Klausimas. Dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir draudimo atvykti pagrįstumo, neįvertinus pareiškėjo šeimos ryšių
Byloje nagrinėtas ginčas, kilęs dėl MD sprendimų, kuriais panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ir jam uždrausta atvykti į Lietuvą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčo sprendimai priimti nustačius, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjui nustatytas 1 Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu <...> užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. 2 Jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. 3 Sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita).
draudimas atvykti yra proporcingas, o pareiškėjo ir jo šeimos interesai, atsižvelgiant į geopolitinę padėtį, negali nusverti Lietuvos valstybės nacionalinių interesų svarbos.
Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, LVAT konstatavo, kad pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui šiuo konkrečiu atveju tikimybė iš esmės nepaneigta, tačiau, kai šeimos susijungimo atveju užsienietis pretenduoja gauti leidimą laikinai gyventi dėl ryšio su čia gyvenančiu asmeniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (šiuo atveju – pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai), taikytinos SESV 20 straipsnio nuostatos. Pagal ESTT praktiką SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą.
Priimdamas byloje ginčytus sprendimus, MD neatliko tyrimo ir vertinimo SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės bei vaikų – Sąjungos piliečių – egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjo šeimos nariai būtų priversti lydėti pareiškėją ir išvykti iš Sąjungos teritorijos.
LVAT tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino ginčytus MD sprendimus.
2026 m. balandžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1888-629/2026