėsmę kilmės valstybėje tarptautinės apsaugos prašyme iš esmės sieja su aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) pripažino LGBT judėjimą ekstremistiniu, todėl pareiškėjai, kuri yra homoseksuali ir gyvena su partnere, esą bus taikomas baudžiamojo kodekso straipsnis „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjos teigimu, jai taip pat baisu būti valstybėje, kuri vykdo stiprias represijas ir taiko baudžiamąją ir administracinę atsakomybę žmonėms, kurie nesutinka su (duomenys neskelbtini) valstybės vykdoma politika.

36. Kaip jau išaiškinta šioje byloje (žr. šios nutarties 29 ir 33 p.), tarptautinė apsauga suteikiama tik tiems asmenims, kuriems tokios apsaugos tikrai reikia. Šios apsaugos poreikis vertinamas individualiai, pirmiausia, nustatant reikšmingas su konkrečiu tarptautinės apsaugos prašyme nurodytu persekiojimo pagrindu susijusias kilmės valstybės faktines aplinkybes, vėliau individualizuojant šių faktinių aplinkybių poveikį konkrečiam tarptautinės apsaugos prašytojui, įvertinant, ar tarp kilmės valstybės veiksmų ir jų motyvų yra priežastinis ryšys, ar šie veiksmai yra tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų tarptautinės apsaugos prašytojo teisių pažeidimą, t. y. ar poveikis konkrečiam asmeniui atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus. Šių pagrindų egzistavimo savaime nepagrindžia tarptautinės apsaugos prašytojo seksualinė orientacija (nagrinėjamu atveju – homoseksualumas), taip pat homoseksualinių veiksmų kriminalizacija kilmės valstybės teisės aktuose. Pagrindas suteikti asmeniui tarptautinę apsaugą egzistuoja tik tuomet, kai kilmės valstybėje baudimas už homoseksualinius veiksmus yra realus, sistemingas bei pakankamai didelio masto. 37.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjos kilmės valstybėje homoseksualiniai veiksmai nėra kriminalizuoti. Kaip nurodo pati pareiškėja, (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse yra įtvirtinta atsakomybė už ekstremistinės organizacijos veiklos organizavimą, prie tokių (t. y. ekstremistinių) organizacijų nuo (duomenys neskelbtini) priskiriant LGBT judėjimą. Taigi nagrinėjamu atveju atsakomybė pareiškėjos kilmės valstybėje yra nustatyta ne už homoseksualinius veiksmus, o už LGBT judėjimo organizavimą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad pareiškėjos tarptautinės apsaugos prašymas vis dėlto yra grindžiamas aplinkybe, kad ji yra homoseksuali ir ši aplinkybė laikoma nustatyta, nagrinėjamos bylos atveju šios nutarties 31–33 punktuose nurodytais ESTT ir EŽTT išaiškinimais vadovaujamasi mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais). 38. Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios žodžio „organizuoti“ reikšmės: 1) kurti, steigti, rengti; 2) telkti, jungti ką kokiam nors tikslui; 3) tvarkyti.

Taigi lingvistiškai veiklos organizavimas yra siejamas su tam tikrais aktyviais veiksmais – organizacinės struktūros kūrimu ir nustatymu, organizacijos veiklos koordinavimu bei dalyvavimu joje, su organizacijos veikla susijusios informacijos sisteminimu, sklaida, naujų narių, bendraminčių pritraukimu ir pan. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad baudimas už LGBT judėjimo organizavimą savo pobūdžiu sietinas su tam tikra asmens išorine veikla, o vien tik už priklausymą LGBT bendruomenei atsakomybė (duomenys neskelbtini) nėra numatyta. Be to, išvados, kad pareiškėjos kilmės valstybėje tokia atsakomybė būtų taikoma faktiškai, nesuponuoja nei naujausia pareiškėjos kilmės šalies informacija (žr., pvz., (duomenys neskelbtini)) [, nei EŽTT jurisprudencija, kurioje vertinta LGBT bendruomenės padėtis pareiškėjos kilmės valstybėje]. Nors nurodytose bylose EŽTT konstatavo tam tikrų Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimus, šie pažeidimai nebuvo susiję su nukrypimu nuo Konvencijos 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje bei 7 straipsnyje įtvirtintų draudimų, o jų mastas, pobūdis ir sunkumas nėra toks, dėl kurio LGBT bendruomenės padėtis pareiškėjos kilmės valstybėje galėtų suponuoti šių asmenų persekiojimą Ženevos konvencijos ir Direktyvos 2011/95/ES 9 ir 15 straipsnių prasme, t. y. tokiais, dėl kurių savaime teiktina tarptautinė apsauga (žr. šios nutarties 29–30 p.). 39.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė patikimų duomenų, patvirtinančių aktyvią jos veiklą (aktyvų prisidėjimą prie jos), kurią būtų galima vertinti kaip LGBT judėjimo organizavimą – pavyzdžiui, dalyvavimą steigiant, kuriant šios bendruomenės teises ginančias organizacijas, viešai ir atvirai dalinantis tokių organizacijų parengta informacija, simbolika, raginant prisijungti prie šių organizacijų veiklos ir pan. Pažymėtina, jog tokiais veiksmais nėra laikomas pareiškėjos, kaip homoseksualaus asmens, privatus gyvenimas kartu su kita moterimi, buvimas kartu viešose vietose, privačių emocijų, afekto rodymas. Kaip nustatyta byloje, pareiškėja savo socialinių tinklų paskyrose nebuvo itin aktyvi, jos skelbiamas turinys buvo privataus pobūdžio, be politinių pareiškimų, skirtas bendrauti su esamais draugais ir sekėjais, o ne viešai skleisti informaciją bei telkti LGBT bendruomenę palaikančius ir (ar) (duomenys neskelbtini) politikai nepritariančius asmenis. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, jog pareiškėja neįrodė, kad jos individuali (asmeninė) situacija suponuoja realią jos persekiojimo dėl seksualinės orientacijos riziką ar didelę žalą kilmės valstybėje ir kad dėl to jai turėtų būti teikiama Direktyvoje 2011/95/ ES ir UTPĮ nustatyta tarptautinė apsauga (prieglobstis ar papildoma apsauga).

Šios išvados nekeičia ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) vykdomos represijos ir taikoma atsakomybė žmonėms, nesutinkantiems su (duomenys neskelbtini) valstybės vykdoma politika. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėja buvo ir (ar) yra politiškai aktyvi veikėja, reiškianti viešą nepritarimą kilmės valstybės vykdomai politikai kurioje nors srityje, be kita ko, dėl karo veiksmų (duomenys neskelbtini); taip pat kad pareiškėja būtų susidūrusi su kokiomis nors kilmės šalyje jai, kaip homoseksualiam, politiškai aktyviam asmeniui, ir (arba) jos artimai aplinkai taikomomis represijomis. Nesant nurodytų konkrečių priežasčių, dėl kurių tokios represijos pareiškėjai ir (arba) jos artimai aplinkai galėtų būti taikomos ateityje, t. y. neindividualizavus grėsmės, laikytina, kad pareiškėjos nurodoma galimo persekiojimo baimė yra hipotetinio pobūdžio. 40. Šiomis aplinkybėmis taip pat akcentuotina, jog atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pateiktus išaiškinimus dėl individualizuoto tarptautinės apsaugos prašytojų vertinimo (žr. šios nutarties 29, 33 ir 36 p.), matyti, jog pareiškėjų asmeninė situacija administracinėse bylose Nr. eA-1361-552/2024 ir Nr. eA-1464-415/2024 negali būti vertinama, kaip tapati ir sukelianti analogiškas pasekmes skirtingoms tarptautinės apsaugos prašytojoms.

Skiriasi pareiškėjų nurodytose administracinėse bylose aktyvumas, veikla, jos pobūdis, mastas ir viešumas, o tai, kaip minėta, yra esminės aplinkybės, individualizuojant tam tikrų faktinių aplinkybių poveikį konkrečiam tarptautinės apsaugos prašytojui, įvertinant, ar tarp kilmės valstybės veiksmų ir jų motyvų yra priežastinis ryšys, ar šie veiksmai yra tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų tarptautinės apsaugos prašytojo teisių pažeidimą. 41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 buvo pagrįstai atmesti pareiškėjos argumentai, kad kilmės valstybėje ji bus baudžiama už tai, kad priklauso LGBT bendruomenei, taip pat dėl nepritarimo kilmės valstybės vykdomai politikai. Todėl naikinti ar keisti šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija n u t a r i a: Pareiškėjos V. V. (V. V.) prašymą atmesti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1464-415/2024 palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.